ATSIMINIMAI APIE ATEITĮ, ARBA PRAEITIES VIZIJA

vasario 28, 2008

Gruodžio 15 dieną įvyko trijų partijų suvažiavimai – vienas darbinis, antras iniciatyvinis ir trečias – likvidacinis. Visų trijų apvažiuoti nepavyko, todėl apie būsimos partijos „Vienybės keliu“ iniciatyvinę konferenciją, priėmusį principinį sprendimą sušaukti pavasary šios naujos politinės organizacijos steigiamąjį suvažiavimą, nieko daugiau pasakyti negaliu – tikiuosi, artimiausiu laiku tai padarys patys „vienybininkai“.

Maloniai nustebino nenomenklatūrinės kairiosios Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) suvažiavimo, vykusio Vilniaus mokytojų namuose, rami dalykinė dvasia. Reikia pastebėti, kad ši rinkėjų nepelnytai primiršta partija vos ne vienintelė Lietuvoje atvirai įvardina didžiąsias virš mūsų šalies pakibusias grėsmes, tokias kaip jau įvykęs pagrindinių valstybės institucijų užvaldymas arba artėjanti (tiksliau – tam tikrų jėgų sąmoningai artinama) visiška energetinė, taigi ir politinė, priklausomybė nuo Rusijos. Ir ši LSDS konferencijoje priėmė rezoliuciją, kuria įpareigojo partijos valdybą organizuoti referendumą dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus veiklos pratęsimo. Be to, buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp LSDS ir Švietimo bei Muitinės darbuotojų profesinių sąjungų. Labai noriu tikėti, kad Lietuvos kairysis elektoratas dar spės iki Seimo rinkimų atrasti sau šią „didžiosios žiniasklaidos“ ignoruojamą, bet užgrūdintą ir perspektyvią politinę jėgą.

Visgi daugiausia dėmesio būsiu priverstas skirti dramatiškam Krikščionių demokratų suvažiavimui, tiksliau jo numanomoms pasekmėms. Įtampa „Karolinos“ konferencijų salėje tvyrojo nuo renginio pradžios iki pat jo pabaigos, ir tai visiškai suprantama – juk buvo sprendžiamas šimtametės partijos likimas. Deja, nežiūrint partijos savarankiškumo išsaugojimo šalininkų įtikinamų argumentų, daugiau nei dviem trečdaliais delegatų balsų buvo nutarta glaustis prie Tėvynės Sąjungos, kas oficialiai buvo pateikta kaip partijos „reorganizavimas“. „Reorganizatorių“ nuomone, tik prisijungimas prie konservatorių leis jų partijai atgimti (?). Pavyzdžiui, delegatas Paulius Saudargas sulygino Lietuvos krikščionių demokratų kelią su miško keliu, kuris palaipsniui virto takeliu. Suprask – lygšiolinė šimtametė krikščioniškosios demokratijos tradicija Lietuvoje – tai viso labo klystkelis, o štai susijungus su konservatoriais bus galima išeiti į „autostradą“. Keistai atrodė ir LKD vedlys; iš tikrųjų, ar gali įtikinti rinkėjus balsuoti už šią partiją jos vadovas, pats netikintis jos ateitimi?

Žinoma, gali kilti klausimas – kas leido man vertinti šios partijos vadovybės (ir jos narių didesnės pusės) sprendimus? Gal tai – partijos vidaus reikalas? Visgi manau, kad jokios partijos sprendimai negali būti vien tik jos narių „vidaus reikalas“, nes ne tik konkretūs sprendimai, bet ir pati politinių partijų, jų programų ir komandų „pasiūla“ galiausiai lemia valstybės ir jos gyventojų ateitį. Juk nemanome, kad nekokybiška prekė – tai vien tik paties gamintojo „vidaus reikalas“.

Prieš metus ir aš maniau, kad būtent Tėvynės sąjunga taps visų dešiniųjų (patriotinių ir demokratinių) jėgų vienijimosi šerdimi. Deje, teko nusivilti, nes neliko pagrindo ankstesniam tikėjimui ir pasitikėjimui. Kaip žinia, pasitikėjimą prarasti yra žymiai lengviau, nei jį įgyti. Ką gi, galima viską pasakyti ir konkrečiau.

Praėjusių metų rudenį konservatorių vadovybė buvo užėmusi kur kas kategoriškesnę poziciją išaiškėjusio valstybės užvaldymo klausimu. Tuomet buvo pareikalauta ne tik odiozinio VSD vadovo, bet ir paties „vyriausiojo strateguotojo“ galvos, ir galbūt politinis klimatas Lietuvoje būtų šiandien kur kas sveikesnis, jei konservatoriai sugebėtų išlaikyti tuometinį toną ir tempą. Bet taip neatsitiko. Tiesa, buvo pilietiškai drąsūs ir savalaikiai profesoriaus Vytauto Landsbergio, taip pat Rasos Juknevičienės pareiškimai ir pasisakymai, bet tai, deja, nebuvo oficiali partijos vadovybės pozicija. Priešingai, dabartinis partijos pirmininkas visomis išgalėmis demonstravo savo paramą ir simpatiją valdančiosios mažumos vyriausybės vadovui, už kurio kyšojo valstybę užvaldyti bebaigiančio klano ausys. Tai ne tik leido suabejoti, ar iš tikrųjų konservatoriai yra opozicinė, o ne valdančiąjai koalicijai priklausanti partija, bet ir prisidėjo prie dešiniojo elektorato demoralizavimo ir dezorientavimo, kas, savo ruožtu, pastūmėjo dalį dešiniųjų rinkėjų į populistų glėbį.

Norui esant tų vertybinio neišrankumo pavyzdžiu galima prisiminti ir daugiau. Pavyzdžiui – Petro Auštrevičiaus kandidatūros rėmimas per 2004 metų Prezidento rinkimus. Rėmimas kartu su „ikidujotekaniniu“ Gazpromo produktu Lietuvoje – Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Ir vėliau P.Auštrevičius buvo ypatingoje konservatorių vadovybės malonėje. Kodėl – tiksliai nežinau, bet tikrai nėra normalu, kai partijų lyderių asmeninė bičiulystė lemia koalicijų (kad ir neformalių) sudėtį ar net politinių strategijų pagrindimą. Buvo sukurta speciali teorija, kad štai tik konservatoriai su buvusiais komunistais yra tos tikrosios, tradicinės partijos, kurioms lemta amžinai valdyti Lietuvą, periodiškai pasikeičiant pozicijoms, o visos kitos – tai tik įvairaus plauko populistai. Šioje „teorijoje“ buvo padaryta išlyga, pagal kurią šalia konservatorių partijos – „planetos“ buvo įteisintas jos „mėnulis“ – P.Auštrevičiaus vadovaujamas Liberalų sąjūdis. O krikščionys demokratai konservatorių vadovybei dar visai neseniai buvo jei ne priešininkai, tai bent jau nepageidaujami konkurentai.

Beje, dėl liberalų. Jeigu konservatorių ir liberalų vadovai turėtu mažiau plikbajoriškų ambicijų ir daugiau politinės atsakomybės bei įžvalgumo, po 2004 metų Seimo rinkimų jie turėjo visas galimybes sudaryti efektyvią dešiniąją šešėlinę vyriausybę, kuri realiai prižiūrėtų kairiosios (ar tokia save laikančios) vyriausybės veiksmus ir laiku apkapotų nagus visokiems „valstybininkams“. Bet kur tau – vietoje to buvo išsidraskyta ir išsivaikščiota skirtingomis kryptymis. Nesiimu spręsti, kas „pirmas pradėjo“ ar kas „daugiau kaltas“, bet faktas yra tai, kad nuo to laiko Seime neliko jokios veiksmingos dešiniosios atsvaros. Aišku, liberalai nebuvo „be nuodėmės“, tačiau konservatoriai tikrai neprisidėjo prie jų „tobulėjimo“; priešingai, padarė viską, kad ši partija (beje, irgi „tradicinė“) suskiltų ir marginalizuotųsi. Ir kažkaip nebuvo tuomet girdėti kai kurių intelektualiųjų apžvalgininkų raginimų eiti į tą Liberalų ir centro sąjungą ir tobulinti ją iš vidaus (kaip tai dabar siūloma daryti tiems, kurie vis pasvarsto apie naujos, skaidrios partijos įkūrimą). O pagrindiniais konservatorių partneriais vietoje „netobulų“ liberalų tapo „tobuli“ buvę komunistai.

Mąstančiam dešiniajam rinkėjui visų šitų „nesusipratimų“ buvo aiškiai per daug. Per daug net tuo atveju, jei Tėvynės sąjungos vadovybė surastų savyje jėgų pripažinti ankstesnius paklydimus ir, ko gero, pakeistų patį partijos vadovą. Pasitikėjimą galima būtų atgauti tik po kurio laiko, kai visuomenė įsitikintų, kad visa tai iš tikrųjų buvo tik laikinas nukrypimas. Bet nieko panašaus nematyti – ir toliau rimtu veidu aiškinama, kad viskas buvo ir yra daroma gerai ir teisingai. Ir, skirtingai nuo krikščionių demokratų, konservatorių partijos viduje negirdėti jokio bandymo atsakyti į išvardintus „nepatogius“ klausimus, kas liudija apie jau pažengusį jos sunomenklatūrėjimą.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos dešiniųjų sąjungos, dabar – Tautininkų sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų prijungimas ir liberalų skaldymas – toks „dešiniosios alternatyvos“ lipdymo būdas neatrodo nei patrauklus, nei perspektyvus. Ar padidėjo konservatorių elektoratas prisijungus daugiatūkstantinę Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą? Nelabai. Ir dabar bus tas pats. Krikščionių demokratų vardas figūravo pilname Tėvynės sąjungos pavadinime ir iki šiol, tai kodėl turėtume manyti, jog jo išlaisvinimas iš skliaustelių turės atkreipti kažkokį ypatingą dešiniojo (juolab neapsisprendusio) rinkėjo dėmesį? O štai dažnas prisiekęs krikščionių demokratų gerbėjas už keistą dvivardę partiją jau nebebalsuos. Ir apskritai – kas trukdė realiai bendradarbiauti be jokių „likvidacijų“ ir „reorganizacijų“? Tai gal vis dėl to čia suveikė visai kitos, nei deklaruojamos, priežastys?

Klasta paaiškėjo, kai ir LSDP pasirodė linkusi pritarti konservatorių, „darbiečių“, paksininkų ir liberalsąjūdininkų (įdomi kompanija, ar ne?) iniciatyvai dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Akivaizdu, kad visos dvejonės ir abejonės – tik dėl akių, o iš tikrųjų dėl visko jau seniai yra suderėta. „Valstybininkai“ ir jų kontroliuojamų partijų „viršūnės“ puikiai supranta, kad per laikotarpį iki kitų metų spalio vis dar gali atsirasti nauja, iš tikrųjų alternatyvinė esančioms, skaidri politinė jėga (kad ir tų pačių susinaikinti nesutinkančių krikščionių demokratų pagrindu), kuri ims ir nušluos visą supuvusią sistemą. Todėl pirmalaikiai rinkimai įsivaizduojami kaip tas gelbėjimosi ratas, kuris turėtų pratęsti „valstybininkų“ viešpatavimą dar mažiausiai keturiems metams. O ten, žiūrėk, jau būsime patekę į visišką energetinę ir visokią kitokią priklausomybę nuo Rusijos, kuri jau niekada neleis pasikartoti nei Vasario 16 – ąjai, nei Kovo 11 – tąjai. Tiesa, paskutiniu momentu LSDP vadovybė visgi persigalvojo ir nutarė nepalaikyti pirmalaikių rinkimų idėjos, bet tai rodo tik tai, kad premjero aplinka jau nėra tikra net dėl savo šansų įvekti rinkimų barjerą, ir todėl nusprendė nerizikuoti ir pasimėgauti buvimo valdžioje teikiamais privalumais “iki galo“, t.y. iki kitų metų spalio mėnesio.

Pirmalaikiai rinkimai, kurie numatomi kitų metų balandžio mėnesį, įvyktų beveik iškart po vasario pabaigoje – kovo pradžioje įvyksiančio galutinio Lietuvos Krikščionių Demokratų susiliejimo su Tėvynės sąjunga. „Guma tempiama“ specialiai, kad nespėtų susiorganizuoti savo tapatumo išsižadėti nenorintys krikščionys demokratai, nes anksčiau laiko paskelbę apie savo atsiskyrimą jie garantuotai bus išvadinti „dešiniųjų (?) jėgų skaldytojais“. O vėliau – laiko jau tikrai nebeliks.

P.S. Kas bus, jei pasirodys, jog nesu teisus? Tas ir bus – atsiprašysiu viešai (žodžiu ir raštu) konservatorių ir visos Lietuvos. Deja, iki šiol įvykiai vystosi būtent šia, blogąja linkme, todėl meldžiu Dievą, kad jis suteiktų man progą atsiprašyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: