Vaikino atsisveikinimas

vasario 10, 2008

2007-06-06

Neretai skaitydamas spaudą ar žiūrėdamas televizorių aptinki tau subtiliai peršamą niekalą. Niekalą su tam tikra demagogijos ar melo doze. Nieko baisaus-juk gali atsiversti kitą puslapį  ar persijungti kitą kanalą. Bet šįkart net dusyk per savaitę peršamas niekalas privertė susimąstyti-gerbiamieji, juk nieko nebūna  šiaip sau. Atrodo,kad šiuo atveju…

Bet ne, geriau aš čia viską iš eilės.

Gyveno kartą toks vaikinas. Vaikinas kaip vaikinas, niekuo ypatingo-nei gero, nei blogo. Bent jau taip teigė jį pažinoję buvę klasiokai, kursiokai ir bendradarbiai (iš ankstesnės darbovietės). Beje, pastaruosius patogumo dėlei toliau vadinsime tiesiog Piktaisiais Liežuviais.

Tai va, minėtieji Pikti Liežuviai teigia, kad mokėsi vaikinas gerai ir dar muzikuodavo laisvalaikiu (o kas čia blogo?). Su kitais vaikinais ir merginomis šis vaikinas nekonfliktavo, buvo paslaugaus ir net, sakyčiau, šilkinio (ar tai poroloninio?) būdo. Vienžo-konformistas.

Nors šiaip muzikavimas yra šaunus dalykas, Pikti Liežuviai porina, kad bemuzikuodamas vaikinas pateko į Muzikanto įtaką, o tas Muzikantas savo ruožtu buvo susidėjęs su Bloga Kompanija. Neaišku, kiek prie to prisidėjo Muzikantas, bet 1984 metais vaikinas jau pats draugavo su Bloga Kompanija, o 1989 pasiprašė tapti jos nariu. Bloga Kompanija, jau tiek metų su juo draugaudama, suvokė, kad vaikinas dar gali būti naudingas (laikai buvo permainingi ir neramūs), ir nutarė jį priimti, tiesa, pasodino ant atsarginių suolelio.

Tuo metu vaikinas jau buvo baigęs mokslus ir sparčiai (Piktų Liežuvių nuostabai) kopė karjeros laiptais; taigi jis buvo jau ne šiaip sau vaikinas, o Vaikinas. Jo darbas buvo lemti žmonių likimus.

Kai kurie ekstremistiškai nusiteikę žmonės, kurie turėjo įžūlumo gyventi tame pačiame miestelyje, kuriame Vaikinas lėmė likimus, pasidavė užjūrio imperialistų propagandai ir sumanė nuversti Aną Valdžią. Norėdamas jiems tik gero, Vaikinas buvo keliskart  išsikvietęs ekstremistus „ant kilimo“, bet jie vis vien padarė savo juodą darbą iki galo-nuvertė Aną Valdžią, ir ne tik minėtame miestelyje. Tiesa, tai pavyko ne iš karto – kurį laiką Šalelėje buvo dvivaldystė. Nenorinti trauktis Ana Valdžia buvo paskyrusi Šalelei savo Vyriausiąjį Likimų Lėmėją, bet po kurio laiko nusivylė jo pasyvumu. Pikti Liežuviai pliurpia, kad Anos Valdžios centras, kuris buvo Didžiašalėje, pasitaręs su Bloga Kompanija, nutarė paskirti nauju Vyriausiuoju Likimų Lėmėju mūsų poroloninį Vaikiną. Deja, nespėjo, nes pačioje Didžiašalėje prasidėjo baisūs nekontroliuojami procesai.

Bet ir po Anos Valdžios nuvertimo Vaikinas liko Likimų Lėmėju, net buvo perkeltas iš miestelio į miestą.

Bėgo metai. Vieną kartą kažkokia Nematomoji Jėga (Pikti Liežuviai bando mus įtikinti, kad tai – ta pati Bloga Kompanija) paėmė ir perkėlė Vaikiną iš miesto į sostinę. Ir ne šiaip sau perkėlė, o pastatė Paslapčių Rinkyklos viršininku. Kadangi Vaikinas, kaip jau minėjau, ypatingais gabumais nepasižymėjo, keli jo vadovavimo metai Rinkyklai pasibaigė tragiškai. Ypač kai kuriems jos darbuotojams, kurie, praeidami pro langus, nesilaikė saugumo technikos reikalavimų. Vėlgi Pikti Liežuviai mano, kad reikalo esmė ne Vaikino gabumuose, o Blogos Kompanijos (Nematomos Jėgos?) įtakoje.

Šiaip ar taip-atėjo metas eiti Vaikinui šėko pjauti, o labai nesinori. Ir užplūdo tada Šalelės tam tikrą žiniasklaidą (toliau-„žiniasklaida“-aut.) Vaikino atsisveikinimo laiškai, kažkodėl pavadinti „interviu“.

Štai viename žurnale, kurio pavadinimas įtartinai primena sovietinės degtinės vardą, Vaikinas didvyriškai demaskavo visus klastingus niekšus, kurie susimetė krūvon, turėdami tikslą nutraukti jo pergalingą žygį per kitų žmonių galvas ir įvardino vieną baisią teroristinę partiją. Pasirodo, Bin Ladenas yra visiška smulkmė, palyginus su šios partijos sukurtu teroristiniu tinklu, kuris sprogdino ne tik kitaminčius ir  geležinkelio tiltus, bet ir „žiniasklaidos“ redakcijas (o kur žodžio laisvė, a?).

Po šešių dienų pamatėme dar vieną Vaikino atsisveikinimo laišką – šįkart per trejetukininkų TV. Tekstas ypatingai nesiskyrė nuo to, kuris buvo patalpintas degtinvardžiame žurnale, tik šįsyk „interviu“ pabaigoje Vaikinui į rankas kažkodėl buvo įbrukta gitara, kurią jis keletą minučių nedrąsiai čiupinėjo (genialus Nematomosios jėgos ekspromtas).

Tiesą kalbant, tai jau ne pirmi Vaikino ir „žiniasklaidos“ konvergencijos pavyzdžiai. Vos pradėjus dirbti Paslapčių Rinkyklos viršininku, Vaikinas pasirodė Šalelės „nacionaliniame dienraštyje“, kur papasakojo apie savo muzikavimo istoriją. Paminėjo net Muzikanto vardą, bet kaip tikras Baltarusijos partizanas nutylėjo apie Blogą Kompaniją. Vėliau sekė absoliučiai tuščias interviu degtinvardžiame žurnale ir dar vienas sterilus tekstukas apie Vaikino pačią kitame „nacionalinio dienraščio“ priede, kurio pavadinimas man kažkodėl primena žodį „kontūrai“. Pasak Piktų Liežuvių, visi išvardinti „prisistatymai“ rodo, kad Vaikinas turi ką slėpti  savo biografijoje, nes kitaip būtų nesuprantamas toks pseudoįvaizdžio kūrimas. Tiesa, per pastaruosius devynis mėnesius visi turėjo galimybę susipažinti ir su labiau tikrovę atspindinčiu vaizdu.

Ką gi, su Vaikinu viskas daugmaž aišku. Dabar atėjo jį popinusios Nematomos Jėgos eilė. Tauta tiesiog trokšta susipažinti su ja iš arčiau. Galimas dalykas, kad šiuo klausimu jai padės paslaptingasis Čyvo politologų klanas (A.Sakalo nukaltas terminas).

Tai tiek apie peršamą niekalą.

Bernardinai.lt

Vienas atsakymas to “Vaikino atsisveikinimas”

  1. Kaip klano galva, sveikinu susikūrus blogą. Reikia būtinai informuoti profesorių Sakalą 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: