Docentas Justinas Žilinskas: Kitas realpolitik lazdos galas

Apie Kosovo nepriklausomybės paskelbimą šiuo metu rašoma daug. Nuomonės įvairios – dažniausiai kraštutinės, nuo adoracijų „Jugoslavijos krizės“ sprendimui (Tomas Čyvas, Imantas Melianas) iki baisėjimųsi dėl paleisto iš butelio džino (G. Ronkaitis). Diskutantų arsenale – patys įvairiausi ginklai, dažniausiai paremti gausiomis emocijomis, ir tik iš dalies – situacijos analize.

Pvz., aš nežinau, kaip mano pažįstami iš buvusios Jugoslavijos reaguotų į šią Tomo Čyvo mintį: „Jos (Jugoslavijos – aut.past.) kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti.“ Šis teiginys yra ne tik abejotinas etiškai (aš suprantu, kad Tomas Čyvas tikriausiai atsimena, kaip sovietmečiu visi „pribaiginėjo“ fašistus, parūpo ir jam kažką pribaigti), bet ir neteisingas. Kruvina Jugoslavijos agonija tęsiasi. Ir, duok Dieve, kad ji pasibaigtų per artimiausią dešimtmetį. Taip, Tomas Čyvas visiškai teisus – JAV vadovaujamo NATO aljanso įsikišimas 1999-aisiais į Jugoslavijos vidaus reikalus, kai buvo itin greitai nutrauktas serbų vykdytas etninis valymas, buvo efektyvus – tai akimirkai. Netgi, sakyčiau, lydimas stebuklingų pokyčių – pvz., Kosovo išlaisvinimo armija (KLA) dingo iš JAV valstybės departamento teroristų organizacijų sąrašų. Kas dėjosi vėliau? Albanai savo ginklus ir kerštą atgręžė ne tik prieš serbus, bet ir prieš jų kultūros paveldo objektus – beje, saugotus UNESCO. Tarptautinė bendruomenė galėjo tik bejėgiškai stebėti šitą vandalizmo aktą ir „atsakomąjį“ etninį valymą, uždariusį serbus anklavuose. Bijau, kad Tomas Čyvas turbūt sakytų – taip jiems ir reikia, nusipelnė! Bet derėtų suprasti, kad buvusios Jugoslavijos mėsmalėje mažai būta teisiųjų – jeigu netikite, pažiūrėkite į Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai bylas: rasite ten ir serbų, ir kroatų, ir bosnių, ir albanų. Ne veltui kažkada Egidijus Vareikis išsakė mintį – o gal jugoslavams tiesiog reikia „išsikariauti“, kaip kažkada padarė šveicarai? Tačiau, nors ir veliuosi į diskusiją, nesu buvusios ar esamos Jugoslavijos ekspertas, todėl norėčiau suteikti šiek tiek aiškumo teisiniams Kosovo nepriklausomybės paskelbimo klausimams, nes matau, kad dauguma diskutantų šį klausimą ne tik nutyli, paviršutiniškai traktuoja, o gal – net pabrėžtinai ignoruoja.

Pvz., vėlgi Tomas Čyvas rašo: „Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai realių išmastymų, iki pat 1991 m rugpjūčio  pučo Maskvoje atomazgos, buvo pripažinta tik Islandijos ir Danijos. Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia.“ Šiuo vienu brūkštelėjimu sumenkinamos tiesiog titaniškos Lietuvos pastangos atstatinėti savo nepriklausomybę teisiškai, nuosekliai, kruopščiai. Ir pripažįstama, kad Lietuvos valia būti nepriklausoma buvo… niekas. O juk Lietuva kaip tik ir rėmėsi tais pačiais tarptautinės teisės principais, tais pačiais okupacijos ir aneksijos nepripažinimo postulatais, kurie ir yra toji „nusistovėjusi tvarka“ ir „prigimtinė teisė“. Jeigu tada jos būtų laikytasi – gyventume „už suomius geriau“. Akcentuoti vien valią, kurią padiktuoja realpolitik požiūris – įdomu, kita vertus – toji pati realpolitik 1945 m. sustabdė generolą Pattoną, galbūt galėjusį sutrumpinti sovietinę okupaciją pusšimčiu metų, toji pati realpolitik (o ne teisė!) pagimdė Vakarų valstybių trypčiojimą 1990 – 1991 m. pripažįstant mūsų Nepriklausomybę. Lazda visada turi du galus. Todėl kalbėti apie Kosovo atvejį be teisinių aspektų yra neatsakinga.

Tarptautinės teisės požiūriu Kosovo nepriklausomybės siekis yra labai kontraversiškas klausimas. Pradėkime nuo pradžių: kas yra tautos apsisprendimo teisė? Tai – tam tikra tarptautinės teisės kategorija (principas), kuri numato, kad tauta turi teisę laisvai pasirinkti savo likimą: gyventi draugėje su kitomis tautomis arba kurti savo valstybę. Gyvenimas draugėje su kita tauta, ar unitarinėje valstybėje, ar federacinėje, ar turint kultūrinę, politinę, ekonominę autonomiją yra vadinamas „vidiniu apsisprendimu“. Jį turi kiekviena tauta, iš dalies – netgi tautinė mažuma. Kūrimas savo valstybės – tai jau „išorinis apsisprendimas“, kuris gali pasireikšti ir naujos savo valstybės sukūrimu, pvz., išsivadavus iš kolonijinio valdymo arba atsiskyrimu nuo „motininės“ valstybės, vadinamas secesija. Tačiau pasaulis juk per mažas, kad kiekviena tauta turėtų savo valstybę, kas nutiks, jeigu visos valstybės suskils į „tautines“ valstybes? Ir, pagaliau, o kas yra tauta (bet tam reikėtų rašyti atskirą straipsnį)? Todėl šiuo klausimu tarptautinė teisė negailestinga (patinka jums ar ne): išorinio apsisprendimo teisė yra suteikiama tik tautai, ne tautinei mažumai. Kas yra (buvo) Kosovo albanai? Serbijos tautinė mažuma. Albanų valstybė – Albanija. Ar juos galima lyginti su latviais, kaip vėlgi darė Tomas Čyvas, svarstydamas, kam broliai latviai turėtų grąžinti nepriklausomybės regalijas? Ne. Latviai buvo ir yra tauta, negana to, tauta, kuri tarpukaryje realizavo savo teisę į apsisprendimą, o 1941 – 1991 m. okupuota ir aneksuota SSRS. Todėl albanų Kosove ir latvių SSRS tautų apsisprendimo teisės prigimtis yra visiškai skirtinga. Tačiau yra vienas „bet“: tarptautiniuose dokumentuose, kalbančiuose apie tautų apsisprendimo teisės realizavimą, „išorinis atsiskyrimas“ yra teisėtas tuomet, kai „motininė valstybė“ nesuteikė tautai galimybių į „vidinį apsisprendimą“, o ją engė, naikino, pribaiginėjo. Garsioji S. Miloševičiaus frazė, ištarta Kosovo serbams, prieš prasidedant Jugoslavijos krizei: „daugiau jūsų niekas neskriaus“.

Bet tarkime, kad vis dėlto Kosovo albanai yra kita tauta nei paprasti albanai, tarkime, jie turėjo teisę į „išorinį“ apsisprendimą – dėl to, kad buvo pribaiginėjami. Bet kodėl tuomet, po šimts perkūnų, ir JAV, ir ES valstybės, pripažinusios Kosovo nepriklausomybę, apie tai nepasako: Kosovo albanų teisė atsiskirti išplaukia iš nežmoniškos serbų politikos? Ne, jų naudojama retorika – grynas realpolitik: perfrazuojant, mums taip atrodo teisinga. Priminsiu, 1990 – 1991 m. jiems atrodė teisinga, kad Lietuvos reikia neskubėti pripažinti. Kitaip tariant, nei JAV, nei pripažįstančios ES valstybės Kosovo nepriklausomybei teisinio pagrindo matyti nenori. Tik realpolitik.

Beje, vargu ar teisus yra G. Ronkaitis, teigdamas jog Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 1244 (1999 birželio 10 d.), „aiškiai pasakyta, kad Kosovas yra integrali Serbijos dalis, o Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas“. Anaiptol – rezoliucijoje pasakyta kad „pereinamuoju“ Kosovo laikotarpiu bus „atsižvelgiama“ į Jugoslavijos (tuo metu – Serbijos ir Juodkalnijos) „suverenumą ir teritorijos vientisumą“. Ši rezoliucija nieko nekalba apie finalinį Kosovo krizės sprendimą. Taigi, puikus realpolitik kalbos, o ne teisės kalbos pavyzdys, be to, reikėtų nepamiršti, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priima politinius, o ne teisinius sprendimus. Šis labai savotiškas tarptautinės bendruomenės (ne)kalbėjimas apie Kosovo nepriklausomybės teisines ištakas taip pat rodo, KAIP smarkiai nenorima iš Kosovo daryti precedento.

Imantas Melianas siūlo savotiškus panašios situacijos sprendimo kriterijus: „O privalomos yra tik dvi sąlygos: 1. absoliučios krašto gyventojų daugumos daug kartų išreikštas aiškus apsisprendimas; 2. civilizuoto pasaulio (jo pagrindinių valstybių ir tarptautinių organizacijų) pritarimas.“ Subjektyvesnius kriterijus sunku įsivaizduoti:  kas yra „absoliuti“ dauguma? Kas yra „kraštas“? Kas yra „aiškus“? Kas yra „civilizuotas pasaulis“?! Mano kukliomis žiniomis, civilizuotas pasaulis pirmiausia gerbia teisę, turi net specialų terminą „įstatymų viršenybė“ (angl. Rule of Law). Nes tik teisė užtikrina galimybę sugyventi. Ir jeigu, G. Orwello žodžiais tariant, tokiame pasaulyje atsiranda vieni gyvuliai lygesni už kitus, reikia ne tik ieškoti sprendimų priėmėjų pateisinimo, bet ir susirūpinti – kad kitą kartą mes patys neatsidurtume ne tokių lygių gyvulių vietoje.

Ir čia atsiremiame į problemą: kokiame pasaulyje norime matyti savo valstybę? Ar tokiame, kuriame konfliktai sprendžiami pagal teisę, ar realpolitik būdais? Mes esame maža, neturtinga ir neįtakinga valstybė. Realpolitik lazda mums smogė ne kartą – tai SSRS norėjo „apsaugoti savo sienas“, tai naciai pasigviešė „okupuoto“ Memelio, tai sienas už mus perbraižė… Mes buvome teisūs, bet mūsų teisumą niekšingai ignoravo – kodėl dabar turime garbinti kiekvieną kito „stipresnio brolio“ žodį? Mane visada žavėjo teisininko ir humanisto Arje Naderio asmenybė – žmogus, pergyvenęs Aušvicą, JAV ėmėsi neonacių gynimo bylos. Kodėl? Todėl, jog jis manė, kad teisė yra tas svarbus įrankis, neleidžiantis kurti „lygesnių gyvulių“ grupės, taigi, gindamas savo priešus ir jų teisę į eitynes, jis gynė ir save.

Ir šiuo metu iš tarptautinės bendruomenės imponuoja tikrai ne JAV, ne ES ir net ne Lietuva, pasirinkusios abejotiną realpolitik kelią ir net nediskutavusi apie teisinius Kosovo statuso aspektus bei jų galimą įtaką tolesnei pasaulio raidai (Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Karosas, anot mūsų žiniasklaidos, pasakė tik kad tai – geriausias krizės sprendimo būdas). Tad imponuoja Serbija, kurios vadovybė kantriai priima Kosovo iššūkį – ir čia galiu tik pritarti G. Ronkaičio minčiai, kad sunku buvo surasti prastesnę dovaną tik ką laimėjusiam rinkimus proeuropietiškam prezidentui Borisui Tadičiui ir puikesnį carte blanche Rusijai, siekiančiai pažaboti „nedraugišką“ Gruziją ar kitą kaimyną. Todėl Tomo Čyvo entuziazmas, kad „jei ir galima iš ko nors čia pasišaipyti, tai iš Kremliaus gaujos pastangų išnaudoti „Kosovo kortą“ savo užgrobtose Gruzijos bei Moldovos teritorijose“ yra nesuprantamas, nes jis gali virsti krauju tų, kurie taps eilinio realpolitik ėjimo įkaitais. Tautosaka sako – juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Man, prisipažinsiu, visiškai nejuokinga.

Justinas Žilinskas

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės teisės katedros docentas

Šaltinis: Balsas.ltG. Ronkaitis: Replika I. Melianui Kosovo klausimu

Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas.

Norėčiau pateikti keletą minčių, reflektuojant į I.Meliano straipsnį „Ar Kosovas – serbų etninės teritorijos dalis?“. Kosovui paskelbus nepriklausomybės deklaraciją tenka girdėti įvairių nuomonių. Vieni mūsų tautiečiai remia kosovarus, kiti prijaučia serbams. Pateikiami įvairiausi motyvai ir jie yra gerai žinomi. Tikroji Tiesa, jei iš viso šiame pasaulyje gali būti kas nors tikra ir stabilu – ties šių požiūrių viduriu. Todėl Kosovo problema ir yra tokia sudėtinga. Šiandien yra neįmanoma rasti sprendimą, tenkinantį abi puses. Todėl ne be JAV įtakos pasirinktas jau žinomas kelias, neatsižvelgiant į Serbijos interesus. Greitas ir ryžtingas sprendimas, tačiau ar apgalvotas? Keista situacija. Vis prisimenu akivaizdžiai pasimetusią Jungtinių tautų (JT) generalinio sekretoriaus Ban Kimuno povyzą – tačiau ką gi jis begalėjo pasakyti ir pridurti? JT Rezoliucija 1244 (1999 birželio 10 d.) Kosovo klausmu iki šiol galioja ir ten aiškiai pasakyta, kad Kosovas yra integrali Serbijos dalis, o Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas. Tačiau po keleto metų tos pačios valstybės, balsavusios už šią rezoliuciją, jau žaibiškai pripažįsta Kosovo nepriklausomybę. Argumentai, tiesą pasakius, dvelkia sofizmu. Pavyzdžiui, pasak ES lyderių, ši Rezoliucija tiesiogiai nepaneigia Kosovo valstybingumo galimybės. Tuomet galėčiau šventvagiškai pajuokauti, kad ir mūsų 1918 m.Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas tiesiogiai nepaneigia galimybės toliau likti Rusijos sudėtyje. Tik jau kaip „nepriklausoma“ valstybė. Esmė ta, kad „įrodyti“ galima bet ką, kiekvienai tezei galima atrasti antitezę. Būtų racionaliau vadovautis principais bei ieškoti sutarimo diplomatinu keliu. Jei šiandien to padaryti neišeina, gal išeis rytoj. Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas. Kas atsakys už pasekmes? Ar didžiosios pasaulio galios, eksperimentuodamos Kosovo klausimu, žino, ką daro? Ar gali prognozuoti pasekmes? Tikrai ne, to nežino niekas.Vienas iš pagrindinių išsakomų argumentų yra teiginys, kad Kosovo atvejis yra išskirtinis – sui generis – ir nesukels jokių teisinių pasekmių ateityje. Tarptautiniuose domumentuose tai kartojama taip dažnai, jog atrodo lyg užkeikimas. O taip pat išduoda didžiųjų valstybų baimę bei suvokimą, jog daugeliui kils pagunda lyginti ir daryti išvadas. Taip ir atsitiko. Panašius užkeikimus raštu ir žodžiu galima kartoti kiek nori ilgai, tačiau nuo to niekas nesikeičia. Yra suprantama, jog kiekvienas toks atvejis yra unikalus ir tuo pačiu visi jie turi ir bendrų bruožų. Kas tai bebūtų – Kosovas, Čečėnija, Abchazija, Baskija. Nuomonės bei sprendimai priklauso nuo požiūrio krypties.Galime daryti ilgus istorinius eksursus minėdami Bizantiją, Osmanų imeriją bei Ilyriją, tačiau įvairūs istoriniai argumentai tik nutolina sprendimą. Kas iš to, jog padiskutuosime apie XX a. pradžios Europos etnografines sienas bei senuosius Europos gyventojus ilyrus? Žinoma, tai yra įdomu ir pagilina problemos suvokimą. Tik tiek. Tiek ilyrų, tiek senųjų slavų tautų palikuonys turi teisę gyventi savo namuose čia ir dabar.Po Serbijos Prezidento rinkimų, kai šalis apsisprendė išrinkti proeuropietišką kandidatą tuo pačiu deklaruodama europines vertybes bei aspiracijas, Kosovo nepriklausomybė – lyg smūgis serbų tautai šlapiu skuduru per veidą. Ypač kai viskas įvyksta praktiškai vienu metu. Ir tai yra geras carte blanche nacionalistiškai nusiteikusiems Serbijos politikams. Dabar jie turės stiprius argumentus kituose rinkimuose. Ir kam nuo to geriau ir saugiau? Ar Europa bei pasaulis taps saugesni? Kažin. Tuo pačiu kalbos apie Miloševičiaus režimo žvėriškumus yra gerokai pavėluotos. Rinkimai parodė, jog Serbija sparčiai keičiasi, prie valstybės vairo šiandien stoja visai kitokie politikai. Ir Kosovo nepriklausomybės paskelbimas – didelis smūgis jiems bei proeuropietiškam Serbijos politikos vektoriui.

Taip pat yra keista vis girdėti mūsų šalies komentatorių bei politikų „patriotiškus“ argumentus Kosovo klausimu, pasiremiant Rusijos pozicija. Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną. Vietoje to, kad problema būtų nagrinėjama iš esmės, nukrypstame į „myliu nemyliu“ lygmenį. Ar vien tai, jog Rusijoje stinga demokratijos reiškia, jog Rusija Kosovo klausimu užima neteisingą poziciją? Autorius teisingai pažymi, jog ir Lietuvoje demokratijos nėra daugiau… Ir kas iš to mums, nagrinėjantiems Kosovo problemą?

Klausimas yra labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Tikrai negalėtume teigti, jog kosovarai nenusipelno nepriklausomybės ar neturi teisės gyventi savarankiškai. Pasakysiu daugiau. Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą. To niekas nenori. Todėl ir valstybių teritorinis vientisumas bei JT dokumentai tarptautiniai bendruomenei neturėtų būti vien tušti garsai. Pagaliau tarptautinė bendruomenė turėtų pradėti aktyviau svarstyti tautų apsisprendimo teisės bei valstybių teritorinio vientisumo tarptautinių principų santykio problemą (beje, pripažįstant Kosovo nepriklausomybę buvo sumaniai išvengta tautų apsisprendimo teisės principo taikymo). Interesus būtina derinti. Juolab po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo praktiškai niekas nesikeičia. Kosovas ilgiems dešimtmečiams bus priverstas likti faktiniu ES protektoratu, negalės įstoti į Jungtinių Tautų bei daugelį kitų tarptautinių organizacijų (narystę blokuos Rusija bei Kinija). Vienintelis kol kas matomas rezultatas – įtampa regione vis didėja ir Kosovo krizės realus sureguliavimas atrodo toli kaip niekad. Ši situacija gali privesti ne tik prie Kosovo skilimo. Kosove gali prasidėti partizaninis karas. Pasiremiant Irako pavyzdžiu galima teigti, jog NATO pajėgos nėra tam paruoštos. Taip pat gali kilti neramumai Bosnijoje.

Todėl geriausia, ką šiandien galėjo padaryti mūsų parlamentarai – atidėti Kosovo pripažinimo klausimo svarstymą Seime. Ir tai yra išmintinga.

Autorius baigia straipsnį žodžiais „visa kita susitvarkys savaime“. Žinoma, Imantai, kad susitvarkys. Kada nors. Tik mūsų toje šviesioje ateityje jau nebus…

Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius

Šaltinis: Balsas.lt

Imanto Meliano viltis grįžti į VSD – Prezidentas

Imantas Melianas

Kaip pranešė “Karšto komentaro” šaltiniai, nuo pareigų nušalintas buvęs VSD 9-os valdybos operatyvinio poskyrio viršininkas Imantas Melianas laukia sugrįžtančio iš atostogų Prezidento Valdo Adamkaus, nes tikisi, kad jis padės jam sugrįžti į tarnybą VSD. Mat Imanto Meliano brolis Artūras Melianas yra liberalcentristas, t.y. Artūro Zuoko partijos narys ir dirba Vilniaus savivaldybėje socialinio departamento direktoriumi. Taigi manoma, kad per Artūrą Zuoką, kurio vaiko krikšto tėvas yra Prezidentas, pavyks įtikinti Valdą Adamkų, kad I.Meliano atleidimas iš VSD buvo “gryna politika”, ir per Prezidentą sugrąžinti I.Melianą į ankstesnes pareigas.

Kaip žinia, praėjusių metų spalio 2 d. buvęs aukštas VSD pareigūnas I.Melianas buvo sulaikytas neblaivus už mašinos vairo, o po to nušalintas nuo pareigų kaip pažeminęs VSD vardą.

I.Melianas mėgino į darbą sugrįžti per teismą, tačiau teismas jo skundą atmetė.

Savo atleidimo motyvus I.Melianas bandė paversti politika – esą jis turėjęs liudyti Seimo komisijai, todėl ir buvęs atleistas. Tačiau vargu ar galima pavadinti politika faktą, kad aukštas saugumo pareigūnas neblaivus vairuoja automobilį. Tai, be jokios abejonės, nė kiek nepanašu į jokią politiką.

Tačiau politika, manoma, yra tai, kad Imantas Melianas dirbo VSD – politikos ir saugumo kuluaruose jis vadinamas “konservatorių žmogumi”.

Spėjama, kad per I.Melianą, dirbusį VSD politinių ir visuomeninių procesų valdyboje operatyvinio poskyrio viršininku, dešinioji politinė jėga galėjo prastūminėti politinius užsakymus: per šiai valdybai pavaldžius žurnalistus viešinti politinius konkurentus kompromituojančią medžiagą ar atvirkščiai – imtis priemonių prieš dešiniąją partiją kritikuojančius žurnalistus.

Kaip žinia, praėjusių metų rudenį buvo suimtas “Laisvo laikraščio” leidėjas ir vyr.redaktorius, kelerius metus spausdinęs žurnalistinį tyrimą apie tai, kaip konservatoriai privatizavo “Mažeikių naftą”, o prieš konservatorių aršiausią kritiką “Karštą komentarą” prasidėjo visapusiškos represijos, siekiant šį konservatoriams nepalankų laikraštį sužlugdyti finansiškai, t.y. iš viso uždaryti.

Damulis, Bieliauskas, Braziulis, Melianas – manoma, kad tai kertiniai konservatorių “akmenys” VSD, kurių pagalba šita partija galėjo daryti įtaką svarbiausioje valstybės institucijoje. Ir būtent netekę savo atraminių stulpų, konservatoriai ėmė šaukti: SOS – valstybė pavojuje, VSD vadovą A.Pocių reikia atstatydinti. Nes konservatoriai tikisi, kad pakeitus VSD vadovą, į VSD bus galima sugrąžinti ir dabartinės vadovybės iš jo atleistus taip vadinamuosius konservatorių “kurmius” – Damulį, Bieliauską ir Melianą.

Tiesa, Imantas Melianas oficialiai dar neatleistas – nes esą jis serga: turi nedarbingumo lapelį ir į darbą neina. Mat jeigu jis sugrįžtų į VSD, tai nedelsiant būtų atleistas iš VSD už šios institucijos vardo pažeminimą.

Manoma, kad I.Melianas “sirgs” iki tol, kol Prezidentas grįš iš atostogų, o tada bandys per Artūrą Zuoką prašyti V.Adamkaus, kad šis sugrąžintų jį į darbą.

“Karštas komentaras” mano, kad Imantas Melianas gali piktnaudžiauti nedarbingumo lapeliu – įdomu, kokia liga net nuo spalio mėnesio serga neblaivus už vairo sučiuptas buvęs aukštas saugumo pareigūnas, jei VSD pasirodyti negali, o šalia Seimo esančioje picerijoje “Submarinas” su bičiuliais gerti kavą – gali?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: