Permainos čečėnų pasipriešinimo judėjime

kovo 15, 2008

Maždaug trijų pastarųjų mėnesių laikotarpyje besidominčius čečėnų tautos kova dėl nepriklausomybės pasiekia prieštaringa informacija apie gilius nesutarimus pasipriešinimo judėjimo vadovybėje ir jos diferenciacija. Vakarų (jau nekalbant apie Lietuvą) šaltiniai nepateikia apie tai jokios sistemingos informacijos, rusų šaltiniai yra (kaip ir visada) tendencingi ir nepatikimi, o pagrindiniai pačių čečėnų interneto tinklalapiai „Chechenpress“ ir „Kavkazcenter“ pateikia diametraliai priešingą nuomonę šiuo klausimu. Kas gi ten iš tikrųjų vyksta? Prieš atsakydamas į šį klausimą, pabandysiu trumpai apžvelgti šios už laisvę kovojančios Šiaurės Kaukazo respublikos politinę raidą.

 

1991 metų lapkričio 1 dieną paskelbusi apie savo suverenitetą Čečėnijos Respublika (nuo 1994 metų – Ičkerijos Čečėnų Respublika) išgyvena sudėtingą ir prieštaringą politinės sistemos tapsmo ir jos transformacijų metą. Neskaitant dviejų karų (antrasis dar tęsiasi) ir okupacijos, dar 1991 – 1997 metais buvo padėti Ičkerijos politinės ir teisinės sistemos pamatai, kurių kertiniai akmenys yra:

 

– 1991 metų spalio 27 dieną įvykę Čečėnijos Respublikos parlamento ir prezidento rinkimai, kuriuos vainikavo išrinktojo prezidento Džocharo Dudajevo (vadovavo šaliai 1991 – 1996 metais) lapkričio 1 dienos įsakas dėl Čečėnijos Respublikos suvereniteto;

 

– Čečėnijos Respublikos parlamento 1992 metų kovo 12 dieną priimta Čečėnijos Respublikos konstitucija, atitinkanti visus civilizuoto pasaulio konstitucinės teisės reikalavimus;

 

– Chasavjurto susitarimai, pasirašyti 1996 metų rugpjūčio 31 dieną Rusijos Federacijos ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos įgaliotų atstovų, kuriuose numatyta, kad politinis Ičkerijos statusas privalo būti galutinai nustatytas iki 2001 metų gruodžio 31 dienos;

 

– 1997 metų sausio 27 dieną įvykę Ičkerijos Čečėnų Respublikos parlamento ir prezidento rinkimai, kurie tarptautinių stebėtojų buvo pripažinti teisėtais;

 

– Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidento Aslano Maschadovo (vadovavo šaliai 1997 – 2005 metais) 1997 metų gegužės 12 dieną pasirašyta Taikos ir tarpusavio santykių pagrindų sutartis, kuria Ičkerija de facto pripažinta tarptautinės teisės subjektu. Chasavjurto susitarimai ir 1997 metų gegužės 12 dienos sutartis nebuvo įvykdytos, nes 1999 metų pabaigoje jas sulaužė Rusija, pradėjusi Antrąjį Čečėnijos karą. Dėl tos pačios priežasties 2002 metais (kaip to reikalauja Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucija) negalėjo įvykti eiliniai Ičkerijos parlamento ir prezidento rinkimai.

 

Be to, 2003 metais Ičkerijos Čečėnų Respublikos Užsienio reikalų ministerija, vadovaujama Iljaso Achmadovo, parengė memorandumą “Kelias į taiką: per tarptautinį valdymą – į Nepriklausomybę”, pagal kurį, sprendžiant karo veiksmų nutraukimo ir Ičkerijos politinio statuso galutinio nustatymo klausimus, Jungtinėms Tautoms buvo siūloma pritaikyti Čečėnijoje patirtį, įgytą Bosnijoje ir Hercegovinoje, Rytų Timore ir Kosove.

 

Šalia to tenka pripažinti ir šiurkščius Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucijos pažeidimus, kuriuos įvykdė aukšti Ičkerijos Čečėnų Respublikos pareigūnai:

 

– 1993 metų balandžio 2 dieną Čečėnijos Respublikos prezidentas D.Dudajevas, neturėdamas tam konstitucinių įgaliojimų, paleido Čečėnijos Respublikos parlamentą;

 

– 1996 metais Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinasis prezidentas Zelimchanas Jandarbijevas (laikinai vadovavo šaliai 1996 – 1997 metais) įteisino Ičkerijos konstitucijai prieštaraujančią šariato teisę ir šariato teismus;

 

– 1998 metų lapkričio mėnesį Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentas A.Maschadovas, nusileidęs islamistų jam daromam spaudimui, sudarė antikonstitucinę Konsultacinę tarybą (būsimąjį Valstybės gynybos komitetą – Madžlis-ul-Šurą) prie Ičkerijos prezidento;

 

– 1999 metų vasario 3 dieną Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentas A.Maschadovas įteisino “šariato valdymą”;

 

– 2002 metų birželio 27 – liepos 4 dienomis vykusio “išplėstinio” Valstybės gynybos komiteto – Madžlis-ul-Šuros posėdyje buvo pakeista Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucija, paskelbus, kad Ičkerija yra “islamiška valstybė”. Šis sprendimas net tris metus nebuvo paviešintas oficialiais Ičkerijos Čečėnų Respublikos kanalais, o prezidentas A.Maschadovas nuo jo distancijavosi. Iš naujo apie „pagerintą“ konstituciją pradėta kalbėti tik 2005 metais, Abdulchalimui Sadulajevui tapus laikinuoju Ičkerijos prezidentu;

 

– 2005 metų rugpjūčio 11 – 19 dienomis Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinasis prezidentas A. Sadulajevas (laikinai vadovavo pasipriešinimo judėjimui 2005 – 2006 metais) paleido legitimią Ičkerijos vyriausybę bei Ičkerijos prezidento atstovų užsienio valstybėse institutą ir pagrasino paleisti Ičkerijos parlamentą. Be to, pagal „pagerintą“ konstituciją buvo numatytas iš esmės nekonstitucinis prezidento įgaliojimų perdavimo (jam žuvus arba patekus į nelaisvę) mechanizmas ir įvestas „bajatas“ – asmeninė vyriausybės narių ir karo vadų priesaika prezidentui kaip Madžlis-ul-Šuros emyrui. Visa valdžia buvo galutinai sukoncentruota Valstybiniame gynybos komitete – Madžlis-ul-Šuroje, kas vertintina kaip antikonstitucinis perversmas;

 

– 1998 metais Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentas A.Maschadovas ir 2005 metais laikinasis Ičkerijos prezidentas A.Sadulajevas buvo įtraukę į Ičkerijos Čečėnų Respublikos vyriausybę asmenis, vadovavusius teroristinėms operacijoms (Šamilį Basajevą) ir kvestionavusius Ičkerijos konstitucinę santvarką (Movladį Udugovą);

 

– 2007 metų spalio 30 dieną paskelbtas Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinojo prezidento Dokos Umarovo (laikinai vadovavo pasipriešinimo judėjimui 2006 – 2007 metais) pranešimas apie Islamo Valstybės Kaukazo Emyratas įkūrimą, Ičkerijos pertvarkymą į Kaukazo Emyrato velajatą (provinciją) Nochčičio (Čečėniją) – šalia velajatų Dagestanas, Galgaičio (Ingušija), Nogajų stepė (Stavropolio kraštas), Iriston (Šiaurės Osetija) ir jungtinio velajato Kabarda, Karačajus ir Balkarija. Pats D.Umarovas pasivadino emyru Abu Usmanu. Tokiu būdu buvo bandyta galutinai likviduoti čečėnų valstybingumą kaipo tokį, pakeičiant jį nelegitimiu, daugiataučiu teokratiniu pseudovalstybiniu dariniu.

 

Visi šie pažeidimai buvo padaryti islamistų destruktyvių veiksmų pasekoje – arba išprovokavus atitinkamą situaciją, arba dėl jų daromo spaudimo, arba piktnaudžiaujant jiems suteiktais įgaliojimais. Islamistai (dar vadinami salafitais arba vachabitais) propagavo “grynąjį islamą” ir atmetė civilizuotus kovos dėl Čečėnijos išlaisvinimo metodus. Kovą dėl Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybės ir jos tarptautinio pripažinimo jie pakeitė musulmonų karu su netikėliais, įrašydami į pastaruosius ne tik rusų okupantus ir jų kolaborantus, bet ir visą “judeokrikščionišką” pasaulį, įskaitant jiems nepritariančius musulmonus. Islamistų veikla, ypač Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinųjų prezidentų A.Sadulajevo ir D.Umarovo veiksmai, labai pakenkė kovotojų už Ičkerijos laisvę įvaizdžiui ir atitolino jos tarptautinio pripažinimo galimybę.

 

Pažymėtina, jog pseudoislamiški nukrypimai buvo pastebėti Čečėnijoje dar iki jos nepriklausomybės paskelbimo. Daug pasako vien jau tai, jog pirmųjų islamistinių partijų šalyje – „Islamo kelio“ ir Islamo atgimimo partijos – įkūrėjai 1990 metais buvo atitinkamai KGB agentas (vėliau „opozicinis sukilėlis“ prieš D.Dudajevą) Beslanas Gantamirovas ir KGB pulkininkas Adamas Denijevas. Beje, ir Z.Jandarbijevo vadovaujama Vainachų (toks yra bendras čečėnų ir ingušų pavadinimas) demokratinė partija siekė ne Čečėnijos – Ingušijos nepriklausomybės, o tik sąjunginės respublikos SSRS sudėtyje statuso. Yra žinoma, kad Z.Jandarbijevas, sužinojęs, kad ne jis ir ne kitas islamistas – Š.Basajevas laimėjo 1997 metų prezidento rinkimus, pareiškė gausiai susirinkusiems užsienio žurnalistams, jog rinkimų rezultatai yra „sufalsifikuoti“.

 

Ne iš karto buvo suvoktas ir Š.Basajevo veiklos destruktyvus pobūdis. Tik vėliau tapo žinoma, kad prieš teisėtos Gruzijos vyriausybės kariuomenę kovęsis jo būrys Abchazijoje buvo apmokytas Rusijos spec. tarnybų instruktorių. Vėlesni Š.Basajevo „žygdarbiai“, tokie, kaip beginklių ligonių ir medikų paėmimas įkaitais Budionovske arba neva jo organizuota operacija Maskvos „Nord – Osto“ teatre, leido Kremliaus propagandai įtikinti Vakarus, jog čečėnai yra religiniai fanatikai ir teroristai, o ne kovotojai dėl Tėvynės laisvės.

 

Islamistų veiklos Ičkerijoje analizė leidžia daryti prielaidą, kad dalis jų (pirmiausia vadovai) sąmoningai diskreditavo kovą dėl Ičkerijos laisvės ir nepriklausomybės, galimai vykdydami Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis. Šią prielaidą bus galima patvirtinti (arba paneigti) tik atsiradus galimybėms susipažinti su slaptais Rusijos archyvais. Manytina, kad islamistų vadovaujamų būrių eilinių kovotojų dėl menko išsilavinimo ir pergyventų karo baisumų greičiausiai nuoširdžiai tikėjo savo vadų skleidžiamomis “tiesomis”.

 

Keistą ir ilgą Ičkerijos demokratinio vystymosi kelio šalininkų ir islamistų sambūvį Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybėje galima paaiškinti ne tik tuo, kad demokratai turėjo stipresnes pozicijas diplomatiniame fronte, o islamistai – lauko vadų tarpe, bet ir vadinamuoju „čečėnocentrizmu“, dėl kurio bet kuris čečėnas dažnai yra laikomas „savu“, „patikimesniu“, negu čečėnų mentaliteto subtilybių suvokti neva nesugebantis kitatautis.

 

Taigi, nuo 1999 metų šalia konstitucinių valdžios šakų – prezidento, parlamento ir vyriausybės, Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybėje įsigalėjo nekonstitucinė valdžios institucija – Valstybės gynybos komitetas – Madžlis-ul-Šura. Susidarė paradoksali situacija, kai parlamentas ir dalis vyriausybės (pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras A.Zakajevas) savo veikloje vadovavosi teisėta 1992 metų konstitucija, o prezidentas (nuo 2005 metų vidurio), didžioji dalis jo iš naujo sudarytos vyriausybės ir Valstybės gynybos komitetas – Madžlis-ul-Šura – 2002 metais neteisėtai pakeista jos versija.

 

Nežiūrint islamistų padarytos žalos, visada buvo institucijų (parlamentas) ir aukštų pareigūnų (I.Achmadovas, A.Zakajevas ir kiti), kurie liko ištikimi 2002 metų Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucijai. Dėl šios priežasties Ičkerijos Čečėnų Respublika per visą laikotarpį nuo 1991 metų traktuotina kaip nepriklausomybės bei tarptautinio pripažinimo siekianti valstybė (pripažinimas – labiau politikos, o ne teisės klausimas), įgyvendinanti teisę į savigyną. Ši teisė garantuojama pagal bendrąją tarptautinę teisę. Neapibrėžtas Ičkerijos statusas (nepripažinimas) yra jos konstitucinės raidos ir daugelio kitų Čečėnijos vidinių (ir ypač – jai primestų) problemų priežastis. Pagrindinė kaltė dėl Ičkerijos nepripažinimo tenka imperinio mąstymo neatsikračiusiai Rusijai, sulaužiusiai 1997 m. gegužės 12 dienos Sutartį dėl taikos ir tarpusavio santykių pagrindų, kuri galėjo (ir turėjo) tapti tolesnio pripažinimo de jure proceso pagrindu. Beje, šį pažeidimą konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimas savo 1999 metų lapkričio 16 dienos rezoliucijoje dėl karo Čečėnijoje.

 

Nors formaliai islamistai kartu su demokratais įėjo į Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybę, realiai jie buvo tokie patys čečėnų tautos rytdienos duobkasiai, kaip ir atvirai su rusų okupantais kolaboruojantys išdavikai iš Ramzano Kadyrovo marionetinės administracijos. Dėl šios priežasties anksčiau ar vėliau turėjo įvykti atomazga, kuri arba privestų prie galutinio čečėnų išsivadavimo judėjimo degradavimo (jo pavirtimo į totalinį karą su visu likusiu pasauliu), arba leistų jam apsivalyti ir grįžti prie tų idealų, kurie ir paskatino tautą stoti į kovą už Tėvynės laisvę. Nejaukiai jautėsi ir daugelis kovojančios čečėnų tautos simpatikų, kurie negalėjo remti veikėjų, skelbiančių savo priešais visą krikščionišką pasaulį. Juk paskaičius kai kuriuos „Kavkazcenter“ tekstus galima buvo pagalvoti, kad Čečėniją užpuolė ne Rusija, o Jungtinės Amerikos Valstijos su Izraeliu (arba bent jau Rusija kartu su pastarosiomis).

 

Įvykius pagreitino jau minėtas „Kaukazo Emyrato“ paskelbimas, kas leido 1992 metų konstitucijai ištikimiems čečėnų politikams – patriotams, vadovaujamiems užsienio reikalų ministrui A.Zakajevui, pareikšti, kad „emyratininkai“, įskaitant buvusį laikinąjį prezidentą D.Umarovą, daugiau neturi teisės kalbėti jų išduotos valstybės – Ičkerijos Čečėnų Respublikos – vardu. Netrukus Ičkerijos parlamentas paskyrė A.Zakajevą naujuoju ministru pirmininku; prasidėjo atkuriamasis valstybės darbas. Atnaujintą Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybę pripažino ir dauguma užsienyje veikiančių čečėnų diplomatų, įskaitant ir Vilniuje reziduojančią Aminat Saijevą. Nežiūrint to, kad sąlygos veikti Ičkerijos vyriausybei tremtyje yra labai sunkios ir tenka atlaikyti ne tik Kremliaus diversantų ir propagandistų, bet ir buvusių „bendražygių“ iš neegzistuojančio „Kaukazo Emyrato“ atakas, teisėta pasipriešinimo judėjimo vadovybė galutinai sugrįžo į civilizuotą politinio veikimo lauką. Tik A.Zakajevo vyriausybė tęsia teisėtų Ičkerijos prezidentų – karvedžių D.Dudajevo ir A.Maschadovo politinį kursą, ko negalima pasakyti nei apie V.Putino fašistinio režimo išlaikomą R.Kadyrovo gaują, nei apie Abu Usmano (buvusio D.Umarovo) „kaukazietišką talibaną“.

 

Imantas Melianas,

Politikos apžvalgininkas,

asociacijos „Lietuva – Ičkerija“ tarybos narys

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: