Ekstrametamorfozės

28 vasario, 2008

Įsivaizduokime – sukonstruoja, pavyzdžiui, rusai, o po to ir pasigamina, kokią nors priešo (taigi viso likusio pasaulio) naikinimo priemonę. Tarkime, naikintuvą, kurį jie dailiai pavadina „Mig-29“.O gudrūs NATO generolai paima ir pervadina jį pagal savo standartus, dėl ko jis visur figūruoja jau kaip „Fulcrum A“. Tas pats ir su balistinėmis raketomis, ir su artilerijos pabūklais, ir su karo laivais, ir su taip toliau. Nes taip patogiau, ir jau ne tik specialistui iš karto aišku – kas tai per daiktas.

Taip ir Lietuvoje – karas yra karas. O gazpromai su lukoilais, pasirodo, gali finansuoti ne tik naikintuvų, raketų, pabūklų, laivų ir taip toliau gamybą.

Štai rugpjūčio 20 dieną pasirodė naujas žurnalas senu pavadinimu – „Ekstra“.  Tai ne ta skaitytojų pamėgta „Ekstra“, iš kurios dėl „valstybininkų“ spaudimo turėjo išeiti jos įkūrėjas Valdas Vasiliauskas, Rimantas Varnauskas, Rūta Skatikaitė bei kiti talentingi ir gerai žinomi žurnalistai. Tai ne ta „Ekstra“, kurią vos pasirodžiusią mes su draugais (teatleidžia man V.Vasiliauskas) iš karto pervadinome „Veidas-2“. Kaip NATO generolai – kad būtų aiškiau.

Maždaug šių metų viduryje mūsų sena bičiulė „Ekstra“ nukraujavo ir iš „Veido-2“ mutavo į „Stilių-2“. Niekas tačiau negali prilygti tam, ką  žiniasklaidos genų inžinieriai  padarė iš jos šįsyk.

Cinizmo  viršūnė (o aš galvojau, kad jau pasiekti visi melo ir šmeižto monblanai ir everestai) – Birutės Vyšniauskaitės straipsnis „Pulkininko žūtis – politinių intrigų startas“. Galėtų mergina būti truputį santūresnė, ypač po to, kai beveik prieš metus prirašė apie vėlionį visokių šlykštybių. O prirašė, priminsiu maloniajam skaitytojui, po to, kai neaišku ką iki paryčių darė užsidariusi su Arvydu Pociumi pastarojo kabinete. Taigi nutarusi šįtaip paminėti Vytauto Pociūno žūties metines, galėjo pasirašyti bent jau pseudonimu, pavyzdžiui – „Už Mirtį Baisesnė“.

Nieko keisto, kad tai, ką normalūs žmonės suvokia kaip palaipsniui kylantį Pilietinį atgimimą (turbūt tiksliau būtų jį vadinti Pilietiniu užgimimu), „valstybininkams“ ir jų klapčiukams atrodo tik kaip „politinių intrigų startas“. Kaipgi kitaip, jeigu gauja pati sau pradeda atrodyti esanti ir valstybė, ir jos valdžia, ir net pati tauta. Tik nebūčiau toks tikras dėl to, kad šis „nuolat kurstomas politinis skandalas nutils tik po kitais metais vyksiančių rinkimų į Seimą“(„valstybininkai“ akivaizdžiai tikisi išlikti viršutinėje pozicijoje Tautos atžvilgiu ir po jų). Turiu svarų pagrindą manyti, kad skandalas nutils tik po to, kai pulkininko „likvidavimo“ ir jo, jau negalinčio apsiginti, šmeižimo iniciatoriai, vykdytojai ir visų pastarųjų „dengėjai“ pasipuoš plieninėmis apyrankėmis.

Šalia B.Vyšniauskaitės „žurnalistikos“ šedevro – Valdo Kvedaro „žurnalistinis tyrimas“. Tuo pačiu – „pulsas“, „ringas“ ir „be užuolankų“. Nežinau, kaip ten V.Kvedarui su pulsu, bet į ringą po šito „tyrimo“  aš jam eiti nerekomenduočiau. Maža ko…

Taigi pavydėkite, siaurusevičiai ir jakilaičiai! Kaip ir jų laidose,  į “ringą” pakviestai Rasai Juknevičienei V.Kvedaras nerodė jokio gailestingumo. Tegul žino, konservatorė. Kas kita – mielas, drovus ir pažeidžiamas Arvydas Pocius. Skaitytojui turėtų susidaryti įspūdis, kad V.Kvedaras su A.Pociumi “pagavo” R.Juknevičienę, nors nieko, išskyrus naują demagogijos dozę, “gaudytojai” nepasakė.

Beje, būtų įdomu pasiklausyti  A.Pociaus pasisakymų įrašo. Niekaip nesuprantu, kaip galėjo žmogus, nesugebantis ryšliai išlementi ir trijų žodžių sakinio, prapliupti tokiomis ilgomis tiradomis. Nebent kažkas laikė prieš jį kartono gabalus su ant jų užrašytais “teisingais” atsakymais. Ir apskritai, sunku nepritarti R.Juknevičienės žodžiams, kuriais ji apibūdino šį “pulsą-ringą”: “Savotiškas pokalbis su žmogumi, kuris atrodo, tarsi kalbėtųsi kurčias su aklu”.

O žinote, kokią rišamąją medžiagą tarp B.Vyšniauskaitės ir V.Kvedaro “žurnalistinių tyrimų” pasirinko šios bjaurasties užsakovai? Ką čia ilgai galvoti – aišku, “Gazpromo” (atsiprašau – “Dujotekanos”) reklamą. Štai taip.

Kliuvo “pagerintoje” “Ekstroje” ir mano kukliai personai. Keliasdešimtą kartą pakartojus nesąmones apie tai, kaip aš neva gąsdinau policininkus “įtakingomis pažintimis”, nuolatinis “Zeto” kavinės lankytojas Audrius Lingys nutarė pridėti ir ką nors tokio nuo savęs. Taip atsirado naujas epizodas apie tai, kaip aš “kategoriškai atsisakiau pūsti į alkotesterį” ir kaip visų instancijų teismai atmetė mano skundą (o juk tikrai galiu, Audriau, paduoti tamstą į teismą už šmeižtą). Tiesa, ankstesniuose tekstuose vietoje “įtakingų pažinčių” buvo įvardintas Albinas Januška, tačiau po Dalios Gudavičiūtės “prokolo” rugpjūčio 10 dienos “Lietuvos Ryte”, kai ji “saviškius” įvardino “žydrųjų albinų klubu”, sprendžiant iš visko, “šefai” uždraudė minėti šventą vardą.

Baigdamas konstatuosiu, kad pagal NATO standartus dabartinė “Ekstra”greičiausiai vadintųsi “Tiesa-2” (arba “Pravda-2”). Tokios tad “ekstrametamorfozės”.

Bernardinai.lt

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume). Imantas Melianas

 

Įvykusių pirmalaikių Gruzijos prezidento rinkimų ir referendumo dėl šios šalies stojimo į NATO rezultatai aiškiai parodė, kad Rusijos pastangos grąžinti gruzinus į savo troškų glėbį patyrė visišką fiasko. Nepadėjo nei mesti dideli pinigai, nei žmonių kurstymas, nei riaušių organizavimas, nei per televizijos kanalą „Imedi“ skelbiami nurodymai – kurias Tbilisio gatves reikia užtverti, kur nukreipti riaušininkų minias ir panašiai. Tarsi pabrėždamas savo ir visos išmintingos tautos triumfą, Mihaelis Saakašvilis pakvietė išbalusį Vladimirą Putiną į savo inauguravimo iškilmes.

 

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume).

 

Tam tikros jėgos, kurios įtariamos ryšiais su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis, bandė juodinti M.Saakašvilį ir jo vykdomą politiką ir pas mus Lietuvoje. Štai “valstybininkų” klano ruporo “Lietuvos ryto” dukterinis leidinys “Ekstra” (2007.11.19) išspausdino nedidelės apimties Audriaus Lingio rašinėlį “Gruzijos tautą įsiutino prezidento žygiai”.Galima būtų nekreipti dėmesio į šią tendencingo leidinio publikaciją, bet mane sudomino autoriaus pasirinkta (arba jam įtikinamai pasufleruota) tema – pastarųjų mėnesių įvykiai Gruzijoje, ir Lietuvoje gyvenančių gruzinų požiūris į juos.

 

Kažkodėl autorius nepanoro išsiaiškinti nuomonės tų Lietuvos gruzinų, kurie pritaria jų etninės tėvynės pasirinktam politiniam kursui. Jis net nebandė susisiekti su „Rustavelio“ gruzinų draugijos vadovu, žinomu rašytoju Zurabu Džavachišviliu (kuris, beje, atstovauja gruzinų tautinę mažumą Tautinių bendrijų taryboje prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento). Vietoj to, jis pakalbino du „opozicijos atstovus“ – Gigą Bukiją ir Sergą Amirgulašvilį, kurie pavaizdavo padėtį Gruzijoje išimtinai juodomis spalvomis. Jeigu G.Bukija yra Gruzijos parlamento narys, tai visiškai neaišku, kokiu būdu „opozicijos atstovu“ tapo S.Amirgulašvilis – Lietuvos pilietis, buvęs milicininkas, o dabar – verslininkas.

 

Viskas paaiškėjo, pasikalbėjus su „Rustavelio“ draugijos nariais. Pasirodo, dar prieš porą metų visi Lietuvos gruzinai priklausė „Iberijos“ draugijai, įkurtai šviesaus atminimo sąjūdininkės Dali Gogišvili-Juodišienės. Problemos prasidėjo, kai iš Gruzijos į Lietuvą dėl problemų su teisėsauga buvo priverstas grįžti verslininkas Valerijus Gelašvilis. Prieš kelioliką metų jis demonstratyviai atsisakė Lietuvos pilietybės dėl neva nepagrįsto jo persekiojimo tautiniu pagrindu. Lietuvos teisėsaugininkai iš tikrųjų buvo buvo susidomėję V.Gelašvilio persona, bet visai ne dėl jo tautybės, o dėl tabako ir alkoholio kontrabandos organizavimo. Vėliau jis keletą metų gyveno Gruzijoje ir net buvo išrinktas į jos parlamentą.

 

Grįžęs į Lietuvą V.Gelašvilis, niekad nestokojęs pinigų, nutarė paversti „Iberijos“ draugiją kovos prieš M.Saakašvilį įrankiu. Jos nariai buvo verčiami pasirašyti Gruzijos prezidentą smerkiančius pareiškimus, kas buvo nepriimtina daugeliui sąmoningų šios organizacijos senbuvių. Jie suvokė, kad tokiu būdu jie bus sukompromituoti ir Lietuvoje, ir Gruzijoje. Galiausiai, neapsikentę su V.Gelašvilio (kuris pasiskelbė nauju „Iberijos“ pirmininku) diktatu ir visišku draugijos veiklos sužlugdymu, jie įkūrė atskirą „Rustavelio“ draugiją.

 

Tai tiek žinių apie lietuviškąją „gruzinų opoziciją“ ir mūsų „valstybininkų“ žiniasklaidą, maloniai sutinkančią suteikti savo tribūną destrukcijos skleidimui.

 

http://www.slaptai.lt

Įvardintas (?) blogis

28 vasario, 2008

Nors policininkų šventė ir vadinama “angelų sargų” diena, visai neketinu teigti, jog vyriausias policijos komisaras Vytautas Grigaravičius yra angelas. To ir nereikia. Ne dievai ir ne angelai puodus žiedžia. Ir policijoje, įskaitant jos vadovybę, darbuojasi tik paprasti mirtingieji – su visomis žmoniškomis silpnybėmis ( ir stiprybėmis taip pat, beje).

Visgi panašu, kad Skuodo rajono Aleksandrijos miestelyje įvykusi kraupi nelaimė, nusinešusi trijų berniukų gyvybes, kai kam tapo patogiu pretekstu pabandyti pasikelti savo reitingus, dar kitiems – suvęsti sąskaitas. Taip teigti leidžia ne tik gausūs ir gana vienareikšmiški įvairių interneto portalų komentatorių atsiliepimai, bet ir elementari susidariusios situacijos analizė. Situacijos ne vien Aleksandrijoje ir anaiptol ne vien Policijos departamente.

Nepasakysiu nieko naujo, dar kartą konstatuodamas, jog Lietuva išgyvena gylią politinę ir, kas dar baisiau, dorovinę bei vertybinė krizę. Jos pagrindinė priežastis – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pernai atlikto tyrimo metu paaiškėjęs netoleruotinas kai kurių politikų, aukštų valdininkų (ką jie patys beaiškintų) ir dalies žiniasklaidos suaugimas su verslo struktūromis, galimai susijosiomis su priešiškos valstybės (tikrai ne Brazilijos ir ne Rytų Timoro) specialiosiomis tarnybomis. Kitaip tariant, apsišaukėlių „strateguotojų“ malonės deka mes susidūrėme su realia svarbiausių valstybės institucijų užvaldymo grėsme.

Nevarginsiu maloniojo skaitytojo Lietuvos Respublikos „jėgos strutūromis“ vadinamų institucijų vardinimu. Tiesiog konstatuosiu liūdną faktą, jog iki šių dienų tik vienintelėje iš jų buvo užsilikęs departamentas, kurio vadovas niekaip nebuvo susijęs su vadinamuoju Klanu. Kai kam tai pasirodė nepakenčiama. Ir štai kodėl.

Klanui labai neramu dėl kitų metų spalio mėnesio vyksiančių Seimo rinkimų, tiksliau dėl numanomų jų rezultatų. Yra toks dalykas, kuris vadinasi Tautos rūstybė. Klanas nėra tiek kvailas, kad nesuprąstų, jog visa tai gali pasibaigti ne vien tik valdžios, antpečių ir nepelnytų apdovanojimų, bet ir laisvės bei turtų netekimu. Jau nekalbu apie tokias smulkmenas, kaip patekimas į Lietuvos istorijos vadovėlius lietuviškojo Judo atitikmens vaidmenyje arba tėvų bei vaikų prakeikimas, paprastai tenkantis Tėvynės išdavikams.

Tai va. Nenumaldomai artėjančios finišo linijos akivaizdoje „strateguotojai“ (kitų šaltinių dar įvardinami kaip „valstybininkai“ arba (kažkodėl) „žydrieji albinai“) pradėjo desperatiškai blaškytis, sekmingai didindami jau atliktų kvailysčių ir nesąmonių kritinę masę. Ko vertas vien tik paskutinis vodevilis pavadinimu „Tėvynės priešai parengė nacionalinio investuotojo diskreditavimo planą“. Ši desperacija rodo, kad jokios apgalvotos programos, kuri garantuotų jų galybės išsaugojimą, jie neturi. Tokiais atvėjais neprošal pasirūpinti absoliučia vadinamųjų „jėgos struktūrų“ kontrole. Kaip sako numanomi „strateguotojų“ patronai rusai, „čiem čiort niešutit“, arba “avosj prigoditsia“.

Štai tame ir yra pagrindinė vyriausiojo komisaro „kaltė“. Nes lygiai taip pat dėl Aleksandrijios tragedijos galėtų atsistatydinti premjeras, arba, pavyzdžiui, prezidentas (vidaus reikalų ministro neminiu sąmoningai, nes šis tekstas – ne apie infuzorijas). Aš jau nekalbu apie krašto apsaugos ministrą, kuris pats (o ne jo pavaldiniai) prieš keletą metų „didvyriškai“ sutraiškė iš karto du gražų amžių nugyvenusius Lietuvos karininkus. Ir nieko. Svarbiausia – nepasimaišyti „strateguotojų“ kelyje.

Bet, kaip sako liaudies išmintis, „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“. Panašu, kad pats to nenorėdamas, Klanas pasiūlė Lietuvai dar vieną nacionalinio masto lyderį (žinoma, jei pats komisaras sutiks tokiu tapti). O tikrų lyderių Lietuvai tikrai nėra per daug. Žodžiu, kaip sako mano jau minėti patronai ne iš Brazilijos ir ne iš Rytų Timoro, „i na tom spasibo“.

P.S. Baigdamas rašyti šį tekstuką mobiliuoju telefonu gavau eilinę sentenciją: „Kas nori valdyti ramiai, turi apsupti save ne ginklais, o tautos meile. Periandras.“

Gruodžio 15 dieną įvyko trijų partijų suvažiavimai – vienas darbinis, antras iniciatyvinis ir trečias – likvidacinis. Visų trijų apvažiuoti nepavyko, todėl apie būsimos partijos „Vienybės keliu“ iniciatyvinę konferenciją, priėmusį principinį sprendimą sušaukti pavasary šios naujos politinės organizacijos steigiamąjį suvažiavimą, nieko daugiau pasakyti negaliu – tikiuosi, artimiausiu laiku tai padarys patys „vienybininkai“.

Maloniai nustebino nenomenklatūrinės kairiosios Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) suvažiavimo, vykusio Vilniaus mokytojų namuose, rami dalykinė dvasia. Reikia pastebėti, kad ši rinkėjų nepelnytai primiršta partija vos ne vienintelė Lietuvoje atvirai įvardina didžiąsias virš mūsų šalies pakibusias grėsmes, tokias kaip jau įvykęs pagrindinių valstybės institucijų užvaldymas arba artėjanti (tiksliau – tam tikrų jėgų sąmoningai artinama) visiška energetinė, taigi ir politinė, priklausomybė nuo Rusijos. Ir ši LSDS konferencijoje priėmė rezoliuciją, kuria įpareigojo partijos valdybą organizuoti referendumą dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus veiklos pratęsimo. Be to, buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp LSDS ir Švietimo bei Muitinės darbuotojų profesinių sąjungų. Labai noriu tikėti, kad Lietuvos kairysis elektoratas dar spės iki Seimo rinkimų atrasti sau šią „didžiosios žiniasklaidos“ ignoruojamą, bet užgrūdintą ir perspektyvią politinę jėgą.

Visgi daugiausia dėmesio būsiu priverstas skirti dramatiškam Krikščionių demokratų suvažiavimui, tiksliau jo numanomoms pasekmėms. Įtampa „Karolinos“ konferencijų salėje tvyrojo nuo renginio pradžios iki pat jo pabaigos, ir tai visiškai suprantama – juk buvo sprendžiamas šimtametės partijos likimas. Deja, nežiūrint partijos savarankiškumo išsaugojimo šalininkų įtikinamų argumentų, daugiau nei dviem trečdaliais delegatų balsų buvo nutarta glaustis prie Tėvynės Sąjungos, kas oficialiai buvo pateikta kaip partijos „reorganizavimas“. „Reorganizatorių“ nuomone, tik prisijungimas prie konservatorių leis jų partijai atgimti (?). Pavyzdžiui, delegatas Paulius Saudargas sulygino Lietuvos krikščionių demokratų kelią su miško keliu, kuris palaipsniui virto takeliu. Suprask – lygšiolinė šimtametė krikščioniškosios demokratijos tradicija Lietuvoje – tai viso labo klystkelis, o štai susijungus su konservatoriais bus galima išeiti į „autostradą“. Keistai atrodė ir LKD vedlys; iš tikrųjų, ar gali įtikinti rinkėjus balsuoti už šią partiją jos vadovas, pats netikintis jos ateitimi?

Žinoma, gali kilti klausimas – kas leido man vertinti šios partijos vadovybės (ir jos narių didesnės pusės) sprendimus? Gal tai – partijos vidaus reikalas? Visgi manau, kad jokios partijos sprendimai negali būti vien tik jos narių „vidaus reikalas“, nes ne tik konkretūs sprendimai, bet ir pati politinių partijų, jų programų ir komandų „pasiūla“ galiausiai lemia valstybės ir jos gyventojų ateitį. Juk nemanome, kad nekokybiška prekė – tai vien tik paties gamintojo „vidaus reikalas“.

Prieš metus ir aš maniau, kad būtent Tėvynės sąjunga taps visų dešiniųjų (patriotinių ir demokratinių) jėgų vienijimosi šerdimi. Deje, teko nusivilti, nes neliko pagrindo ankstesniam tikėjimui ir pasitikėjimui. Kaip žinia, pasitikėjimą prarasti yra žymiai lengviau, nei jį įgyti. Ką gi, galima viską pasakyti ir konkrečiau.

Praėjusių metų rudenį konservatorių vadovybė buvo užėmusi kur kas kategoriškesnę poziciją išaiškėjusio valstybės užvaldymo klausimu. Tuomet buvo pareikalauta ne tik odiozinio VSD vadovo, bet ir paties „vyriausiojo strateguotojo“ galvos, ir galbūt politinis klimatas Lietuvoje būtų šiandien kur kas sveikesnis, jei konservatoriai sugebėtų išlaikyti tuometinį toną ir tempą. Bet taip neatsitiko. Tiesa, buvo pilietiškai drąsūs ir savalaikiai profesoriaus Vytauto Landsbergio, taip pat Rasos Juknevičienės pareiškimai ir pasisakymai, bet tai, deja, nebuvo oficiali partijos vadovybės pozicija. Priešingai, dabartinis partijos pirmininkas visomis išgalėmis demonstravo savo paramą ir simpatiją valdančiosios mažumos vyriausybės vadovui, už kurio kyšojo valstybę užvaldyti bebaigiančio klano ausys. Tai ne tik leido suabejoti, ar iš tikrųjų konservatoriai yra opozicinė, o ne valdančiąjai koalicijai priklausanti partija, bet ir prisidėjo prie dešiniojo elektorato demoralizavimo ir dezorientavimo, kas, savo ruožtu, pastūmėjo dalį dešiniųjų rinkėjų į populistų glėbį.

Norui esant tų vertybinio neišrankumo pavyzdžiu galima prisiminti ir daugiau. Pavyzdžiui – Petro Auštrevičiaus kandidatūros rėmimas per 2004 metų Prezidento rinkimus. Rėmimas kartu su „ikidujotekaniniu“ Gazpromo produktu Lietuvoje – Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Ir vėliau P.Auštrevičius buvo ypatingoje konservatorių vadovybės malonėje. Kodėl – tiksliai nežinau, bet tikrai nėra normalu, kai partijų lyderių asmeninė bičiulystė lemia koalicijų (kad ir neformalių) sudėtį ar net politinių strategijų pagrindimą. Buvo sukurta speciali teorija, kad štai tik konservatoriai su buvusiais komunistais yra tos tikrosios, tradicinės partijos, kurioms lemta amžinai valdyti Lietuvą, periodiškai pasikeičiant pozicijoms, o visos kitos – tai tik įvairaus plauko populistai. Šioje „teorijoje“ buvo padaryta išlyga, pagal kurią šalia konservatorių partijos – „planetos“ buvo įteisintas jos „mėnulis“ – P.Auštrevičiaus vadovaujamas Liberalų sąjūdis. O krikščionys demokratai konservatorių vadovybei dar visai neseniai buvo jei ne priešininkai, tai bent jau nepageidaujami konkurentai.

Beje, dėl liberalų. Jeigu konservatorių ir liberalų vadovai turėtu mažiau plikbajoriškų ambicijų ir daugiau politinės atsakomybės bei įžvalgumo, po 2004 metų Seimo rinkimų jie turėjo visas galimybes sudaryti efektyvią dešiniąją šešėlinę vyriausybę, kuri realiai prižiūrėtų kairiosios (ar tokia save laikančios) vyriausybės veiksmus ir laiku apkapotų nagus visokiems „valstybininkams“. Bet kur tau – vietoje to buvo išsidraskyta ir išsivaikščiota skirtingomis kryptymis. Nesiimu spręsti, kas „pirmas pradėjo“ ar kas „daugiau kaltas“, bet faktas yra tai, kad nuo to laiko Seime neliko jokios veiksmingos dešiniosios atsvaros. Aišku, liberalai nebuvo „be nuodėmės“, tačiau konservatoriai tikrai neprisidėjo prie jų „tobulėjimo“; priešingai, padarė viską, kad ši partija (beje, irgi „tradicinė“) suskiltų ir marginalizuotųsi. Ir kažkaip nebuvo tuomet girdėti kai kurių intelektualiųjų apžvalgininkų raginimų eiti į tą Liberalų ir centro sąjungą ir tobulinti ją iš vidaus (kaip tai dabar siūloma daryti tiems, kurie vis pasvarsto apie naujos, skaidrios partijos įkūrimą). O pagrindiniais konservatorių partneriais vietoje „netobulų“ liberalų tapo „tobuli“ buvę komunistai.

Mąstančiam dešiniajam rinkėjui visų šitų „nesusipratimų“ buvo aiškiai per daug. Per daug net tuo atveju, jei Tėvynės sąjungos vadovybė surastų savyje jėgų pripažinti ankstesnius paklydimus ir, ko gero, pakeistų patį partijos vadovą. Pasitikėjimą galima būtų atgauti tik po kurio laiko, kai visuomenė įsitikintų, kad visa tai iš tikrųjų buvo tik laikinas nukrypimas. Bet nieko panašaus nematyti – ir toliau rimtu veidu aiškinama, kad viskas buvo ir yra daroma gerai ir teisingai. Ir, skirtingai nuo krikščionių demokratų, konservatorių partijos viduje negirdėti jokio bandymo atsakyti į išvardintus „nepatogius“ klausimus, kas liudija apie jau pažengusį jos sunomenklatūrėjimą.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos dešiniųjų sąjungos, dabar – Tautininkų sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų prijungimas ir liberalų skaldymas – toks „dešiniosios alternatyvos“ lipdymo būdas neatrodo nei patrauklus, nei perspektyvus. Ar padidėjo konservatorių elektoratas prisijungus daugiatūkstantinę Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą? Nelabai. Ir dabar bus tas pats. Krikščionių demokratų vardas figūravo pilname Tėvynės sąjungos pavadinime ir iki šiol, tai kodėl turėtume manyti, jog jo išlaisvinimas iš skliaustelių turės atkreipti kažkokį ypatingą dešiniojo (juolab neapsisprendusio) rinkėjo dėmesį? O štai dažnas prisiekęs krikščionių demokratų gerbėjas už keistą dvivardę partiją jau nebebalsuos. Ir apskritai – kas trukdė realiai bendradarbiauti be jokių „likvidacijų“ ir „reorganizacijų“? Tai gal vis dėl to čia suveikė visai kitos, nei deklaruojamos, priežastys?

Klasta paaiškėjo, kai ir LSDP pasirodė linkusi pritarti konservatorių, „darbiečių“, paksininkų ir liberalsąjūdininkų (įdomi kompanija, ar ne?) iniciatyvai dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Akivaizdu, kad visos dvejonės ir abejonės – tik dėl akių, o iš tikrųjų dėl visko jau seniai yra suderėta. „Valstybininkai“ ir jų kontroliuojamų partijų „viršūnės“ puikiai supranta, kad per laikotarpį iki kitų metų spalio vis dar gali atsirasti nauja, iš tikrųjų alternatyvinė esančioms, skaidri politinė jėga (kad ir tų pačių susinaikinti nesutinkančių krikščionių demokratų pagrindu), kuri ims ir nušluos visą supuvusią sistemą. Todėl pirmalaikiai rinkimai įsivaizduojami kaip tas gelbėjimosi ratas, kuris turėtų pratęsti „valstybininkų“ viešpatavimą dar mažiausiai keturiems metams. O ten, žiūrėk, jau būsime patekę į visišką energetinę ir visokią kitokią priklausomybę nuo Rusijos, kuri jau niekada neleis pasikartoti nei Vasario 16 – ąjai, nei Kovo 11 – tąjai. Tiesa, paskutiniu momentu LSDP vadovybė visgi persigalvojo ir nutarė nepalaikyti pirmalaikių rinkimų idėjos, bet tai rodo tik tai, kad premjero aplinka jau nėra tikra net dėl savo šansų įvekti rinkimų barjerą, ir todėl nusprendė nerizikuoti ir pasimėgauti buvimo valdžioje teikiamais privalumais “iki galo“, t.y. iki kitų metų spalio mėnesio.

Pirmalaikiai rinkimai, kurie numatomi kitų metų balandžio mėnesį, įvyktų beveik iškart po vasario pabaigoje – kovo pradžioje įvyksiančio galutinio Lietuvos Krikščionių Demokratų susiliejimo su Tėvynės sąjunga. „Guma tempiama“ specialiai, kad nespėtų susiorganizuoti savo tapatumo išsižadėti nenorintys krikščionys demokratai, nes anksčiau laiko paskelbę apie savo atsiskyrimą jie garantuotai bus išvadinti „dešiniųjų (?) jėgų skaldytojais“. O vėliau – laiko jau tikrai nebeliks.

P.S. Kas bus, jei pasirodys, jog nesu teisus? Tas ir bus – atsiprašysiu viešai (žodžiu ir raštu) konservatorių ir visos Lietuvos. Deja, iki šiol įvykiai vystosi būtent šia, blogąja linkme, todėl meldžiu Dievą, kad jis suteiktų man progą atsiprašyti.

Prieš kelias dienas žinisklaidoje šmėkštėlėjo keistokas pranešimas, kad vienos Lietuvai draugiškos šalies prezidentas apdovanojo ordinu (berods, Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi) vieną buvusį mūsų spec.tarnybų pareigūną . Kadangi minėtasis pareigūnas yra ne tik „buvęs“, bet ir susikompromitavęs (jis buvo priverstas apleisti savo postą po to, kai nepasitikėjimą juo išreiškė Tautos Atstovybė), kyla natūralus klausimas – kodėl yra taip įžeista lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė? Iškart atmetu visokias kvailas insinuacijas dėl „amžino lenkų sąmokslo prieš lietuvių tautą“. Tai kame gi tada reikalas ir kokios nelemtojo apdovanojimo numanomos pasekmės? Aišku, kad esminis šio veiksmo tikslas nebuvo noras pamaloninti apdovanojimą gavusį politinį lavoną. Kur kas svarbiau buvo parodyti anoniminės grupuotės, daugiau žinomos „valstybininkų“, taip pat „strateguotojų“ arba „žydrųjų albinų“ vardu, neblėstančią galią. Kas iš to, kad jau virš metų visi, kas tik netingi girdėti ir matyti, jau žino, kad Lietuvą yra apraizgęs glitus ir lipnus šio klano voratinklis? „Išgraužkite!“ – tautai į akis įžūliai vaiposi „valstybininkai“ – „Mes ne tik mūsiškį, bet ir lenkų prezidentą patvarkėme, ir nieko jus mums nepadarysite. Mes – transnacionalai, nes už mūsų – Gazpromas!“. Pakeliui dar kartą yra paniekintas ne tik „valstybininkų“ nusikalstamą veiklą atskleidęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, bet ir visa komiteto tyrimo rezultatus patvirtinusi Tautos Atstovybė, t.y. Seimas (priminsiu, jog pagal galiojančią Konstituciją Lietuva bent jau kol kas yra ne prezidentinė, ne „vyriausybinė“ ir juolab ne „pirtinė – kuluarinė“, o būtent parlamentinė respublika). Kadangi intrigantų klanas negali veikti šviesos ir skaidrumo sąlygomis, minėtasis apdovanojimas gali būti panaudotas ir kaip papildomi triukšmai bei trukdžiai, tokie kaip eilinės antilenkiškos isterijos bangos sukėlimas, kuris pridengtų, pavyzdžiui, vis daugiau aiškėjantį „valstybininkų“ keliaklupsčiavimą prieš fašistėjančią Rusiją (kuri, anot jų, už ankstesnes niekšybes Lietuvai atsakyti neprivalo). Sprendžiant iš nenatūralių, bet įkyriai kryptingų komentarų internete, ši „mašinka“ jau yra paleista. Taip kad daugmaž aišku, kam to reikėjo ir kas buvo viso šito absurdo užsakovai (jau nekalbant apie pastarųjų šeimininkus). Nežinau, kaip iš susidariusios keblios situacijos „vyniosis“ mano lenkiški kolegos (visomis šio žodžio prasmėmis) – tai jau jų pačių reikalas, jei nesugebėjo laiku užkirsti kelią akivaizdžiai provokacijai. Geriau pažiūrėkime – o kas gi Lietuvoje galėjo pasufleruoti kaimyninės šalies vadovui tokią nesąmonę – juk tikrai nemanome, jog jis iki paskutiniojo momento bent jau įtarė apie Storojo Rezervisto egzistavimą? Teisingai – jo lietuviškasis kolega. O pastarąjam? Taip – jo nepakeičiami patarėjai iš TSPMI. Yra tokia kadrų Užsienio reikalų ministerijai „kalvė“, kurios stebėtojų taryboje – irgi gausu Klano atstovų. Galėjo prie „sufleravimo“ rengimo prisidėti ir mūsų URM, VSD ir Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovai, bet tai nekeičia reikalo esmės – visais atvejais jaučiama švelni „vyriausiojo strateguotojo“ letena, valdoma iš…ne iš Brazilijos. Galbūt kam nors pasirodys, jog štai taip, „be jokių įrodymų“, yra metami kaltinimai kai kuriems aukštiems Lietuvos pareigūnams ir politikams, arba net ištisoms mūsų valstybės institucijoms. Bet kaip kitaip galima paaiškinti minėtąjį akibrokštą? Įsivaizduokime – ką turėtų pagalvoti normalus lenkas, jei, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas apdovanotų ordinu pernai paleistos Lenkijos Karinės informacijos tarnybos (WSI), kuri buvo įtariama pernelyg glaudžiais ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, buvusį vadovą? Paaiškinimas galėtų būti tik vienas – arba prezidentas tapo provokatorių intrigų įkaitu, arba jis pats yra, švelniai tariant, „neadekvatus“. Net minimaliai nusimanant apie tokių tarpvalstybinių apdovanojimų „parengiamuosius veiksmus“, akivaizdu, jog kandidatų personalijos visada yra derinamos su apdovanojimų „gavėjų“ šalies kompetentingomis struktūromis. Todėl ir šįkart buvo, aišku, ne kitaip. Tai, kas įvyko, parodo, kad „valstybininkams“ nusispjauti ant mūsų valstybės įvaizdžio, ant jos garbės ir orumo. O visai vagių, iškrypėlių bei išdavikų gaujai ir jos narių aplinkiniams nusiųstas „kalėdinis“ signalas – galioja tik vieno tipo „nuopelnai“ Lietuvos valstybei – lojalumas Klanui. Tai tiek tų asmeninių pamąstymų apie šių metų gruodžio 22 dienos BNS informacinį pranešimą „Lenkijos Prezidentas buvusį VSD apdovanojo ordinu“. Nuotraukoje: buvęs VSD direktorius Arvydas Pocius, kurį Lenkija apdovanojo nežinia už kokius nuopelnus. ‘> Prieš kelias dienas žinisklaidoje šmėkštėlėjo keistokas pranešimas, kad vienos Lietuvai draugiškos šalies prezidentas apdovanojo ordinu (berods, Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi) vieną buvusį mūsų spec.tarnybų pareigūną . Kadangi minėtasis pareigūnas yra ne tik „buvęs“, bet ir susikompromitavęs (jis buvo priverstas apleisti savo postą po to, kai nepasitikėjimą juo išreiškė Tautos Atstovybė), kyla natūralus klausimas – kodėl yra taip įžeista lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė? Iškart atmetu visokias kvailas insinuacijas dėl „amžino lenkų sąmokslo prieš lietuvių tautą“. Tai kame gi tada reikalas ir kokios nelemtojo apdovanojimo numanomos pasekmės? Aišku, kad esminis šio veiksmo tikslas nebuvo noras pamaloninti apdovanojimą gavusį politinį lavoną. Kur kas svarbiau buvo parodyti anoniminės grupuotės, daugiau žinomos „valstybininkų“, taip pat „strateguotojų“ arba „žydrųjų albinų“ vardu, neblėstančią galią. Kas iš to, kad jau virš metų visi, kas tik netingi girdėti ir matyti, jau žino, kad Lietuvą yra apraizgęs glitus ir lipnus šio klano voratinklis? „Išgraužkite!“ – tautai į akis įžūliai vaiposi „valstybininkai“ – „Mes ne tik mūsiškį, bet ir lenkų prezidentą patvarkėme, ir nieko jus mums nepadarysite. Mes – transnacionalai, nes už mūsų – Gazpromas!“. Pakeliui dar kartą yra paniekintas ne tik „valstybininkų“ nusikalstamą veiklą atskleidęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, bet ir visa komiteto tyrimo rezultatus patvirtinusi Tautos Atstovybė, t.y. Seimas (priminsiu, jog pagal galiojančią Konstituciją Lietuva bent jau kol kas yra ne prezidentinė, ne „vyriausybinė“ ir juolab ne „pirtinė – kuluarinė“, o būtent parlamentinė respublika). Kadangi intrigantų klanas negali veikti šviesos ir skaidrumo sąlygomis, minėtasis apdovanojimas gali būti panaudotas ir kaip papildomi triukšmai bei trukdžiai, tokie kaip eilinės antilenkiškos isterijos bangos sukėlimas, kuris pridengtų, pavyzdžiui, vis daugiau aiškėjantį „valstybininkų“ keliaklupsčiavimą prieš fašistėjančią Rusiją (kuri, anot jų, už ankstesnes niekšybes Lietuvai atsakyti neprivalo). Sprendžiant iš nenatūralių, bet įkyriai kryptingų komentarų internete, ši „mašinka“ jau yra paleista. Taip kad daugmaž aišku, kam to reikėjo ir kas buvo viso šito absurdo užsakovai (jau nekalbant apie pastarųjų šeimininkus). Nežinau, kaip iš susidariusios keblios situacijos „vyniosis“ mano lenkiški kolegos (visomis šio žodžio prasmėmis) – tai jau jų pačių reikalas, jei nesugebėjo laiku užkirsti kelią akivaizdžiai provokacijai. Geriau pažiūrėkime – o kas gi Lietuvoje galėjo pasufleruoti kaimyninės šalies vadovui tokią nesąmonę – juk tikrai nemanome, jog jis iki paskutiniojo momento bent jau įtarė apie Storojo Rezervisto egzistavimą? Teisingai – jo lietuviškasis kolega. O pastarąjam? Taip – jo nepakeičiami patarėjai iš TSPMI. Yra tokia kadrų Užsienio reikalų ministerijai „kalvė“, kurios stebėtojų taryboje – irgi gausu Klano atstovų. Galėjo prie „sufleravimo“ rengimo prisidėti ir mūsų URM, VSD ir Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovai, bet tai nekeičia reikalo esmės – visais atvejais jaučiama švelni „vyriausiojo strateguotojo“ letena, valdoma iš…ne iš Brazilijos. Galbūt kam nors pasirodys, jog štai taip, „be jokių įrodymų“, yra metami kaltinimai kai kuriems aukštiems Lietuvos pareigūnams ir politikams, arba net ištisoms mūsų valstybės institucijoms. Bet kaip kitaip galima paaiškinti minėtąjį akibrokštą? Įsivaizduokime – ką turėtų pagalvoti normalus lenkas, jei, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas apdovanotų ordinu pernai paleistos Lenkijos Karinės informacijos tarnybos (WSI), kuri buvo įtariama pernelyg glaudžiais ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, buvusį vadovą? Paaiškinimas galėtų būti tik vienas – arba prezidentas tapo provokatorių intrigų įkaitu, arba jis pats yra, švelniai tariant, „neadekvatus“. Net minimaliai nusimanant apie tokių tarpvalstybinių apdovanojimų „parengiamuosius veiksmus“, akivaizdu, jog kandidatų personalijos visada yra derinamos su apdovanojimų „gavėjų“ šalies kompetentingomis struktūromis. Todėl ir šįkart buvo, aišku, ne kitaip. Tai, kas įvyko, parodo, kad „valstybininkams“ nusispjauti ant mūsų valstybės įvaizdžio, ant jos garbės ir orumo. O visai vagių, iškrypėlių bei išdavikų gaujai ir jos narių aplinkiniams nusiųstas „kalėdinis“ signalas – galioja tik vieno tipo „nuopelnai“ Lietuvos valstybei – lojalumas Klanui. Tai tiek tų asmeninių pamąstymų apie šių metų gruodžio 22 dienos BNS informacinį pranešimą „Lenkijos Prezidentas buvusį VSD apdovanojo ordinu“. Nuotraukoje: buvęs VSD direktorius Arvydas Pocius, kurį Lenkija apdovanojo nežinia už kokius nuopelnus. . ASMENINĖ NUOMONĖ DĖL VIENO VALSTYBINIO APDOVANOJIMO (papildytas)


http://www.slaptai.lt/readarticle.php?article_id=307

Tomas Čyvas

Laisvę ir gerovę užtikrina pastangos ir valia, o ne prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“.Savo komentaru norėčiau ne tik įsiterpti į diskusiją tarp Imanto Meliano ir Gintaro Ronkaičio, bet ir šiek tiek nusistebėti lietuvių, kuriems pripažinimo ar nepripažinimo tema dar neseniai (18 metų yra nedaug net žmogui) buvo itin aktuali, „mandrumu“. Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai realių išmastymų, iki pat 1991 m rugpjūčio pučo Maskvoje atomazgos, buvo pripažinta tik Islandijos ir Danijos. Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia.Kokių tik, įmantriausių, analogijų neprigalvota kalbant apie nepriklausomo Kosovo apsisprendimą pasiskelbti. „Pandoros skrynia“, „džinas iš butelio“ ir panašiai. Tokių „butelių ir džinų“ situacijomis ir karikatūromis galima aprašyti pusės Europos valstybių atsiradimą. Ir net ne tik Europos. Jei kas nors sąžiningai peržvelgs JTO narių sąrašą, turės pripažinti, kad tūkstantmečiu ir nenutrūkstančiu valstybingumu ten gali girtis tik klaikiai menkutė mažuma ir ta pati turėtų amžinai aiškintis dėl teritorinių niuansų.

Tvarka ir netvarka

Pirmiausia, apie chaosą. “Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą,” – rašo kolega G. Ronkaitis. Taip, esu priverstas atsakyti, bet ar privalo pretenduoti ir ar būtinai tai bus? Nei Lietuvoje, nei kitur nėra įstatymo draudžiančio vaikščioti ausimis, o ne kojomis, bet ar aptinkama tiek jau daug norinčių tai praktikuoti? Negi išties manoma, kad, kad vien “dėl precedento”, kurių istorija prikepė devynias galybes, ims ir pradės save fantazijomis kankinti visi Šveicarijos kantonai?

Tai, kad JAV prezidentas W. Wilsonas, su visais savo “punktais” ir tautų apsisprendimo teise, pagal G. Ronkaičio ir kitų kolegų logiką, turi būti įrašytas į pasaulio tvarkos darkytojus – niekai. Tik štai nesmagi bėda – neaišku, ką, pagal tokį “pasaulinės tvarkos puoselėjimą”, dabar daryti latviams, jei būsime nuoseklūs puoselėtojai. Kur “broliukams” susigėdus grąžinti savo valstybingumo regalijas – Maskvoje ar Berlyne – tepasakys “chaoso” priešininkai. Aš nekompetentingas. Ar Rusija gali neigti Moldovos teisę egzistuoti tik todėl, kad yra dar Rumunija, tegul irgi paaiškina oponentai. Smalsu sužinoti jų nuomonę – be jokios ironijos.

Kai subyrėjo Habsburgų imperija, kuri irgi kažkada buvo „nusistovėjusi“ ir visuotinai teisėta, kažkam tai irgi buvo chaosas ir “harmonijos trikdymas. Ar nuoseklumas, vystant tvarkos teoriją, atneštų ir dabar (daugybėje vietų) atneša daugiau chaoso ir kraujo, ar palaimingos taikos – nėra taip jau akivaizdu. Pagaliau, ar visiems gera gyventi toje „tvarkoje“? Pavyzdžiui Grozne.

Apie Balkanus ir ne Balkanus

Belgrado valdyta imperija nuo sovietinės skyrėsi tik mastais, geografine padėtimi ir kiek savitu “brandaus socializmo” stiliumi, o taip pat tuo, kad nepasigamino branduolinio ginklo. Jos kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti. Žinau, kad gresia “amerikonų tarno”, “jankių padlaižio” etiketės ir galiu patikinti, kad mane tai tik linksmina. Mat atvirai manau, kad gyventi kur JAV, ar Nyderlanduose, ar kitoje ramioje vietoje ir būti antiglobalistu, radikaliu pacifistu ir kovotoju prieš “amerikoniškąjį imperializmą” yra net kažkiek suprantama. Bet štai svajoti apie JAV „imperializmo krachą“ būnant Marijos žemės patriotu, reikia dar ir neeilinio kvailumo arba chroniškos rusofilijos. “Jankių” išėjimas namo ir nesikišimas į niekur, šiuo metu reikštų labai jau banalų pasirinkimą. Arba eiti ieškoti laisvės bei nepriklausomybės J. Lukšos-Daumanto pėdomis, arba, kaip A. Sniečkus ir AMB, „ir tada dirbti Lietuvai bei nusistovėjusiai tvarkai.“

Kalbant apie Kosovo „pasmerktumą“ būti Vakarų protektoratu, belieka priminti, kad šio „prakeikimo“, be jokios abejonės, egzistuojanti ir savo valią aiškiai išreiškusi kosoviečių politinė tauta siekia kur kas labiau, nei juodkalniečiai ar makedonai „tikresnės“ nepriklausomybės.

Galima sakyti, kad visa tai sudėtingų dalykų paprastinimas ir tai bus kažkiek tiesa, tačiau būtent mąstymo paprastumas kartais leidžia priimti efektyvius sprendimus. JAV vadovaujamo NATO aljanso įsikišimas 1999-aisiais į šventus ir neliečiamus Jugoslavijos vidaus reikalus, kai taip buvo itin greitai nutrauktas albanų skerdimas šeimomis ir vijimas iš namų atiminėjant pasus valstybės, kurioje juos norima dabar priversti gyventi – geras įrodymas. Jokia tarptautinė teisė ir „pasaulinė tvarka“ ligi šiol realiai taip ir nepasiūlė, o manau, kad greit ir nepasiūlys visiems vienodai tinkamų receptų – ką daryti su valstybės įsigeidusiais „kaimais“. Kas yra Lietuva, kur žmonių kiek mažiau nei Manhattane – irgi, norint, galima svarstyti. Vadovaujantis realiąja politika, nematau ničnieko juokingo tame, kas kelia „liūdną šypseną“ G. Ronkaičiui. „Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną,”- teigia kolega. Aš irgi pakritikuočiau aptariamą I. Meliano teiginį – už nesuprantamą nuosaikumą įterpiant žodį “pusiau”. Mes privalome būti “už”, todėl, DĖL KO Rusija yra “prieš”. „Prieš“ ji yra todėl, kad, kaip minėjau, sugriuvusi Jugoslavija yra jos pačios mažasis analogas. Tad jei ir galima iš ko nors čia pasišaipyti, tai būtent iš Kremliaus gaujos pastangų išnaudoti „Kosovo kortą“ savo užgrobtose Gruzijos bei Moldovos teritorijose bei ją kišti giliai į rankovę, kai kalbama apie Čečėniją. Tiesiog neįmanoma nepasimėgauti tokiu viešu „putinistų“ politinės šizofrenijos demonstravimu. JTO ji gali sau tai leisti dėl veto teisės ir branduolinio ginklo. O „visiškas izoliavimas“ Kosovui negresia. Ne visur „nusistovėjusią tvarką ginanti“ Rusija gali panauduoti tuos savo šventus kozirius.

Šaltinis: Balsas.lt

Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas.

Norėčiau pateikti keletą minčių, reflektuojant į I.Meliano straipsnį „Ar Kosovas – serbų etninės teritorijos dalis?“. Kosovui paskelbus nepriklausomybės deklaraciją tenka girdėti įvairių nuomonių. Vieni mūsų tautiečiai remia kosovarus, kiti prijaučia serbams. Pateikiami įvairiausi motyvai ir jie yra gerai žinomi. Tikroji Tiesa, jei iš viso šiame pasaulyje gali būti kas nors tikra ir stabilu – ties šių požiūrių viduriu. Todėl Kosovo problema ir yra tokia sudėtinga. Šiandien yra neįmanoma rasti sprendimą, tenkinantį abi puses. Todėl ne be JAV įtakos pasirinktas jau žinomas kelias, neatsižvelgiant į Serbijos interesus. Greitas ir ryžtingas sprendimas, tačiau ar apgalvotas? Keista situacija. Vis prisimenu akivaizdžiai pasimetusią Jungtinių tautų (JT) generalinio sekretoriaus Ban Kimuno povyzą – tačiau ką gi jis begalėjo pasakyti ir pridurti? JT Rezoliucija 1244 (1999 birželio 10 d.) Kosovo klausmu iki šiol galioja ir ten aiškiai pasakyta, kad Kosovas yra integrali Serbijos dalis, o Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas. Tačiau po keleto metų tos pačios valstybės, balsavusios už šią rezoliuciją, jau žaibiškai pripažįsta Kosovo nepriklausomybę. Argumentai, tiesą pasakius, dvelkia sofizmu. Pavyzdžiui, pasak ES lyderių, ši Rezoliucija tiesiogiai nepaneigia Kosovo valstybingumo galimybės. Tuomet galėčiau šventvagiškai pajuokauti, kad ir mūsų 1918 m.Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas tiesiogiai nepaneigia galimybės toliau likti Rusijos sudėtyje. Tik jau kaip „nepriklausoma“ valstybė. Esmė ta, kad „įrodyti“ galima bet ką, kiekvienai tezei galima atrasti antitezę. Būtų racionaliau vadovautis principais bei ieškoti sutarimo diplomatinu keliu. Jei šiandien to padaryti neišeina, gal išeis rytoj. Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas. Kas atsakys už pasekmes? Ar didžiosios pasaulio galios, eksperimentuodamos Kosovo klausimu, žino, ką daro? Ar gali prognozuoti pasekmes? Tikrai ne, to nežino niekas.Vienas iš pagrindinių išsakomų argumentų yra teiginys, kad Kosovo atvejis yra išskirtinis – sui generis – ir nesukels jokių teisinių pasekmių ateityje. Tarptautiniuose domumentuose tai kartojama taip dažnai, jog atrodo lyg užkeikimas. O taip pat išduoda didžiųjų valstybų baimę bei suvokimą, jog daugeliui kils pagunda lyginti ir daryti išvadas. Taip ir atsitiko. Panašius užkeikimus raštu ir žodžiu galima kartoti kiek nori ilgai, tačiau nuo to niekas nesikeičia. Yra suprantama, jog kiekvienas toks atvejis yra unikalus ir tuo pačiu visi jie turi ir bendrų bruožų. Kas tai bebūtų – Kosovas, Čečėnija, Abchazija, Baskija. Nuomonės bei sprendimai priklauso nuo požiūrio krypties.

Galime daryti ilgus istorinius eksursus minėdami Bizantiją, Osmanų imeriją bei Ilyriją, tačiau įvairūs istoriniai argumentai tik nutolina sprendimą. Kas iš to, jog padiskutuosime apie XX a. pradžios Europos etnografines sienas bei senuosius Europos gyventojus ilyrus? Žinoma, tai yra įdomu ir pagilina problemos suvokimą. Tik tiek. Tiek ilyrų, tiek senųjų slavų tautų palikuonys turi teisę gyventi savo namuose čia ir dabar.

Po Serbijos Prezidento rinkimų, kai šalis apsisprendė išrinkti proeuropietišką kandidatą tuo pačiu deklaruodama europines vertybes bei aspiracijas, Kosovo nepriklausomybė – lyg smūgis serbų tautai šlapiu skuduru per veidą. Ypač kai viskas įvyksta praktiškai vienu metu. Ir tai yra geras carte blanche nacionalistiškai nusiteikusiems Serbijos politikams. Dabar jie turės stiprius argumentus kituose rinkimuose. Ir kam nuo to geriau ir saugiau? Ar Europa bei pasaulis taps saugesni? Kažin. Tuo pačiu kalbos apie Miloševičiaus režimo žvėriškumus yra gerokai pavėluotos. Rinkimai parodė, jog Serbija sparčiai keičiasi, prie valstybės vairo šiandien stoja visai kitokie politikai. Ir Kosovo nepriklausomybės paskelbimas – didelis smūgis jiems bei proeuropietiškam Serbijos politikos vektoriui.

Taip pat yra keista vis girdėti mūsų šalies komentatorių bei politikų „patriotiškus“ argumentus Kosovo klausimu, pasiremiant Rusijos pozicija. Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną. Vietoje to, kad problema būtų nagrinėjama iš esmės, nukrypstame į „myliu nemyliu“ lygmenį. Ar vien tai, jog Rusijoje stinga demokratijos reiškia, jog Rusija Kosovo klausimu užima neteisingą poziciją? Autorius teisingai pažymi, jog ir Lietuvoje demokratijos nėra daugiau… Ir kas iš to mums, nagrinėjantiems Kosovo problemą?

Klausimas yra labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Tikrai negalėtume teigti, jog kosovarai nenusipelno nepriklausomybės ar neturi teisės gyventi savarankiškai. Pasakysiu daugiau. Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą. To niekas nenori. Todėl ir valstybių teritorinis vientisumas bei JT dokumentai tarptautiniai bendruomenei neturėtų būti vien tušti garsai. Pagaliau tarptautinė bendruomenė turėtų pradėti aktyviau svarstyti tautų apsisprendimo teisės bei valstybių teritorinio vientisumo tarptautinių principų santykio problemą (beje, pripažįstant Kosovo nepriklausomybę buvo sumaniai išvengta tautų apsisprendimo teisės principo taikymo). Interesus būtina derinti. Juolab po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo praktiškai niekas nesikeičia. Kosovas ilgiems dešimtmečiams bus priverstas likti faktiniu ES protektoratu, negalės įstoti į Jungtinių Tautų bei daugelį kitų tarptautinių organizacijų (narystę blokuos Rusija bei Kinija). Vienintelis kol kas matomas rezultatas – įtampa regione vis didėja ir Kosovo krizės realus sureguliavimas atrodo toli kaip niekad. Ši situacija gali privesti ne tik prie Kosovo skilimo. Kosove gali prasidėti partizaninis karas. Pasiremiant Irako pavyzdžiu galima teigti, jog NATO pajėgos nėra tam paruoštos. Taip pat gali kilti neramumai Bosnijoje.

Todėl geriausia, ką šiandien galėjo padaryti mūsų parlamentarai – atidėti Kosovo pripažinimo klausimo svarstymą Seime. Ir tai yra išmintinga.

Autorius baigia straipsnį žodžiais „visa kita susitvarkys savaime“. Žinoma, Imantai, kad susitvarkys. Kada nors. Tik mūsų toje šviesioje ateityje jau nebus…

Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius

Šaltinis: Balsas.lt

Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir prasidėjęs naujos valstybės tarptautinio pripažinimo procesas iššaukė  ne tik Serbijos bei Rusijos, bet ir kai kurių valstybių – NATO bei ES narių (Rumunijos ir Slovakijos) arba kandidačių (Gruzijos) susierzinimą ir pasipriešinimą. Ir Lietuvoje jau pasigirdo bauginimų, jog tai – tik neišvengiamų kataklizmų pradžia; neva tuojau viena po kitos pradės byrėti ir kitos valstybės, ypač tos, kuriose yra kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų. Vakar teko girdėti išvedžiojimų, kad dabar ir Šalčininkų rajonas galėsiąs atsiskirti nuo Lietuvos, nes situacija „ten“ (Kosove) ir „čia“ (Pietryčių Lietuvoje) esanti „identiška“. Ar iš tikrųjų taip? Gal tikrai Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jo tarptautinis pripažinimas sukuria pavojingą precendentą ir atveria Pandoros skrynią? Pabandykime tai išsiaiškinti.

Vienas iš pagrindinių argumentų, paslaugiai pateikiamų serbų (ir rusų) propagandistų ir dažnai naudojamų siekiant pagrįsti nepriklausomo Kosovo tariamą „neteisėtumą“, yra tai, kad Kosovas yra serbų tautos etninės teritorijos sudėtinė dalis; maža to – tai serbų tautos lopšys, o albanai atsikėlė į jį daug vėliau, „išstumdami“ iš krašto jo tikruosius šeimininkus. Deja, viskas buvo šiek tiek kitaip. Albanai yra senųjų krašto gyventojų – ilyrų – palikuonys, kalbantys vienintele gyva išlikusia ilyrų kalbinei grupei priklausančia kalba. Ilyrų gyvenamas plotas prieš pora tūkstančių metų buvo nepalyginamai didesnis už dabartinės Albanijos bei Kosovo teritoriją; jis apėmė didžiąją dalį dabartinių Vengrijos, Kroatijos, Bosnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Makedonijos ir šiaurės vakarų Graikiją (Epyrą). Vėliau iš pietų į Ilyriją pradėjo smelktis graikų, o iš vakarų – lotynų kalbos; kalbančių neolotyniškomis šnektomis iki šiol išliko Kroatijos (istriečiai) ir Serbijos (aromunai) kalnuose. Ir tik VI amžiuje po Kristaus gimimo Ilyrijoje pasirodo serbų protėviai slavai, atėję čia nuo Dunojaus žemupio. Taip kad, remiantis istorija, ne serbai turėtų pretenduoti į Kosovo teritoriją, o albanai – į Serbijos (žinoma, juokauju).

Ilyrų kalbos relikto – albanų kalbos –  vientisas masyvas išliko tik dabartinės Albanijos ir Kosovo teritorijoje. Tai nereiškia, kad tam tikra dalis albanų tautos niekad nėra persikėlusi gyventi kitur. Vengdami turkų jungo viduramžiais albanai katalikai masiškai kėlėsi į Italiją, o albanai stačiatikiai – į Graikiją. Namų bibliotekoje turiu nepakeliamo svorio1906 metais Leipcige išleistą pasaulio atlasą („Andrees Handatlas“), kuriame yra ir tuometinės Europos etninis žemėlapis. Jame pažymėtas albanų etninis plotas, kuris 1906 metais dar priklausė Osmanų imperijai, visiškai sutampa su šiandienos jų gyvenama teritorija. Tikiuosi, niekas nemano, jog vokiečių kartografai jau prieš šimtą metų pataikavo albanų nacionalistams? Kita vertus, įvairūs karai ir kitos negandos vienu ar kitu metu galėjo kažkiek pakoreguoti serbų ir albanų etninę sieną, bet tai savaime dar nieko nereiškia. Iki serbų Kosovo teritorija priklausė Romos imperijai, vėliau – Bizantijos imperijai, dar vėliau – Bulgarijai; po serbų – Osmanų imperijai, todėl visai neaišku, kodėl taip sureikšminamas būtent serbiškasis Kosovo istorijos periodas. Net jeigu priimtume serbų etnocentristinės istoriografijos peršamą versiją, jog albanai „atsikraustė“ į dabartinio Kosovo teritoriją tik XVI amžiuje, ar tai turėtų reikšti, jog jie neturi teisės lemti savo likimo? Juolab kad iš tikrųjų XVI amžiuje niekas Kosove niekur nesikraustė, tiesiog vietiniai albanai, kuriuos prieš tai ilgai engė serbų diduomenė, noriai priimdavo turkų atneštą musulmonų tikėjimą.

Be savo „motininės“ etninės teritorijos, mano minėtame žemėlapyje albanai pažymėti dar ir Graikijoje – Atikoje ir rytinėje Peloponeso dalyje. Iki mūsų dienų jie ten neišliko – siekdami aukštesnio socialinio statuso pietų Graikijos albanai noriai perimdavo graikų kalbą ir jų tautinę savimonę. Kas kita – Italija (Sicilija, Apulija), kur iki mūsų dienų išliko albaniški kaimai ir albanų kalba.

Bet grįžkime į Kosovą, kuris, beje, iki 1969 metų vadinosi „Kosovo ir Metochijos autonominis socialistinis kraštas“. Reikia pripažinti, kad serbų lyderiai padarė viską, kad kosoviečiai visiems laikams prarastų norą gyventi bendroje su jais valstybėje. Vietinių albanų diskriminavimas prasidėjo iškart po Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (Kraljevina SHS, nuo 1929 metų – Jugoslavija) sukūrimo, nes ją valdė serbiška Karadžordževičių dinastija; tas pats tęsėsi ir pokario metais, šalį valdant komunistams. Nežiūrint to, kad juodkalniečių buvo tris kartus mažiau negu  Kosovo albanų, pastarieji pokario Jugoslavijoje turėjo ne sąjunginės respublikos, o tik autonominio krašto Serbijos respublikos sudėtyje statusą. Visą laiką buvo pabrėžiama, kad Jugoslavija – slavų valstybė, o albanai (kaip, beje, ir Voivodinos autonominio krašto vengrai) – tik nepageidaujami, bet dantis sukandus šiaip taip pakenčiami dėl „istorinių nesusipratimų“ čia atsiradę atsitiktiniai pakeleiviai. Apie tai, kas vyko Jugoslavijoje prasidėjus jos fragmentacijai, turbūt dar visi pakankamai gerai prisimename. Jeigu ne kraštutinis Belgrado vadeivų serbiškasis nacionalizmas, kuris rėmėsi panslavizmo ir stačiatikiškojo mesianizmo idėjomis, šis procesas galėjo sustoti iškart po Slovėnijos ir Kroatijos atsiskyrimo. Bet buvo taip, kaip buvo, atsiskirti panoro net ta pačia kalba kaip ir serbai kalbantys bei tą patį tikėjimą išpažįstantys juodkalniečiai. Tai ko norėti iš kosoviečių, kurių atžvilgiu Belgradas ėmėsi grynų gryniausios genocido politikos? Aiškinimai, kad štai Juodkalnija buvo sąjunginė buvusios Jugoslavijos Respublika, o Kosovas – viso labo Serbijos autonomija, iš tikrųjų nieko nepaaiškina, nes remdamasi ta pačia logika Rusija atsisako „paleisti“ iš savo troškaus glėbio valstybinio savarankiškumo siekiančią Ičkerijos Čečėnų Respubliką. Tarsi čečėnas ar Kosovo albanas būtų kažkuo menkesnis už tadžiką, ukrainietį arba tą patį juodkalnietį vien tik dėl to, kad komunistai vienas respublikas pavadino sąjunginėmis, o kitas – autonominėmis.

Kažkodėl nereikėjo jokio kraujo praliejimo, kai Slovakija buvo nutarusi atsiskirti nuo Čekijos. Ir Kanados bombonešiai tikrai nebombarduotų Monrealio, jeigu įvykusį referendumą dėl nepriklausomybės būtų laimėję Kvebeko separatistai. Bet tai – jau visai kitokie papročiai ir kitokia politinė kultūra, kurioje nėra vietos sąvokai „iskonnyje zemli“ “nuo amžių priklausančios žemės“.

„Balkanizacijos“ sąvoka irgi atsirado kur kas anksčiau, negu tapo aktualus Kosovo nepriklausomybės klausimas, o ir kitos pusiasalio tautos (įskaitant mūsų tikėjimo brolius kroatus) buvo entuziastingai įsivėlusios į tarpusavio skerdynes daug anksčiau ir kur kas didesniu mastu, nei kosoviečiai. Tai kodėl būtent jų (Kosovo albanų) apsisprendimas gyventi savarankiškai apaugo tokiomis spekuliacijomis? Ar nėra tai savotiškas „konfesinis rasizmas“, dėl kurio priešinamasi ir Turkijos priėmimui į ES? Galų gale galime prisiminti ir antitezę balkanizacijai, kai visas pusiasalis „tvarkingai“ priklausė vienai valstybei – Osmanų imperijai.

Oficialusis Belgradas nutarė nutraukti diplomatinius santykius su Kosovo nepriklausomybę pripažinusiomis valstybėmis, įskaitant JAV, o Serbų stačiatikių bažnyčios galva gėdina Serbijos kariuomenės generolus dėl to, kad jie dar nepavertė Kosovo miestų ir kaimų pelenais (kas, be abejo, yra labai „krikščioniška“). Na ir kas? Kam nuo to bus blogiau? Manau, kad tik tiems patiems politikų ir religinių šovinistų įaudrintiems Serbijos žmonėms, kuriems neišvengiamai dar teks susikurti kokybiškai naują savo savimonę, naują tapatybę, kurioje neliks vietos „vyresniojo brolio“ sindromui. Niekam nereikia dar vieno, šįkart stačiatikiško, „talibano“ visai šalia Europos centro. Ir serbams, ir kosoviečiams dar ilgai teks gyventi ne tik šalia, bet ir kartu šiame vis sparčiau besikeičiančiame pasaulyje. Beje, didesnė dalis buvusių anglų kolonijų didžiuojasi savo priklausymu Britų tautų sandraugai, tai kodėl, pavyzdžiui, nepabandžius sukurti analogiško darinio Balkanuose, kuriame nebūtų jokių „vyresniųjų“ ar „jaunesniųjų“ brolių, jokių „geriečių“ stačiatikių ir „blogiečių“ katalikų bei musulmonų? Kol kas nepanašu, jog būtų bent jau bandoma judėti ta linkme.

Dabar dėl „Didžiosios Albanijos“ projekto. Gal jis ir egzistuoja pavienių albanų nacionalistų galvose abipus sienos, tačiau nėra jokių prielaidų, jog šis projektas būtų realizuotas artimiausiais dešimtmečiais. Pirmiausia dėl to, kad Kosove formuojasi (iš dalies jau susiformavo) savitas, atskiras nuo Albanijos mentalitetas. Kosoviečiai yra albanai tiek, kiek jiems reikia tautiečių užtarimo prieš nedraugingus svetimtaučius (pirmiausia serbus), bet buvimas vieningos „Didžiosios (Dievulėliau, kokia ji „didelė“) Albanijos“ sudėtyje neišvengiamai iššauktų išcentrines tendencijas. Tai jau visai kitokia patirtis ir kita tradicija. Kosoviečiai turi tautinės priespaudos patirties, tačiau jie niekad negyveno ir nevargo stalinistinio – maoistinio Envero Chodžos režimo sąlygomis, jie kartu su kitais jugoslavais galėjo uždarbiauti (ir tuo pačiu pažinti normalesnį pasaulį) Vokietijoje. Jų buitis – daugiau „jugoslaviška“, o ne „albaniška“; jie net išoriškai aiškiai skiriasi nuo tautiečių Albanijoje (nėra tokie nuskurdę ir suvargę). Ir nesvaikime dėl dar vieno „islamiško fundamentalizmo bastiono“ atsiradimo Europoje – tokiems teiginiams nėra net menkiausio pagrindo.

Atskirai apsistosiu ties Rusijos vaidmeniu visoje šitoje operetinėje desperacijoje. Kaip ir paprastai, Maskva bando blefuoti: viešai besitaškydama seilėmis dėl Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, ji tyliai ruošiasi išpešti iš to sau naudos. Maždaug taip: „Mes labai nenorėjome, kad taip atsitiktų, tačiau dabar mes būsime tiesiog priversti pripažinti Transnistrijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę“. Realiai situacija aplink Kosovą labiau lygintina ne su išvardintomis teritorijomis, kurias Rusija okupavo Moldovoje ir Gruzijoje, bet su jau minėta Ičkerija, kuri nusipelno nepriklausomybės tikrai ne mažiau negu Kosovas. Deja, Maskva nėra Belgradas, ir Šiaurės Atlanto aljansas negali surengti ten analogiško „blickrygo“, nerizikuodamas sukelti kur kas didesnį pasaulinį gaisrą.

Pagalvojus darosi suprantamesnė ir Rumunijos, Slovakijos bei Gruzijos pozicija šiuo klausimu. Ne ta prasme, kad būtų galima ją pateisinti, bet bent jau bandant ją suprasti. Kol kas šios šalys anaiptol nėra pilietinės visuomenės etalonai (kaip, beje, ir mūsų brangioji Tėvynė), tad siekdami strateginių tikslų jų vadovai yra priversti skaitytis su savo tautiečių nuomone, kuri, deja, nėra laisva nuo visokiausių istoriškai susiformavusių tautinių bei religinių fobijų ir stereotipų. Tokiu būdu   provakarietiški šių valstybių lyderiai bando išlošti laiko pagrindiniams strateginiams (o ne ritualiniams) politiniams tikslams pasiekti. Bet net ir tokiu atveju visame tame lieka negeras prieskonis: šitaip yra deklaruojamas išankstinis nepasitikėjimas savo tautinių mažumų lojalumu, ir, kas dar blogiau, tuo parodoma, kad Bukareštas, Bratislava ir Tbilisis tarsi nėra tikri dėl jų suvereniteto mažumų kompaktiškai gyvenamose teritorijose legitimumo.

Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati. Tbilisis nevykdė abchazų ir osetinų genocido – priešingai, iš šių teritorijų buvo išvaryta dauguma vietinių gruzinų (iki karo veiksmų pradžios abchazai Abchazijoje sudarė tik 18% gyventojų). Nei Vašingtonas, nei Briuselis, nei Tirana nedalino masiškai vietos gyventojams savo pasų, kaip tai daro Rusija okupuotoje Gruzijos dalyje. Galiausiai, apie politinių sprendimų teisėtumą spręs civilizuotas pasaulis, o ne pusiau fašistinis Kremliaus režimas. Kai kam jau būtų metas susivokti, kad šiandien Rusija gali lygintis ne su JAV, o, geriausiu atveju, tik su Kinija ir Indija, na dar su Brazilija (su kuo ir sveikiname).

Apibendrinant reikia pažymėti, jog nėra ir negali būti vienodų trafaretų panašių problemų sprendimui. Kiekvienas atvejis yra unikalus, ir kiekvieną kartą būtina atsakingai atsižvelgti į visas jo sudedamąsias. O privalomos yra tik dvi sąlygos:
1. absoliučios krašto gyventojų daugumos daug kartų išreikštas aiškus apsisprendimas;
2. civilizuoto pasaulio (jo pagrindinių valstybių ir tarptautinių organizacijų) pritarimas.

Visa kita susitvarkys savaime.

Šaltinis: Balsas.lt

Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą.

Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį. Čia tau ne kokių nors apsišaukėlių saviveikla – koncepciją jau patvirtino paties premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Nagi nagi…

„Lietuva – drąsi šalis“ – skelbia naujas oficialiai įteisintas valstybės obalsis. Ką gi, gražu. Ir aš didžiuojuosi mūsų protėvių didvyriškomis kovomis su kryžiuočiais ir maskoliais, mūsų valdovų vadovaujamų kariaunų žygiais, XIX amžiaus sukilėlių, kovų dėl Nepriklausomybės dalyvių ir pokario partizanų pasiaukojimu. Tai – šventa, tai mūsų istorinės atminties, istorinės savivokos ir pilietinės savimonės pagrindas. Tai kitokia drąsa, nei ta, kurią „pademonstravo“ tie, kurie nepasipriešino Šėtono imperijos gaujoms ir taip išdavė priesaiką 1940 metais, tie, kurie nuolankiai tarnavo pavergėjams, ir tie, kurie dabar, apžergę visų mūsų valstybę, pasidabino išniekintu „valstybininkų“ vardu. Skirtingos kartos, skirtingi žmonės, skirtingos aplinkybės. Bendra tik tai, kad visais atvejais vienodai nerasta stuburo, vienodai siekta tik įsitvirtinti arba bent jau išlikti – bet kokia kaina. O visai šalia visada buvo kitokių, tikrų didvyriškumo pavyzdžių – lenkų kavalerijos beviltiškos atakos prieš nacių tankus, Westerplattės gynimas, Varšuvos sukilimas, Suomijos pasipriešinimas euraziečių ordoms. Buvo ir mūsų tautiečių ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, krauju bei kančiomis nuplovęs prisitaikėliškos daugumos gėdą.

Taip, skauda.

Drąsa nedeklaruojama, ji nėra kažkoks reklamos agentūrų PR įmantrių išvedžiojimų produktas. Ji įrodoma konkrečiais veiksmais, už kuriuos niekas niekada neatlygins, nes nėra ir būti negali to ekvivalento, kuris galėtų prilygti laiku apsisprendusiųjų prarastą gyvybę ir sveikatą, sujauktus gyvenimus ir priešo sudrumstus nedėkingų arba abejingų bendrapiliečių (?) protus. Tauta privalo priaugti iki savo didvyrių lygio ir tik po to sąmoningai ir pelnytai naudotis jų aukos prasmingumu. O iki tol – neleiskime vertelgoms ir jų paslaugas užsakiusiems nomenklatūrininkams liesti šią temą savo nešvariomis rankomis. Kaip sakoma jiems suprantama kalba – „Von“.

Bet gal aš čia „užsiciklinau“, gal iš tikrųjų minėtoji koncepcija nėra tokia jau prasta? Žiūrime toliau.

Kaip vienas iš pagrindinių lietuvių tautos drąsos įrodymų pateikiama… pagonybė, kuri išliko mūsų platumose ilgiau nei bet kur kitur Europoje. O kodėl, pavyzdžiui, ne tai, kad mūsuose iki pat XIII amžiaus vidurio nebuvo miestų, o iki XVI amžiaus pradžios – savo rašto? Nuo kurių laikų kultūrinis atsilikimas tapo pasididžiavimo objektu? Paprastai didžiuojamasi pasiekimais, o ne užsitęsusiu jų nebuvimu. Jeigu ne šventa Romos katalikų bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės, šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos būtų spausdinamos suhieroglifinta graikų rašto atmaina – vadinamąja „kirilica“.
Tai – romantika? Ne – tai mažų mažiausiai kvailystė. Bet ar iš tikrųjų – vien tiktai kvailystė? Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ – Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuviškumo šaknys, o krikščionybė peikiama kaip svetimųjų primestas tikėjimas.

Visgi turiu pagrindą manyti, jog pagonybė yra lietuviška tik tiek, kiek jos vietinė atmaina skyrėsi nuo pagonybės (šamanizmo) kituose Europos kraštuose ir tiek, kiek mes pavėlavome susitikti su tikru tikėjimu. Tokių „egzotinių“ nesąmonių tiražavimas dovanotinas turistinių lankstinukų kūrėjams, bet ne vyriausybinei komisijai. Bet gal kiti koncepcijoje pasiūlyti sprendimai yra labiau atsakingi ir apgalvoti? Kur tau! Štai dar vienas minėtos koncepcijos „perlas“ – siūlymas padaryti sudėtine Lietuvos įvaizdžio dalimi… diskusiją dėl Gugenheimo muziejaus. O kodėl ne diskusiją dėl Kazokiškių sąvartyno (ten bent Kernavė netoliese)? Nesu nei Gugenheimo muziejaus idėjos „fanas“, nei jos priešininkas, bet kodėl visuomenės estetinį nesusitupėjimą bandoma reklamuoti kaip lietuviško „savitumo“ komponentą? Ar tiesiog norima suteikti kai kam progą pasityčioti iš Lietuvos? Tai tam „koncepcijos“ autoriai galėtų pasirankioti ir daugiau lietuviškų nesąmonių – pavyzdžiui, neseną istoriją apie kupiškėno ūkininko kelionę namo pėsčiomis iš Leipcigo, pateikiant tai kaip mūsų tautos atkaklumo įrodymą.

Toliau – gražiau. Be kitų „fokusų“, siūloma pakeisti „anglišką“ Lietuvos pavadinimą, nes jis yra „sunkiai ištariamas“. „Koncepcijos“ kūrėjams nesvarbu, kad jau po metų švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kad beveik tiek pat laiko šiuo vardu (beje, ne anglišku, o lotynišku) mus pažįsta visas pasaulis, išskyrus artimiausius kaimynus (kurie, kaip ir priklauso, sukūrė savitas Lietuvos vardo versijas). Kas tai, jeigu ne akivaizdi provokacija, ne dar vienas bandymas ištrinti mūsų pačių istorinę atmintį ir sukelti sumaištį užsieniečių protuose, kurie jau nebesusigaudys – ar tas naujas pavadinimas yra kaip nors susijęs su miela Europos senute Lituania/Lithuania? Ir koks gi tas naujas Lietuvos „vardas užsieniečiams“ yra siūlomas? Tikiuosi, ne „Albinistanas“?

Be kitko, informaciniuose pranešimuose apie įžymiąją koncepciją buvo teigiama, kad ją pagyrė JAV lietuvių diaspora ir Rusija. Nežinau, kaip ten su Amerikos lietuviais, bet tai, kad Rusija (Putinas? Duginas? Žirinovskis) turėjo progą susipažinti su šia koncepcija anksčiau už Lietuvos visuomenę, be abejo, yra ypač žavus ir iškalbingas faktas.

Visą šitą „vyriausybinę“ nesąmonę internete noriai komentuoja „komisijos ekspertas“ Paulius Senūta, vadovaujantis reklamos agentūrai neišskaitomu (ir neparašomu) pavadinimu „Y&R/garage4x4Vilnius“. Kaip supratau, tai turėtų būti Vyriausybei itin artimas ir Vilniuje esantis 16 kvadratinių metrų garažas. Paprastai būtent tokiuose ir būna kurpiamos panašaus lygio „koncepcijos“. Galų gale, visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra to garažo kvadratūra ir kur jis yra apskritai. Kur kas labiau domino „eksperto“ kompetencija, nes nesu ypatingas šios verslo šakos labirintų ir juose klaidžiojančių reklamos liūtų žinovas.

„Google“ pasiūlė man net keliasdešimties tekstų sąrašą, tačiau kažkodėl didžioji jų dalis arba neatsidarė, arba išmesdavo nesuprantamas, bet vienodas lenteles ir užrašą – „ši svetainė neegzistuoja“. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad: 1. ponas Senūta yra „reklamos guru“ (o sektantai, kaip žinia, niekuomet nemėgo katalikybės); 2. firmelė kažkaip yra susijusi su „valstybininkų“ ruporu „Komjaunimo tiesa“ (atsiprašau – „Lietuvos rytas“); 3. jis nevilki kostiumo, o jo vadovaujama agentūra „siekia tikslų, remdamasi “netobulos reklamos“ idėjomis bei laikosi savo (? – I. M.) etikos kodekso“ (o aš, kvailys, galvojau, kad etikos principai yra universalūs). Dar pavyko išskaityti, kad „guru“ ir jo firma aptarnauja Lietuvos ekonomikos flagmano– kazino „Pramogų bankas“ reklaminius poreikius ir yra sukūrusi „Kalnapilio“ alaus daryklos prekybos ženklą, kuriame puikuojasi… Rūpintojėlis.

Ką gi, jei Kristaus atvaizdas tinka alkoholio reklamai, gal neturėtume labai stebėtis ir dėl tokios premjero vadovaujamos komisijos patvirtintos „Lietuvos įvaizdžio koncepcijos“. Ką turime, tą ir turime. Skanaus.

Dieve, kiek visa tai dar tęsis?

Šaltinis: Balsas.lt

Neseniai („Savivaldybės ar pusrajoniai“ – Balsas.lt, 2007.07.02) teko gvildenti įsisenėjusias Lietuvos administracinės teritorinės reformos problemas, be kitko aptariant ir apskričių (ne)reikalingumo klausimą. Dar kartą grįžti prie šios temos privertė plačiai išreklamuotas Viešosios įstaigos „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (toliau – NVV fondas; kažkodėl iškart atmintyje iškilo „Naujosios sąjungos“ ir „naujosios politikos“ pavadinimai) parengtas šalies teritorinės reformos projektas. Kaip teigia NVV fondo vadovas Gytis Janišius ir projekto vadovas Kęstutis Masiulis, neseniai įkurtas fondas „siekia modernizuoti viešąjį sektorių, įdiegiant jame geriausius vadybos principus“. Ką gi, pagirtina intencija.

Prieš pereidamas prie minėto projekto nagrinėjimo, pacituosiu dar keletą konceptų, kuriais grindžiami reformos projekto autorių pasiūlymai. K. Masiulio nuomone, „dabartinės apskritys yra suformuotos dirbtinai ir pagal savo struktūrą neatitinka jokių Europos Sąjungos šalių praktikos. Jose nėra pilietinio žmonių dalyvavimo – nesuderintas etninis apskričių formavimas“. Dėl apskričių dirbtinumo nesiginčysiu, bet dėl „Europos šalių praktikos“ nebūčiau toks kategoriškas, nes kiek šalių, tiek ir praktikų. Žinoma, labiausiai mane suintrigavo „nesuderintas etninis apskričių formavimas“. Bet tiek to, žiūrime toliau.

Kaip teigiama siūlomą reformą reklamuojančiame tekste (kitaip jo nepavadinsi), „fondo ekspertai, remdamiesi Europos Sąjungos patirtimi, siūlo nenaikinti apskričių, o jas reformuoti, bei išlaikyti dabar vartojamą sąvoką „apskritys“. Pasirodo, reformuotų apskričių „administracija atsisakytų nebūdingų funkcijų, susijusių su gyventojų poreikių tenkinimu, ir susikoncentruotų į plėtros, užimtumo, gyventojų pajamų ir verslo sąlygų nelygybės mažinimą ir tolygų regioninį vystymąsį“.

Siūlomos reformos esmė – apskričių sustambinimas (vietoje dabartinių dešimties įsteigiant penkias), jų „suetninimas“ (Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos/Sūduvos, Dzūkijos/Dainavos bei Mažosios Lietuvos/Pajūrio pavadinimų joms suteikimas) ir jų valdymo „sudemokratinimas“, kuris turėtų pasireikšti tuo, kad apskrities pirmininkas būtų renkamas į apskritį įeinančių savivaldybių tarybų narių suvažiavime („Seimelyje“).

Pradėsiu nuo antraeilių dalykų ir priminsiu paslaptingiems „fondo ekspertams“, kad istoriškai (1795 – 1950 metais) apskritimis Lietuvoje vadinosi vidurinės grandies administraciniai teritoriniai vienetai, pakeitę prieš tai buvusius pavietus. Stambesni vadinosi vaivadijomis (1413 – 1795), gubernijomis (1795 – 1915) arba sritimis (1950 – 1953); iš jų tik pirmosios buvo įsivestos pačių lietuvių. Todėl galima teigti, kad istorinės tradicijos požiūriu apskrities sąvoka visiškai neatitinka šiuo metu ja įvardintų stambių administracinių teritorinių vienetų.

Dabar dėl naujų, sustambintų apskričių, kurias „fondo ekspertai“ siūlo suformuoti „pagal etninę, kultūrinę, gamtinę, kalbinę ir istorinę patirtį“. Remiantis etniniu kriterijumi, Lietuvoje galėtų būtų tik dvi „apskritys“ – viena kompaktiškai gyvenama Lietuvos lenkų, ir kita – visa likusi Lietuva. Greičiausiai „ekspertai“ turėjo omenyje ne etninius (t.y. tautinius), o etnografinius Lietuvos regionus, bet štai bėda – šių regionų etnografinės, lingvistinės ir istorinės sienos dažnai nesutampa. Pavyzdžiui, Žemaičių seniūnija (vietinis vaivadijos analogas) 1411 – 1795 metais apėmė ne tik pačių žemaičių žemes, bet ir vakarų aukštaičių gyvenamas Šiaulių ir Jurbarko apylinkes, ir Zanavykiją kitame Nemuno krante. Dalis lietuvininkų (nuo Klaipėdos iki Šilutės) pagal tarmę yra žemaičiai „donininkai“, bet niekada savęs žemaičiais nelaikė. Ir apskritai – kam fiktyviai atkūrinėti Mažąją Lietuvą (Pajūrį/Klaipėdos kraštą), jei joje čiabuviai – lietuvininkai, kuršininkai ir vokietininkai tesudaro vieną procentą visų gyventojų? Ir kam turėtų atitekti Palanga – Pajūriui ar Žemaitijai?

Tas pats ir kitur. Istorinei Suvalkijai (1795 – 1915) priklausė ne tik „suvalkiečių“ (t.y. kapsų ir zanavykų), bet ir vakarinių dzūkų žemės. Dar sunkiau būtų priskirti vienai arba kitai „apskričiai“ tokius Lietuvos didmiesčius kaip Vilnius (Aukštaitija ar Dzūkija? O gal vis dėl to lenkakalbė Vilnija?), Kaunas (Aukštaitija ar Suvalkija?) ir Šiauliai (Žemaitija ar Aukštaitija?). Na nesusiformavo istoriškai pas mus jokios bavarijos su saksonijomis anei asturijos su galisijomis, tai gal ir nepokštaukime su rimtais dalykais?

Strateginių studijų centro ir Pilietinės visuomenės instituto parengtoje kapitalinėje studijoje „Lietuvos Tauta: būklė ir perspektyvos“ rašoma: “Lietuvos tautos tapatybė yra daugiau etninė… Šiuo metu etninės tapatybės dominavimo išraiška – nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis ir pasyvi politinė kultūra, kelianti grėsmę pilietinės visuomenės ir demokratinės valstybės raidai…Todėl Lietuvoje būtina formuoti politinės tautos tapatybę, kurios pagrindiniai bruožai yra aktyvus visuomenės dalyvavimas valstybės veikloje, pasitikėjimas bendrapiliečiais, didžiavimasis savo šalimi, parama demokratinėms vertybėms, tolerancija ir pliuralizmas“.

Ar į tai orientuoja bendrapiliečius „fondo ekspertai“, nesidrovėdami pareikšti, kad jų siūlomos reformuotos apskritys „atsisakys funkcijų, susijusių su gyventojų poreikių tenkinimu“? Tai kam jos iš viso reikalingos? Nebent patiems apskričių valdininkams ir „atsarginio suolelio“ po galimai nesėkmingų būsimų Seimo rinkimų besidairantiems politikams iš nepakeičiamos „pozicijos/opozicijos“ apkabos.

Maža to, siūlomos reformos realizavimas neišvengiamai sukels nereikalingų trinčių tarp skirtingoms etnografinėms grupėms priklausančių lietuvių, ypač paribio rajonuose. Ateityje tai gali peraugti į separatistines tendencijas (kurių apraiškas jau stebime Žemaitijoje) ir privesti prie Lietuvos fragmentacijos ir dezintegracijos.

Labai abejotinas atrodo ir apskričių „demokratizavimas“ per jų „pirmininkų“ rinkimus į apskrities sudėtį įeinančių savivaldybių tarybų narų suvažiavimuose (seimeliuose). Akivaizdu, kad tokiu atveju reali valdžia (ir darbo vietos) ir toliau liktų apskričių administracijos, o ne operetinio „apskrities pirmininko“ rankose. Keista, kad tokius pasiūlymus teikia dešinysis politikas, bet gal tai dar viena sąveikavimo pagal formulę „2K“ forma?

Neva „demokratiškai“ išrinktos apskričių vadovybės įteisinimas pavojingas dar ir tuo, kad tokiu būdu būtų ilgiems laikams įtvirtintas būsimų „apskričių“ sienų neliečiamumas. Taip jau atsitiko su savivaldybėmis, kai nebuvo laiku ir prioritetine tvarka reformuotas jų tinklas.

Kas link „plėtros, užimtumo, gyventojų pajamų ir verslo sąlygų nelygybės mažinimo ir tolygaus regioninio vystymosi“, kuo pagal naują sumanymą turės užsiimti reformuotos apskritys – gal palikime visą tai centrinei valdžiai ir pačių savivaldybių kooperacijai? Juk apskritis galės „mažinti nelygybes“ tik savo teritorijos ribose. Ir apskritai – gali būti reikalai bendravalstybiniai ir gali būti vietiniai (savivaldybių lygio); tik niekaip negaliu įsivaizduoti, kokius tokius reikalus geriau už centrinę valdžią galės išspręsti, pavyzdžiui, 1,1 milijono gyventojų turėsianti reformuota Vilniaus (atsiprašau – Dzūkijos) apskritis? Ir kokie bendri „vietinės savivaldos“ klausimai gali būti aktualūs ir Varėnos, ir Turmanto gyventojams? Nebent geležinkelio Varšuva – Peterburgas lietuviškosios atkarpos funkcionavimas.

Apskritai Lietuvoje su administracine teritorine reforma kažkas vyksta ne taip – panašiai kaip Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką. Vienintelė naudingą darbą atlikusi institucija buvo Valstybinė administracinės reformos komisija (VARK), pateikusi savo išvadas dar 1993 metais ( jokių apskričių tada dar nebuvo). Vėlesnė valdžia dėl tik jai žinomų priežasčių kažkodėl VARK rekomendacijomis nepasinaudojo ir nuėjo biurokratinių monstrų – apskričių kūrimo bei neskubaus rajonų skaldymo pusiau keliu. O štai ir dabar „ekspertai“ iš specialiai ta proga įkurtos viešosios įstaigos bando vietoje teritorinės reformos įpiršti mums kažkokią „teritorinę apgaulę“. Nenustebsiu, jeigu rudenį mūsų Seimui šis projektas visgi pasirodys visai priimtinas – ne tokių dalykų prisižiūrėjome.

http://www.balsas.lt