POLITINIŲ TRANSFORMACIJŲ IŠVAKARĖSE

vasario 10, 2008

2007 11 24 

Sveiki bičiuliai – socialdemokratai ir čia susirinkę kitų doktrinų išpažinėjai – visi tie, kam rūpi Lietuvos ateitis ir jos žmonių gerovė.

Pastarųjų metų Lietuvos politinio gyvenimo grimasos daug ką privertė lyginti tai, kas vyksta pas mus dabar, su XVIII amžiaus pabaigos ir 1938 – 1940 metų įvykiais. Taip, Lietuva jau du kartus buvo praradusi savo nepriklausomybę, ir tai atsitikdavo ne tik dėl kaimyninių valstybių (ypač vienos iš jų, esančios į rytus nuo Lietuvos ir niekaip negalinčios nurimti) plėšrumo, bet ir dėl mūsų pačių nesusivokimo ir apsileidimo. Pavyzdžiui, kalbant apie tarpukario Lietuvą, dėl vadinamojo “autoritetinio” režimo vykdomos politikos ( kai ”teisingus” atsakymus visais gyvenimo klausimais turėjo tik “tautos vadas”) nespėjo susiformuoti pilietinė visuomenė, kuri ir be jokių “vadų” galėtų užkirsti kelią artėjančiai nacionalinei katastrofai. Maža to, kaip dabar tapo žinoma, Lietuvos kariuomenės generalinis štabas turėjo paruoštus planus galimų karų su Lenkija ir Vokietija atveju, tačiau neįžiūrėjo jokio pavojaus iš Sovietų Sąjungos pusės…

Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo sekę sukilimai, kaip ir po Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos prasidėjęs pasipriešinimas, peraugęs į ginkluotą kovą prieš amžiną mūsų tautos priešą, padėties (bent jau tuomet) ištaisyti jau negalėjo. Paskui prireikdavo ilgo laiko tarpo (atitinkamai 120 ir 50 metų), didžiulių pastangų ir gausybės aukų bei praradimų, kol, pagaliau susiklosčius palankioms sąlygoms, mūsų šalis vėl atgaudavo savo laisvę ir nepriklausomybę.

Ar sugebame pasimokyti iš istorijos, iš savų ir svetimų klaidų, ar vėl lipsime ant grėblio  ne kartą ir ne du, o tol, kol neteksime sąmonės? Gal apskritai tokie palyginimai yra nekorektiški ir neturi po savimi jokio pagrindo? Ką gi, apsisižvalgykime ir pabandykime blaiviai ir be jokių dirbtinių išvedžiojimų įvertinti susidariusią (ir toliau blogėjančią) situaciją, nes tik tai gali tapti pamatu mūsų artimiausio meto ryžtingiems, kryptingiems ir neatideliotiniems veiksmams.

Priežąstys politinei krizei Lietuvoje susidarė ne šiandien ir ne vakar. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto po pulkininko Vytauto Pociūno žūties atskleistas tam tikrų mūsų politikų, aukštų valdininkų ir dalies žiniasklaidos pavojingas suaugimas su plėšriomis verslo grupuotėmis, tame tarpe su susijusiomis su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis, tik leido kur kas ženklesnei nei iki tol visuomenės daliai pamatyti tai, kas patylom vyksta jau nebe pirmi metai. Liga yra akivaizdžiai įsisenėjusi, jos metastazės pasiekė gyvybiškai svarbius mūsų valstybės organizmo centrus, todėl ir jos gydymui vien tik užkalbėjimų, kompresų ir vaistažolių arbatytės tikrai nepakaks. Kokios gi tos ligos priežastys, kodėl ligonis yra tokios apgailėtinos būklės?

Pirma priežastis slypi mūsų istorijoje. Kaip bebūtų apmaudu, mūsų protėviai vieni paskutiniųjų Europoje įsijungė į civilizuotų tautų šeimą, kas paaiškina ir tam tikrą mūsų „vėlavimą“ įsisavinant tos civilizacijos pasiekimus. Kai XVI šimtmetyje jau atrodė, kad esame tą „vėlavimą“ įveikę, į rytus nuo Lietuvos pradėjo kilti Maskvos despotija, dar po pustrečio amžiaus tapusi mūsų valstybingumo duobkasiu (kaip parodė vėlesnė istorija – ne paskutinį kartą). Galima teigti, kad nežiūrint to, jog turėjome daugiaamžę valstybingumo tradiciją, XX amžiaus pradžioje sukūrėme valsybę iš naujo, praktiškai nuo nulio, taip pat kaip ir latviai arba estai. Be to, ta valstybė susikūrė praktiškai vieno luomo – buvusių baudžiauninkų pagrindu, kas irgi bent iš dalies paaiškina kai kuriuos ne pačius geriausius nacionalinio charakterio bruožus, iki šiol būdingus nemenkai daliai mūsų tautiečių – pasyvumą, apatiją ir neryžtingumą, kuris dažnai išvirsta į elementarų bailumą. Tai, kas pasakyta, jokiu būdu nereiškia, kad galime ignoruoti tarpukario Lietuvos pasiekimus kultūros, ūkio ir kitose srityse, tačiau šimtmečiais formavęsis mentalitetas taip greitai nesikeičia.

Dar vienas smūgis mūsų tautos natūraliai raidai tapo sovietinė okupacija, užtrukusi dvigubai ilgiau nei prieš tai buvęs Nepriklausomybės periodas. Didžioji dalis jau susiformavusio Lietuvos intelektualinio elito, vengdama kolaboravimo su okupantais ir galimų represijų, pasitraukė į Vakarus, kur bent jau iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos buvo kuriama didesnė ir kokybiškesnė mūsų kultūros dalis – užtenka palyginti kad ir vadinamąją Bostono Lietuvių enciklopediją su Mažąja lietuviškąja tarybine enciklopedija, ir viskas bus aišku.

Patys darbščiausi ir daugiau išsilavinę Lietuvos ūkininkai buvo apšaukti „buožėmis“ ir šimtais tūkstančių ištremti į vadinamąją „plačiąją tėvynę“. Smarkiai nukentėjo tautos tikėjimo ir  dorovės ramstis – Lietuvos katalikų bažnyčia, kuri buvo priversta veikti vos ne pogrindžio sąlygomis. Pagaliau, į atvirą kovą su įsibrovėliais stojo dešimtys tūkstančių drąsiausių lietuvių, dauguma kurių karžygiškai žuvo. Tokiu būdu Lietuva neteko brangiausio savo turto – dorovingos, darbščios, drąsios ir labiausiai išsilavinusios mūsų tautos dalies. Visa tai veikia mus ir šiandien.

Taigi pirma mūsų visuomenę kankinančios „ligos“ priežastis yra mentalinio lygmens, dėl ko ji taip sunkiai pasiduoda gydymui. Bet yra ir kitos priežastys, kurių niekaip nepaaiškinsi nei istorija, nei genetika, nei kitomis nuo mūsų jau nepriklausančiomis aplinkybėmis. Štai apie jas ir pakalbėkime.

 

Suprantama, kodėl Lietuvos gyventojų sąmoningumas ir pilietinis aktyvumas buvo slopinamas sovietinės okupacijos metais – režimui buvo reikalingi tik klusnūs vykdytojai. Kur kas daugiau nepakenčiamas yra dabar vykdomas tautos kvailinimas, kurį poetas ir publicistas Liudvikas Jakimavičius taikliai pavadino „pilietine demotyvacija“. Susidaro įspūdis, kad valdžia sąmoningai ir ciniškai bando įteigti kuo didesnei visuomenės daliai tautinio ir pilietinio nepilnavertiškumo kompleksą, kai žmonės patys nejučiomis pradeda kartoti „o ką mes galime“, „visvien nieko nepakeisi“ arba „visur tas pats“. Kodėl taip daroma, galima suprasti – „biomasė“ nėra pilietinė visuomenė,  ja lengviau manipuliuoti. Suprasti galima, bet pateisinti – jokiu būdu.

 

Didžiausia Lietuvos problema šiandien – tai jau minėtas valstybės institucijų užvaldymas. Į slaptą (bent jau iki Vytauto Pociūno žūties) vadinamųjų „valstybininkų“ klano įtaką pateko ne tik Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir apsišaukėlis „nacionalinis dienraštis“. Pernai rudenį prasidėjęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas privertė parodyti savo tikrąjį veidą ir Prezidentą, ir premjerą, ir dar daug kitų iki tol gerbiamų asmenų. Bet asmenys, kad ir kokias aukštas pareigas jie beeitų, būtų dar pusė bėdos. Kur kas baisiau, kai tenka vardyti ištisas institucijas, kurios kontroliuojamos niekieno nerinktų ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingų asmenų grupės: Prezidentūra, Vyriausybė, net nemenka dalis Seimo. Dar prisimename, su kokiais vargais ir konvulsijomis pagaliau buvo patvirtintos NSGK išvados, ir kiek laiko prireikė pašalinti iš posto jam pavaldžią instituciją sunaikinusį odiozinį asmenį. Manau, kad kiekvienas, bent kartą pamatęs Arvydą Pocių televizijos ekrane ir išgirdęs jo skleidžiamus keistus, žmonių kalbą atstojančius garsus, iš karto suprasdavo, jog  šis pilietis iš principo negali būti jokiu vadovu, o prie slaptų tarnybų tokie neturi būti prileidžiami ir per patrankos šūvį. Aš jau nekalbu apie visokias kagėbistines – rezervistines uodegas, kurios net keletą metų buvo sėkmingai slepiamos nuo visuomenės, ir kieno slepiamos – pirmųjų šalies asmenų.  Tik didžiausi  Lietuvos priešai galėjo būti suinteresuoti, kad valstybės – NATO narės pagrindinei slaptajai tarnybai vadovauti būtų paskirtas nesavarankiškas, bailus ir pažeidžiamas žmogus.

 

Žinoma, kažkada į visus tuos klausimus atsakys istorikai, bet esu įsitikinęs, kad į kai kuriuos iš jų atsakyti būtina jau dabar, ir tie atsakymai turėtų suteikti papildomo darbo ne tik istorikams, bet ir teisėsaugos bei teisėtvarkos darbuotojams. Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Panašu, kad į tam tikrų tarnybų sandėlius dar teks grąžinti nepelnytai gautus apdovanojimus ir antpečius, o juos pakeisti turėtų turto konfiskavimas ir valdiški namai. Neilgam, kokiai dešimčiai metų, gal žmonės dar pasitaisys.

 

Užvaldytos ne tik valstybės institucijos. Naujus „kadrus“ Užsienio reikalų ministerijai rengia tų pačių „valstybininkų“ kontroliuojamas Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; žiniasklaidoje galime paminėti informacinę agentūrą BNS,  jau minėtą „Komjaunimo tiesą“, kuri dabar pervadinta „Lietuvos rytu“,  Lietuvos nacionalinę (deja) ir komercinę TV-3 televizijas. Neabejoju, kad daugelis iš čia esančių šį sąrašą galėtų papildyti, ir ne vienu pavadinimu.

 

Baisiausia yra tai, kad Klanas, it koks hermafroditas, pats save klonuoja. Infiltravus „savo“ žmogų į tam tikrą instituciją (paprastai į pakankamai aukštas pareigas), po kurio laiko jis apstatomas „savais“ žmogeliais, o šie, savo ruožtu – „savais“ žmogiūkščiais, ir taip iki begalybės. Tie žmogeliai ir žmogiūkščiai atsivedami iš anksčiau užimtų bastionų, arba rekrutuojami iš stuburo neturinčių institucijos senbuvių. Tokiu būdu Klanas veikia kaip vėžio metastazės, palaipsniui pažeisdamas vis didesnę Lietuvos valstybės ir visuomenės organizmo dalį. Kaip žinoma,  be rimto gydymo organizmas neatsilaiko ir miršta. O parazitai puikiai išmoko išnaudoti nemažos dalies lietuvių inertiškumą (kai kada net infantilumą) ir kitas silpnąsias mūsų nacionalinio charakterio puses.

 

Bet galbūt visa tai jau praeityje, ir Lietuvos jau nebevaldo gazpromų ir lukoilų išlaikytiniai? Deja, ne. 2009 metų sausio 1 dieną mes turėsime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, ir tada akimirksniu atsidursime visiškoje energetinėje (o tai reiškia ir politinėje) priklausomybėje nuo Rusijos, kuri net nebando slėpti savo imperialistinių ir revanšistinių užmačių Lietuvos atžvilgiu. Tik jai dabar nebūtina žvanginti ginklais, nes jos interesus Lietuvoje puikiai atstovauja „valstybininkai“, kurių užduotis – paversti mūsų šalį „Trojos arkliu“ NATO viduje.

 

Artėjančios katastrofos dar galima būtų išvengti, jei iš pradžių būtų imtąsi ne naujos elektrinės, o elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją statybos, o iki šių projektų realizavimo – susitarta su Briuseliu dėl dabartinės jegainės darbo pratęsimo dar keliems metams. Europos Sąjungos teisės specialistas Stanislovas Tomas iš Sorbonos aiškiai išvardino konkrečius normatyvinius aktus, pasiremdama kuriais Lietuva dar galėtų gelbėti situaciją. Bet ta linkme tiesiog piktybiškai nieko nedaroma. Maža to, pastarųjų dienų pasiutpolkė aplink vadinamąjį nacionalinį investuotoją visiems parodė, kad nei „valstybininkų“ valdomi mūsų valdžiažmogiai, nei milijardus vartantys vakarykščiai krautuvininkai rimtai net ir negalvojo statyti tos elektrinės – visą tą laiką vyko tik verdančios veiklos imitavimas. Tiksliau sakant, šiokia tokia veikla buvo, tik jos tikslas – ne Lietuvos energetinis (ir visoks kitoks) saugumas, o vertelgų siekis pasipelnyti valstybės (taigi visų mūsų) sąskaita, atriekiant tam tikrą dalį „atkato“ ir jau minėtiems valdžiažmogiams. Atriekiant, idant pastarieji galėtų prasukti dar ne vieną rinkiminę kampaniją, kurios jau seniai pavirto tautos kvailinimo seansais.

 

Bet, šiaip ar taip, esame (bent jau formaliai) demokratinė valstybė, kurioje funkcionuoja tokia daugiapartinė sistema. Tiksliau, turėtų funkcionuoti, o realybėje didžioji jos dalis jau kurį laiką gyveną kažkokį atskirą gyvenimą – tauta sau, o partijos sau. Daug nekalbėsiu apie valdančios mažumos šerdį – komunistus (atsiprašau – LSDP). Partija, kuri buvo sukurta 1917 metais kaip svetimos jėgos įrankis, kuris turėjo sutrukdyti Lietuvai atkurti savo nepriklausomybę, ir po visų mutacijų netapo normalia politine jėga. Užtai tapo nomenklatūros bastionu ir jos reproduktoriumi, maloniai besidalinančiu savo patirtimi ir su kitomis to norinčiomis partijomis, įskaitant ir neva dešiniąsias.

 

Šioje vietoje aš, pats būdamas dešiniųjų pažiūrų, nuoširdžiai pavydžiu kairiajam Lietuvos elektoratui. Pavydžiu todėl, kad šalia nomenklatūrinės LSDP, komunistuojančių socialistų, komercinių „darbiečių“ ir dar vienos keistokos partijėlės, kurią televizijos komikas pavadino „Darbas ir neapykanta“ (turiu omenyje pono J.Veselkos Liaudies sąjungą „Už teisingą Lietuvą“) – šalia viso šito balasto egzistuoja ir Lietuvos socialdemokratų sąjunga, kuri vienintelė atstovauja mūsų šalyje autentišką socialdemokratinę tradiciją ir sugebėjo išlikti net pačios nepalankiausios poltinės konjunktūros sąlygomis. Manau, kad po visų Lietuvą krečiančių skandalų kairieji rinkėjai (ne stribai, ne partorgai, ne įvairūs rezervistai ir kitokie Rusijos mylėtojai, o normalūs kairiųjų pažiūrų rinkėjai) pagaliau suvoks, kas iš tikrųjų gali tinkamai atstovauti jų interesus ir atsisakys nomenklatūrininkų „paslaugų“.

 

Deja, dešiniajame flange tokio aiškumo nėra, tiksliau jo neliko. Konservatorių vadovybės flirtas su LSDP, kurį iš pradžių buvo bandoma pateikti kaip „civilizuotą kairiųjų ir dešiniųjų jėgų bendradarbiavimą“, galiausiai pavirto tiesiog bendrininkavimu vardan išlikimo valdžioje. Buvo sukurta net speciali pseudopolitologinė „teorija“, pagal kurią Lietuvoje realiai turi likti tik dvi partijos, kurios pačios save paskelbė vienintele tinkama alternatyva visiems kitiems „populistams“. Lygiai taip pat konservatorių vadovybė pasirinko sau partiją – satelitą, tokį „jaunesnįjį brolį“, kuriuo kažkodėl turėjo tapti Liberalų sąjūdis.

 

Aš neturiu nieko prieš tai, kad populistine būtų vadinama, pavyzdžiui, Darbo partija, kurios lyderis V.Uspaskichas buvo susijęs su pagrindiniu fašistinio V.Putino režimo ramsčiu „Gazpromu“ per pastarojo dukterines įmones „Stella vitae“ ir „Itera Lietuva“. Bet kodėl turėčiau laikyti tradicine partiją LSDP, kurios lyderis G.Kirkilas iš esmės tapo savo „strateginio“ patarėjo Albino Januškos atstovu spaudai ( kaip taikliai šmaikštauja politikos apžvalgininkai), o pastarasis, kaip žinia, siejamas su kita „Gazpromo“ dukterine įmone – „Dujotekana“?

 

Tai gal tos partijos yra ideologinės grynuolės, šventai prisilaikančios savo pasirinktų doktrinų? Apie LKP/LDDP/LSDP idelogiją gal nereikėtų kalbėti, nebent manytume, jog nomenklatūrinio klano valdžios stiprinimas ir jo turtų gausinimas – tai ir yra ideologija. Pas konservatorius yra kitaip, tačiau ir šita partija pasirinko konservatorių pavadinimą tarsi avansu – iš pradžių pasivadinkime, o paskui išmoksime tą konservatizmo doktriną. Nemanau, kad ir šiandien dažnas konservatorius ar prisiekęs šios partijos šalininkas galėtų paaiškinti, kas tai yra ir su kuo tai valgoma. Daugeliui tai tiesiog pavadinimą pakeitęs Sąjūdis, dar kitiems tai kažkas panašaus į tarpukario tautininkų reinkarnaciją (juolab kad šiomis dienomis ir dabartiniai tautininkai tapo konservatoriais). Prisimename ir tokių įdomybių, kaip bendro Darbo partijos ir konservatorių kandidato rėmimas per paskutinius Prezidento rinkimus.

 

Bet ne tai blogiausia. Kur kas blogiau yra tai, kad de fakto suaugusi su LSDP pono Kubiliaus vadovaujama partija remia ne tik neveiksnią mažumos vyriausybę, bet ir ją kontroliuojantį „valstybininkų“ klaną. Ta prasme ji taip pat yra atsakinga už susidariusią padėtį, nors ir bando, artėjant rinkimams, vaizduoti „savarankiškumą“. Čia dar neaišku, kas buvo pagrindiniai LSDP partneriai valdančiojoje koalicijoje – ar liberalcentristai, valstiečiai liaudininkai ir pilietininkai, ar vis dėl to konservatoriai.

 

Nenatūrali maždaug nuo šių metų pradžios tapo ir konservatorių laikysena valstybę užvaldžiusio antivalstybinio apsišaukėlių „valstybininkų“ klano atžvilgiu. Iš pradžių dabartinis konservatorių lyderis pareikalavo ne tik Arvydo Pociaus (kuris buvo viso labo nereikšminga marionetė), bet ir „pagrindinio strateguotojo“ galvos (aišku, aš čia kalbu perkeltine prasme). Tačiau vėliau buvo pasitenkinta kosmetiniais (ir iš esmės nieko nepakeitusiais) pakeitimais Valstybės saugumo departamento vadovybėje, ir klausimas liko „nuimtas“. Principingai šiuo klausimu pasisako tik Rasa Juknevičienė ir profesorius Vytautas Landsbergis, bet tai nėra nei partijos , nei frakcijos oficiali nuomonė. Kodėl taip yra – gal galėtų papasakoti partijos pirmininkas, tačiau jis tyli, labai garsiai tyli.

 

Būtent tas „garsus tylėjimas“ verčia suabejoti ir kitais konservatorių veiksmais, apskritai partijos vadovybės vykdomos poltikos nuoširdumu ir skaidrumu. Jei vengiama įvardinti Problemą nr.1, netenka prasmės visokių „dešiniųjų alternatyvų“ kūrimas. Lietuvai nėra jokio skirtumo, jei viduje formulės „2K“ G.Kirkilas ir A.Kubilius susikeis vietomis, o realiai šalį ir toliau valdys slaptoji „valstybininkų sprendykla“. Maža to, susidaro įspūdis, kad šiuo metu konservatoriai kaip kokie „terminatoriai“ užsimojo likviduoti kitas dešiniąsias partijas ir tokiu būdu palikti dešinįjį rinkėją  be jokios pasirinkimo alternatyvos.

 

Visi stebėjome, kaip prieš rinkimus vis apsireikšdavo vienkartinio naudojimo „gelbėtojų“ partijos – vadinamieji socialliberalai, liberaldemokratai, vėliau „darbiečiai“; ir visos su tam tikru rusišku kvapeliu. Tokiu būdu palaipsniui buvo diskredituota pati naujos partijos sukūrimo idėja. Po to tik reikėjo prisijaukinti vadinamųjų tradicinių partijų vadovus (kas, kaip atrodo, jau įvyko).

 

Šiuo atveju labai svarbus bus partijos Lietuvos krikščionys demokratai pasirinkimas. Konservatorių konferencija vyksta šiandien, bet ten, kiek aš žinau, „traukinio sustabdyti jau neįmanoma“. Krikščionių demokratų konferencija turėtų įvykti šių metų gruodžio 15 dieną ir, labai norisi tikėti, kad bent paskutiniu momentu joje laimės sveikas protas ir atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Neištirpę jau sunomenklatūrėti spėjusioje Tėvynės sąjungoje krikščionys demokratai galėtų tapti branduoliu, aplink kurį pradėtų telktis visos patriotinės ir demokratinės dešiniosios jėgos. Kairiajame politinio spektro flange, kaip jau sakiau, jų sąjungininke natūraliai būtų Lietuvos socialdemokratų sąjunga.

 

Bet gali būti, kad kelių vadovų noras pasipuikuoti konservatorių (atsiprašau – tuomet jau jungtinės partijos) rinkiminiame sąraše kainuos šios garbingą istoriją turinčios ir daug gero Tėvynei per daugiau kaip šimtmetį padariusios partijos gyvybę. Tada nieko nelaukiant tektų kurti naują, skaidrią dešiniąją partiją, kuri greičiausiai irgi būtų krikščioniška demokratine pagal savo prigimtį. Sakykim, ji turėtų būti konservatyvi arba liberali tiek, kiek tai neprieštarauja krikščionių socialiniam mokymui. Nors pavadinimas galėtų būti ir kitoks, tarkime Pilietinis frontas, kas leistų kažkiek pritraukti į ją ir bedievystės pažeistų, bet dar ne visai prarastų žmonių.  Tokios partijos labiausiai reikėtų besifermentuojančiam dešiniąjam elektoratui.

 

Tai visai nereiškia, kad konservatizmas arba liberalizmas yra niekam tikusios doktrinos, arba, kad Lietuvai nereikia konservatyvios ir liberalios partijos. Aš tik norėjau pasakyti, kad, deja, Lietuvoje dar nesusiformavo adekvatus ir kiek gausesnis konservatyvus ir liberalus elektoratas, o pernelyg ankstyvas neatpažįstamos vėliavos iškėlimas dažnai nuveda į erezijas. Stipri ir autentiška krikščioniška demokratinė partija tam tikra prasme taptų tuo „ledlaužiu“, kuris kiek vėliau leistų atsirasti ir autentiškoms konservatorių ir liberalų partijoms, nes dabartinės partijos, deja, sunkiai serga ir kažin ar yra pagydomos. Susiformavusi tarppartinė (arba viršpartinė) nomenklatūra yra baisus dalykas.

 

Žinoma, naujos partijos kūrimas negali būti savitikslis. Daug ką baugina dešiniojo flango partinė fragmentacija, kuri tariamai padidėtų susikūrus naujai partijai. Dar užduodamas klausimas – ką reikėtų daryti, jeigu ta jungtinė konservatorių ir krikščionių demokratų  partija vis dėl to „atsiverstų“, tarkime, likus kokiam trejetui mėnesių iki rinkimų? Į tai galima būtų atsakyti taip: negalima fragmentuoti to, ko nėra. Į „valstybininkų“ valdomą tarppartinį nomenklatūrinį gumulą įaugusi partija jau nėra dešinioji, ir apskritai – tai jau nebe partija (kaip ji save bevadintų). O jeigu ji vis dėl to „atsiverstų“, atsakymas turi būti vienas – reikėtų su ja vienokia ar kitokia forma susivienyti. Bet susivienyti vertybiniu pagrindu, o nekaip dabar – vien tik mechaniškai.

Baigdamas norėčiau dar kartą palinkėti Lietuvos socialdemokratų sąjungai būtinai atsiplėšti nuo pakilimo tako ir užimti priderančią vietą mūsų politiniame horizonte. To reikia ne tik Jums patiems ir Jūsų rinkėjams. To labai reikia visai Lietuvai. Tikiuosi, kad ir sveikos dešiniosios Lietuvos jėgos sugebės įveikti  dabartinį sunkmetį ir dar įvykdys savo misiją prieš Dievą ir Tėvynę.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: