Sabotažas

12 birželio, 2008

ai, kad įstoję į Europos Sąjungą turėsime uždaryti dabartinę Ignalinos atominę elektrinę, buvo žinoma jau seniai. Nenumaldomai artėjant vadinamajai “X” valandai, reikėjo tinkamai jai pasiruošti – nutiesti elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją ir pagaliau atsijungti nuo nelemtųjų Volgos kaskadų.

Bet kažkam labai nepatiko, kad tokiu būdu Lietuva įgys realią energetinę (taigi ir politinę) nepriklausomybę nuo Rusijos. Valdžia iki paskutinio momento apsimetinėjo, neva ji yra užsiėmusi kur kas svarbesniais reikalais, ir akivaizdžiai nenoromis atsigręžė į aptariamą problemą tik tada, kai jos sprendimui laiko jau nebeliko. Pagrindinės parlamentinės partijos (kaip kairės, taip ir dešinės) irgi demonstravo šiuo klausimu olimpinę ramybę arba pareikšdavo savo susirūpinimą tik dėl akių.

Suvokdama, su kokiomis liūdnomis pasekmėmis turės susidurti mūsų šalis ir jos gyventojai po 2009 metų gruodžio 31 dienos, Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Lietuvos socialdemokratų sąjungą (LSDS) ryžosi inicijuoti privalomąjį referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Buvo tikėtasi, kad, turėdama tautos mandatą, šalies vadovybė turės svarų papildomą argumentą derybose su Europos Sąjunga. Į iniciatyvinę grupę taip pat įsijungė Liberalų sąjūdis, profesinės sąjungos ir pavieniai Tėvynės likimui neabejingi piliečiai. Atrodė, kad ledai pajudėjo. Bet užsimaskavęs daugiaveidis priešininkas pasirodė stipresnis ir šį kartą.

Iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos į iniciatyvinę grupę deleguotos atstovės Dalios Vilimaitės “paaiškinimo” Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui: “Išvykus man komandiruotei į Maskvą 04.05 parašų rinkimo lapai (surašyti 248 lapų numeriai – I. M.), kurie buvo palikti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos būstinėje, dingo, tušti be parašų ir asmens duomenų”.

Nevarginsiu skaitytojo šio teksto vertimu į lietuvių kalbą. Galų gale, visokių nelaimių atsitinka, todėl visai nebūtina įtarinėti D.Vilimaitę, jog ji tuos lapus jau “pilnus su parašais ir asmenų duomenimis” nuvežė kažkam į Maskvą. Kaip ten bebūtų, dokumentų saugojimo tvarka LPSK būstinėje gerokai nustebino, ir ne tiek svarbu, ar juos išsinešė koks nors “valstybininkas”, ar šiaip pro šalį ėjęs valkata.

Įdomu kas kita. LPSK ėmė iš LSDS būstinės parašų rinkimo lapus keliais etapais – iš pradžių 200, vėliau 50 ir galiausiai dar 10 lapų. Visą laiką buvo sakoma, kad  parašai sėkmingai renkami, tačiau galop paaiškėjo, kad surinkti tik 23 parašai (dalis jų – be privalomų nurodyti paso numerių). Dar 10 tuščių lapų “profkonfederatai” grąžino, o 248, kaip jau minėjau – kažkokiu paslaptingu būdu pradangino.

Palyginimui – latvių pavyzdys. Ne per seniausiai Latvijos profesinės sąjungos (LBAS) organizavo referendumą dėl to, kad piliečiai turėtų teisę paleisti Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus, ir, pasirodo, joms pavyko surinkti apie 200 000 reikalingų parašų. Išvada – viskas priklauso nuo pilietinės atsakomybės (arba nuo jos nebuvimo). LPSK neparodė solidarumo, kuris turėtų būti pagrindinis profsąjunginės veiklos principas. Kas kita – švietimo, muitinės ir “Achemos” darbuotojų profesinės sąjungos, taip pat Pensininkų sąjunga “Bočiai”, kurios atsakingai pažiūrėjo į jų prisiimtus įsipareigojimus.

LPSK pavyzdys, deja, nėra vienintelis. Štai dar vienas dokumentas – Kauno rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo ir sporto skyriaus aktas Nr. R4 – 100 (2008. 05. 27), pasirašytas skyriaus vedėjos Irenos Marcinkevičienės, Ūkio poskyrio vyr. specialistės Rasos Zimonienės ir to paties poskyrio vyr. referentės (oho! – I. M.) Tomos Dobrovolskienės: ”Neįvykus referendumui “Dėl pritarimo Ignalinos atominės elektrinės uždarymui” (atkreipkite dėmesį, kaip suformuluotas referendumo tikslas – I. M.), surinkti 13 referendumo lapai su apklausos duomenimis, kuriuose nurodyti fizinių asmenų asmens kodai, buvo sunaikinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymu”. Na, su tokiu įstatymų taikymu esu asmeniškai susidūręs savo buvusioje darbovietėje, bet ir tai visgi nereiškia, kad ir šie “referendumo lapai su apklausos duomenimis” irgi nukeliavo kur nors į Maskvą.

Dėl galimybės prisidėti prie parašų rinkimo referendumo iniciatoriai bandė tartis ir su Kęstučio Juknio vadovaujama “Sandraugos” profesine sąjunga. 2008 metų balandžio 1 dieną LSDS pirmininkas ir referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorius A.Akstinavičius buvo gavęs tokio turinio K.Juknio elektroninį laišką: “Informuojame Jus, kad dėl parašų rinkimo (arba nerinkimo) prieš LEO. LT (dar vienas referendumo pavadinimo “variantas” – I. M.) priimsime sprendimą balandžio pabaigoje vyksiančiame Lietuvos profesinės sąjungos “Sandrauga” komiteto posėdyje. Apie priimtą sprendimą informuosime”. Neinformavo, nes tuo metu ponas Juknis turėjo svarbesnių reikalų – vertė savo profsąjungą politine partija. Įdomi tokia partija, ir pavadinimas geras – “Profesinių sąjungų centras”. Dabar rinkėjai tikrai turės iš ko rinktis – yra ir K.Juknio “Centras”, ir A.Paleckio “Frontas”, ir A.Valinsko “Cirkas”.

Pagal šiuo metu galiojantį referendumų įstatymą Seimas, jeigu jis būtų iniciavęs tokį referendumą, galėtų pradėti atitinkamą agitacinę kampaniją. A.Akstinavičius šių metų balandžio 16 dieną kreipėsi viešu laišku su tokiu pasiūlymu į Seimo narius, bet nesulaukė iš jų jokios reakcijos. Maža to, referendumo iniciatyvinė grupė negavo jai pagal įstatymą priklausiusio laiko LRT – 7 valandų radijuje ir tiek pat – televizijoje. Gavo tik po vieną valandą. Šiuo klausimu balandžio 25 dieną buvo kreiptasi į VRK pirmininką Z.Vaigauską, tačiau pastarasis pasiteisino, kad jis nėra gavęs atsakymo į savo paklausimą iš naujojo LRT vadovo A.Siaurusevičiaus (pirmadienį kalbėdamas per radiją VRK pirmininkas melavo, kad referendumo iniciatoriai apskritai nesikreipė į jį su tokiu prašymu).

Teko A.Akstinavičiui gegužės 14 dieną rašyti dar vieną viešą laišką, šįkart  Prezidentui, Seimo pirmininkui ir premjerui. Pagaliau šių metų gegužės 232 dieną (taip tekste – I. M.) iniciatyvinės grupės nariai gavo raštą Nr. S – 2008 – 5027, pasirašytą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo poskyrio vedėjo, pavaduojančio Priėmimo skyriaus vedėją, Petro Marudino (neaišku, kam trukdyti tokius svarbius žmones – galėtų ir Priėmimo poskyrio valytoja pasirašyti). Cituoju: “Pranešame, kad Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pavedimu viešas laiškas “Dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo privalomojo referendumo” perduotas VRK pirmininkui Z.Vaigauskui”. Ratas apsisuko.

Ar ne per daug atsitiktinumų ir nesusipratimų vienam konkrečiam atvejui? Ir kokios kontoros seifuose pagaliau atsidūrė “praganyti” ir “sunaikinti” neabejingų piliečių parašai?

Balsas.lt

Apie žanro specifiką (II)

9 birželio, 2008

 

Nesniai LRT vadovu paskirtas Audrius Siaurusevičius pasiskundė savo buvusiems kolegoms žurnalistams, kad jis yra patyręs vienos parlamentinės partijos (suprask – konservatorių) spaudimą. Ponas Audrius dūsavo, kad tokio spaudimo jam nėra tekę patirti per visą jo žurnalistinę karjerą. Tuo būtų galima ir baigti, nes ką gi daugiau galima pasakyti, jei šis ponas nejaučia skirtumo tarp VšĮ „Spaudos klubas“ ir VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“? Tačiau prisiminus, kad A.Siaurusevičius buvo ne tik VšĮ „Spaudos klubas“ direktorius, bet to paties pavadinimo televizijos laidos vedantysis, man pagailo Lietuvos žurnalistikos.

Pagailo, nes ponas A.Siaurusevičius tokiais savo pasisakymais paskelbė visam pasauliui, jog jis yra prastas žurnalistas. Juk tikras žurnalistas tiesiog privalo būti opozicijoje esamai valdžiai ir nuolat ginti visuomenės interesus. Savo ruožtu, valdžia visada bus nepatenkinta tikrais žurnalistais, nes jie neleidžia jai meluoti ir verčia vykdyti rinkiminės kampanijos metu duotus pažadus. Tikras žurnalistas privalo būti opozicijoje ne kairei ir ne dešinei (jos gali ir turi keistis vietomis prie valdžios vairo), bet valdžiai kaipo tokiai. Ta prasme tikras žurnalistas visada yra opozicijos (vėlgi nesvarbu – kairiosios arba dešiniosios) sąjungininkas. Kitas dalykas, kad jis turi būti pasirengęs kirsti ir opozicijai, jei ši užsiima demagogija ir populizmu.

O štai politinė opozicija tikrai negali „spausti“ žiniasklaidos (įskaitant nacionalinį transliuotoją), nes ji neturi tam reikalingų įrankių. Ne opozicija tvarko biudžetą, ne ji turi galimybių naudotis slapta  (gauta iš specialiųjų tarnybų) informacija, ne ji rengia aukšto lygio tarptautinius susitikimus, į kuriuos žurnalistus galima pakviesti, o galima ir nekviesti (arba pakviesti „kitus“ žurnalistus)…

Mūsų herojaus valdžia niekad (anot jo paties) „nespaudė“. Priešingai, valdžia visuomet jį glostė, ir ne tik dabartinė. Pernai žiniasklaida nemažai rašė apie skandalingą A.Siaurusevičiaus jubiliejaus šventimą, kuriame dalyvavo visas mūsų „elitas“ – nuo prezidentų iki KGB rezervistų. Mažiau prisimenamas pirmasis viešas „Spaudos klubo“ vedėjo gimtadienis, o be reikalo. Tada, 2000 – aisiais, irgi buvo įdomių dalykų – žurnalisto 33 – mečio minėjime dalyvavo (o siaube!) dabartinis konservatorių lyderis, tuometinis premjeras Andrius Kubilius. Buvo matyti, kad A.Siaurusevičius yra labai tuo patenkintas.

Bet LRT istorija žino ir kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, 2002 pavasarį, baigiantis televizijos sezonui, dabartinis premjeras, o tuomet – LSDP informacinio centro vadovas Gediminas Kirkilas spaudos konferencijos Seime metu pareiškė, kad Lietuvos televizijoje neturi likti „Faktų anatomijos“ laidos. Rita Miliūtė, tuometinė LTV vadovė, besąlygiškai pakluso neokomunistinės partijos veikėjo „nurodymui“ – „Faktų anatomijos“ neliko.

Šiandien R. Miliūtė bando įtikinti, kad cenzūros  LRT nėra ir nebuvo, o A.Kubilius visiškai teisėtai reikalauja iš naujosios LRT vadovybės nutraukti neįtikusių žurnalistų persekiojimą. Tiesa, ne visai aišku, kas trukdė A.Kubiliui reikalauti to paties iš ankstesnio LRT vadovo Kęstučio Petrauskio per penkis pastarojo vadovavimo LRT metus. Būtent tada iš LRT buvo išvaryti (arba priversti išeiti „savo noru“) tokie žurnalistai, kaip Lina Pečeliūnienė, Aras Lukšas, Rytis Juozapavičius, Vladimiras Laučius ir Nacionalinės premijos laureatas Albertas Žostautas. Būtent „K.Petrausko laikais“ LTV iš viešosios televizijos pavirto „šokančia ir dainuojančia“ televizija, kurios pagrindinėmis politinėmis laidomis liko tas pats A.Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“ ir Edmundo.Jakilaičio „Forumas“, būtent tada LRT eteryje įsitvirtino ir „Lietuvos rytas“. Bet tuomet A.Kubilius ne tik tylėjo dėl šių akivaizdžių negerovių, jis visokeriopai rėmė K.Petrauskio administraciją  ir net viešai užsipuolė A.Žostautą dėl pastarojo 2006 metų pabaigoje išplatinto atviro laiško.

Visgi tikėtina, kad D.Kuolio precedentas privertė A.Kubilių, V.Milaknį ir daugelį kitų atsikvošėti ir prisiminti nacionalinio transliuotojo reikšmę demokratijos sklaidai Lietuvoje. Atsikvošėti ir suvokti pavojų laisvajam žodžiui, kurį kelia klanas, kuriam priklauso ir pats A.Siaurusevičius. Juk politikai ne tik kad gali, bet ir privalo priversti LRT vadovybę gerbti pagrindinius demokratijos principus ir Lietuvos Respublikos įstatymus. Beje, būtina priversti LRT tarybą vykdyti LRT įstatymo nuostatą, pagal kurią naujai išrinktas LRT tarybos pirmininkas privalo ne vėliau kaip per 15 dienų paskelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus vietai užimti. Naujuoju LRT tarybos pirmininku tapo Gediminas Ilgūnas, taip kad „skaitiklis jau įjungtas“…

P. S. Po paskutinių A.Siaurusevičiaus viešųjų pasisakymų TSPMI direktorius Raimundas Lopata tiesiog privalo išmesti naująjį LRT vadovą iš savo instituto, nes pastarasis pademonstravo, jog jis visiškai nesuvokia, kaip demokratinėje visuomenėje turėtų funkcionuoti ir sąveikauti valdžia, opozicija ir žiniasklaida.

 

Balsas.lt

Apie žanro specifiką (I)

5 birželio, 2008

Pradžiai – pora citatų:

1. „Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones“.

2. „Mes, žemiau pasirašę Charkovo garvežių gamyklos ir 7 – tojo statybos tresto užsieniečiai darbininkai ir specialistai, jau pusę metų dirbantys Sovietų sąjungoje, susipažinę su pranešimais apie neįtikėtinai  piktybiškus pasisakymus Amerikoje ir Anglijoje,  atmetame visus šmeižikiškus prasimanymus apie priverstinius darbus sovietinėje miškų pramonėje (rus. – „lesozagotovki“ – I. M.)“.

Pirmas tekstas – visiška šviežiena – pasirodė šių metų birželio 2 dieną. Pasirodė normalioje (?) nepriklausomoje ir net demokratinėje Lietuvoje, švenčiančioje mūsų Sąjūdžio dvidešimtmetį. Antrasis yra šiek tiek senesnis,  jis pasirodė stalinistinėje „Pravdoje“ 1931 metų sausio mėnesio 23 dieną

Žinoma, visi mes, buvę tarybiniai žmonės puikiausiai pamename, jog 1931 (ir vėlesniais) metais jokių priverstinių darbų Komunistijoje būti nė negalėjo. Juk tai tiesiog aksioma, kurią kvestionuoti tegali kokie nors Amerikos imperializmo klapčiukai ir kitokie buržuaziniai nacionalistai, kurie šiandien įvardinami „politikos marginalais“.

Tai jie, niekam tikę marginalai, radikalai, liumpenproletarai, „pilietininkai“ ir kitokios visuomenės atliekos, nenorėdami dirbti visuomenei naudingo darbo, antradienį nutarė išbandyti „valstybei“ pasiaukojusių siaurovizininkų kantrybę. Sukvietę buvusius partizanus, disidentus, tremtinius ir kitokius deklasuotus elementus (pavyzdžiui, jaunimą iš Judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“), jie , apkvaitę nuo NATO militaristams parsidavusių savo vadeivų kurstytojiškų kalbų, nutarė pulti „laisvo žodžio“ citadelę –  pirčių demokratijai tarnaujančią  LRT vadovybę. Bet tiek to, dabar – apie viską iš esmės.

Dėl pirmosios citatos leisiu sau pastebėti, jog tokie „darbo kolektyvų“ laiškai – geriausias egzistuojančios cenzūros įrodymas, nes kur „darbo žmonių“ laiškai – ten neišvengiamai ir cenzūra, ir atvirkščiai. Dovanokite, jog esu priverstas kartoti savaime suprantamus dalykus, tačiau laisvė yra tik tada, kai tu gali kritikuoti vadovybę be jokių pasekmių savo tolesnei karjerai. O kai tenka laižyti vadovybei (net pačiai „fainiausiai“) tam tikras vietas – tai negražu ir neskanu. Tai – vergovė.

„Darbo žmonės“ tikina, kad nei anksčiau, nei dabar jokios cenzūros nebuvo ir nėra, nors tas pats Leonidas Donskis teigia, jog ji buvo, ir pateikia tam tikrų pavyzdžių. Ačiū Dievui, skaitytojas ir žiūrovas pats gali pasirinkti – kuo jam tikėti – Rita Miliūte ar Ryčiu Staseliu, įtikinančiai aprašiusiam cenzūros LRT atvejus. Beje, patys LRT „darbo žmonės“ turėtų atminti, kur po poros metų atsidūrė 1931 metų kolektyvinio laiško „podpisantai“. Ir dabar bet kuris iš LRT „pasirašėlių“ bet kurią dieną gali tapti, pavyzdžiui, kokio nors „Lietuvos ryto“ paskvilio personažu. Pavyzdžių vėlgi yra:

„Mes, ukrainiečių sovietiniai rašytojai, ryžtingai smerkiame taip vadinamų literatų Svetlično, Stuso, Sverstiuko, Karavanskio, brolių Horynių, Morozo, Čornovilo, Osadčio, matematiko Pliuščio, V.Nekrasovo ir kitų, paskendusių nacionalistinėje pelkėje ir neatgailaujančių dėl savo antisovietinės veiklos, veiksmus. Nėra ir negali būti pasigailėjimo tiems, kurie užsimojo prieš pačius švenčiausius dalykus – prieš socializmą, prieš amžiną rusų ir ukrainiečių tautų draugystę, prieš mūsų vieningą šeimą. Jų rašliava, sukurta siekiant sugriauti ir susilpninti sovietinę valdžią, bus atmesta mūsų liaudies ir istorijos“. Skanaus.

Net keista, kaip greitai „valstybininkams“ pasisekė sugražinti mus į praeitį. Kita vertus, ta praeitis visada buvo su mumis. Prisiminkime „darbo žmonių“ žanro virtuozą Darių Jurgelevičių ir jo 1987 metų komjaunuolišką „atkirtį sovietinės tikrovės šmeižikams“, kuris buvo išspausdintas tame pačiame „Lietuvos ryte“ (atsiprašau – „Komjaunimo tiesoje“). Gerai, kad istorija kruopščiai fiksuoja bent jau tokių „podpisantų“ parašus. Tai leidžia (pavyzdžiui, tyrinėtojams) jau dabar sudarinėti jų sąrašus.

O apie naujojo LRT vadovo Audriaus Siaurusevičiaus kančias  pakalbėsime truputį vėliau.

Balsas.lt