Nužudžius pulkininką Vytautą Pociūną, prieš dvidešimt mėnesių prasidėjo pilietinis Lietuvos atgimimas. Žmonės pradėjo domėtis, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje, kas tie paslaptingi lėlininkai, de facto uzurpavę valdžią valstybėje ir pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu? Paaiškėję faktai ir jų detalūs komentarai daugelį iš mūsų privertė susimąstyti ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta, visai kitomis akimis. Lietuviai nėra karštakošiai pietiečiai, jie neskuba išeiti į gatves su kirviais arba beisbolo lazdomis, kaip tokiu atveju būtų pasielgę žmonės kitose geografinėse platumose. Ir vis dėl to „valstybininkams“ labai neramu. Kas jau kas, tačiau jie tikrai gauna pakankamai adekvačią informaciją apie nuotaikas Lietuvos visuomenėje ir apie joje, vaizdžiai kalbant, kylančią temperatūrą. Gal niekas ir nesivaikys jų gatvėse su kuolais ir neperdirbinės gatvių šviestuvų į improvizuotas kartuves, bet Seimo rinkimai yra Seimo rinkimai su visais numanomais (ir nenumanomais) jų netikėtumais. Demokratija yra toks dalykas, kad kartais net ir tie, kurie, atrodytų, amžiams įsitvirtino valdžios piramidėje, atsiduria gatvėje. Arba belangėje. Tokiais atvejais nepadeda nei užvaldyti valdžios svertai, nei kiti kontroliuojami resursai. Nepadės ir jokie „palauk“.

Todėl ir „valstybininkai“ nesėdi rankas sudėję, jie karštligiškai „pluša“. Nedaug kas atkreipė dėmesį į tą prezidento metinio pranešimo vietą, kur jis kalba apie tai, jog „mūsų kariuomenė sėkmingai didina savo galias šalies viduje“, nors niekas taip ir nepaaiškino, ką tai galėtų reikšti. Kol šito nepaaiškino nei prezidentas, nei jo tekstų rašytojai, visuomenė pasilieka sau teisę perskaityti šitą sakinį pažodžiui – kaip grasinimą įvesti šalyje karinę padėtį (ar kažką panašaus) tuo atveju, jei artėjančių Seimo rinkimų rezultatai pasirodys netinkami  nei „valstybininkams“ su jų numanomais šeimininkais, nei jų kontroliuojamoms Lietuvos politinėms jėgoms.

Nežinau, kiek su vadinamųjų „jėgos struktūrų“ koncentravimu „valstybininkų“ rankose yra susijęs policijos generalinio komisaro pakeitimas, bet daug kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu kažkaip urmu „išsityrė“ (puikus Ryčio Juozapavičiaus išrastas terminas) daugelis metų metais STT tirtų bylų. Dar įdomiau tai, kad į STT akiratį visgi niekaip nepatenka viena valdžioje akivaizdžiai užsibuvusi ir su „valstybininkais“ itin susitapatinusi nomenklatūrinė partija. Tokiu būdu visoms su status quo taikstytis neketinančioms jėgoms ir kitokiems valstybėje susidariusios nenormalios situacijos kritikams siunčiamas labai aiškus signalas: „Arba jūs nusiraminkite, arba būsite vienokiu ar kitokiu būdu sunaikinti“ (nebūtinai fiziškai, yra ir rafinuotesnių oponentų nutildymo priemonių, nei tos, kurios buvo panaudotos pulkininko V.Pociūno atžvilgiu).

Bet tai, kaip sakoma, tik kraštutiniam atvejui. Kur kas svarbiau paveikti lietuvių protus, nes BNS – „Lietuvos Ryto“ – TV3 pajėgos pasirodė esančios per menkos šiai misijai vykdyti. Pasakyta – padaryta, ir štai ne per seniausiai nacionaliniam transliuotojui vadovauti buvo paskirtas vienas pagrindinių „valstybininkų“ klano asmenų. Nežinau kaip kiti, bet aš kažkodėl netikiu, kad tai pasitarnaus LRT politinių ir informacinių laidų objektyvumui ir nešališkumui.

Dar viena „valstybininkų“ taikoma prevencinė priemonė – tai jų operatyvus reagavimas į vykstančius politinės konjunktūros pasikeitimus. Atrodytų, na kam gali būti pavojinga ir apskritai bent kiek įdomi tokia Pilietinės demokratijos partija? Tačiau pakako, kad jos nauju vadovu taptų savo principingą pilietinę poziciją demonstravęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, kuris ketino pasikviesti į šią partiją naujų žmonių ir paversti ją veiksnia politine jėga, ir tą pačią dieną visi likę šios partijos nariai Seime staiga pajuto nenumaldomą norą tapti premjero vadovaujamos partijos nariais. Žinoma, visi mes tiesiog privalome manyti, kad ir tai – viso labo dar vienas atsitiktinumas.

Bet ir tai dar ne viskas. Nusitaikyta ir į tuos, kurie, būdami pakankamai pajėgūs finansiškai, galėjo skirti nemenkas sumas įvairių, įskaitant opozicines, partijų rinkiminėms kampanijoms, taip pat nepriklausomos žinisklaidos rėmimui. Kažkur esančioje pirtyje buvo nutarta, kad reikia pabandyti juos pamaloninti, ir taip – faktiškai „nukenksminti“. Kaip kitaip galima vertinti pranešimą, kad Bronislovas Lubys tapo „Leo.LT“ stebėtojų tarybos nariu? Bent jau man tai labai panašu į Gedimino Kirkilo sukurtą ir Vytauto Ališausko „vadovautą“ komisiją , neva turėjusią išsiaiškinti V.Pociūno žūties aplinkybes. Nieko ji neišsiaiškino (tiesą kalbant, net ir nebandė), tačiau kažkiek legitimavo „valstybininkų“ veiksmus bent tuo, kad jos veikloje buvo sutikę dalyvauti valstybininkai be kabučių – profesorius Vytautas Landsbergis ir generolas Jonas Kronkaitis.

Kokia iš viso to peršasi išvada? Išvada paprasta – lietuvių liaudies patarlė „Neik su velniu obuoliauti“ dar nėra pasenusi. Ir dar viena išvada – žmonės, būkite budrūs. Tai tikrai dar ne visas „valstybininkų“ priemonių arsenalas, skirtas mūsų piletinio sąmoningumo „prevencijai“. Deja.

Šaltinis: Balsas.lt

Išskirtinis Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministro pirmininko Achmedo ZAKAJEVO interviu „XXI amžiui“ ir http://www.slaptai.lt
Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministras pirmininkas Achmedas ZAKAJEVAS atsako į Lietuvos laikraščio „XXI amžius“ ir internetinio portalo http://www.slaptai.lt korespondento Imanto MELIANO klausimus.

Gerbiamas Premjere, praėjusių metų pabaigoje čečėnų tautą užjaučianti tarptautinės bendruomenės dalis įdėmiai stebėjo tam tikras permainas, vykusias čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie situaciją, susidariusią čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje prieš vadinamojo „Kaukazo Emyrato“ paskelbimą ir įvardinti šio įtartino projekto užsakovus?

Visiems yra žinoma, kad Rusija yra priešiškai nusiteikusi Čečėnijos nepriklausomybės atžvilgiu. Teoriškai būtų galima įtarti, kad „Emyrato“ paskelbimo iniciatoriai yra nauji Rusijos sąjungininkai, tačiau iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau. „Emyrato“ iniciatoriai Isa Umarovas ir Movladis Udugovas yra patyrę provokatoriai, o Rusija, be jokios abejonės, yra šio projekto užsakovas.

Pakreipti Čečėnijos vadovybės kursą kitu, nei nepriklausomos valstybės sukūrimo keliu, naudojant šiam reikalui religinę retoriką, buvo bandoma nuo pat pradžių, t. y. nuo 1991 metų. Prastos reputacijos veikėjas Beslanas Gantemirovas, tuo metu buvęs Čečėnijos islamiškosios partijos pirmininku ir Prezidento Džocharo Dudajevo patikėtiniu, jau 1991 – 1993 metais bandė įvesti Čečėnijos Respublikoje vadinamąjį „šariato valdymą“. Panašios „šlovės“ Adamas Denijevas žengė kitą radikalų žingsnį, paskelbdamas save chalifu. Nesugebėję paveikti Džocharo Dudajevo ryžto, abu šie provokatoriai nusimetė kaukes ir jau su Rusijos vėliava vykdė Čečėnijos Respublikos teritorijoje ardomąją teroristinę veiklą.

KGB gerai žinojo, ko jis siekia, kai 1989 metais Astrachanėje įvyko SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigiamasis suvažiavimas. Panašiai kaip Vladimiro Žirinovskio vadovaujama liberaldemokratų partija, jau dvidešimt metų trukdanti susivienyti tikriesiems Rusijos liberalams ir demokratams, SSRS islamiškojo atgimimo partija, įleidusi šaknis buvusios SSRS musulmoniškuose regionuose, „sėkmingai“ suskaldė musulmonus, suskirsčiusi juos į „teisingus“ ir „neteisingus“. Islamiškasis radikalizmas tapo Maskvai puikia vakcina prieš vienos ar kitos musulmoniškos tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimą.

Nacionalinio išsivadavimo judėjimo sėkmei pirmiausiai būtina tautos vienybė, taip pat pačios metropolijos ir kaimyninių šalių geros valios žmonių simpatijos ir palaikymas. Religinis ekstremizmas sunaikina abi šias sąlygas.

Nežinau, kada „teisingu musulmonu“ pasidarė Anzoras Astemirovas, bet kalbant apie Isą Umarovą ir jo brolį Movladį Udugovą, yra žinoma, kad jie kartu su Beslanu Gantemirovu ir Adamu Denijevu buvo vieni iš SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigėjų. Situaciją prieš „Emyrato“ paskelbimą, apie kurią Jus klausiate, galima įvardinti kaip priešpriešos tarp Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybės ir aukščiau minėtų Čečėnijos valstybingumo priešininkų kulminaciją. Jiems nepavyko likviduoti legitymių IČR valdžios institucijų, kaip jie to tikėjosi. Iš mūsų pusės, mes pagaliau išsilaisvinome iš ilgus metus mus kankinusios smaugiančios virvės.

Tikrų čečėnų tautos bičiulių Lietuvoje absoliuti dauguma su pasitenkinimu sužinojo apie Jūsų ir IČR Parlamento ryžtingas priemones, kurios leido užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams – bandymui likviduoti ne tik legitymias čečėnų valstybės institucijas, bet ir pačią Ičkerijos Čečėnų Respubliką kaip tokią. Gal Jūs galėtumėte įvardinti pagrindinius principus, kuriais grindžiamas atnaujintos čečėnų vadovybės politinis kursas?

Čečėnų vadovybės politinis kursas yra grindžiamas 1992 metų IČR Konstitucija, kuri skelbia, kad Čečėnijos Respublika yra nepriklausoma valstybė. Čečėnijos Konstitucijoje atsispindi visi visuotinai pripažinti demokratijos principai, todėl aš jų nekartosiu.

Sakykite prašom, kokios, Jūsų manymu, yra proporcijos pagal požiūrį į atnaujintą IČR vadovybę ir į taip vadinamo „Emyrato“ideologus pačioje čečėnų visuomenėje, Europos šalių čečėnų diasporoje, čečėnų politikų tarpe ir tarp karo lauko vadų, kovojančių IČR teritorijoje?

Negalvokime, kad „Emyrato“ užsakovai yra naivūs. Jie puikiai suvokė pareiškimo, kurį jie parengė Dokai Umarovui, absurdiškumą. Jie net nesistengė surašyti jį taip, kad jis būtų bent kam nors priimtinas. Buvo reikalingas tik pats Čečėnijos valstybingumo likvidavimo faktas, kas ir būtų įvykę, jei IČR Parlamentas nesiimtų adekvačių priemonių.

Galima surasti Dokos Umarovo pareiškimą palaikiusių žmonių, bet nerasime tokių, kurie tikrai rimtai žiūrėtų į šį pareiškimą.

Daugelis Europos šalių ir JAV intelektualų ir dauguma žmogaus teisių gynėjų remia čečėnų tautos kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę. Deja, kol kas to paties negalime pasakyti apie šių šalių vyriausybių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų vadovybės oficialią poziciją. Tačiau nepanašu, kad Jūs ir kiti čečėnų politikai – IČR Parlamento ir Vyriausybės nariai – nieko neveiktumėte. Būtų įdomu sužinoti, (žinoma, jei tai galima paviešinti), kokios tarptautinės oranizacijos ir kurių Vakarų šalių valstybinės institucijos jau šiame etape demonstruoja abipusiškai naudingų kontaktų su vienintele teisėta Čečėnijos valstybės vadovybe svarbos supratimą?

Yra dalykai, kuriuos tenka priimti tokius, kokie jie yra. Kas turi interesų Kaukaze ir suvokia Čečėnijos vaidmenį šiame regione, tas palaiko su mumis nuolatinius ryšius. Dėl suprantamų priežasčių mūsų susitikimai būna konfindencialūs, tačiau visada – abipusiškai naudingi. Aš kalbu apie kai kurių Vakarų Europos valstybių vyriausybes. Be to, mes nuolat susitinkame su nacionalinių parlamentų nariais ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų atstovais.

Lietuvos ir kitų vakarų krikščionių (katalikų ir evangelikų) šalių visuomenė su nuostaba ir liūdesiu sužinodavo apie buvusios IČR vadovybės (tiksliau, jos ideologų) antikrikščioniškus ir antijudėjiškus pasisakymus. Kartais atrodydavo, kad čečėnų žemę ir čečėnų tautą naikina ne barbarai iš satanistų ir fašistų valdomos Rusijos, o amerikiečiai, britai ir izraeliečiai. Kaip į IČR tautines bei religines mažumas ir į visą tai, ką „emyratininkai“ vadina „judėjokrikščionišku pasauliu“, žiūri dabartinė IČR vadovybė?

Bandydama kultivuoti vadinamąją „islamišką tvarką“, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba puikiai žinojo, ką ji daro. Čečėnijos Respublikos mobiliojo ryšio sistema, veikianti kaip Maskvos valdomo mobiliojo ryšio struktūrinis padalinys, specialiai buvo perduota „islamiškosios tvarkos“ emyrui Movladžiui Udugovui. Tam pačiam Udugovui Maskva padovanojo televizijos įrangą, kad jis galėtų propaguoti „islamiškąją tvarką“ ir diskredituoti teisėtai išrinktą čečėnų pasipriešinimo judėjimo lyderį – Prezidentą Aslaną Maschadovą. Prieš pat Šamilio Basajevo surengtą provokaciją Dagestane (ir jos metu), kai viskas buvo blokuojama, laisvai funkcionavo Udugovo tinklalapis „Kavkazcenter“, kuris skelbė pasauliui apie „čečėnų kovotojų“ žygį. Prasidėjus Antrąjam karui, Udugovas kartu su savo tinklalapiu persibazavo į saugesnę vietą ir iš jos nuolat antrino Maskvai, paskelbusiai Čečėniją „tarptautinio islamiškojo terorizmo centru“.

Būtent Udugovas ir jo komanda bando pateikti įvykius Kaukaze kaip islamo ir „judėjokrikščioniškojo pasaulio“ konfliktą. Tenka apgailėstauti, tačiau tam tikru laipsniu religinės retorikos įtakai pasidavė ir daugėlis čečėnų lyderių, nors visada buvo tokių, kurie demaskuodavo šią tik Kremliui naudingą Udugovo propagandą. Galima sakyti, kad Dokos Umarovo paskelbtas „Emyratas“ tam tikra prasme turėjo ir teigiamų pasekmių, nes tai leido Čečėnijos vadovybei galutinai atsiriboti nuo Udugovo ir jo įtakos. Savaime suprantama, kad dabartinė Čečėnijos vadovybė pagarbiai žiūri į IČR tautines bei religines mažumas, taip pat į bet kur esančius įvairių rasių ir religijų atstovus.

Neseniai viename Jūsų pasisakymų teko nugirsti, kad naujasis Rusijos Federacijos vadovas galimai bus lankstesnis, ieškodamas būdų taikiam „Čečėnijos klausimo“ sprendimui. Ar Jus iš tikrųjų manote, kad Rusija per artimiausius dešimtmečius kažkokiu stebuklingu būdu pajėgi tapti civilizuota valstybe, su kuria bus įmanoma palaikyti garbingus ir lygiateisiškus santykius, ar tai buvo tik Jūsų gerų ketinimų deklaravimas, skirtas ne tiek Kremliui, kiek pasaulio bendruomenei?

Pirmiausia, Putino epocha ir jo bandymai jėga išspręsti Rusijos ir Čečėnijos konfliktą – jau praeityje, nors konfliktas taip ir liko neišspręstas. Antra, pagal Rusijos tradiciją naujas vadovas vykdo nauja kursą net tada, kai sūnus gauna caro sostą iš tėvo. „Naujumas“ Rusijos ir Čečėnijos konflikte gali reikšti tik politinio sprendimo paieškas. Kas link artimiausių dešimtmečių, tai aš iš tikrųjų esu tikras, kad Rusija pasikeis į gerąją pusę. Tiesa, prieš tai ji dar turės išsižadėti kolonijinių ambicijų, dėl kurių ji prievarta valdo daugiau kaip dešimtį musulmoniškų tautų. Tik tada Rusija iš tikrųjų taps civilizuota pasaulio bendruomenės nare.

Ačiū Jums už atsakymus.

“XXI amžiaus“ priedas “SLAPTIEJI TAKAI“