Gruzijos opozicija Lietuvoje?

vasario 28, 2008

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume). Imantas Melianas

 

Įvykusių pirmalaikių Gruzijos prezidento rinkimų ir referendumo dėl šios šalies stojimo į NATO rezultatai aiškiai parodė, kad Rusijos pastangos grąžinti gruzinus į savo troškų glėbį patyrė visišką fiasko. Nepadėjo nei mesti dideli pinigai, nei žmonių kurstymas, nei riaušių organizavimas, nei per televizijos kanalą „Imedi“ skelbiami nurodymai – kurias Tbilisio gatves reikia užtverti, kur nukreipti riaušininkų minias ir panašiai. Tarsi pabrėždamas savo ir visos išmintingos tautos triumfą, Mihaelis Saakašvilis pakvietė išbalusį Vladimirą Putiną į savo inauguravimo iškilmes.

 

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume).

 

Tam tikros jėgos, kurios įtariamos ryšiais su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis, bandė juodinti M.Saakašvilį ir jo vykdomą politiką ir pas mus Lietuvoje. Štai “valstybininkų” klano ruporo “Lietuvos ryto” dukterinis leidinys “Ekstra” (2007.11.19) išspausdino nedidelės apimties Audriaus Lingio rašinėlį “Gruzijos tautą įsiutino prezidento žygiai”.Galima būtų nekreipti dėmesio į šią tendencingo leidinio publikaciją, bet mane sudomino autoriaus pasirinkta (arba jam įtikinamai pasufleruota) tema – pastarųjų mėnesių įvykiai Gruzijoje, ir Lietuvoje gyvenančių gruzinų požiūris į juos.

 

Kažkodėl autorius nepanoro išsiaiškinti nuomonės tų Lietuvos gruzinų, kurie pritaria jų etninės tėvynės pasirinktam politiniam kursui. Jis net nebandė susisiekti su „Rustavelio“ gruzinų draugijos vadovu, žinomu rašytoju Zurabu Džavachišviliu (kuris, beje, atstovauja gruzinų tautinę mažumą Tautinių bendrijų taryboje prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento). Vietoj to, jis pakalbino du „opozicijos atstovus“ – Gigą Bukiją ir Sergą Amirgulašvilį, kurie pavaizdavo padėtį Gruzijoje išimtinai juodomis spalvomis. Jeigu G.Bukija yra Gruzijos parlamento narys, tai visiškai neaišku, kokiu būdu „opozicijos atstovu“ tapo S.Amirgulašvilis – Lietuvos pilietis, buvęs milicininkas, o dabar – verslininkas.

 

Viskas paaiškėjo, pasikalbėjus su „Rustavelio“ draugijos nariais. Pasirodo, dar prieš porą metų visi Lietuvos gruzinai priklausė „Iberijos“ draugijai, įkurtai šviesaus atminimo sąjūdininkės Dali Gogišvili-Juodišienės. Problemos prasidėjo, kai iš Gruzijos į Lietuvą dėl problemų su teisėsauga buvo priverstas grįžti verslininkas Valerijus Gelašvilis. Prieš kelioliką metų jis demonstratyviai atsisakė Lietuvos pilietybės dėl neva nepagrįsto jo persekiojimo tautiniu pagrindu. Lietuvos teisėsaugininkai iš tikrųjų buvo buvo susidomėję V.Gelašvilio persona, bet visai ne dėl jo tautybės, o dėl tabako ir alkoholio kontrabandos organizavimo. Vėliau jis keletą metų gyveno Gruzijoje ir net buvo išrinktas į jos parlamentą.

 

Grįžęs į Lietuvą V.Gelašvilis, niekad nestokojęs pinigų, nutarė paversti „Iberijos“ draugiją kovos prieš M.Saakašvilį įrankiu. Jos nariai buvo verčiami pasirašyti Gruzijos prezidentą smerkiančius pareiškimus, kas buvo nepriimtina daugeliui sąmoningų šios organizacijos senbuvių. Jie suvokė, kad tokiu būdu jie bus sukompromituoti ir Lietuvoje, ir Gruzijoje. Galiausiai, neapsikentę su V.Gelašvilio (kuris pasiskelbė nauju „Iberijos“ pirmininku) diktatu ir visišku draugijos veiklos sužlugdymu, jie įkūrė atskirą „Rustavelio“ draugiją.

 

Tai tiek žinių apie lietuviškąją „gruzinų opoziciją“ ir mūsų „valstybininkų“ žiniasklaidą, maloniai sutinkančią suteikti savo tribūną destrukcijos skleidimui.

 

http://www.slaptai.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: