Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo reforma tampa permanentine.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gana dažnai diskutuojama apie būtinumą įteisinti tiesioginius merų arba net seniūnų rinkimus. Deja, kur kas rečiau kalbama apie tai, kokios turėtų būti “visaliaudiškai išrinktų” merų ir savivaldybių tarybų prerogatyvos ir jų sąveikos mechanizmai, tarsi tai būtų neesminiai arba antraeiliai dalykai. Nenorom prisimeni vėlionio Gintaro Beresnevičiaus taiklų pastebėjimą, jog lietuviai dalyvaudami rinkimuose įsivaizduoja renką ne piliečiams atskaitingą valdžią, o genčių vadus (tiesa, tuomet buvo kalbama ne apie savivaldybių, o apie Prezidento rinkimus, tačiau tai nekeičia reikalo esmės).Dėl sunkiai suvokiamų priežąsčių dar mažiau dėmesio visuomenė skiria kitam aptariamos problemos aspektui – Lietuvos administracinei teritorinei reformai arba, kas būtų tiksliau, ją ištikusiam paralyžiui. Taip teigti leidžia pasirinktas reformos modelis ir jos vykdymo tempai. Bet gal aš perdedu? Trumpam grįžkime į mūsų netolimą praeitį.

Prieš daugiau kaip septyniolika metų atkūrusi savo nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo iš sovietinės praeities, be kitko, ir komandinei planinei ekonomikai pritaikytą administracinį teritorinį suskirstymą. Suprantama, kad jis turėjo būti pakeistas, todėl jau 1992 metais Aleksandro Abišalos vyriausybė buvo parengusi visai realistišką šalies administracinės teritorinės reformos projektą, kuriame visą Lietuvos teritoriją buvo siūloma padalinti į 89 – 92 maždaug vienodo dydžio savivaldybes. Tokių kompaktiškų savivaldybių sukūrimas ne tik sudarytų prielaidas atsigauti sovietmečiu nugyventiems nedideliems miestams bei miesteliams ir priartintų (tame tarpe ir tiesiogine prasme) savivaldybių valdžia prie gyventojų, bet ir, kas svarbiausia, skatintų gyventojų bendruomeniškumą Deja,šiam projektui nebuvo lemta tapti kūnu, nes jis neatitiko nei vietinės, nei besiformuojančios (ar iš anų laikų užsilikusios ) “centrinės” biurokratijos gyvybinių interesų.

1992 metų pabaigoje Seimo rinkimus laimėjusi LDDP nukreipė procesą visai kita linkme. 1994 metais įsteigusi vienintelę naują Visagino savivaldybę, ji atsidėjo “makroprojektui”, kuris turėjo užtikrinti gerai apmokamų darbo vietų Seimo rinkimų barjero neįveikusiems bendrapartiečiams sukūrimą. Taip jau 1995 metais Lietuva praturtėjo “apskritimis” – teritoriniais monstrais, kuriems iš pradžių dar reikėjo sugalvoti kažkokias jų egzistavimą pateisinančias funkcijas. Dalis tų funkcijų buvo perimta iš savivaldybių, tokiu būdu ne skatinant teritorinės savivaldos plėtrą Lietuvoje, o ją varžant.

Tenka apgailėstauti, tačiau konservatoriai, visiškai pagrįstai kritikavę apskričių , kaip nereikalingos ir iš esmės parazitinės valdymo grandies, įsteigimą, kardinaliai pakeitė savo nuomonę po 1996 metais laimėtų Seimo rinkimų – tada pasikeitė tik pavardės ant apskričių valdininkų kabinetų durų.

Buvo per tuos metus pasiūlyta ir visiškai fantastiškų projektų. Pavyzdžiui, valdišką statusą turinti ir todėl, atrodytų, solidi įstaiga – Etninės kultūros valstybinės globos taryba rimtu veidu siūlė atsisakyti apskričių (ką galima būtų tik sveikinti) ir įkurti jų vietoje keturis regionus, arba sritis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Beje, Klaipėdos kraštui buvo siūloma suteikti Žemaitijos subregiono statusą (autonomiją?). Buvo pridėtas net specialus žemėlapis, kuriame, pavyzdžiui, Vilnius buvo įjungtas į Dzūkijos srities sudėtį. Prisivažinėtume į Alytų įvairius reikalus betvarkydami…

O kaip gi savivaldybės (nors pastaraisiais metais pasigirdo siūlymų “įsavivaldybinti” ir apskritis)? Ogi niekaip, jei nelaikysime reikšminga reforma rajonų pervadinimą “rajonų savivaldybėmis”, o buvusių respublikinio pavaldumo miestų – “miestų savivaldybėmis”. Tiesa, 2000 metais buvo įsteigtos kelios naujos savivaldybės ir iš dalies pakeistos kai kurių senųjų ribos; tokiu būdu naujais administraciniais centrais tapo Rietavas, Pagėgiai, Kazlų Rūda, Kalvarija ir Elektrėnai. Įdomiausia, kad nauji dariniai buvo pavadinti irgi “naujoviškai” – ne rajonų arba miestų, o tiesiog savivaldybėmis. Sunku atsikratyti minties, kad taip buvo padaryta tik , tam, jog pervargę viršininkai Vilniuje nesusipainiotų ir nesugalvotų dar kartą skelti pusiau jau “suskaldytas” savivaldybes.

Toliau – vėl tyla ilgiems metams. Štai kodėl mane taip sudomino žinia, kad birželio 17 dieną Vidaus reikalų ministerija surengė keturių “senųjų” rajonų gyventojų apklausą dėl jų rajonų (atsiprašau – rajonų savivaldybių) padalinimo į naujas Kuršėnų bei Šiaulių (kuriai, kaip supratau, priklausys ir Šiaulių miestas), Ariogalos bei Raseinių, Kybartų bei Vilkaviškio ir Jiezno bei Prienų savivaldybes. Pasidomėjus paaiškėjo, kad VRM svarstoma galimybė įsteigti dar aštuonias naujas savivaldybes Nemenčinėje, Pabradėje, Kalveliuose,Vilkijoje, Eišiškėse, Ramygaloje, Salantuose ir Jašiūnuose.

Štai čia ir kyla klausimai. Pirmiausia – jei numatyta įsteigti dvylika naujų savivaldybių, kodėl gyventojų apklausa atlikta tik keturiose iš jų? Antra – kodėl vos savaitę prieš apklausą, birželio 10 dieną, patvirtintame Šiaulių apskrities generaliniame plane net neužsiminta (nes jame kalbama tik apie šešis dabar egzistuojančius rajonus) apie būsimą Kuršėnų savivaldybę? Ir trečia – o kodėl teisė į savivaldą numatoma suteikti tik šiems miesteliams ir aplink juos esnčioms teritorijoms, o ne, pavyzdžiui, Vabalninkui, Linkuvai, Šeduvai, Sedai arba Varniams?

Formalūs atsakymai į šiuos klausimus yra žinomi. Kažkas kažkada kažkur ir (kas svarbiausia) kažkaip nustatė, kad naujoje savivaldybėje turi būti ne mažiau kaip 15 tūkstančių, o jos centre – ne mažiau kaip 3 tūkstančiai gyventojų, ir kad atstumas tarp naujai steigiamos ir “motininės” savivaldybių centrų turi būti ne mažesnis kaip 20 kilometrų. Kodėl taip, o ne kitaip? Todėl kad vadinamoji reforma yra vykdoma biurokratiškai,”iš viršaus”. Iš pradžių sukūriamos formalios instrukcijos, ir tik po to į jas bandoma įsprausti tikrą gyvenimą ir gyvus žmones. Tarp kitko, paskaičiavau, kad jeigu dešimčiai naujų savivaldybių įkurti (apklaustąsias skaičiuoju kaip jau įvykusį faktą) mums prireikė 17 metų, tai likusioms aštuonioms (iš VRM numatytų) prireiks dar kokių 13 – 14, žinoma, jeigu darbas ir toliau vyks tokiais tempais.

Bet esmė net ne tame. Juk viską galima buvo padaryti žmoniškai – „iš apačios“. Iš pradžių – nustatyti miestelių ir bažnytkaimių, pagal objektyvius (bet ne formalius) kriterijus tinkančių būti seniūnijų centrais, sąrašą. Paskui pažiūrėti, kurie kaimai, vienkiemiai, kitos gyvenvietės ir jas supantys laukai bei miškai yra labiau susiję su vienu arba kitu seniūnijų centru ir tokiu būdu iš naujo suformuoti seniūnijas. Vėliau, laikantis tų pačių principų , būtų galima suformuoti ir savivaldybes. Administracinę teritorinę reformą tinkamai suplanavus, ją galima būtų įvykdyti vienu metu visoje Lietuvoje.Gal kur nors „iš apačios“ sudarytų seniūnijų ar savivaldybių ribos ir sutaptų su dabartinėmis, bet visvien tai būtų jau visai kas kita. Dabar gi einama paprasčiausiu keliu – sovietinis rajonas viso labo skeliamas daugmaž pusiau – ir štai mes turime naują „savivaldybę“.

Nesikartosiu dėl apskričių, tiksliau, dėl jų nereikalingumo. O tiems, kas labai norėtų „pasendinti“ ar „suarchajinti“ mūsų administracinius teritorinius vienetus, priminsiu, kad vienintelės daugmaž tiksliai istoriškai užfiksuotos senosios Lietuvos vidinės sienos yra sienos tarp Vilniaus ir Trakų vaivadijų ir Žemaičių seniūnijos (na, dar Žemaičių siena su Klaipėdos kraštu), žinomos nuo 1411 – 1413 iki 1795 metų. Aišku, neverta bandyti atkurti tas vaivadijas it kokius Valdovų rūmus, bet jeigu į jų sienas būtų atsižvelgta, braižant naujas savivaldybių riba – pagerbtume mūsų žilą istoriją.

Šaltinis: Balsas.lt

Separatizmo korta iki šiol lieka mėgstamu vis labiau agresyvėjančios Rusijos politikos įrankiu. Būtent dėl šios priežasties Gruzijai nepavyksta susigrąžinti Abchazijos ir Pietų Osetijos, o Moldovai – Padniestrės kontrolės. Tai – anaiptol nepilnas teritorijų, kuriose Rusija vienaip arba kitaip bando sukelti separatistines nuotaikas (arba palaikyti jau egzistuojančias), sąrašas. Krymas ir Donbasas Ukrainoje, šiaurinės Kazachijos sritys, tautinių mažumų gyvenami plotai Azerbaidžane, Estijos šiaurrytinis kampas, Latvijos Latgalija – visur Maskva ieško (ir dažniausiai atranda) „skriaudžiamų“ ir tariamai dėl to savo šaliai nelojalių veikėjų, kurie imasi vadovauti įvairaus pobūdžio „tautiniams išsivadavimo judėjimams“.

Būtų keista, jeigu su separatizmo apraiškomis nesusidurtume ir Lietuvoje.

Vos atsikūrusi Lietuvos valstybė susidūrė su Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema. 1918 metų vasario 16 dieną paskelbta Lietuvos nepriklausomybė nesukėlė vietinių gyventojų entuziazmo, kadangi jie savo išsivadavimo iš rusų jungo viltis siejo su atgimstančia didele ir stipria Lenkija. Kita vertus, istoriškai Vilnius ir jo apylinkės niekada anksčiau nebuvo Lenkijos dalimi, todėl lietuvių veikėjai visiškai pagrįstai laikė jį integralia Lietuvos dalimi. Lietuvos nesėkmę Pietryčių Lietuvoje 1918-1922 metais nulėmė ir nelygios jėgos, ir nepalanki daugelio vietos gyventojų etnopolitinė orientacija. Dėl to Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema virto mūsų jaunos valstybės teritoriniu ir moraliniu praradimu.

Kitas separatistinis iššūkis Lietuvai buvo, kai 1923 metų pradžioje civiliais persirengę Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai perėjo Klaipėdos krašto, kurį tuo metu Antantės pavedimu valdė prancūzai, sieną ir inscenizavo vietinių gyventojų sukilimą. Nors vietos lietuviai (lietuvininkai) ir sudarė didesnę gyventojų dalį, dėl istorinio likimo, kultūros ir tikėjimo skirtumų ne visi pritarė vargingesniems „didlietuviams“. Dar daugiau – prijungimas prie Lietuvos suerzino Klaipėdos krašto vokiečius, kurie, kaip ir kitose po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atimtose teritorijose, svajojo apie Vokietijos galybės atkūrimą.

1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, SSRS (o nuo 1991 metų – Rusija) nenorėjo susitaikyti su Lietuvos praradimu. Tada, be sabotažo, provokacijų ir kitokių kenkimo būdų, buvo prisimintas ir separatizmas, kurį Kremliaus šeimininkai daugiau ar mažiau sėkmingai iki šiol naudoja kitų valstybių destabilizavimui ir diskreditavimui.

Iš pradžių sovietai bandė remtis rusakalbiais Lietuvos gyventojais, daugiausiai susitelkusiais didmiesčiuose (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje), taip pat tuometinėje Sniečkaus gyvenvietėje (dabar – Visagino miestas). Įvairūs SSKP „platformininkai“, „jedinstvininkai“ ir „interfrontininkai“ savo šeimininkų Maskvoje užsakymu pradėjo kurstyti žmones prieš atgimstančią nepriklausomą Lietuvą ir kelti reikalavimus prijungti Lietuvos sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą prie Gudijos SSR, o Klaipėdą su Klaipėdos kraštu – prie Rusijos Federacijos administruojamos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities. 1988-1991 metais Vilniuje, Klaipėdoje ir Sniečkuje daug kartų vyko „lietuvių nacionalistų keršto“ išsigandusių bei provokatorių apkvailintų rusakalbių gyventojų mitingai ir stambių įmonių „darbo kolektyvų“ susirinkimai, kuriuose Kremliaus buvo prašoma „pažaboti Vytauto Landsbergio klikos terorą“.

Visa tai liovėsi, kai 1991 metais Maskvoje žlugo antidemokratinis pučas. Netekę paramos iš „centro“, provokatoriai nusiramino. Turėjo reikšmės ir tai, kad rusakalbių gyvenamos vietovės nesudarė kiek didesnės kompaktiškos teritorijos. Be to, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarptautinio pripažinimo 1991 metais maždaug trečdaliu sumažėjo čia gyvenusių rusakalbių skaičius – 1991-2007 metais iš Lietuvos išvyko apie 140 000 rusų, ukrainiečių, gudų, totorių ir kitų rusakalbių gyventojų, nesiejusių savęs su Nepriklausoma Lietuva. Tarp išvykusių didelį nuošimtį sudarė buvę partiniai bei tarybiniai darbuotojai ir sovietinės kariuomenės bei KGB karininkai, kurie buvo patys aršiausi atgimstančios Lietuvos priešininkai.

Vis dėlto labiausiai rafinuotas Kremliaus puoselėjamas separatistinis projektas yra dirbtinai kurstomas žemaičių separatizmas. Jo klasta ta, kad šįkart bandoma manipuliuoti bene tvirčiausia lietuvių tautos dalimi – žemaičiais.

Galima teigti, kad žemaičių išskirtinumo idėja yra visiškai nauja, ji neturi nieko bendro su senosios Žemaitijos tradicija. Taip, anot archeologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, žemaičiai vėliausiai įsijungė į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jie turėjo tam tikrą autonomiją – Žemaičių seniūniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje ėjęs laikraštis vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (tarsi du atskiri pavadinimai paminėti, bet – kartu). Dar aiškiau tą santykį nusakė Simonas Daukantas, rašydamas apie „lietuvius kalnėnus (tai yra aukštaičius) ir žemaičius.

XIX amžiuje besiformuojant moderniai lietuvių tautai, žemaičiai dalyvavo šiame procese ne kaip viena iš tautos dalių, o kaip vieni iš pagrindinių jos kūrėjų, nusileisdami šiuo klausimu nebent turtingiems ir dėl to geriau išsilavinusiems suvalkiečiams, bet anaiptol ne, pavyzdžiui, aukštaičiams (kurių buvo dvigubai daugiau).

Kas būtų Lietuva be Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto, be Žemaitės ir Maironio, galiausiai – be Stepono Dariaus ir Stasio Girėno? Gal ir visai tos Lietuvos nebūtų. Todėl ir nebuvo nei „Aušros“ bei „Varpo“ gadynėje, nei tarpukario Lietuvoje jokių žemaitiškų „separatizmų“. Ne už atskirą Žemaitiją, o už visą Lietuvą liejo savo ir priešų kraują Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanai. Neskirstė savęs pagal etnografines grupes nei į Sibirą ištremti, nei priverstinai į Vakarus pasitraukę lietuviai. Net Stalino atsiųstiems Lietuvos naikintojams ir jų vietiniams pakalikams neužteko fantazijos pabandyti suskaldyti tautą, įkuriant kokią nors „Žemaitijos ASSR“ ir įvedant joje raštvedybą atskira „žemaičių kalba“.

Keisti nesusipratimai prasidėjo tik tada, kai Maskva suprato, kad jai nepavyks išlaikyti Lietuvos. Be jau minėtų Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto (rusakalbių ir lenkų) atvejų, buvo nutarta pabandyti „sužaisti“ žemaičių „korta“. Tikslas – sustiprinti Kaliningrado placdarmą, atkirsti Lietuvą nuo Baltijos jūros ir užspeisti ją ir iš rytų (iš Gudijos pusės), ir iš vakarų (iš Rytprūsių ir Žemaitijos pusės).

Iš pradžių buvo pasinaudota jau veikiančia Žemaičių kultūros draugija, į kurią susirinkę žmonės nepuoselėjo jokių separatistinių vilčių. Juos vienijo rūpinimasis vietinėmis tradicijomis, tarmėmis, kultūros paveldu ir žemaitiškos tapatybės išlaikymu. Bet infiltruotiems provokatoriams to buvo maža – prasidėjo kalbos apie tai, kad „Vilnius skriaudžia ir išnaudoja Žemaitiją“ ir kad gal geriau būtų pabandyti „tvarkytis patiems“.

Ypač radikali šiuo atveju yra organizacija keistu pavadinimu „Žemaičių parlamento taryba“, leidusi laikraštėlį „Žemaičių parlamentas“. Jos įkūrėjas Justinas Burba po kelių Rusijoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą pabandė įkurti „Tiesos reabilitavimo partiją“, bet paskui persimetė į „žemaitišką“ veiklą. Savo laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai milijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“, ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai. Tarp kitko, jis terorizuodavo žmones ir Vilniaus gatvėse, užlipęs ant savo „Moskvičiaus“ bei rėkaudamas Rolandą Paksą palaikančius šūkius. Priminsiu, jog prie R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberaldemokratai) atsiradimo ir patekimo į valdžią prisidėjo Rusijos karinio – pramoninio komplekso (J.Borisovas) ir šios šalies specialiųjų tarnybų („Almax“) žmonės.

J.Burbos sąsajos su R.Paksu greičiausiai nėra atsitiktinės, nes ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ emblemą – „liuftvafės“ erelį – irgi puošia keturios žvaigždės, simbolizuojančios Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Tokiu būdu propaguojama jau ne tik Žemaitijos autonomijos, bet ir visos Lietuvos „federalizacijos“ (taigi jos fragmentacijos) idėja. Neįtikėtina, tačiau panašias nesąmones visuomenei siūlė ir prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba, o šiomis dienomis – ir Viešoji įstaiga „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (projekto vadovas – buvęs Vilniaus miesto vicemeras Kęstutis Masiulis).

Kokios šiandieninės žemaitiško separatizmo apraiškos? Be jau minėtų formų, jis pasireiškia bandymais oficialiai įteisinti rašybą dounininkų tarme („žemaičių kalba“) ir pačią žemaičių „tautybę“. Lietuvoje niekas nedraudžia rašyti dounininkų arba dūnininkų tarme (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, dzūkiškai), jau antrą dešimtmetį žemaitiškai yra leidžiamos ne tik atskiros knygelės, bet ir žurnalas „Žemaitiu žemė“. Nedraudžiama ir kalbėti tarmiškai Skuodo savivaldybės tarybos posėdyje (juk ir anksčiau taip buvo). Ir žmogaus tautybė turi būti fiksuojama pagal jo savimonę, o jinai gali būti ir žemaitiška (atskira nuo lietuviškos). Tačiau šiuo atveju kyla klausimas – kodėl visa tai bandoma dirbtinai suaktualinti? Beje, panašiu laiku kaip Lietuvoje žemaičių, Lenkijoje atsirado varmiakų ir šlionzakų (lenkų tautos etnografinės grupės), o Čekijoje – moravų ir silezų „tautiniai“ sąjūdžiai. Laimei, nė vienoje iš minėtų šalių nepavyko į pseudotautinę veiklą įtraukti didžiosios atitinkamų regionų gyventojų dalies.

Tikrai nesu nusistatęs prieš žemaičių tarmes ir tradicijas – pats esu pusiau žemaitis (mano mama varniškė). Tačiau vienas dalykas – puoselėti gimtojo krašto etnokultūrą ir rūpintis jo paveldu, o kitas – politizuoti tuos tarminius ir etnografinius skirtumus, paverčiant juos Žemaitijos rajonų gyventojų socialinį nepasitenkinimą maskuojančia vėliava. Nežinau, ar pavirs į politinę partiją naujai atsiradęs susivienijimas „Žemaičiai buvo, yra ir bus“ (kurio pagrindiniai veikėjai irgi susiję su R.Pakso partija), bet jau pastebimas jo konfliktiškas nusiteikimas.

Šiuo metu separatistinių idėjų skleidimu Lietuvoje suinteresuota vien tik Rusija.

2-a dalis

Kur kas rimtesnė buvo Vilnijos lenkų separatizmo problema, su kurios recidyvais kartais tenka susidurti ir iki šiol. Ji buvo “atšaldyta” 1988 metais, kai kartu su lietuvių prasidėjo ir kitų Lietuvos tautybių atgimimo judėjimas. Kaip ir rusakalbių atveju, pagrindiniai lenkiškojo separatizmo Lietuvoje įkvėpėjai buvo ne Varšuvoje, o Maskvoje. Todėl ir buvo keliamas klausimas ne dėl Vilnijos grąžinimo Lenkijai arba “Vidurinės Lietuvos” atkūrimo (kas bent jau būtų suprantama), bet dėl vadinamosios Rytų Lenkijos SSR SSRS sudėtyje sukūrimo. Šios “idėjos” formalusis autorius Janas Ciechanowiczius (Ivanas Tichonovičius) aiškino, kad į būsimą Rytų Lenkijos SSR turės įeiti ne tik Vilniaus kraštas, bet ir vakarinės Gudijos bei Ukrainos sritys. Tai rodo, kad paskutines dienas skaičiuojantis sovietinis režimas buvo išsigandęs ne tik Lietuvos Sąjūdžio, bet ir Gudijos Liaudies fronto bei Ukrainos Rucho.

Dar daugiau Maskvos emisarų buvo propaguojama Vilnijos lenkų autonominės srities idėja. Ši autonominė sritis turėjo apimti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, taip pat dalį Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų. Iš pradžių “autonomiją” paskelbdavo apylinkės (dabartinių seniūnijų analogas), vėliau rajonai, galiausiai įvyko neteisėtas steigiamasis “autonominės srities” suvažiavimas. Straipsnio autoriui, kaip tuometiniam Sąjūdžio tautinių mažumų klausimų koordinatoriui, 1991 metais irgi teko dalyvauti (stebėtojo teisėmis) viename tokiame “suvažiavime”, įvykusiame Mostiškių kaimo kultūros namuose.

Vilnijos lenkų autonominė sritis turėjo priklausyti ne Lietuvos Respublikai, o jau nebeegzistavusiai Lietuvos SSR, kas vėlgi rodo, kas buvo tikrieji šio “projekto” autoriai. Visi šie “projektai” pasibaigė po pučo Maskvoje žlugimo ir tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo, po ko Vilnijos rajonuose iki sekančių savivaldybių rinkimų buvo įvestas tiesioginis valdymas. Bet problema niekur nedingo.

Šiandien Vilniaus ir Šalčininkų rajonus (koalicijoje su kitomis partijomis – ir Vilniaus miestą) valdo viena iš Lietuvos politinių partjų – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Ji nekelia separatistinių lozungų, nes ir taip praktiškai be konkurencijos valdo didžiąją dalį Vilnijos. Be to, tai būtų Konstitucijos ir kitų Lietuvos įstatymų šiurkštus pažeidimas, todėl norinti legaliai veikti partija a priori negali leisti sau tokios “prabangos”. Nežiūrint to, periodiškai išgirstame apie vietinės valdžios daromas skriaudas Vilnijos lietuviams švietimo ir kitose srityse.

Teisybės delei rekia pažymėti, kad neapgalvotų ir neatsakingų pareiškimų ir veiksmų pakanka iš abiejų pusių. Kai plauki viena valtele, nesvarbu, kuris bando ją apversti – skęsti tektų abiems. Todėl be kaltinimų Lietuvos lenkų politikams (dažnai pagrįstų) turėtume rimtai pagalvoti, kaip realiai galima būtų paskatinti Lietuvos lenkų visavertę integraciją į Lietuvos pilietinę (ir politinę) visuomenę. Juk Lietuvos lenkai ir Vilnija yra tokia pat integrali Lietuvos dalis kaip Žemaitija ir žemaičiai, Dzūkija ir dzūkai, Aukštaitija ir aukštaičiai, Suvalkija ir suvalkiečiai arba Mažoji Lietuva ir lietuvininkai. Tai krašto čiabuviai – Mindaugo ir Vytauto Lietuvą tvėrusių vietos lietuvių palikuonys, dėl tam tikrų istorinių ir kultūrinių aplinkybių pakeitę šnekamąją kalbą, o vėliau – ir tautybę. Be to, nei sekundei neturėtume pamiršti, kad šalia – ne pačio draugingiausio režimo valdoma ir iki dantų ginkluota Gudija, o Vilnijos krašto viduryje – visų mūsų sostinė. Todėl galime tik džiaugtis, kad mūsų strateginės partnerės Lenkijos politinė vadovybė ne skatina, o prilaiko dalies Lietuvos lenkų separatistines aspiracijas, nuolatos primindama, jog lenkų rietenos su lietuviais naudingos tik mūsų bendram priešui – imperialistinei Rusijai. Tik dėl to situacija Vilnijoje šiuo metu yra kontroliuojama.

Visgi labiausiai rafinuotu dabartinėje Lietuvoje Kremliaus puoselėjamu separatistiniu projektu turėtume laikyti žemaitišką separatizmą. Jo klasta tame, kad šįkart bandoma manipuliuoti bene tvirčiausia lietuvių tautos dalimi – žemaičiais, ir tas kelia didžiausią nerimą.

Galima teigti, kad žemaičių išskirtinumo idėja yra visiškai nauja, ji neturi nieko bendro su senosios Žemaitijos tradicija. Taip, anot archeologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, žemaičiai vėliausiai įsijungė į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jie turėjo tam tikrą autonomiją – Žemaičių seniūniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje ėjęs laikraštis vadinosi “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (tarsi du atskiri pavadinimai paminėti, bet – kartu). Dar aiškiau tą santykį nusakė Simonas Daukantas, rašydamas apie “lietuvius – kalnėnus (tai yra aukštaičius) ir žemaičius.

XIX amžiuje besiformuojant moderniai lietuvių tautai, žemaičiai dalyvavo šiame procese ne kaip šiaip sau viena iš šios tautos dalių, o kaip vieni iš pagrindinių jos kūrėjų, nusileisdami šiuo klausimu nebent turtingiems ir dėl to geriau išsilavinusiems suvalkiečiams, bet anaiptol ne , pavyzdžiui, aukštaičiams (kurių buvo dvigubai daugiau). Kas būtų Lietuva be Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto, be Žemaitės ir Maironio, galiausiai – be Stepono Dariaus ir Stasio Girėno? Gal ir visai tos Lietuvos nebūtų. Todėl ir nebuvo nei “Aušros” bei “Varpo” gadynėje, nei tarpukario Lietuvoje jokių žemaitiškų “separatizmų”.

Ne už atskirą Žemaitiją, o už visą Lietuvą liejo savo ir priešų kraują Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanai. Neskirstė savęs pagal etnografines grupes nei į Sibirą ištremti, nei priverstinai į Vakarus pasitraukę lietuviai. Net Stalino atsiųstiems Lietuvos naikintojams ir jų vietiniams pakalikams neužteko fantazijos pabandyti suskaldyti tautą, įkuriant kokią nors “Žemaitijos ASSR” ir įvedant joje raštvedybą atskirą “žemaičių kalba” (žinoma, rusų raidyno pagrindu – kaip ir visose SSRS autonomijose). Bent jau nespėjo to padaryti.

Fokusai prasidėjo tik tada, kai Maskva suprato, kad jai nepavyks išlaikyti Lietuvos savo dvokiančiame glėbyje. Be jau minėtos Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto (rusakalbių ir lenkų), buvo nutarta pabandyti “sužaisti” ir su žemaičiais. Tikslas – sustiprinti Kaliningrado placdarmą, atkirsti Lietuvą nuo Baltijos jūros ir užspeisti ją ir iš rytų (iš Gudijos pusės), ir iš vakarų (iš Rytprūsių ir Žemaitijos pusės). Tolesnėje perspektyvoje – susigrąžinti ne tik likusią Lietuvą, bet ir kitas Baltijos šalis į Rusijos sudėtį. Tokiu būdu žemaičiams buvo peršamas nepavydėtinas skaldytojų ir išdavikų vaidmuo.

Pradžiai buvo pasinaudota jau veikiančia Žemaičių kultūros draugija., į kurią susirinkę žmonės nepuoselėjo jokių separatistinių vilčių . Juos vienijo rūpinimasis vietinėmis tradicijomis, tarmėmis, kultūros paveldu ir žemaitiškos tapatybės (kuri nebuvo priešpastatoma lietuviškajai tapatybei) išlaikymu. Bet infiltruotiems provokatoriams to buvo maža – prasidėjo kalbos apie tai, kad “Vilnius skriaudžia ir išnaudoja Žemaitiją” ir kad gal geriau būtų pabandyti “tvarkytis patiems”.

Ypač radikali šiuo atveju yra organizacija keistu pavadinimu “Žemaičių parlamento taryba”, leidusi laikraštėlį “Žemaičių parlamentas”. Jos įkūrėjas Justinas Burba po keleto Rusijoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą pabandė įkurti “Tiesos reabilitavimo partiją”, bet paskui persimetė į “žemaitišką” veiklą. Savo laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai daugiamilijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“ ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai. Be kitko, jis terorizuodavo žmones ir Vilniaus gatvėse, užlipęs ant savo „Moskvičiaus“ ir rėkaudamas Rolandą Paksą palaikančius lozungus. Priminsiu, jog prie R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberaldemokratai) atsiradimo ir patekimo į valdžią prisidėjo Rusijos karinio–pramoninio komplekso (J.Borisovas) ir šios šalies specialiųjų tarnybų („Almax“) žmonės.

J.Burbos sąsajos su R.Paksu greičiausiai nėra atsitiktinės, nes ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ emblemą – „liuftvafės“ erelį – irgi puošia keturios žvaigždės, simbolizuojančios Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Tokiu būdu propaguojama jau ne tik Žemaitijos autonomijos (arba secesijos) , bet ir visos Lietuvos „federalizacijos“ (taigi jos fragmentacijos) idėja. Neįtikėtina, tačiau panašias nesąmones visuomenei siūlė ir prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba, o šiomis dienomis – ir Viešoji įstaiga „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (projekto vadovas – buvęs Vilniaus miesto vicemeras Kęstutis Masiulis).

Bet grįžkime prie žemaitiško separatizmo apraiškų. Be jau minėtų formų jis pasireiškia bandymais oficialiai įteisinti rašybą dounininkų tarme („žemaičių kalba“) ir pačią žemaičių „tautybę“ kaipo tokią. Savaime niekas nedraudžia rašyti dounininkų arba dūnininkų tarme (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, dzūkiškai), jau antrą dešimtmetį žemaitiškai yra leidžiamos ne tik atskiros knygelės, bet ir žurnalas „Žemaitiu žemė“. Nedraudžiama ir kalbėti tarmiškai Skuodo savivaldybės tarybos posėdyje (juk ir anksčiau taip buvo). Ir žmogaus tautybė turi būti fiksuojama pagal jo savimonę, o jinai gali būti ir žemaitiška (atskira nuo lietuviškos). Tačiau šiuo atveju kyla klausimas – kodėl visą tai bandoma dirbtinai suaktualinti, iššaukti konfliktą su valstybės institucijomis, sujaukti ir taip pasimetusių žmonių protus? Suprantu, kad kai kam tai viso labo „suaugusių žmonių žaidimai“, bet gal nereikėtų žaisti valstybės ir tautos likimu?

Beje, panašiu laiku kaip Lietuvoje žemaičių, Lenkijoje atsirado varmiakų ir šlionzakų (lenkų tautos etnografinės grupės), o Čekijoje – moravų ir silezų „tautiniai“ sąjūdžiai. Laimei, nei vienoje šių šalių nepavyko įtraukti į pseudotautinę veiklą didžiosios atitinkamų regionų gyventojų dalies.

Iš dalies žemaičių separatizmo atsiradimą galima paaiškinti ir objektyviomis priežastimis. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žemaitiški rajonai pateko į tam tikrą socialinę-ekonominę „duobę“, iš kurios ne iki galo išsikapstė ir dabar.Bet tai tik palengvina mūsų valstybei priešiškoms jėgoms galimybę rekrutuoti čia jų destrukcinių sumanymų vykdytojus.

Tikrai nesu nusistatęs prieš žemaičių tarmes ir tradicijas – pats esu pusiau žemaitis (mano mama varniškė), tačiau vienas dalykas yra puoselėti gimtojo krašto etnokultūrą ir rūpintis jo paveldu, o kitas – politizuoti tuos tarminius ir etnografinius skirtumus, paverčiant juos Žemaitijos rajonų gyventojų socialinį nepasitenkinimą maskuojančia (ir tuo pačiu tuos gyventojus dezorientuojančia ir demoralizuojančia) vėliava. Nežinau,ar pavirs į politinę partiją naujai atsiradęs Susivienijimas „Žemaičiai buvo, yra ir bus“ (kurio pagrindiniai veikėjai irgi susiję su R.Pakso partija), bet jau yra pastebėtas jo konfliktiškas nusiteikimas (taigi apeliavimas į neigiamas emocijas).

Apibendrinant galima teigti, kad separatizmo problema Lietuvoje, kad ir latentinėje formoje, egzistuoja. Kaip ir tarpukario metais, jį bandomą kurstyti vakariniame ir rytiniame valstybės flanguose, tik šįkart vietoje Klaipėdos vokietininkų (kurių beveik neliko ir kurie nekelia jokių politinių reikalavimų) pasirinkta lietuvių tautos sudėtinė dalis – žemaičiai. Pasikeitė ir „muzikos užsakovas“: šiuo metu separatistinių idėjų skleidimu Lietuvoje suinteresuota vien tik Rusija.

Mažai tikėtina, kad amžinas mūsų tautos priešas artimiausiu metu nutrauks savo kenkėjišką politiką Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių atžvilgiu.Tačiau ir pati Lietuva galėtų dėti daugiau pastangų, užkirsdama kelią tolesnei separatistinių nuotaikų skvarbai. Tam galėtų pasitarnauti atitinkamų ideologinių, poltinių bei socialinių-ekonominių priemonių kompleksas, kurį realizavus kiekvienas ir bet kurioje šalies dalyje esantis jos pilietis regėtų Lietuvą ne kaip pamotę, o kaip motiną Tėvynę.

Pabaiga.

„XXI amžiaus“ priedas „Slaptieji takai“ (Nr.5).

 

2008.01.15 04:27

 

Dažnai girdime jau šiek tiek atsibodusias kalbas apie tai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio visaverčiam Lietuvos tautinių mažumų integravimui į mūsų šalies visuomeninį, politinį, kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą. Ne ką rečiau tenka išgirsti ir pasipiktinamą: „Nereikia mūsų niekur integruoti, mes jau ir taip esame integravęsi“.
Iš tikrųjų – absoliuti dauguma Lietuvos tautinių mažumų atstovų jau seniausiai yra Lietuvos piliečiai (skirtingai negu,  pavyzdžiui, Latvijoje), veikia gausybė įvairiausių tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų ir kelios politinės partijos (kurių gretas, kaip atrodo, greitai papildys nauja kelių „tautine mažuma“ apsiskelbusių  žemaičių partija). Taip pat veikia valdiškos ir privačios tautinių mažumų mokyklos bei kultūros įstaigos, ir apskritai kitų tautybių Lietuvos gyventojai, kaip atrodo, neturi kažkokių ypatingų problemų (nebent romai, bet ir jų atžvilgiu numatytas ir jau realizuojamas konkrečių vyriausybės finansuojamų veiksmų planas).

Visgi tikrovė nėra tokia „rožinė“. Pradėkime nuo tų pačių visuomenių organizacijų, kurios kartais pretenduoja atstovauti savo etninėms grupėms. Išskyrus retus atvejus, joms priklauso tik nežymi dalis atitinkamos tautybės asmenų, gyvenančių Lietuvoje. Bet kažin ar tai reikėtų vertinti kaip negerovę, greičiau priešingai – visų šalies piliečių išskirstymas į atskiras formalizuotas etniniu pagrindu sudarytas bendruomenes privestų prie visiškos Lietuvos visuomenės fragmentacijos, o mišriai gyvenamose vietovėse padidintų tarpetninės įtampos galimybę. Tiesiog kai kurių organizacijų lyderiams reikia susitaikyti su tuo, kad jie yra įgalioti atstovauti ne visiems Lietuvoje gyvenantiems savo tautiečiams, o tik savo organizacijos nariams.

Panaši situacija ir su tautinių mažumų politinėmis partijomis. Sociologinės apklausos ir buvusių rinkimų rezultatai rodo, kad tik mažesnė dalis tautinių mažumų atstovų yra linkusi balsuoti už „savas“ tautines partijas, ir tai visiškai suprantama. Juk didžioji dalis egzistuojančių socialinių, ekonominių, aplinkos apsaugos ir kitokių problemų yra vienodai aktuali visiems Lietuvos žmonėms nepriklausomai nuo jų deklaruojamos tautybės. Nėra ir būti negali atskirų rusiškų žemės ūkio, gudiškų sveikatos apsaugos bei totoriškų administracinės reformos „problemų“.

Bet dėl „jokių problemų nebuvimo“ apskritai nebūčiau toks užtikrintas. Mokslininkų atliktos apklausos rodo, jog nežiūrint to, jog išsivadavusi nuo okupantų priespaudos Lietuva įstojo į labiausiai gerbtinas tarptautines organizacijas – NATO ir Europos Sąjungą, ir to, kad jos BVP jau kelinti metai auga rekordiniais tempais, kažkas mūsų visuomenėje vis dar „ne taip“. Turiu omenyje Nepriklausomybės metais išaugusią netoleranciją tam tikroms tautinių mažumų grupėms – pirmiausia romams (čigonams), žydams ir tiems, kurie apklausose būna įvardinti „musulmonais“ arba „pabėgėliais“ – t. y. čečėnams. Paminėtina ir tai, kad kitų tautų atstovai dažniau už etninius lietuvius susiduria su tam tikrais nesklandumais darbo rinkoje.

Žinoma, galima pasakyti, jog tai yra pirmiausia pačios Lietuvos valstybės ir jos specializuotų valdžios institucijų – Seimo žmogaus teisių komiteto bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, taip pat didžiausios šalies etninės grupės – lietuvių (jos intelektualų) – rūpestis. Gal ir taip, bet kiekviena lazda paprastai turi du galus.

Bendras kontekstas – akivaizdus. Kaip ir daugelio kitų pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių,  Lietuvos visuomenė vis dar pergyvena skausmingą transformacijų metą. Daugiau ar mažiau tai pasakytina apie visas, tame tarpe ir tautinių mažumų, šalies gyventojų grupes. Maža to, galima teigti, kad ir patys lietuviai, nominaliai būdami valstybės „tituliniu etnosu“, savo daugumoje dar nėra atsikratę vadinamojo „mažumos sindromo“, primesto jiems per ilgus okupacijos dešimtmečius. Iš čia ir ta kartais stebima nesveika „konkurencija“ su kitomis Lietuvos etninėmis grupėmis, kurią normaliomis sąlygomis turėtų pakeisti rūpinimasis mūsų bendros Tėvynės kitų tautybių piliečių specifinėmis problemomis. Nieko keisto, kad panašių etnopsichologinių barjerų įveikimas reikalauja dar daugiau pastangų iš tautinių mažumų atstovų pusės. Anksčiau ar vėliau šias pastangas turėtų vainikuoti tai, kas vadinama nacionaline integracija. Nacionalinė – nereiškia tautinė, nes tauta (etnosas) yra visuma tos pačios tautybės asmenų, nepriklausomai nuo jų pilietybės, o nacija (kartais dar vadinama pilietine arba politine tauta) – visuma tam tikros valstybės piliečių, nepriklausomai nuo jų tautybės. Nacionalinės integracijos tikslas nėra tautinių skirtumų panaikinimas ir kitų tautybių Lietuvos piliečių sulietuvinimas etnine prasme. Tai naujos kokybės sukūrimas, kurios atsiradimas leistų tiek lietuviams, tiek kitų tautybių Lietuvos piliečiams pasijausti lygiaverčiais valstybės šeimininkais ne tik formaliai. Žinoma, galima sakyti, kad ir dabar bendra pilietybė sulygino mus teisėse ir pareigose, bet ar visada pavyksta įveikti tam tikrą psichologinį barjerą, kartais jaučiamą santykiuse tarp skirtingų etninių grupių atstovų? Taigi kokios objektyvios ir subjektyvios kliūtys trukdo Lietuvos etninių grupių (šiuo atveju tautinių mažumų) nacionalinei integracijai? Pabandykime jas įvardinti.

Pirmiausia – tai vadinamasis buitinis nacionalizmas, vis dar būdingas nemažai daliai kaip pačių lietuvių, taip ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų. Turbūt dažnam yra tekę girdėti išvedžiojimų, kad, skirtingai negu kitataučiams, Lietuva lietuviams yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje jie jaučiasi esantys namie. Tokiems paprastai atsakau: ir Lietuvos lenkams, ir Lietuvos totoriams, ir visiems kitiems Lietuvos piliečiams – taip pat. Ypač blogai, jei tautinės nesantaikos apraiškoms skleisti panaudojamos žiniasklaidos priemonės, tokiu būdu reprodukuojant etninius prietarus erdvėje ir laike. Tokiais atvejais svarbiausia – nepasiduoti sąmoningai ar (dažniausiai) nesąmoningai provokacijai, neatsakyti tuo pačiu.

Antra – tų pačių etnocentristinių stereotipų recedyvai politinėje praktikoje. Tai ypač pavojinga ir todėl netoleruotina, nes tokiais atvejais etninė diskriminacija bandoma  vykdyti Lietuvos valstybės vardu. Visi prisimename nelemtąjį Pilietybės įstatymą, priklausomai nuo tautybės numačiusį asmenims nevienodas teises išlaikyti Lietuvos pilietybę po kitos valstybės pilietybės įgijimo. Tokiais atvejais būtina išnaudoti visus teisėtus svertus teisingumui atstatyti. Pirmiausia – Lietuvoje, ir tik po to, jei to nepakanka – tarptautinėse institucijose. Blogiausias variantas – ieškoti teisingumo vadinamosiose „motininėse“ valstybėse, nes tai tik paskatins konfliktinės situacijos eskalavimą. Ta prasme negalima pateisinti praktikos, kai Lietuvos tautinių mažumų padėties reguliavimas yra įtraukiamas į tarpvalstybinius susitarimus su atitinkamomis „motininėmis“ valstybėmis, nes tokiu būdu Lietuvos valstybė tarsi prisipažįsta, jog ji nėra pajėgi savarankiškai garantuoti kitų tautybių savo piliečių teisių.

Trečia – tai nevienodos tam tikrų grupių galimybės darbo rinkoje, kas paprastai yra susiję su nepakankamu valstybinės kalbos mokėjimu. Šiuo atveju tenka pastebėti,kad ši aplinkybė yra objektyvaus pobūdžio, o pati problema palaipsniui sprendžiasi kaip dėl to, kad vis didesnis skaičius kitų tautybių Lietuvos gyventojų išmoksta lietuviškai, taip ir dėl to, kad nemokantys valstybinės kalbos sulaukia pensijinio amžiaus.

Ketvirta – tai „istorinio“ ir „ideologinio“ pobūdžio psichologinės problemos ir jų pagrindu susiformavę mentaliteto ypatumai. Reikalas tame, kad nemažai  kitų tautybių Lietuvos gyventojų yra gimę, augę ir susiformavę kaip asmenybės tais laikais , kai de facto Lietuva (arba tam tikri jos regionai) buvo kitų valstybų dalimi. Tai sukuria tam tikrą psichologinų diskomfortą, nes jiems sunku susitaikyti su tuo, kad jie, gimę kaip tautinės daugumos atstovai „savo“ valstybėje ir niekur iš jos neišvykę, „staiga“ tapo čia tautinių mažumų atstovais. Tai būtina turėti omenyje, formuojant Lietuvos valstybės etninę politiką.

Penkta – tai sąmoningai destruktyvi kitų (nebūtinai „motininių“) valstybių politika Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu. Jos tikslas – visomis įmanomomis priemonėmis trukdyti Lietuvos etninių grupių nacionalinei integracijai, bandant įteigti, kad tik ši užsienio valstybė yra tikras vienos arba kitos tautybės Lietuvos gyventojų teisių apsaugos garantas. Tokiu būdu yra ugdomas šių grupių lojalumas ne savo gyvenamai šaliai, o minėtai užsienio valstybei.Deja, dažnai terpę tokioms spekuliacijoms sukūria Lietuvos valstybės institucijų neveiklumas arba problėmos esmės nesuvokimas, taip pat pirmame ir antrame punktuose išvardintos priežastys.

Dar vienas, iš esmės subjektyvus veiksnys yra tai, kad kaip lietuvių, taip ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų tarpe yra susidaręs būrys „veikėjų“, kuriems tikrų ir menamų skriaudų savo etninei grupei paieškos ir jų garsinimas yra tapę savotiška „profesija“. Paprastai tokiems asmenims (ir jų grupėms), kurie veikia ne tik žiniasklaidoje ir nevyriausybinėse bei poltinėse organizacijose, bet ir valstybinėse arba municipalinėse institucijose, visai nerūpi galimybės išspręsti egzistuojančias problemas, nes tokiu atveju jie liks „be darbo“. Tokiu būdu jie nepadeda spręsti realių klausimų, bet faktiškai prisideda prie tautinės nesantaikos eskalavimo. Kartais tai būna susiję su penktame punkte paminėtu faktoriumi.

Konkrečių problemų ir jų pagrindinių priežąsčių įvardijimas – tai tik pirmas žingsnis, siekiant jų realaus sprendimo. Bet, nežengus šio žingnio, rizikuojame pasiklysti tarp trijų pušų. Todėl apie visą tai reikia kalbėti atvirai, nevengiant „nepatogių“ temų ir aštrių kampų. Juk tai nėra kažkokios iš principo neišsprendžiamos problemos, reikia tik geros valios ir atitinkamų kvalifikacijų.

Šaltinis: Tautinių bendrijų informacinis biuletenis

Vaikino atsisveikinimas

10 vasario, 2008

2007-06-06

Neretai skaitydamas spaudą ar žiūrėdamas televizorių aptinki tau subtiliai peršamą niekalą. Niekalą su tam tikra demagogijos ar melo doze. Nieko baisaus-juk gali atsiversti kitą puslapį  ar persijungti kitą kanalą. Bet šįkart net dusyk per savaitę peršamas niekalas privertė susimąstyti-gerbiamieji, juk nieko nebūna  šiaip sau. Atrodo,kad šiuo atveju…

Bet ne, geriau aš čia viską iš eilės.

Gyveno kartą toks vaikinas. Vaikinas kaip vaikinas, niekuo ypatingo-nei gero, nei blogo. Bent jau taip teigė jį pažinoję buvę klasiokai, kursiokai ir bendradarbiai (iš ankstesnės darbovietės). Beje, pastaruosius patogumo dėlei toliau vadinsime tiesiog Piktaisiais Liežuviais.

Tai va, minėtieji Pikti Liežuviai teigia, kad mokėsi vaikinas gerai ir dar muzikuodavo laisvalaikiu (o kas čia blogo?). Su kitais vaikinais ir merginomis šis vaikinas nekonfliktavo, buvo paslaugaus ir net, sakyčiau, šilkinio (ar tai poroloninio?) būdo. Vienžo-konformistas.

Nors šiaip muzikavimas yra šaunus dalykas, Pikti Liežuviai porina, kad bemuzikuodamas vaikinas pateko į Muzikanto įtaką, o tas Muzikantas savo ruožtu buvo susidėjęs su Bloga Kompanija. Neaišku, kiek prie to prisidėjo Muzikantas, bet 1984 metais vaikinas jau pats draugavo su Bloga Kompanija, o 1989 pasiprašė tapti jos nariu. Bloga Kompanija, jau tiek metų su juo draugaudama, suvokė, kad vaikinas dar gali būti naudingas (laikai buvo permainingi ir neramūs), ir nutarė jį priimti, tiesa, pasodino ant atsarginių suolelio.

Tuo metu vaikinas jau buvo baigęs mokslus ir sparčiai (Piktų Liežuvių nuostabai) kopė karjeros laiptais; taigi jis buvo jau ne šiaip sau vaikinas, o Vaikinas. Jo darbas buvo lemti žmonių likimus.

Kai kurie ekstremistiškai nusiteikę žmonės, kurie turėjo įžūlumo gyventi tame pačiame miestelyje, kuriame Vaikinas lėmė likimus, pasidavė užjūrio imperialistų propagandai ir sumanė nuversti Aną Valdžią. Norėdamas jiems tik gero, Vaikinas buvo keliskart  išsikvietęs ekstremistus „ant kilimo“, bet jie vis vien padarė savo juodą darbą iki galo-nuvertė Aną Valdžią, ir ne tik minėtame miestelyje. Tiesa, tai pavyko ne iš karto – kurį laiką Šalelėje buvo dvivaldystė. Nenorinti trauktis Ana Valdžia buvo paskyrusi Šalelei savo Vyriausiąjį Likimų Lėmėją, bet po kurio laiko nusivylė jo pasyvumu. Pikti Liežuviai pliurpia, kad Anos Valdžios centras, kuris buvo Didžiašalėje, pasitaręs su Bloga Kompanija, nutarė paskirti nauju Vyriausiuoju Likimų Lėmėju mūsų poroloninį Vaikiną. Deja, nespėjo, nes pačioje Didžiašalėje prasidėjo baisūs nekontroliuojami procesai.

Bet ir po Anos Valdžios nuvertimo Vaikinas liko Likimų Lėmėju, net buvo perkeltas iš miestelio į miestą.

Bėgo metai. Vieną kartą kažkokia Nematomoji Jėga (Pikti Liežuviai bando mus įtikinti, kad tai – ta pati Bloga Kompanija) paėmė ir perkėlė Vaikiną iš miesto į sostinę. Ir ne šiaip sau perkėlė, o pastatė Paslapčių Rinkyklos viršininku. Kadangi Vaikinas, kaip jau minėjau, ypatingais gabumais nepasižymėjo, keli jo vadovavimo metai Rinkyklai pasibaigė tragiškai. Ypač kai kuriems jos darbuotojams, kurie, praeidami pro langus, nesilaikė saugumo technikos reikalavimų. Vėlgi Pikti Liežuviai mano, kad reikalo esmė ne Vaikino gabumuose, o Blogos Kompanijos (Nematomos Jėgos?) įtakoje.

Šiaip ar taip-atėjo metas eiti Vaikinui šėko pjauti, o labai nesinori. Ir užplūdo tada Šalelės tam tikrą žiniasklaidą (toliau-„žiniasklaida“-aut.) Vaikino atsisveikinimo laiškai, kažkodėl pavadinti „interviu“.

Štai viename žurnale, kurio pavadinimas įtartinai primena sovietinės degtinės vardą, Vaikinas didvyriškai demaskavo visus klastingus niekšus, kurie susimetė krūvon, turėdami tikslą nutraukti jo pergalingą žygį per kitų žmonių galvas ir įvardino vieną baisią teroristinę partiją. Pasirodo, Bin Ladenas yra visiška smulkmė, palyginus su šios partijos sukurtu teroristiniu tinklu, kuris sprogdino ne tik kitaminčius ir  geležinkelio tiltus, bet ir „žiniasklaidos“ redakcijas (o kur žodžio laisvė, a?).

Po šešių dienų pamatėme dar vieną Vaikino atsisveikinimo laišką – šįkart per trejetukininkų TV. Tekstas ypatingai nesiskyrė nuo to, kuris buvo patalpintas degtinvardžiame žurnale, tik šįsyk „interviu“ pabaigoje Vaikinui į rankas kažkodėl buvo įbrukta gitara, kurią jis keletą minučių nedrąsiai čiupinėjo (genialus Nematomosios jėgos ekspromtas).

Tiesą kalbant, tai jau ne pirmi Vaikino ir „žiniasklaidos“ konvergencijos pavyzdžiai. Vos pradėjus dirbti Paslapčių Rinkyklos viršininku, Vaikinas pasirodė Šalelės „nacionaliniame dienraštyje“, kur papasakojo apie savo muzikavimo istoriją. Paminėjo net Muzikanto vardą, bet kaip tikras Baltarusijos partizanas nutylėjo apie Blogą Kompaniją. Vėliau sekė absoliučiai tuščias interviu degtinvardžiame žurnale ir dar vienas sterilus tekstukas apie Vaikino pačią kitame „nacionalinio dienraščio“ priede, kurio pavadinimas man kažkodėl primena žodį „kontūrai“. Pasak Piktų Liežuvių, visi išvardinti „prisistatymai“ rodo, kad Vaikinas turi ką slėpti  savo biografijoje, nes kitaip būtų nesuprantamas toks pseudoįvaizdžio kūrimas. Tiesa, per pastaruosius devynis mėnesius visi turėjo galimybę susipažinti ir su labiau tikrovę atspindinčiu vaizdu.

Ką gi, su Vaikinu viskas daugmaž aišku. Dabar atėjo jį popinusios Nematomos Jėgos eilė. Tauta tiesiog trokšta susipažinti su ja iš arčiau. Galimas dalykas, kad šiuo klausimu jai padės paslaptingasis Čyvo politologų klanas (A.Sakalo nukaltas terminas).

Tai tiek apie peršamą niekalą.

Bernardinai.lt

2007 11 24 

Sveiki bičiuliai – socialdemokratai ir čia susirinkę kitų doktrinų išpažinėjai – visi tie, kam rūpi Lietuvos ateitis ir jos žmonių gerovė.

Pastarųjų metų Lietuvos politinio gyvenimo grimasos daug ką privertė lyginti tai, kas vyksta pas mus dabar, su XVIII amžiaus pabaigos ir 1938 – 1940 metų įvykiais. Taip, Lietuva jau du kartus buvo praradusi savo nepriklausomybę, ir tai atsitikdavo ne tik dėl kaimyninių valstybių (ypač vienos iš jų, esančios į rytus nuo Lietuvos ir niekaip negalinčios nurimti) plėšrumo, bet ir dėl mūsų pačių nesusivokimo ir apsileidimo. Pavyzdžiui, kalbant apie tarpukario Lietuvą, dėl vadinamojo “autoritetinio” režimo vykdomos politikos ( kai ”teisingus” atsakymus visais gyvenimo klausimais turėjo tik “tautos vadas”) nespėjo susiformuoti pilietinė visuomenė, kuri ir be jokių “vadų” galėtų užkirsti kelią artėjančiai nacionalinei katastrofai. Maža to, kaip dabar tapo žinoma, Lietuvos kariuomenės generalinis štabas turėjo paruoštus planus galimų karų su Lenkija ir Vokietija atveju, tačiau neįžiūrėjo jokio pavojaus iš Sovietų Sąjungos pusės…

Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo sekę sukilimai, kaip ir po Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos prasidėjęs pasipriešinimas, peraugęs į ginkluotą kovą prieš amžiną mūsų tautos priešą, padėties (bent jau tuomet) ištaisyti jau negalėjo. Paskui prireikdavo ilgo laiko tarpo (atitinkamai 120 ir 50 metų), didžiulių pastangų ir gausybės aukų bei praradimų, kol, pagaliau susiklosčius palankioms sąlygoms, mūsų šalis vėl atgaudavo savo laisvę ir nepriklausomybę.

Ar sugebame pasimokyti iš istorijos, iš savų ir svetimų klaidų, ar vėl lipsime ant grėblio  ne kartą ir ne du, o tol, kol neteksime sąmonės? Gal apskritai tokie palyginimai yra nekorektiški ir neturi po savimi jokio pagrindo? Ką gi, apsisižvalgykime ir pabandykime blaiviai ir be jokių dirbtinių išvedžiojimų įvertinti susidariusią (ir toliau blogėjančią) situaciją, nes tik tai gali tapti pamatu mūsų artimiausio meto ryžtingiems, kryptingiems ir neatideliotiniems veiksmams.

Priežąstys politinei krizei Lietuvoje susidarė ne šiandien ir ne vakar. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto po pulkininko Vytauto Pociūno žūties atskleistas tam tikrų mūsų politikų, aukštų valdininkų ir dalies žiniasklaidos pavojingas suaugimas su plėšriomis verslo grupuotėmis, tame tarpe su susijusiomis su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis, tik leido kur kas ženklesnei nei iki tol visuomenės daliai pamatyti tai, kas patylom vyksta jau nebe pirmi metai. Liga yra akivaizdžiai įsisenėjusi, jos metastazės pasiekė gyvybiškai svarbius mūsų valstybės organizmo centrus, todėl ir jos gydymui vien tik užkalbėjimų, kompresų ir vaistažolių arbatytės tikrai nepakaks. Kokios gi tos ligos priežastys, kodėl ligonis yra tokios apgailėtinos būklės?

Pirma priežastis slypi mūsų istorijoje. Kaip bebūtų apmaudu, mūsų protėviai vieni paskutiniųjų Europoje įsijungė į civilizuotų tautų šeimą, kas paaiškina ir tam tikrą mūsų „vėlavimą“ įsisavinant tos civilizacijos pasiekimus. Kai XVI šimtmetyje jau atrodė, kad esame tą „vėlavimą“ įveikę, į rytus nuo Lietuvos pradėjo kilti Maskvos despotija, dar po pustrečio amžiaus tapusi mūsų valstybingumo duobkasiu (kaip parodė vėlesnė istorija – ne paskutinį kartą). Galima teigti, kad nežiūrint to, jog turėjome daugiaamžę valstybingumo tradiciją, XX amžiaus pradžioje sukūrėme valsybę iš naujo, praktiškai nuo nulio, taip pat kaip ir latviai arba estai. Be to, ta valstybė susikūrė praktiškai vieno luomo – buvusių baudžiauninkų pagrindu, kas irgi bent iš dalies paaiškina kai kuriuos ne pačius geriausius nacionalinio charakterio bruožus, iki šiol būdingus nemenkai daliai mūsų tautiečių – pasyvumą, apatiją ir neryžtingumą, kuris dažnai išvirsta į elementarų bailumą. Tai, kas pasakyta, jokiu būdu nereiškia, kad galime ignoruoti tarpukario Lietuvos pasiekimus kultūros, ūkio ir kitose srityse, tačiau šimtmečiais formavęsis mentalitetas taip greitai nesikeičia.

Dar vienas smūgis mūsų tautos natūraliai raidai tapo sovietinė okupacija, užtrukusi dvigubai ilgiau nei prieš tai buvęs Nepriklausomybės periodas. Didžioji dalis jau susiformavusio Lietuvos intelektualinio elito, vengdama kolaboravimo su okupantais ir galimų represijų, pasitraukė į Vakarus, kur bent jau iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos buvo kuriama didesnė ir kokybiškesnė mūsų kultūros dalis – užtenka palyginti kad ir vadinamąją Bostono Lietuvių enciklopediją su Mažąja lietuviškąja tarybine enciklopedija, ir viskas bus aišku.

Patys darbščiausi ir daugiau išsilavinę Lietuvos ūkininkai buvo apšaukti „buožėmis“ ir šimtais tūkstančių ištremti į vadinamąją „plačiąją tėvynę“. Smarkiai nukentėjo tautos tikėjimo ir  dorovės ramstis – Lietuvos katalikų bažnyčia, kuri buvo priversta veikti vos ne pogrindžio sąlygomis. Pagaliau, į atvirą kovą su įsibrovėliais stojo dešimtys tūkstančių drąsiausių lietuvių, dauguma kurių karžygiškai žuvo. Tokiu būdu Lietuva neteko brangiausio savo turto – dorovingos, darbščios, drąsios ir labiausiai išsilavinusios mūsų tautos dalies. Visa tai veikia mus ir šiandien.

Taigi pirma mūsų visuomenę kankinančios „ligos“ priežastis yra mentalinio lygmens, dėl ko ji taip sunkiai pasiduoda gydymui. Bet yra ir kitos priežastys, kurių niekaip nepaaiškinsi nei istorija, nei genetika, nei kitomis nuo mūsų jau nepriklausančiomis aplinkybėmis. Štai apie jas ir pakalbėkime.

 

Suprantama, kodėl Lietuvos gyventojų sąmoningumas ir pilietinis aktyvumas buvo slopinamas sovietinės okupacijos metais – režimui buvo reikalingi tik klusnūs vykdytojai. Kur kas daugiau nepakenčiamas yra dabar vykdomas tautos kvailinimas, kurį poetas ir publicistas Liudvikas Jakimavičius taikliai pavadino „pilietine demotyvacija“. Susidaro įspūdis, kad valdžia sąmoningai ir ciniškai bando įteigti kuo didesnei visuomenės daliai tautinio ir pilietinio nepilnavertiškumo kompleksą, kai žmonės patys nejučiomis pradeda kartoti „o ką mes galime“, „visvien nieko nepakeisi“ arba „visur tas pats“. Kodėl taip daroma, galima suprasti – „biomasė“ nėra pilietinė visuomenė,  ja lengviau manipuliuoti. Suprasti galima, bet pateisinti – jokiu būdu.

 

Didžiausia Lietuvos problema šiandien – tai jau minėtas valstybės institucijų užvaldymas. Į slaptą (bent jau iki Vytauto Pociūno žūties) vadinamųjų „valstybininkų“ klano įtaką pateko ne tik Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir apsišaukėlis „nacionalinis dienraštis“. Pernai rudenį prasidėjęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas privertė parodyti savo tikrąjį veidą ir Prezidentą, ir premjerą, ir dar daug kitų iki tol gerbiamų asmenų. Bet asmenys, kad ir kokias aukštas pareigas jie beeitų, būtų dar pusė bėdos. Kur kas baisiau, kai tenka vardyti ištisas institucijas, kurios kontroliuojamos niekieno nerinktų ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingų asmenų grupės: Prezidentūra, Vyriausybė, net nemenka dalis Seimo. Dar prisimename, su kokiais vargais ir konvulsijomis pagaliau buvo patvirtintos NSGK išvados, ir kiek laiko prireikė pašalinti iš posto jam pavaldžią instituciją sunaikinusį odiozinį asmenį. Manau, kad kiekvienas, bent kartą pamatęs Arvydą Pocių televizijos ekrane ir išgirdęs jo skleidžiamus keistus, žmonių kalbą atstojančius garsus, iš karto suprasdavo, jog  šis pilietis iš principo negali būti jokiu vadovu, o prie slaptų tarnybų tokie neturi būti prileidžiami ir per patrankos šūvį. Aš jau nekalbu apie visokias kagėbistines – rezervistines uodegas, kurios net keletą metų buvo sėkmingai slepiamos nuo visuomenės, ir kieno slepiamos – pirmųjų šalies asmenų.  Tik didžiausi  Lietuvos priešai galėjo būti suinteresuoti, kad valstybės – NATO narės pagrindinei slaptajai tarnybai vadovauti būtų paskirtas nesavarankiškas, bailus ir pažeidžiamas žmogus.

 

Žinoma, kažkada į visus tuos klausimus atsakys istorikai, bet esu įsitikinęs, kad į kai kuriuos iš jų atsakyti būtina jau dabar, ir tie atsakymai turėtų suteikti papildomo darbo ne tik istorikams, bet ir teisėsaugos bei teisėtvarkos darbuotojams. Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Panašu, kad į tam tikrų tarnybų sandėlius dar teks grąžinti nepelnytai gautus apdovanojimus ir antpečius, o juos pakeisti turėtų turto konfiskavimas ir valdiški namai. Neilgam, kokiai dešimčiai metų, gal žmonės dar pasitaisys.

 

Užvaldytos ne tik valstybės institucijos. Naujus „kadrus“ Užsienio reikalų ministerijai rengia tų pačių „valstybininkų“ kontroliuojamas Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; žiniasklaidoje galime paminėti informacinę agentūrą BNS,  jau minėtą „Komjaunimo tiesą“, kuri dabar pervadinta „Lietuvos rytu“,  Lietuvos nacionalinę (deja) ir komercinę TV-3 televizijas. Neabejoju, kad daugelis iš čia esančių šį sąrašą galėtų papildyti, ir ne vienu pavadinimu.

 

Baisiausia yra tai, kad Klanas, it koks hermafroditas, pats save klonuoja. Infiltravus „savo“ žmogų į tam tikrą instituciją (paprastai į pakankamai aukštas pareigas), po kurio laiko jis apstatomas „savais“ žmogeliais, o šie, savo ruožtu – „savais“ žmogiūkščiais, ir taip iki begalybės. Tie žmogeliai ir žmogiūkščiai atsivedami iš anksčiau užimtų bastionų, arba rekrutuojami iš stuburo neturinčių institucijos senbuvių. Tokiu būdu Klanas veikia kaip vėžio metastazės, palaipsniui pažeisdamas vis didesnę Lietuvos valstybės ir visuomenės organizmo dalį. Kaip žinoma,  be rimto gydymo organizmas neatsilaiko ir miršta. O parazitai puikiai išmoko išnaudoti nemažos dalies lietuvių inertiškumą (kai kada net infantilumą) ir kitas silpnąsias mūsų nacionalinio charakterio puses.

 

Bet galbūt visa tai jau praeityje, ir Lietuvos jau nebevaldo gazpromų ir lukoilų išlaikytiniai? Deja, ne. 2009 metų sausio 1 dieną mes turėsime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, ir tada akimirksniu atsidursime visiškoje energetinėje (o tai reiškia ir politinėje) priklausomybėje nuo Rusijos, kuri net nebando slėpti savo imperialistinių ir revanšistinių užmačių Lietuvos atžvilgiu. Tik jai dabar nebūtina žvanginti ginklais, nes jos interesus Lietuvoje puikiai atstovauja „valstybininkai“, kurių užduotis – paversti mūsų šalį „Trojos arkliu“ NATO viduje.

 

Artėjančios katastrofos dar galima būtų išvengti, jei iš pradžių būtų imtąsi ne naujos elektrinės, o elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją statybos, o iki šių projektų realizavimo – susitarta su Briuseliu dėl dabartinės jegainės darbo pratęsimo dar keliems metams. Europos Sąjungos teisės specialistas Stanislovas Tomas iš Sorbonos aiškiai išvardino konkrečius normatyvinius aktus, pasiremdama kuriais Lietuva dar galėtų gelbėti situaciją. Bet ta linkme tiesiog piktybiškai nieko nedaroma. Maža to, pastarųjų dienų pasiutpolkė aplink vadinamąjį nacionalinį investuotoją visiems parodė, kad nei „valstybininkų“ valdomi mūsų valdžiažmogiai, nei milijardus vartantys vakarykščiai krautuvininkai rimtai net ir negalvojo statyti tos elektrinės – visą tą laiką vyko tik verdančios veiklos imitavimas. Tiksliau sakant, šiokia tokia veikla buvo, tik jos tikslas – ne Lietuvos energetinis (ir visoks kitoks) saugumas, o vertelgų siekis pasipelnyti valstybės (taigi visų mūsų) sąskaita, atriekiant tam tikrą dalį „atkato“ ir jau minėtiems valdžiažmogiams. Atriekiant, idant pastarieji galėtų prasukti dar ne vieną rinkiminę kampaniją, kurios jau seniai pavirto tautos kvailinimo seansais.

 

Bet, šiaip ar taip, esame (bent jau formaliai) demokratinė valstybė, kurioje funkcionuoja tokia daugiapartinė sistema. Tiksliau, turėtų funkcionuoti, o realybėje didžioji jos dalis jau kurį laiką gyveną kažkokį atskirą gyvenimą – tauta sau, o partijos sau. Daug nekalbėsiu apie valdančios mažumos šerdį – komunistus (atsiprašau – LSDP). Partija, kuri buvo sukurta 1917 metais kaip svetimos jėgos įrankis, kuris turėjo sutrukdyti Lietuvai atkurti savo nepriklausomybę, ir po visų mutacijų netapo normalia politine jėga. Užtai tapo nomenklatūros bastionu ir jos reproduktoriumi, maloniai besidalinančiu savo patirtimi ir su kitomis to norinčiomis partijomis, įskaitant ir neva dešiniąsias.

 

Šioje vietoje aš, pats būdamas dešiniųjų pažiūrų, nuoširdžiai pavydžiu kairiajam Lietuvos elektoratui. Pavydžiu todėl, kad šalia nomenklatūrinės LSDP, komunistuojančių socialistų, komercinių „darbiečių“ ir dar vienos keistokos partijėlės, kurią televizijos komikas pavadino „Darbas ir neapykanta“ (turiu omenyje pono J.Veselkos Liaudies sąjungą „Už teisingą Lietuvą“) – šalia viso šito balasto egzistuoja ir Lietuvos socialdemokratų sąjunga, kuri vienintelė atstovauja mūsų šalyje autentišką socialdemokratinę tradiciją ir sugebėjo išlikti net pačios nepalankiausios poltinės konjunktūros sąlygomis. Manau, kad po visų Lietuvą krečiančių skandalų kairieji rinkėjai (ne stribai, ne partorgai, ne įvairūs rezervistai ir kitokie Rusijos mylėtojai, o normalūs kairiųjų pažiūrų rinkėjai) pagaliau suvoks, kas iš tikrųjų gali tinkamai atstovauti jų interesus ir atsisakys nomenklatūrininkų „paslaugų“.

 

Deja, dešiniajame flange tokio aiškumo nėra, tiksliau jo neliko. Konservatorių vadovybės flirtas su LSDP, kurį iš pradžių buvo bandoma pateikti kaip „civilizuotą kairiųjų ir dešiniųjų jėgų bendradarbiavimą“, galiausiai pavirto tiesiog bendrininkavimu vardan išlikimo valdžioje. Buvo sukurta net speciali pseudopolitologinė „teorija“, pagal kurią Lietuvoje realiai turi likti tik dvi partijos, kurios pačios save paskelbė vienintele tinkama alternatyva visiems kitiems „populistams“. Lygiai taip pat konservatorių vadovybė pasirinko sau partiją – satelitą, tokį „jaunesnįjį brolį“, kuriuo kažkodėl turėjo tapti Liberalų sąjūdis.

 

Aš neturiu nieko prieš tai, kad populistine būtų vadinama, pavyzdžiui, Darbo partija, kurios lyderis V.Uspaskichas buvo susijęs su pagrindiniu fašistinio V.Putino režimo ramsčiu „Gazpromu“ per pastarojo dukterines įmones „Stella vitae“ ir „Itera Lietuva“. Bet kodėl turėčiau laikyti tradicine partiją LSDP, kurios lyderis G.Kirkilas iš esmės tapo savo „strateginio“ patarėjo Albino Januškos atstovu spaudai ( kaip taikliai šmaikštauja politikos apžvalgininkai), o pastarasis, kaip žinia, siejamas su kita „Gazpromo“ dukterine įmone – „Dujotekana“?

 

Tai gal tos partijos yra ideologinės grynuolės, šventai prisilaikančios savo pasirinktų doktrinų? Apie LKP/LDDP/LSDP idelogiją gal nereikėtų kalbėti, nebent manytume, jog nomenklatūrinio klano valdžios stiprinimas ir jo turtų gausinimas – tai ir yra ideologija. Pas konservatorius yra kitaip, tačiau ir šita partija pasirinko konservatorių pavadinimą tarsi avansu – iš pradžių pasivadinkime, o paskui išmoksime tą konservatizmo doktriną. Nemanau, kad ir šiandien dažnas konservatorius ar prisiekęs šios partijos šalininkas galėtų paaiškinti, kas tai yra ir su kuo tai valgoma. Daugeliui tai tiesiog pavadinimą pakeitęs Sąjūdis, dar kitiems tai kažkas panašaus į tarpukario tautininkų reinkarnaciją (juolab kad šiomis dienomis ir dabartiniai tautininkai tapo konservatoriais). Prisimename ir tokių įdomybių, kaip bendro Darbo partijos ir konservatorių kandidato rėmimas per paskutinius Prezidento rinkimus.

 

Bet ne tai blogiausia. Kur kas blogiau yra tai, kad de fakto suaugusi su LSDP pono Kubiliaus vadovaujama partija remia ne tik neveiksnią mažumos vyriausybę, bet ir ją kontroliuojantį „valstybininkų“ klaną. Ta prasme ji taip pat yra atsakinga už susidariusią padėtį, nors ir bando, artėjant rinkimams, vaizduoti „savarankiškumą“. Čia dar neaišku, kas buvo pagrindiniai LSDP partneriai valdančiojoje koalicijoje – ar liberalcentristai, valstiečiai liaudininkai ir pilietininkai, ar vis dėl to konservatoriai.

 

Nenatūrali maždaug nuo šių metų pradžios tapo ir konservatorių laikysena valstybę užvaldžiusio antivalstybinio apsišaukėlių „valstybininkų“ klano atžvilgiu. Iš pradžių dabartinis konservatorių lyderis pareikalavo ne tik Arvydo Pociaus (kuris buvo viso labo nereikšminga marionetė), bet ir „pagrindinio strateguotojo“ galvos (aišku, aš čia kalbu perkeltine prasme). Tačiau vėliau buvo pasitenkinta kosmetiniais (ir iš esmės nieko nepakeitusiais) pakeitimais Valstybės saugumo departamento vadovybėje, ir klausimas liko „nuimtas“. Principingai šiuo klausimu pasisako tik Rasa Juknevičienė ir profesorius Vytautas Landsbergis, bet tai nėra nei partijos , nei frakcijos oficiali nuomonė. Kodėl taip yra – gal galėtų papasakoti partijos pirmininkas, tačiau jis tyli, labai garsiai tyli.

 

Būtent tas „garsus tylėjimas“ verčia suabejoti ir kitais konservatorių veiksmais, apskritai partijos vadovybės vykdomos poltikos nuoširdumu ir skaidrumu. Jei vengiama įvardinti Problemą nr.1, netenka prasmės visokių „dešiniųjų alternatyvų“ kūrimas. Lietuvai nėra jokio skirtumo, jei viduje formulės „2K“ G.Kirkilas ir A.Kubilius susikeis vietomis, o realiai šalį ir toliau valdys slaptoji „valstybininkų sprendykla“. Maža to, susidaro įspūdis, kad šiuo metu konservatoriai kaip kokie „terminatoriai“ užsimojo likviduoti kitas dešiniąsias partijas ir tokiu būdu palikti dešinįjį rinkėją  be jokios pasirinkimo alternatyvos.

 

Visi stebėjome, kaip prieš rinkimus vis apsireikšdavo vienkartinio naudojimo „gelbėtojų“ partijos – vadinamieji socialliberalai, liberaldemokratai, vėliau „darbiečiai“; ir visos su tam tikru rusišku kvapeliu. Tokiu būdu palaipsniui buvo diskredituota pati naujos partijos sukūrimo idėja. Po to tik reikėjo prisijaukinti vadinamųjų tradicinių partijų vadovus (kas, kaip atrodo, jau įvyko).

 

Šiuo atveju labai svarbus bus partijos Lietuvos krikščionys demokratai pasirinkimas. Konservatorių konferencija vyksta šiandien, bet ten, kiek aš žinau, „traukinio sustabdyti jau neįmanoma“. Krikščionių demokratų konferencija turėtų įvykti šių metų gruodžio 15 dieną ir, labai norisi tikėti, kad bent paskutiniu momentu joje laimės sveikas protas ir atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Neištirpę jau sunomenklatūrėti spėjusioje Tėvynės sąjungoje krikščionys demokratai galėtų tapti branduoliu, aplink kurį pradėtų telktis visos patriotinės ir demokratinės dešiniosios jėgos. Kairiajame politinio spektro flange, kaip jau sakiau, jų sąjungininke natūraliai būtų Lietuvos socialdemokratų sąjunga.

 

Bet gali būti, kad kelių vadovų noras pasipuikuoti konservatorių (atsiprašau – tuomet jau jungtinės partijos) rinkiminiame sąraše kainuos šios garbingą istoriją turinčios ir daug gero Tėvynei per daugiau kaip šimtmetį padariusios partijos gyvybę. Tada nieko nelaukiant tektų kurti naują, skaidrią dešiniąją partiją, kuri greičiausiai irgi būtų krikščioniška demokratine pagal savo prigimtį. Sakykim, ji turėtų būti konservatyvi arba liberali tiek, kiek tai neprieštarauja krikščionių socialiniam mokymui. Nors pavadinimas galėtų būti ir kitoks, tarkime Pilietinis frontas, kas leistų kažkiek pritraukti į ją ir bedievystės pažeistų, bet dar ne visai prarastų žmonių.  Tokios partijos labiausiai reikėtų besifermentuojančiam dešiniąjam elektoratui.

 

Tai visai nereiškia, kad konservatizmas arba liberalizmas yra niekam tikusios doktrinos, arba, kad Lietuvai nereikia konservatyvios ir liberalios partijos. Aš tik norėjau pasakyti, kad, deja, Lietuvoje dar nesusiformavo adekvatus ir kiek gausesnis konservatyvus ir liberalus elektoratas, o pernelyg ankstyvas neatpažįstamos vėliavos iškėlimas dažnai nuveda į erezijas. Stipri ir autentiška krikščioniška demokratinė partija tam tikra prasme taptų tuo „ledlaužiu“, kuris kiek vėliau leistų atsirasti ir autentiškoms konservatorių ir liberalų partijoms, nes dabartinės partijos, deja, sunkiai serga ir kažin ar yra pagydomos. Susiformavusi tarppartinė (arba viršpartinė) nomenklatūra yra baisus dalykas.

 

Žinoma, naujos partijos kūrimas negali būti savitikslis. Daug ką baugina dešiniojo flango partinė fragmentacija, kuri tariamai padidėtų susikūrus naujai partijai. Dar užduodamas klausimas – ką reikėtų daryti, jeigu ta jungtinė konservatorių ir krikščionių demokratų  partija vis dėl to „atsiverstų“, tarkime, likus kokiam trejetui mėnesių iki rinkimų? Į tai galima būtų atsakyti taip: negalima fragmentuoti to, ko nėra. Į „valstybininkų“ valdomą tarppartinį nomenklatūrinį gumulą įaugusi partija jau nėra dešinioji, ir apskritai – tai jau nebe partija (kaip ji save bevadintų). O jeigu ji vis dėl to „atsiverstų“, atsakymas turi būti vienas – reikėtų su ja vienokia ar kitokia forma susivienyti. Bet susivienyti vertybiniu pagrindu, o nekaip dabar – vien tik mechaniškai.

Baigdamas norėčiau dar kartą palinkėti Lietuvos socialdemokratų sąjungai būtinai atsiplėšti nuo pakilimo tako ir užimti priderančią vietą mūsų politiniame horizonte. To reikia ne tik Jums patiems ir Jūsų rinkėjams. To labai reikia visai Lietuvai. Tikiuosi, kad ir sveikos dešiniosios Lietuvos jėgos sugebės įveikti  dabartinį sunkmetį ir dar įvykdys savo misiją prieš Dievą ir Tėvynę.

Kol nevėlu…

10 vasario, 2008

2007.10.18
Apsidairęs laike ir erdvėje, norom nenorom pradedi galvoti apie kitais metais vyksiančius Seimo rinkimus. Už ką teks balsuoti, kokia bus partijų, jų programų ir komandų pasiūla, kokias pirmaeiles problemas turės spręsti naujoji Lietuvos valdžia? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra. Taigi pažiūrėkime, kokį vaizdą dengia kai kieno skleidžiamas dirbtinio optimizmo ir pažadų rūkas.Tikrai nepasakysiu nieko naujo, dar kartą pakartojęs, jog energetinė šalies priklausomybė yra tolygi jos politinei priklausomybei nuo svetimos jėgos.

Gazpromų ir lukoilų dosniais „atkatais“ šeriami mūsų (ar tikrai mūsų?) galutinai sunomenklatūrėję bei korumpuoti politikieriai ir aukšti valdininkai jau dabar pasodino Lietuvą ant rusiško kuolo, tiksliau vamzdžio. Maža to, nepastebėta jokių konkrečių judesių, kuriais būtų bandoma vargšei padėti. Priešingai, po nepilnų penkiolikos mėnesių ją, bemaž apalpusią, dar ketinama supančioti plieninėmis elektros vielomis.

Taip ir bus, jei niekas nepasikeis, o savaime, kaip žinia, niekas nesikeičia. 2009 metų sausio 1 dieną bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, ir Lietuva akimirksniu atsidurs dvokiančiame Rusijos glėbyje. Prie Lukoilo, Gazpromo, FSB ir SVR prisijungs dar tokia RAO JES, ir nežinia – kaip, kada ir kokia kaina mums pavyks (jei apskritai pavyks) ištrūkti iš šių gličių čiuptuvų. Tiesiogine žodžio prasme Lietuva pastatoma ant nacionalinės katastrofos slenksčio, nes iškilo mirtina grėsmė ne tik mūsų jaunai demokratijai, bet ir pačiai Nepriklausomybei.

Artėjančios nelaimės galima būtų išvengti, jei būtų sutarta dėl dabartinės Ignalinos AE veiklos termino pratęsimo, o per išsiderėtą laiką būtų pastatyti elektros tiltai į Lenkiją ir Švediją. Nauja atominė elektrinė šiuo atveju yra antraeilis, biznio dalykas. Stanislovas Tomas iš Sorbonos aiškiai išvardino Europos Sąjungos direktyvas ir kitus normatyvinius dokumentus, kuriais besiremdama Lietuva vis dar gali išsaugoti savo energetinės nepriklausomybės pamatus ir pasirūpinti, jog niekad daugiau nepriartėtume prie tokios pavojingos ribos.

Tačiau ta linkme nieko (arba beveik nieko) nedaroma. Apie tai net vengiama kalbėti. Kodėl vengiama – tegul paaiškina patys „tyleniai“. Aišku viena, kad laiko lieka vis mažiau, ir laukti nežinia ko nieko nedarant jau nebegalima.

Ypač apmaudu, kad prie šito „garsiai tylinčiųjų“ choro prisijungė ir neva opozicinė Tėvynės sąjunga. Pernai rudenį atrodė, kad ji natūraliai taps visų valstybės užvaldymui besipriešinančių patriotinių ir demokratinių jėgų vienijimosi centru. Netapo. Priešingai, nuo šių metų pradžios konservatorių vadovybė užėmė sunkiai suprantamą kapituliantišką, net sakyčiau kolaboracinę poziciją, ir nematyti jokių ženklų, jog ji ketintų „atsiversti“ iki būsimų Seimo rinkimų. Pasitenkinus kosmetiniu VSD vadovybės „atnaujinimu“, jau nebereikalaujama „vyriausiojo valstybininko“ galvos ir apskritai vengiama garsiai įvardinti Problemą Nr. 1 – šešėlinių (ir todėl neaišku kieno valdomų) jėgų įvykdytą pagrindinių valstybės institucijų užvaldymą. Neįvardinus Problemos Nr. 1, netenka prasmės apsimetėliškas susirūpinimas kitomis, „einamosiomis“ problemomis. Girdime kalbėjimą „ne apie tai“, arba, kaip sako jaunimas, „ne į temą“. Ir tikrai niekam nėra įdomūs aiškinimai, kad remdami socdemus konservatoriai neleidžia patekti į valdžią paksininkams ir uspaskichininkams (tarsi būtų skirtumas – kas palaiko „valstybininkų“ kontroliuojamą mažumos Vyriausybę).

Nuliūdino ir partijos Lietuvos krikščionys demokratai laikysena. Galėdami tapti alternatyva anemijos apimtiems konservatoriams ir perimti iš jų nepanaudotą dešiniųjų jėgų vienijimo vėliavą, LKD vadovai pasirinko ne varginantį priešrinkiminės kovos už sąmoningą rinkėją kelią, o mechaniškas jungtuves su TS(LK), tokiu būdu tikėdamiesi prastumti į būsimą Seimą kokią porą savo atstovų. Tiesą kalbant, apgailėtinas vaizdas.

Atsigręžus į praeitį, pamatai, kad kažkokia nematoma jėga kas porą metų pasiūlydavo Lietuvai vis naują „gelbėtojų“ atmainą – Paulausko, Pakso, dar vėliau Uspaskicho vienkartinio naudojimo partijas. Tokiu būdu daugelio lietuvių akyse buvo sukompromituota pati naujos partijos idėja, tarsi politinės jėgos kokybė priklausytų ne nuo jos vertybinės orientacijos ir praktinės veiklos rezultatų, o nuo jos „senumo“ arba „naujumo“.

Diskreditavus pačią galimybę atsirasti naujoms politinėms jėgoms, beliko vienais ar kitais būdais užvaldyti „tradicinių“, arba „klasikinių“ partijų sunomenklatūrėjusias viršūnėles. Panašu, kad tai jau įvyko.

Gal dauguma Lietuvos piliečių nėra diplomuoti politologai, bet ir be jokių diplomų jie tiesiog intuityviai jaučia, kad kažkas čia ne taip. Net labai „ne taip“. Kaip sakoma, galima daug kartų apgauti vieną žmogų, galima vienąkart apgauti visą tautą, bet negalima apgaudinėti tautos visą laiką. Metai po pulkininko Vytauto.Pociūno žūties nepraėjo veltui, ir dabar bet kuris protaujantis ir už Tėvynės ateitį atsakomybę jaučiantis pilietis turi galimybę žinoti ir suprasti, kas čia vyksta ir kodėl.

Šių metų rugsėjo 13 – 17 dienomis agentūra RAIT atliko viešosios nuomonės apklausą, kurios metu buvo bandoma atsakyti į klausimą – už kurias partijas šiuo metu pasirengę balsuoti Lietuvos žmonės. Gauti skaičiai – stačiai stulbinantys. Pasirodo, kad pati „populiariausia“ LSDP gali tikėtis vos 10 % rinkėjų balsų, socdemų nepakeičiami (kaip broliai dvyniai) partneriai konservatoriai – 8,1 %, o „darbiečiai“ – 7,1 %. Kitos partijos šiuo metu į Seimą nepatektų ir gautų atitinkamai: paksininkai – 4,3 % , „valstiečiai liaudininkai“ – 3,1 %, liberalcentristai – 3 %, LKD – 2,8 %, soclibai – 2,1 %. Visų kitų partijų šansai – „triukšmų“ lygyje.

Taigi visos bent kiek kvėpuojančios Lietuvos partijos bendrai gautų vos 44 % visų Lietuvos rinkėjų balsų. Net 56 % rinkėjų neketina balsuoti nei už vieną partiją, ir šis skaičius nuolat auga. To dar nebuvo. Šie skaičiai rodo grėsmingai didėjantį žmonių nepasitikėjimą ne tik atskiromis partijomis, bet ir visa Lietuvos politine sistema. Nepanašu, kad valdžia dėl to kažkiek pergyventų, nes mažesniu rinkėjų skaičiumi lengviau manipuliuoti. Visiškai pritariu Liudviko Jakimavičiaus išsakytai nuomonei, kad šiuo metu Lietuvoje sąmoningai vykdoma žmonių „pilietinė demotyvacija“.

Toliau taip gyventi negalima. Matant politinės sistemos totalinį išsigimimą, turi atsirasti nauja, skaidri politinė jėga, kuri mobilizuotų ir konsoliduotų savigarbos ir sveiko proto nepraradusią visuomenės dalį. Galima sakyti, kad ši partija jau yra, belieka suteikti jai organizacinę formą. Būsimi jos nariai ir rinkėjai – tai tie Lietuvos piliečiai, kurie daugiau nebenori būti valdomi su gazpromais besitariančiu nuogu karaliu. Jos būsimi lyderiai ir aktyvistai – tai tie politikai, visuomenininkai, kultūrininkai ir apžvalgininkai, kurie jau virš metų turi drąsos kasdien įvardinti vagių, iškrypėlių ir išdavikų gaujos padarytus (ir toliau tebedaromus) nusikaltimus. Pirmas būsimos partijos uždavinys – Lietuvos „atvaldymas“, jos „dealbinizacija“, nes tik po to, pašalinus pagrindinę kliūtį, bus įmanoma pradėti spręsti konkrečias pribrendusias įvairių sričių problemas. Kairiajame šalies politinio spektro flange tokios naujos dešiniosios partijos partneriu visiškai natūraliai galėtų būti Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Socialdemokratų sąjunga.

Aišku, tokia partija iškart susilauktų įnirtingo puolimo iš visų pusių. Iš konservatorių (ir LKD) vadovybės – dėl to, kad taiko į jų „daržą“. Iš LSDP – dėl to, kad kėsinasi į komunistų (atsiprašau – socdemų) pagrindinius partnerius, su kuriais suderėta iki begalybės valdyti Lietuvą (periodiškai pasikeičiant pozomis) ir tokiu būdu pridengti tikrąją šalies „sprendyklą“ – vadinamųjų valstybininkų klaną. Iš paksininkų ir „darbiečių“ – dėl to, kad jie jau buvo garantuoti, jog visi „protestiniai“ balsai atiteks būtent jiems.

Naują partiją kaltins populizmu, ekstremizmu, nekompetencija ir dar velniai žino kuo, lygins su tais pačiais Pakso ir Uspaskicho pasekėjais. Vadinamųjų valstybininkų „advokatas“ Aloyzas Sakalas jau dabar bando klijuoti Klano kritikams „gelbėtojų“ etiketę. Nurimkite, profesoriau,– kai reikės, pavadinimas atsiras ir be „valstybininkų“ patarimų. O „valstybininkų“ ruporas „Lietuvos rytas“ net nusprendė, kad „sprendžiant iš visko“, tokius nusipelniusius (ir nusipenėjusius) „strateguotojus“ gali koneveikti tik tie, kurie „dirba Maskvai“.

Aha. Kaip sako žemaičiai, „Kuom kvep – tuom tep“. O rytiečiai sako: „Šunys loja, o karavanas eina“. Ir Lietuvą prikels ne šunauja, o tie, kas turi tvirtą stuburą. Bet pradėti darbą reikia jau šiandien. Kol nevėlu…

2007-08-22

Greitai bėga laikas…Rugpjūčio 23 dieną sukanka metai, kai mūsų gretose nėra Vytauto Pociūno.

Vytauto „nutildinimą“ ir jo atminimo išniekinimą užsakę bailūs išdavikai nedovanotinai apsiskaičiavo, nes būtent nuo jo žūties prasidėjo Lietuvos pilietinis atgimimas.

1988-1991 metais mes pakartotinai (po „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės) išgyvenome tautinį atgimimą, dar kartą apsispręsdami būti Tauta ir Valstybe. Dabar mes apsisprendžiame būti Piliečiais. Jau kelinti metai Lietuvą gaubęs lipnus melo, falšo ir cinizmo rūkas pradeda po truputį, bet nesustabdomai sklaidytis. Ir panašu, kad jau nebepadės jokie „palauk“.

Dar prieš metus mažai kas težinojo apie niekieno nerinktą ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingą slaptąją mūsų šalies valdžią. O jeigu ir žinojo, tai tik apie pavienius jos atstovus ir konkrečius, bet tuo metu sunkiai suprantamus jų veiksmus. Kartais tarsi žaibui blykstelėjus pavykdavo pamatyti ir pilnesnį vaizdą, tačiau protas atsisakydavo tikėti, kad kelioliktais atkurtos Nepriklausomybės metais mūsų valstybės svarbiausias institucijas ir dalį žiniasklaidos gali, ir dar tokiu mastu, užlieti žydrokas kagėbistų (ir kitokių „istų“) tvanas.

Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis daugėlį privertė atsipeikėti, susivokti ir pradėti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Didvyrius – didvyriais, vagis – vagimis, iškrypėlius – iškrypėliais, išdavikus – išdavikais, o klounus – klounais.

Lietuvą ištikusi dorovinio, politinio ir apskritai vertybinio tapatumo krizė privertė konstatuoti, kad esame priartėję prie pavojingos linijos, už kurios jau nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio ar tarp tiesos ir melo. Ką jau kalbėti apie kažkokius skirtumus tarp kairės ir dešinės, tarp neva sisteminių ir populistinių partijų, tarp pozicijos ir opozicijos – jų paprasčiausiai nebeliko.

Bet liko arba (kas būtų tiksliau) atsirado labai aiški riba tarp tų, kurie nori žinoti visą tiesą (kad ir kokia karti ji būtų), ir tų, kurie šią tiesą visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando nuslėpti. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę proporcijos keičiasi pastarųjų nenaudai. Ir nieko nekeičia tai, kad kol kas beveik visi matomi (o ypač – nematomi) valdžios svertai išlieka jų nešvariose drebančiose rankose. Nenumaldomai artėja valanda, kai visiems bus atseikėta pagal nuopelnus (arba „nuopelnus“). Panašu, kad kai kam teks atsisveikinti ne tik su aukštais postais, laipsniais ir rangais, ir ne tik su neaišku kokiais būdais užgyventais turtais (įskaitant buvusius tarnybinius butus). Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Todėl jiems galimai teks patekti ir į Lietuvos istorijos vadovėlius. Pavyzdžiui, lietuviško Judo atitikmens vaidmenyje.

Beje, dėl istorijos vadovėlių. Manau, kad po kurio laiko juose bus paminėtos ir pulkininko Vytauto Pociūno, ir (kodėl gi ne) KGB rezervisto Arvydo Pociaus pavardės. Tik pulkininko Pociūno vardu tuomet bus pavadintos ir Lietuvos miestų gatvės, o rezervisto vardu – niekada.

Priešpaskutinėmis gyvenimo dienomis Vytauto Pociūno pasakyti žodžiai – „Daugiau nebetylėsiu…“ – tapo testamentu kitiems stuburo nepraradusiems jo kolegoms ir visiems, kam sąvokos „Tėvynė“, „priesaika“ ir „pareiga“ nėra vien tik tuščias oro drebinimas. Jo aukos dėka mes tapome drąsesni ir stipresni. Ir daugiau nenorime būti valdomi su gazpromais besitariančių nuogų karalių.

Vytautai, mes su tavimi.

Bernardinai.lt

Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą.

Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį. Čia tau ne kokių nors apsišaukėlių saviveikla – koncepciją jau patvirtino paties premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Nagi nagi…„Lietuva – drąsi šalis“ – skelbia naujas oficialiai įteisintas valstybės obalsis. Ką gi, gražu. Ir aš didžiuojuosi mūsų protėvių didvyriškomis kovomis su kryžiuočiais ir maskoliais, mūsų valdovų vadovaujamų kariaunų žygiais, XIX amžiaus sukilėlių, kovų dėl Nepriklausomybės dalyvių ir pokario partizanų pasiaukojimu. Tai – šventa, tai mūsų istorinės atminties, istorinės savivokos ir pilietinės savimonės pagrindas. Tai kitokia drąsa, nei ta, kurią „pademonstravo“ tie, kurie nepasipriešino Šėtono imperijos gaujoms ir taip išdavė priesaiką 1940 metais, tie, kurie nuolankiai tarnavo pavergėjams, ir tie, kurie dabar, apžergę visų mūsų valstybę, pasidabino išniekintu „valstybininkų“ vardu. Skirtingos kartos, skirtingi žmonės, skirtingos aplinkybės. Bendra tik tai, kad visais atvejais vienodai nerasta stuburo, vienodai siekta tik įsitvirtinti arba bent jau išlikti – bet kokia kaina. O visai šalia visada buvo kitokių, tikrų didvyriškumo pavyzdžių – lenkų kavalerijos beviltiškos atakos prieš nacių tankus, Westerplattės gynimas, Varšuvos sukilimas, Suomijos pasipriešinimas euraziečių ordoms. Buvo ir mūsų tautiečių ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, krauju bei kančiomis nuplovęs prisitaikėliškos daugumos gėdą.

Taip, skauda.

Drąsa nedeklaruojama, ji nėra kažkoks reklamos agentūrų PR įmantrių išvedžiojimų produktas. Ji įrodoma konkrečiais veiksmais, už kuriuos niekas niekada neatlygins, nes nėra ir būti negali to ekvivalento, kuris galėtų prilygti laiku apsisprendusiųjų prarastą gyvybę ir sveikatą, sujauktus gyvenimus ir priešo sudrumstus nedėkingų arba abejingų bendrapiliečių (?) protus. Tauta privalo priaugti iki savo didvyrių lygio ir tik po to sąmoningai ir pelnytai naudotis jų aukos prasmingumu. O iki tol – neleiskime vertelgoms ir jų paslaugas užsakiusiems nomenklatūrininkams liesti šią temą savo nešvariomis rankomis. Kaip sakoma jiems suprantama kalba – „Von“.

Bet gal aš čia „užsiciklinau“, gal iš tikrųjų minėtoji koncepcija nėra tokia jau prasta? Žiūrime toliau.

Kaip vienas iš pagrindinių lietuvių tautos drąsos įrodymų pateikiama… pagonybė, kuri išliko mūsų platumose ilgiau nei bet kur kitur Europoje. O kodėl, pavyzdžiui, ne tai, kad mūsuose iki pat XIII amžiaus vidurio nebuvo miestų, o iki XVI amžiaus pradžios – savo rašto? Nuo kurių laikų kultūrinis atsilikimas tapo pasididžiavimo objektu? Paprastai didžiuojamasi pasiekimais, o ne užsitęsusiu jų nebuvimu. Jeigu ne šventa Romos katalikų bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės, šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos būtų spausdinamos suhieroglifinta graikų rašto atmaina – vadinamąja „kirilica“.
Tai – romantika? Ne – tai mažų mažiausiai kvailystė. Bet ar iš tikrųjų – vien tiktai kvailystė? Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ – Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuviškumo šaknys, o krikščionybė peikiama kaip svetimųjų primestas tikėjimas.

Visgi turiu pagrindą manyti, jog pagonybė yra lietuviška tik tiek, kiek jos vietinė atmaina skyrėsi nuo pagonybės (šamanizmo) kituose Europos kraštuose ir tiek, kiek mes pavėlavome susitikti su tikru tikėjimu. Tokių „egzotinių“ nesąmonių tiražavimas dovanotinas turistinių lankstinukų kūrėjams, bet ne vyriausybinei komisijai. Bet gal kiti koncepcijoje pasiūlyti sprendimai yra labiau atsakingi ir apgalvoti? Kur tau! Štai dar vienas minėtos koncepcijos „perlas“ – siūlymas padaryti sudėtine Lietuvos įvaizdžio dalimi… diskusiją dėl Gugenheimo muziejaus. O kodėl ne diskusiją dėl Kazokiškių sąvartyno (ten bent Kernavė netoliese)? Nesu nei Gugenheimo muziejaus idėjos „fanas“, nei jos priešininkas, bet kodėl visuomenės estetinį nesusitupėjimą bandoma reklamuoti kaip lietuviško „savitumo“ komponentą? Ar tiesiog norima suteikti kai kam progą pasityčioti iš Lietuvos? Tai tam „koncepcijos“ autoriai galėtų pasirankioti ir daugiau lietuviškų nesąmonių – pavyzdžiui, neseną istoriją apie kupiškėno ūkininko kelionę namo pėsčiomis iš Leipcigo, pateikiant tai kaip mūsų tautos atkaklumo įrodymą.

Toliau – gražiau. Be kitų „fokusų“, siūloma pakeisti „anglišką“ Lietuvos pavadinimą, nes jis yra „sunkiai ištariamas“. „Koncepcijos“ kūrėjams nesvarbu, kad jau po metų švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kad beveik tiek pat laiko šiuo vardu (beje, ne anglišku, o lotynišku) mus pažįsta visas pasaulis, išskyrus artimiausius kaimynus (kurie, kaip ir priklauso, sukūrė savitas Lietuvos vardo versijas). Kas tai, jeigu ne akivaizdi provokacija, ne dar vienas bandymas ištrinti mūsų pačių istorinę atmintį ir sukelti sumaištį užsieniečių protuose, kurie jau nebesusigaudys – ar tas naujas pavadinimas yra kaip nors susijęs su miela Europos senute Lituania/Lithuania? Ir koks gi tas naujas Lietuvos „vardas užsieniečiams“ yra siūlomas? Tikiuosi, ne „Albinistanas“?

Be kitko, informaciniuose pranešimuose apie įžymiąją koncepciją buvo teigiama, kad ją pagyrė JAV lietuvių diaspora ir Rusija. Nežinau, kaip ten su Amerikos lietuviais, bet tai, kad Rusija (Putinas? Duginas? Žirinovskis) turėjo progą susipažinti su šia koncepcija anksčiau už Lietuvos visuomenę, be abejo, yra ypač žavus ir iškalbingas faktas.

Visą šitą „vyriausybinę“ nesąmonę internete noriai komentuoja „komisijos ekspertas“ Paulius Senūta, vadovaujantis reklamos agentūrai neišskaitomu (ir neparašomu) pavadinimu „Y&R/garage4x4Vilnius“. Kaip supratau, tai turėtų būti Vyriausybei itin artimas ir Vilniuje esantis 16 kvadratinių metrų garažas. Paprastai būtent tokiuose ir būna kurpiamos panašaus lygio „koncepcijos“. Galų gale, visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra to garažo kvadratūra ir kur jis yra apskritai. Kur kas labiau domino „eksperto“ kompetencija, nes nesu ypatingas šios verslo šakos labirintų ir juose klaidžiojančių reklamos liūtų žinovas.

„Google“ pasiūlė man net keliasdešimties tekstų sąrašą, tačiau kažkodėl didžioji jų dalis arba neatsidarė, arba išmesdavo nesuprantamas, bet vienodas lenteles ir užrašą – „ši svetainė neegzistuoja“. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad: 1. ponas Senūta yra „reklamos guru“ (o sektantai, kaip žinia, niekuomet nemėgo katalikybės); 2. firmelė kažkaip yra susijusi su „valstybininkų“ ruporu „Komjaunimo tiesa“ (atsiprašau – „Lietuvos rytas“); 3. jis nevilki kostiumo, o jo vadovaujama agentūra „siekia tikslų, remdamasi “netobulos reklamos“ idėjomis bei laikosi savo (? – I. M.) etikos kodekso“ (o aš, kvailys, galvojau, kad etikos principai yra universalūs). Dar pavyko išskaityti, kad „guru“ ir jo firma aptarnauja Lietuvos ekonomikos flagmano– kazino „Pramogų bankas“ reklaminius poreikius ir yra sukūrusi „Kalnapilio“ alaus daryklos prekybos ženklą, kuriame puikuojasi… Rūpintojėlis.

Ką gi, jei Kristaus atvaizdas tinka alkoholio reklamai, gal neturėtume labai stebėtis ir dėl tokios premjero vadovaujamos komisijos patvirtintos „Lietuvos įvaizdžio koncepcijos“. Ką turime, tą ir turime. Skanaus.

Dieve, kiek visa tai dar tęsis?

Šaltinis: Balsas.lt