Kol nevėlu…

vasario 10, 2008

2007.10.18
Apsidairęs laike ir erdvėje, norom nenorom pradedi galvoti apie kitais metais vyksiančius Seimo rinkimus. Už ką teks balsuoti, kokia bus partijų, jų programų ir komandų pasiūla, kokias pirmaeiles problemas turės spręsti naujoji Lietuvos valdžia? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra. Taigi pažiūrėkime, kokį vaizdą dengia kai kieno skleidžiamas dirbtinio optimizmo ir pažadų rūkas.Tikrai nepasakysiu nieko naujo, dar kartą pakartojęs, jog energetinė šalies priklausomybė yra tolygi jos politinei priklausomybei nuo svetimos jėgos.

Gazpromų ir lukoilų dosniais „atkatais“ šeriami mūsų (ar tikrai mūsų?) galutinai sunomenklatūrėję bei korumpuoti politikieriai ir aukšti valdininkai jau dabar pasodino Lietuvą ant rusiško kuolo, tiksliau vamzdžio. Maža to, nepastebėta jokių konkrečių judesių, kuriais būtų bandoma vargšei padėti. Priešingai, po nepilnų penkiolikos mėnesių ją, bemaž apalpusią, dar ketinama supančioti plieninėmis elektros vielomis.

Taip ir bus, jei niekas nepasikeis, o savaime, kaip žinia, niekas nesikeičia. 2009 metų sausio 1 dieną bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, ir Lietuva akimirksniu atsidurs dvokiančiame Rusijos glėbyje. Prie Lukoilo, Gazpromo, FSB ir SVR prisijungs dar tokia RAO JES, ir nežinia – kaip, kada ir kokia kaina mums pavyks (jei apskritai pavyks) ištrūkti iš šių gličių čiuptuvų. Tiesiogine žodžio prasme Lietuva pastatoma ant nacionalinės katastrofos slenksčio, nes iškilo mirtina grėsmė ne tik mūsų jaunai demokratijai, bet ir pačiai Nepriklausomybei.

Artėjančios nelaimės galima būtų išvengti, jei būtų sutarta dėl dabartinės Ignalinos AE veiklos termino pratęsimo, o per išsiderėtą laiką būtų pastatyti elektros tiltai į Lenkiją ir Švediją. Nauja atominė elektrinė šiuo atveju yra antraeilis, biznio dalykas. Stanislovas Tomas iš Sorbonos aiškiai išvardino Europos Sąjungos direktyvas ir kitus normatyvinius dokumentus, kuriais besiremdama Lietuva vis dar gali išsaugoti savo energetinės nepriklausomybės pamatus ir pasirūpinti, jog niekad daugiau nepriartėtume prie tokios pavojingos ribos.

Tačiau ta linkme nieko (arba beveik nieko) nedaroma. Apie tai net vengiama kalbėti. Kodėl vengiama – tegul paaiškina patys „tyleniai“. Aišku viena, kad laiko lieka vis mažiau, ir laukti nežinia ko nieko nedarant jau nebegalima.

Ypač apmaudu, kad prie šito „garsiai tylinčiųjų“ choro prisijungė ir neva opozicinė Tėvynės sąjunga. Pernai rudenį atrodė, kad ji natūraliai taps visų valstybės užvaldymui besipriešinančių patriotinių ir demokratinių jėgų vienijimosi centru. Netapo. Priešingai, nuo šių metų pradžios konservatorių vadovybė užėmė sunkiai suprantamą kapituliantišką, net sakyčiau kolaboracinę poziciją, ir nematyti jokių ženklų, jog ji ketintų „atsiversti“ iki būsimų Seimo rinkimų. Pasitenkinus kosmetiniu VSD vadovybės „atnaujinimu“, jau nebereikalaujama „vyriausiojo valstybininko“ galvos ir apskritai vengiama garsiai įvardinti Problemą Nr. 1 – šešėlinių (ir todėl neaišku kieno valdomų) jėgų įvykdytą pagrindinių valstybės institucijų užvaldymą. Neįvardinus Problemos Nr. 1, netenka prasmės apsimetėliškas susirūpinimas kitomis, „einamosiomis“ problemomis. Girdime kalbėjimą „ne apie tai“, arba, kaip sako jaunimas, „ne į temą“. Ir tikrai niekam nėra įdomūs aiškinimai, kad remdami socdemus konservatoriai neleidžia patekti į valdžią paksininkams ir uspaskichininkams (tarsi būtų skirtumas – kas palaiko „valstybininkų“ kontroliuojamą mažumos Vyriausybę).

Nuliūdino ir partijos Lietuvos krikščionys demokratai laikysena. Galėdami tapti alternatyva anemijos apimtiems konservatoriams ir perimti iš jų nepanaudotą dešiniųjų jėgų vienijimo vėliavą, LKD vadovai pasirinko ne varginantį priešrinkiminės kovos už sąmoningą rinkėją kelią, o mechaniškas jungtuves su TS(LK), tokiu būdu tikėdamiesi prastumti į būsimą Seimą kokią porą savo atstovų. Tiesą kalbant, apgailėtinas vaizdas.

Atsigręžus į praeitį, pamatai, kad kažkokia nematoma jėga kas porą metų pasiūlydavo Lietuvai vis naują „gelbėtojų“ atmainą – Paulausko, Pakso, dar vėliau Uspaskicho vienkartinio naudojimo partijas. Tokiu būdu daugelio lietuvių akyse buvo sukompromituota pati naujos partijos idėja, tarsi politinės jėgos kokybė priklausytų ne nuo jos vertybinės orientacijos ir praktinės veiklos rezultatų, o nuo jos „senumo“ arba „naujumo“.

Diskreditavus pačią galimybę atsirasti naujoms politinėms jėgoms, beliko vienais ar kitais būdais užvaldyti „tradicinių“, arba „klasikinių“ partijų sunomenklatūrėjusias viršūnėles. Panašu, kad tai jau įvyko.

Gal dauguma Lietuvos piliečių nėra diplomuoti politologai, bet ir be jokių diplomų jie tiesiog intuityviai jaučia, kad kažkas čia ne taip. Net labai „ne taip“. Kaip sakoma, galima daug kartų apgauti vieną žmogų, galima vienąkart apgauti visą tautą, bet negalima apgaudinėti tautos visą laiką. Metai po pulkininko Vytauto.Pociūno žūties nepraėjo veltui, ir dabar bet kuris protaujantis ir už Tėvynės ateitį atsakomybę jaučiantis pilietis turi galimybę žinoti ir suprasti, kas čia vyksta ir kodėl.

Šių metų rugsėjo 13 – 17 dienomis agentūra RAIT atliko viešosios nuomonės apklausą, kurios metu buvo bandoma atsakyti į klausimą – už kurias partijas šiuo metu pasirengę balsuoti Lietuvos žmonės. Gauti skaičiai – stačiai stulbinantys. Pasirodo, kad pati „populiariausia“ LSDP gali tikėtis vos 10 % rinkėjų balsų, socdemų nepakeičiami (kaip broliai dvyniai) partneriai konservatoriai – 8,1 %, o „darbiečiai“ – 7,1 %. Kitos partijos šiuo metu į Seimą nepatektų ir gautų atitinkamai: paksininkai – 4,3 % , „valstiečiai liaudininkai“ – 3,1 %, liberalcentristai – 3 %, LKD – 2,8 %, soclibai – 2,1 %. Visų kitų partijų šansai – „triukšmų“ lygyje.

Taigi visos bent kiek kvėpuojančios Lietuvos partijos bendrai gautų vos 44 % visų Lietuvos rinkėjų balsų. Net 56 % rinkėjų neketina balsuoti nei už vieną partiją, ir šis skaičius nuolat auga. To dar nebuvo. Šie skaičiai rodo grėsmingai didėjantį žmonių nepasitikėjimą ne tik atskiromis partijomis, bet ir visa Lietuvos politine sistema. Nepanašu, kad valdžia dėl to kažkiek pergyventų, nes mažesniu rinkėjų skaičiumi lengviau manipuliuoti. Visiškai pritariu Liudviko Jakimavičiaus išsakytai nuomonei, kad šiuo metu Lietuvoje sąmoningai vykdoma žmonių „pilietinė demotyvacija“.

Toliau taip gyventi negalima. Matant politinės sistemos totalinį išsigimimą, turi atsirasti nauja, skaidri politinė jėga, kuri mobilizuotų ir konsoliduotų savigarbos ir sveiko proto nepraradusią visuomenės dalį. Galima sakyti, kad ši partija jau yra, belieka suteikti jai organizacinę formą. Būsimi jos nariai ir rinkėjai – tai tie Lietuvos piliečiai, kurie daugiau nebenori būti valdomi su gazpromais besitariančiu nuogu karaliu. Jos būsimi lyderiai ir aktyvistai – tai tie politikai, visuomenininkai, kultūrininkai ir apžvalgininkai, kurie jau virš metų turi drąsos kasdien įvardinti vagių, iškrypėlių ir išdavikų gaujos padarytus (ir toliau tebedaromus) nusikaltimus. Pirmas būsimos partijos uždavinys – Lietuvos „atvaldymas“, jos „dealbinizacija“, nes tik po to, pašalinus pagrindinę kliūtį, bus įmanoma pradėti spręsti konkrečias pribrendusias įvairių sričių problemas. Kairiajame šalies politinio spektro flange tokios naujos dešiniosios partijos partneriu visiškai natūraliai galėtų būti Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Socialdemokratų sąjunga.

Aišku, tokia partija iškart susilauktų įnirtingo puolimo iš visų pusių. Iš konservatorių (ir LKD) vadovybės – dėl to, kad taiko į jų „daržą“. Iš LSDP – dėl to, kad kėsinasi į komunistų (atsiprašau – socdemų) pagrindinius partnerius, su kuriais suderėta iki begalybės valdyti Lietuvą (periodiškai pasikeičiant pozomis) ir tokiu būdu pridengti tikrąją šalies „sprendyklą“ – vadinamųjų valstybininkų klaną. Iš paksininkų ir „darbiečių“ – dėl to, kad jie jau buvo garantuoti, jog visi „protestiniai“ balsai atiteks būtent jiems.

Naują partiją kaltins populizmu, ekstremizmu, nekompetencija ir dar velniai žino kuo, lygins su tais pačiais Pakso ir Uspaskicho pasekėjais. Vadinamųjų valstybininkų „advokatas“ Aloyzas Sakalas jau dabar bando klijuoti Klano kritikams „gelbėtojų“ etiketę. Nurimkite, profesoriau,– kai reikės, pavadinimas atsiras ir be „valstybininkų“ patarimų. O „valstybininkų“ ruporas „Lietuvos rytas“ net nusprendė, kad „sprendžiant iš visko“, tokius nusipelniusius (ir nusipenėjusius) „strateguotojus“ gali koneveikti tik tie, kurie „dirba Maskvai“.

Aha. Kaip sako žemaičiai, „Kuom kvep – tuom tep“. O rytiečiai sako: „Šunys loja, o karavanas eina“. Ir Lietuvą prikels ne šunauja, o tie, kas turi tvirtą stuburą. Bet pradėti darbą reikia jau šiandien. Kol nevėlu…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: