Naujas savivaldos įstatymas gali nuslopinti gyventojų iniciatyvas, mano Imantas Melianas.
Ne paslaptis, kad savivaldos ir administracinio teritorinio suskirstymo reforma Lietuvoje jau senokai pateko į aklavietę. Niekaip nesugebama apsispręsti – reikia arba ne mūsų nedidelei valstybei aukštesnės pakopos teritorinių vienetų (dabartinių apskričių analogų), kiek jų turėtų būti ir kokiu principu jie turėtų būti sudaromi, ar tai turėtų būti centrinės valdžios filialai – „prefektūros“, ar aukščiausios pakopos savivaldybės? Nesutariama ir dėl dabar egzistuojančių bei iš naujo kuriamų savivaldybių galutinio skaičiaus bei jų sudarymo kriterijų. Siūloma tiesiogiai rinkti savivaldybių merus ir seniūnus, tačiau nesugebama apibrėžti, kokios pagaliau turėtų būti jų funkcijos ir kompetencijos ribos. Susidaro įspūdis, kad visi pasiūlymai keisti ar papildyti galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja šiuos klausimus, yra sąmoningai sujaukti. Kaipgi kitaip, jei, apvilkus juos įstatymo rūbu, Lietuvos savivaldos sistemoje kiekvienąkart sukeliamas vis didesnis chaosas. Ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra šios srities specialistų, kurie galėtų parengti visa apimančią savivaldos ir teritorinio suskirstymo (tai tiesiogiai tarpusavyje susiję dalykai) reformos projektą? Aišku, kad yra. Atitinkami pasiūlymai suformuluoti dar prieš 15 metų, tik tie, kurie yra valdžioje, niekaip nesugeba į juos atsižvelgti – užtat jie užsiima niekais.
Štai ir dabar, likus vos kelioms savaitėms iki Seimo rinkimų, yra priimta nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija, kuri įteisino naujus teritorinius vienetus – seniūnaitijas ir jų vadovus seniūnaičius. Atnaujintas įstatymas numato, kad seniūnaitis – tai dvejiems metams renkamas gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas, kuris „skatins gyventojus prižiūrėti kelius, gatves, kapines ir kitus infrastruktūros objektus, plėtoti ir organizuoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą“, o „rūpimus klausimus svarstys ir sprendimus priims seniūnaičių sueigose“. Visa tai jis turės atlikti visuomeniniais pagrindais (koks pasiaukojimas!). Be to, seniūnaitis turės balso teisę renkant seniūną. Numatyta, kad seniūnaitijos sudarymo projektą savivaldybės administracijos direktoriui turės pateikti seniūnas, o jį patvirtinti turės savivaldybės taryba.
Kandidatus į seniūnaičius pagal įstatymą galės siūlyti gyventojai, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos (ar tai nėra tas pats?), taip pat įstaigų ir organizacijų kolektyvai, veikiantys seniūnaitijoje. Kažkur girdėta, ar ne? Trūksta dar tik darbo kolektyvų, jaunimo ir moterų organizacijų bei karo ir darbo veteranų tarybų.
Bet gal tai iš tikrųjų šis tas nauja ir kokybiškai vertinga? Atsiverskime iki šiol galiojusio Vietos savivaldos įstatymo aštuntąjį skirsnį „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“ ir skaitykime: „Gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių (kaimo ar kelių kaimų, miesto arba miestelio) bendruomenės gyventojai gali išsirinkti bendruomenės atstovą (atstovus)“, kurių svarbiausias uždavinys – „rūpintis bedruomenės interesais ir atstovauti bendruomenei seniūnijoje, prireikus ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, taip pat supažindinti seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešus bendruomenės reikalus“. Tai kuo naujieji seniūnaičiai skirsis nuo senųjų bendruomenės atstovų? Kvailoku pavadinimu? Ir ar galima tokį niekalą pateikti visuomenei kaip įstatymo „tobulinimą“?
Vis dėlto pavyko aptikti ir vieną esminį skirtumą. Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo pažymėta, kad „gyvenamosios bendruomenės atstovas renkamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“, taigi joje nebuvo minimos jokios „asociacijos bei įstaigų ir organizacijų kolektyvai“. Ką tai reiškia, kai mūsų visuomenė yra pilietiškai demotyvuota – juk mobilizacinį resursą valdo tik „įstaigų ir organizacijų“ vadovai? Tai rodo, kad iš tiesų seniūnaičiais taps vietinės nomenklatūros žemesnės pakopos atstovai ir tie, kurie turės pasitraukti iš aukštesnių postų po artėjančių Seimo rinkimų. Žinoma, tai bus jau ne ankstesnis lygis, bet vis dėlto garantuotas pajamų šaltinis. Juk niekas nepatikės, kad seniūnaičiai iš tikrųjų darbuosis dykai ir tik po pagrindinio darbo likusiu laiku. Nebus fiksuoto atlyginimo – bus kitos, tikrai ne menkesnės pajamos.
Maža to, seniūnaičiai bus tikrojo bendruomeniškumo ir tikrosios savivaldos duobkasiai, nes ši nomenklatūros pakopa uzurpuos vietos bendruomenės visuomeninės saviraiškos galimybes. Artėjant savivaldybių ar Seimo rinkimams, seniūnaičiai (kaip kažkada kolūkių pirmininkai) jau bus tinkamai orientavę pakankamą procentą pavaldžios vietovės gyventojų, kad šie net nebandytų išsišokti. Sunku patikėti, kad bus kitaip, kai „demokratija“ nuleidžiama iš viršaus, ir nuleidžiama tų, kuriems tikros demokratijos nereikia.
Jeigu pasirodys, kad „nusipelnusiųjų gyventi geriau“ yra daugiau nei „seniūnaitijų“, „Alfos.lt“ komentatoriaus Lio pasiūlymu, Seimo nariai galėtų (jeigu spėtų) įteisinti dar gatvaičio, kiemaičio, kaimynaičio, daugiabutaičio, laiptinaičio ir „aukštaičio“ (vieno aukšto gyventojų vadovo) pareigybes. Juk reikia kaip nors kontroliuoti padėtį.

“Atgimimas“

Sabotažas

12 birželio, 2008

ai, kad įstoję į Europos Sąjungą turėsime uždaryti dabartinę Ignalinos atominę elektrinę, buvo žinoma jau seniai. Nenumaldomai artėjant vadinamajai “X” valandai, reikėjo tinkamai jai pasiruošti – nutiesti elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją ir pagaliau atsijungti nuo nelemtųjų Volgos kaskadų.

Bet kažkam labai nepatiko, kad tokiu būdu Lietuva įgys realią energetinę (taigi ir politinę) nepriklausomybę nuo Rusijos. Valdžia iki paskutinio momento apsimetinėjo, neva ji yra užsiėmusi kur kas svarbesniais reikalais, ir akivaizdžiai nenoromis atsigręžė į aptariamą problemą tik tada, kai jos sprendimui laiko jau nebeliko. Pagrindinės parlamentinės partijos (kaip kairės, taip ir dešinės) irgi demonstravo šiuo klausimu olimpinę ramybę arba pareikšdavo savo susirūpinimą tik dėl akių.

Suvokdama, su kokiomis liūdnomis pasekmėmis turės susidurti mūsų šalis ir jos gyventojai po 2009 metų gruodžio 31 dienos, Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Lietuvos socialdemokratų sąjungą (LSDS) ryžosi inicijuoti privalomąjį referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Buvo tikėtasi, kad, turėdama tautos mandatą, šalies vadovybė turės svarų papildomą argumentą derybose su Europos Sąjunga. Į iniciatyvinę grupę taip pat įsijungė Liberalų sąjūdis, profesinės sąjungos ir pavieniai Tėvynės likimui neabejingi piliečiai. Atrodė, kad ledai pajudėjo. Bet užsimaskavęs daugiaveidis priešininkas pasirodė stipresnis ir šį kartą.

Iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos į iniciatyvinę grupę deleguotos atstovės Dalios Vilimaitės “paaiškinimo” Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui: “Išvykus man komandiruotei į Maskvą 04.05 parašų rinkimo lapai (surašyti 248 lapų numeriai – I. M.), kurie buvo palikti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos būstinėje, dingo, tušti be parašų ir asmens duomenų”.

Nevarginsiu skaitytojo šio teksto vertimu į lietuvių kalbą. Galų gale, visokių nelaimių atsitinka, todėl visai nebūtina įtarinėti D.Vilimaitę, jog ji tuos lapus jau “pilnus su parašais ir asmenų duomenimis” nuvežė kažkam į Maskvą. Kaip ten bebūtų, dokumentų saugojimo tvarka LPSK būstinėje gerokai nustebino, ir ne tiek svarbu, ar juos išsinešė koks nors “valstybininkas”, ar šiaip pro šalį ėjęs valkata.

Įdomu kas kita. LPSK ėmė iš LSDS būstinės parašų rinkimo lapus keliais etapais – iš pradžių 200, vėliau 50 ir galiausiai dar 10 lapų. Visą laiką buvo sakoma, kad  parašai sėkmingai renkami, tačiau galop paaiškėjo, kad surinkti tik 23 parašai (dalis jų – be privalomų nurodyti paso numerių). Dar 10 tuščių lapų “profkonfederatai” grąžino, o 248, kaip jau minėjau – kažkokiu paslaptingu būdu pradangino.

Palyginimui – latvių pavyzdys. Ne per seniausiai Latvijos profesinės sąjungos (LBAS) organizavo referendumą dėl to, kad piliečiai turėtų teisę paleisti Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus, ir, pasirodo, joms pavyko surinkti apie 200 000 reikalingų parašų. Išvada – viskas priklauso nuo pilietinės atsakomybės (arba nuo jos nebuvimo). LPSK neparodė solidarumo, kuris turėtų būti pagrindinis profsąjunginės veiklos principas. Kas kita – švietimo, muitinės ir “Achemos” darbuotojų profesinės sąjungos, taip pat Pensininkų sąjunga “Bočiai”, kurios atsakingai pažiūrėjo į jų prisiimtus įsipareigojimus.

LPSK pavyzdys, deja, nėra vienintelis. Štai dar vienas dokumentas – Kauno rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo ir sporto skyriaus aktas Nr. R4 – 100 (2008. 05. 27), pasirašytas skyriaus vedėjos Irenos Marcinkevičienės, Ūkio poskyrio vyr. specialistės Rasos Zimonienės ir to paties poskyrio vyr. referentės (oho! – I. M.) Tomos Dobrovolskienės: ”Neįvykus referendumui “Dėl pritarimo Ignalinos atominės elektrinės uždarymui” (atkreipkite dėmesį, kaip suformuluotas referendumo tikslas – I. M.), surinkti 13 referendumo lapai su apklausos duomenimis, kuriuose nurodyti fizinių asmenų asmens kodai, buvo sunaikinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymu”. Na, su tokiu įstatymų taikymu esu asmeniškai susidūręs savo buvusioje darbovietėje, bet ir tai visgi nereiškia, kad ir šie “referendumo lapai su apklausos duomenimis” irgi nukeliavo kur nors į Maskvą.

Dėl galimybės prisidėti prie parašų rinkimo referendumo iniciatoriai bandė tartis ir su Kęstučio Juknio vadovaujama “Sandraugos” profesine sąjunga. 2008 metų balandžio 1 dieną LSDS pirmininkas ir referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorius A.Akstinavičius buvo gavęs tokio turinio K.Juknio elektroninį laišką: “Informuojame Jus, kad dėl parašų rinkimo (arba nerinkimo) prieš LEO. LT (dar vienas referendumo pavadinimo “variantas” – I. M.) priimsime sprendimą balandžio pabaigoje vyksiančiame Lietuvos profesinės sąjungos “Sandrauga” komiteto posėdyje. Apie priimtą sprendimą informuosime”. Neinformavo, nes tuo metu ponas Juknis turėjo svarbesnių reikalų – vertė savo profsąjungą politine partija. Įdomi tokia partija, ir pavadinimas geras – “Profesinių sąjungų centras”. Dabar rinkėjai tikrai turės iš ko rinktis – yra ir K.Juknio “Centras”, ir A.Paleckio “Frontas”, ir A.Valinsko “Cirkas”.

Pagal šiuo metu galiojantį referendumų įstatymą Seimas, jeigu jis būtų iniciavęs tokį referendumą, galėtų pradėti atitinkamą agitacinę kampaniją. A.Akstinavičius šių metų balandžio 16 dieną kreipėsi viešu laišku su tokiu pasiūlymu į Seimo narius, bet nesulaukė iš jų jokios reakcijos. Maža to, referendumo iniciatyvinė grupė negavo jai pagal įstatymą priklausiusio laiko LRT – 7 valandų radijuje ir tiek pat – televizijoje. Gavo tik po vieną valandą. Šiuo klausimu balandžio 25 dieną buvo kreiptasi į VRK pirmininką Z.Vaigauską, tačiau pastarasis pasiteisino, kad jis nėra gavęs atsakymo į savo paklausimą iš naujojo LRT vadovo A.Siaurusevičiaus (pirmadienį kalbėdamas per radiją VRK pirmininkas melavo, kad referendumo iniciatoriai apskritai nesikreipė į jį su tokiu prašymu).

Teko A.Akstinavičiui gegužės 14 dieną rašyti dar vieną viešą laišką, šįkart  Prezidentui, Seimo pirmininkui ir premjerui. Pagaliau šių metų gegužės 232 dieną (taip tekste – I. M.) iniciatyvinės grupės nariai gavo raštą Nr. S – 2008 – 5027, pasirašytą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo poskyrio vedėjo, pavaduojančio Priėmimo skyriaus vedėją, Petro Marudino (neaišku, kam trukdyti tokius svarbius žmones – galėtų ir Priėmimo poskyrio valytoja pasirašyti). Cituoju: “Pranešame, kad Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pavedimu viešas laiškas “Dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo privalomojo referendumo” perduotas VRK pirmininkui Z.Vaigauskui”. Ratas apsisuko.

Ar ne per daug atsitiktinumų ir nesusipratimų vienam konkrečiam atvejui? Ir kokios kontoros seifuose pagaliau atsidūrė “praganyti” ir “sunaikinti” neabejingų piliečių parašai?

Balsas.lt

Apie žanro specifiką (II)

9 birželio, 2008

 

Nesniai LRT vadovu paskirtas Audrius Siaurusevičius pasiskundė savo buvusiems kolegoms žurnalistams, kad jis yra patyręs vienos parlamentinės partijos (suprask – konservatorių) spaudimą. Ponas Audrius dūsavo, kad tokio spaudimo jam nėra tekę patirti per visą jo žurnalistinę karjerą. Tuo būtų galima ir baigti, nes ką gi daugiau galima pasakyti, jei šis ponas nejaučia skirtumo tarp VšĮ „Spaudos klubas“ ir VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“? Tačiau prisiminus, kad A.Siaurusevičius buvo ne tik VšĮ „Spaudos klubas“ direktorius, bet to paties pavadinimo televizijos laidos vedantysis, man pagailo Lietuvos žurnalistikos.

Pagailo, nes ponas A.Siaurusevičius tokiais savo pasisakymais paskelbė visam pasauliui, jog jis yra prastas žurnalistas. Juk tikras žurnalistas tiesiog privalo būti opozicijoje esamai valdžiai ir nuolat ginti visuomenės interesus. Savo ruožtu, valdžia visada bus nepatenkinta tikrais žurnalistais, nes jie neleidžia jai meluoti ir verčia vykdyti rinkiminės kampanijos metu duotus pažadus. Tikras žurnalistas privalo būti opozicijoje ne kairei ir ne dešinei (jos gali ir turi keistis vietomis prie valdžios vairo), bet valdžiai kaipo tokiai. Ta prasme tikras žurnalistas visada yra opozicijos (vėlgi nesvarbu – kairiosios arba dešiniosios) sąjungininkas. Kitas dalykas, kad jis turi būti pasirengęs kirsti ir opozicijai, jei ši užsiima demagogija ir populizmu.

O štai politinė opozicija tikrai negali „spausti“ žiniasklaidos (įskaitant nacionalinį transliuotoją), nes ji neturi tam reikalingų įrankių. Ne opozicija tvarko biudžetą, ne ji turi galimybių naudotis slapta  (gauta iš specialiųjų tarnybų) informacija, ne ji rengia aukšto lygio tarptautinius susitikimus, į kuriuos žurnalistus galima pakviesti, o galima ir nekviesti (arba pakviesti „kitus“ žurnalistus)…

Mūsų herojaus valdžia niekad (anot jo paties) „nespaudė“. Priešingai, valdžia visuomet jį glostė, ir ne tik dabartinė. Pernai žiniasklaida nemažai rašė apie skandalingą A.Siaurusevičiaus jubiliejaus šventimą, kuriame dalyvavo visas mūsų „elitas“ – nuo prezidentų iki KGB rezervistų. Mažiau prisimenamas pirmasis viešas „Spaudos klubo“ vedėjo gimtadienis, o be reikalo. Tada, 2000 – aisiais, irgi buvo įdomių dalykų – žurnalisto 33 – mečio minėjime dalyvavo (o siaube!) dabartinis konservatorių lyderis, tuometinis premjeras Andrius Kubilius. Buvo matyti, kad A.Siaurusevičius yra labai tuo patenkintas.

Bet LRT istorija žino ir kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, 2002 pavasarį, baigiantis televizijos sezonui, dabartinis premjeras, o tuomet – LSDP informacinio centro vadovas Gediminas Kirkilas spaudos konferencijos Seime metu pareiškė, kad Lietuvos televizijoje neturi likti „Faktų anatomijos“ laidos. Rita Miliūtė, tuometinė LTV vadovė, besąlygiškai pakluso neokomunistinės partijos veikėjo „nurodymui“ – „Faktų anatomijos“ neliko.

Šiandien R. Miliūtė bando įtikinti, kad cenzūros  LRT nėra ir nebuvo, o A.Kubilius visiškai teisėtai reikalauja iš naujosios LRT vadovybės nutraukti neįtikusių žurnalistų persekiojimą. Tiesa, ne visai aišku, kas trukdė A.Kubiliui reikalauti to paties iš ankstesnio LRT vadovo Kęstučio Petrauskio per penkis pastarojo vadovavimo LRT metus. Būtent tada iš LRT buvo išvaryti (arba priversti išeiti „savo noru“) tokie žurnalistai, kaip Lina Pečeliūnienė, Aras Lukšas, Rytis Juozapavičius, Vladimiras Laučius ir Nacionalinės premijos laureatas Albertas Žostautas. Būtent „K.Petrausko laikais“ LTV iš viešosios televizijos pavirto „šokančia ir dainuojančia“ televizija, kurios pagrindinėmis politinėmis laidomis liko tas pats A.Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“ ir Edmundo.Jakilaičio „Forumas“, būtent tada LRT eteryje įsitvirtino ir „Lietuvos rytas“. Bet tuomet A.Kubilius ne tik tylėjo dėl šių akivaizdžių negerovių, jis visokeriopai rėmė K.Petrauskio administraciją  ir net viešai užsipuolė A.Žostautą dėl pastarojo 2006 metų pabaigoje išplatinto atviro laiško.

Visgi tikėtina, kad D.Kuolio precedentas privertė A.Kubilių, V.Milaknį ir daugelį kitų atsikvošėti ir prisiminti nacionalinio transliuotojo reikšmę demokratijos sklaidai Lietuvoje. Atsikvošėti ir suvokti pavojų laisvajam žodžiui, kurį kelia klanas, kuriam priklauso ir pats A.Siaurusevičius. Juk politikai ne tik kad gali, bet ir privalo priversti LRT vadovybę gerbti pagrindinius demokratijos principus ir Lietuvos Respublikos įstatymus. Beje, būtina priversti LRT tarybą vykdyti LRT įstatymo nuostatą, pagal kurią naujai išrinktas LRT tarybos pirmininkas privalo ne vėliau kaip per 15 dienų paskelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus vietai užimti. Naujuoju LRT tarybos pirmininku tapo Gediminas Ilgūnas, taip kad „skaitiklis jau įjungtas“…

P. S. Po paskutinių A.Siaurusevičiaus viešųjų pasisakymų TSPMI direktorius Raimundas Lopata tiesiog privalo išmesti naująjį LRT vadovą iš savo instituto, nes pastarasis pademonstravo, jog jis visiškai nesuvokia, kaip demokratinėje visuomenėje turėtų funkcionuoti ir sąveikauti valdžia, opozicija ir žiniasklaida.

 

Balsas.lt

Apie žanro specifiką (I)

5 birželio, 2008

Pradžiai – pora citatų:

1. „Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones“.

2. „Mes, žemiau pasirašę Charkovo garvežių gamyklos ir 7 – tojo statybos tresto užsieniečiai darbininkai ir specialistai, jau pusę metų dirbantys Sovietų sąjungoje, susipažinę su pranešimais apie neįtikėtinai  piktybiškus pasisakymus Amerikoje ir Anglijoje,  atmetame visus šmeižikiškus prasimanymus apie priverstinius darbus sovietinėje miškų pramonėje (rus. – „lesozagotovki“ – I. M.)“.

Pirmas tekstas – visiška šviežiena – pasirodė šių metų birželio 2 dieną. Pasirodė normalioje (?) nepriklausomoje ir net demokratinėje Lietuvoje, švenčiančioje mūsų Sąjūdžio dvidešimtmetį. Antrasis yra šiek tiek senesnis,  jis pasirodė stalinistinėje „Pravdoje“ 1931 metų sausio mėnesio 23 dieną

Žinoma, visi mes, buvę tarybiniai žmonės puikiausiai pamename, jog 1931 (ir vėlesniais) metais jokių priverstinių darbų Komunistijoje būti nė negalėjo. Juk tai tiesiog aksioma, kurią kvestionuoti tegali kokie nors Amerikos imperializmo klapčiukai ir kitokie buržuaziniai nacionalistai, kurie šiandien įvardinami „politikos marginalais“.

Tai jie, niekam tikę marginalai, radikalai, liumpenproletarai, „pilietininkai“ ir kitokios visuomenės atliekos, nenorėdami dirbti visuomenei naudingo darbo, antradienį nutarė išbandyti „valstybei“ pasiaukojusių siaurovizininkų kantrybę. Sukvietę buvusius partizanus, disidentus, tremtinius ir kitokius deklasuotus elementus (pavyzdžiui, jaunimą iš Judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“), jie , apkvaitę nuo NATO militaristams parsidavusių savo vadeivų kurstytojiškų kalbų, nutarė pulti „laisvo žodžio“ citadelę –  pirčių demokratijai tarnaujančią  LRT vadovybę. Bet tiek to, dabar – apie viską iš esmės.

Dėl pirmosios citatos leisiu sau pastebėti, jog tokie „darbo kolektyvų“ laiškai – geriausias egzistuojančios cenzūros įrodymas, nes kur „darbo žmonių“ laiškai – ten neišvengiamai ir cenzūra, ir atvirkščiai. Dovanokite, jog esu priverstas kartoti savaime suprantamus dalykus, tačiau laisvė yra tik tada, kai tu gali kritikuoti vadovybę be jokių pasekmių savo tolesnei karjerai. O kai tenka laižyti vadovybei (net pačiai „fainiausiai“) tam tikras vietas – tai negražu ir neskanu. Tai – vergovė.

„Darbo žmonės“ tikina, kad nei anksčiau, nei dabar jokios cenzūros nebuvo ir nėra, nors tas pats Leonidas Donskis teigia, jog ji buvo, ir pateikia tam tikrų pavyzdžių. Ačiū Dievui, skaitytojas ir žiūrovas pats gali pasirinkti – kuo jam tikėti – Rita Miliūte ar Ryčiu Staseliu, įtikinančiai aprašiusiam cenzūros LRT atvejus. Beje, patys LRT „darbo žmonės“ turėtų atminti, kur po poros metų atsidūrė 1931 metų kolektyvinio laiško „podpisantai“. Ir dabar bet kuris iš LRT „pasirašėlių“ bet kurią dieną gali tapti, pavyzdžiui, kokio nors „Lietuvos ryto“ paskvilio personažu. Pavyzdžių vėlgi yra:

„Mes, ukrainiečių sovietiniai rašytojai, ryžtingai smerkiame taip vadinamų literatų Svetlično, Stuso, Sverstiuko, Karavanskio, brolių Horynių, Morozo, Čornovilo, Osadčio, matematiko Pliuščio, V.Nekrasovo ir kitų, paskendusių nacionalistinėje pelkėje ir neatgailaujančių dėl savo antisovietinės veiklos, veiksmus. Nėra ir negali būti pasigailėjimo tiems, kurie užsimojo prieš pačius švenčiausius dalykus – prieš socializmą, prieš amžiną rusų ir ukrainiečių tautų draugystę, prieš mūsų vieningą šeimą. Jų rašliava, sukurta siekiant sugriauti ir susilpninti sovietinę valdžią, bus atmesta mūsų liaudies ir istorijos“. Skanaus.

Net keista, kaip greitai „valstybininkams“ pasisekė sugražinti mus į praeitį. Kita vertus, ta praeitis visada buvo su mumis. Prisiminkime „darbo žmonių“ žanro virtuozą Darių Jurgelevičių ir jo 1987 metų komjaunuolišką „atkirtį sovietinės tikrovės šmeižikams“, kuris buvo išspausdintas tame pačiame „Lietuvos ryte“ (atsiprašau – „Komjaunimo tiesoje“). Gerai, kad istorija kruopščiai fiksuoja bent jau tokių „podpisantų“ parašus. Tai leidžia (pavyzdžiui, tyrinėtojams) jau dabar sudarinėti jų sąrašus.

O apie naujojo LRT vadovo Audriaus Siaurusevičiaus kančias  pakalbėsime truputį vėliau.

Balsas.lt

 

Nužudžius pulkininką Vytautą Pociūną, prieš dvidešimt mėnesių prasidėjo pilietinis Lietuvos atgimimas. Žmonės pradėjo domėtis, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje, kas tie paslaptingi lėlininkai, de facto uzurpavę valdžią valstybėje ir pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu? Paaiškėję faktai ir jų detalūs komentarai daugelį iš mūsų privertė susimąstyti ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta, visai kitomis akimis. Lietuviai nėra karštakošiai pietiečiai, jie neskuba išeiti į gatves su kirviais arba beisbolo lazdomis, kaip tokiu atveju būtų pasielgę žmonės kitose geografinėse platumose. Ir vis dėl to „valstybininkams“ labai neramu. Kas jau kas, tačiau jie tikrai gauna pakankamai adekvačią informaciją apie nuotaikas Lietuvos visuomenėje ir apie joje, vaizdžiai kalbant, kylančią temperatūrą. Gal niekas ir nesivaikys jų gatvėse su kuolais ir neperdirbinės gatvių šviestuvų į improvizuotas kartuves, bet Seimo rinkimai yra Seimo rinkimai su visais numanomais (ir nenumanomais) jų netikėtumais. Demokratija yra toks dalykas, kad kartais net ir tie, kurie, atrodytų, amžiams įsitvirtino valdžios piramidėje, atsiduria gatvėje. Arba belangėje. Tokiais atvejais nepadeda nei užvaldyti valdžios svertai, nei kiti kontroliuojami resursai. Nepadės ir jokie „palauk“.

Todėl ir „valstybininkai“ nesėdi rankas sudėję, jie karštligiškai „pluša“. Nedaug kas atkreipė dėmesį į tą prezidento metinio pranešimo vietą, kur jis kalba apie tai, jog „mūsų kariuomenė sėkmingai didina savo galias šalies viduje“, nors niekas taip ir nepaaiškino, ką tai galėtų reikšti. Kol šito nepaaiškino nei prezidentas, nei jo tekstų rašytojai, visuomenė pasilieka sau teisę perskaityti šitą sakinį pažodžiui – kaip grasinimą įvesti šalyje karinę padėtį (ar kažką panašaus) tuo atveju, jei artėjančių Seimo rinkimų rezultatai pasirodys netinkami  nei „valstybininkams“ su jų numanomais šeimininkais, nei jų kontroliuojamoms Lietuvos politinėms jėgoms.

Nežinau, kiek su vadinamųjų „jėgos struktūrų“ koncentravimu „valstybininkų“ rankose yra susijęs policijos generalinio komisaro pakeitimas, bet daug kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu kažkaip urmu „išsityrė“ (puikus Ryčio Juozapavičiaus išrastas terminas) daugelis metų metais STT tirtų bylų. Dar įdomiau tai, kad į STT akiratį visgi niekaip nepatenka viena valdžioje akivaizdžiai užsibuvusi ir su „valstybininkais“ itin susitapatinusi nomenklatūrinė partija. Tokiu būdu visoms su status quo taikstytis neketinančioms jėgoms ir kitokiems valstybėje susidariusios nenormalios situacijos kritikams siunčiamas labai aiškus signalas: „Arba jūs nusiraminkite, arba būsite vienokiu ar kitokiu būdu sunaikinti“ (nebūtinai fiziškai, yra ir rafinuotesnių oponentų nutildymo priemonių, nei tos, kurios buvo panaudotos pulkininko V.Pociūno atžvilgiu).

Bet tai, kaip sakoma, tik kraštutiniam atvejui. Kur kas svarbiau paveikti lietuvių protus, nes BNS – „Lietuvos Ryto“ – TV3 pajėgos pasirodė esančios per menkos šiai misijai vykdyti. Pasakyta – padaryta, ir štai ne per seniausiai nacionaliniam transliuotojui vadovauti buvo paskirtas vienas pagrindinių „valstybininkų“ klano asmenų. Nežinau kaip kiti, bet aš kažkodėl netikiu, kad tai pasitarnaus LRT politinių ir informacinių laidų objektyvumui ir nešališkumui.

Dar viena „valstybininkų“ taikoma prevencinė priemonė – tai jų operatyvus reagavimas į vykstančius politinės konjunktūros pasikeitimus. Atrodytų, na kam gali būti pavojinga ir apskritai bent kiek įdomi tokia Pilietinės demokratijos partija? Tačiau pakako, kad jos nauju vadovu taptų savo principingą pilietinę poziciją demonstravęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, kuris ketino pasikviesti į šią partiją naujų žmonių ir paversti ją veiksnia politine jėga, ir tą pačią dieną visi likę šios partijos nariai Seime staiga pajuto nenumaldomą norą tapti premjero vadovaujamos partijos nariais. Žinoma, visi mes tiesiog privalome manyti, kad ir tai – viso labo dar vienas atsitiktinumas.

Bet ir tai dar ne viskas. Nusitaikyta ir į tuos, kurie, būdami pakankamai pajėgūs finansiškai, galėjo skirti nemenkas sumas įvairių, įskaitant opozicines, partijų rinkiminėms kampanijoms, taip pat nepriklausomos žinisklaidos rėmimui. Kažkur esančioje pirtyje buvo nutarta, kad reikia pabandyti juos pamaloninti, ir taip – faktiškai „nukenksminti“. Kaip kitaip galima vertinti pranešimą, kad Bronislovas Lubys tapo „Leo.LT“ stebėtojų tarybos nariu? Bent jau man tai labai panašu į Gedimino Kirkilo sukurtą ir Vytauto Ališausko „vadovautą“ komisiją , neva turėjusią išsiaiškinti V.Pociūno žūties aplinkybes. Nieko ji neišsiaiškino (tiesą kalbant, net ir nebandė), tačiau kažkiek legitimavo „valstybininkų“ veiksmus bent tuo, kad jos veikloje buvo sutikę dalyvauti valstybininkai be kabučių – profesorius Vytautas Landsbergis ir generolas Jonas Kronkaitis.

Kokia iš viso to peršasi išvada? Išvada paprasta – lietuvių liaudies patarlė „Neik su velniu obuoliauti“ dar nėra pasenusi. Ir dar viena išvada – žmonės, būkite budrūs. Tai tikrai dar ne visas „valstybininkų“ priemonių arsenalas, skirtas mūsų piletinio sąmoningumo „prevencijai“. Deja.

Šaltinis: Balsas.lt

Maždaug trijų pastarųjų mėnesių laikotarpyje besidominčius čečėnų tautos kova dėl nepriklausomybės pasiekia prieštaringa informacija apie gilius nesutarimus pasipriešinimo judėjimo vadovybėje ir jos diferenciacija. Vakarų (jau nekalbant apie Lietuvą) šaltiniai nepateikia apie tai jokios sistemingos informacijos, rusų šaltiniai yra (kaip ir visada) tendencingi ir nepatikimi, o pagrindiniai pačių čečėnų interneto tinklalapiai „Chechenpress“ ir „Kavkazcenter“ pateikia diametraliai priešingą nuomonę šiuo klausimu. Kas gi ten iš tikrųjų vyksta? Prieš atsakydamas į šį klausimą, pabandysiu trumpai apžvelgti šios už laisvę kovojančios Šiaurės Kaukazo respublikos politinę raidą.

 

1991 metų lapkričio 1 dieną paskelbusi apie savo suverenitetą Čečėnijos Respublika (nuo 1994 metų – Ičkerijos Čečėnų Respublika) išgyvena sudėtingą ir prieštaringą politinės sistemos tapsmo ir jos transformacijų metą. Neskaitant dviejų karų (antrasis dar tęsiasi) ir okupacijos, dar 1991 – 1997 metais buvo padėti Ičkerijos politinės ir teisinės sistemos pamatai, kurių kertiniai akmenys yra:

 

– 1991 metų spalio 27 dieną įvykę Čečėnijos Respublikos parlamento ir prezidento rinkimai, kuriuos vainikavo išrinktojo prezidento Džocharo Dudajevo (vadovavo šaliai 1991 – 1996 metais) lapkričio 1 dienos įsakas dėl Čečėnijos Respublikos suvereniteto;

 

– Čečėnijos Respublikos parlamento 1992 metų kovo 12 dieną priimta Čečėnijos Respublikos konstitucija, atitinkanti visus civilizuoto pasaulio konstitucinės teisės reikalavimus;

 

– Chasavjurto susitarimai, pasirašyti 1996 metų rugpjūčio 31 dieną Rusijos Federacijos ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos įgaliotų atstovų, kuriuose numatyta, kad politinis Ičkerijos statusas privalo būti galutinai nustatytas iki 2001 metų gruodžio 31 dienos;

 

– 1997 metų sausio 27 dieną įvykę Ičkerijos Čečėnų Respublikos parlamento ir prezidento rinkimai, kurie tarptautinių stebėtojų buvo pripažinti teisėtais;

 

– Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidento Aslano Maschadovo (vadovavo šaliai 1997 – 2005 metais) 1997 metų gegužės 12 dieną pasirašyta Taikos ir tarpusavio santykių pagrindų sutartis, kuria Ičkerija de facto pripažinta tarptautinės teisės subjektu. Chasavjurto susitarimai ir 1997 metų gegužės 12 dienos sutartis nebuvo įvykdytos, nes 1999 metų pabaigoje jas sulaužė Rusija, pradėjusi Antrąjį Čečėnijos karą. Dėl tos pačios priežasties 2002 metais (kaip to reikalauja Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucija) negalėjo įvykti eiliniai Ičkerijos parlamento ir prezidento rinkimai.

 

Be to, 2003 metais Ičkerijos Čečėnų Respublikos Užsienio reikalų ministerija, vadovaujama Iljaso Achmadovo, parengė memorandumą “Kelias į taiką: per tarptautinį valdymą – į Nepriklausomybę”, pagal kurį, sprendžiant karo veiksmų nutraukimo ir Ičkerijos politinio statuso galutinio nustatymo klausimus, Jungtinėms Tautoms buvo siūloma pritaikyti Čečėnijoje patirtį, įgytą Bosnijoje ir Hercegovinoje, Rytų Timore ir Kosove.

 

Šalia to tenka pripažinti ir šiurkščius Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucijos pažeidimus, kuriuos įvykdė aukšti Ičkerijos Čečėnų Respublikos pareigūnai:

 

– 1993 metų balandžio 2 dieną Čečėnijos Respublikos prezidentas D.Dudajevas, neturėdamas tam konstitucinių įgaliojimų, paleido Čečėnijos Respublikos parlamentą;

 

– 1996 metais Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinasis prezidentas Zelimchanas Jandarbijevas (laikinai vadovavo šaliai 1996 – 1997 metais) įteisino Ičkerijos konstitucijai prieštaraujančią šariato teisę ir šariato teismus;

 

– 1998 metų lapkričio mėnesį Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentas A.Maschadovas, nusileidęs islamistų jam daromam spaudimui, sudarė antikonstitucinę Konsultacinę tarybą (būsimąjį Valstybės gynybos komitetą – Madžlis-ul-Šurą) prie Ičkerijos prezidento;

 

– 1999 metų vasario 3 dieną Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentas A.Maschadovas įteisino “šariato valdymą”;

 

– 2002 metų birželio 27 – liepos 4 dienomis vykusio “išplėstinio” Valstybės gynybos komiteto – Madžlis-ul-Šuros posėdyje buvo pakeista Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucija, paskelbus, kad Ičkerija yra “islamiška valstybė”. Šis sprendimas net tris metus nebuvo paviešintas oficialiais Ičkerijos Čečėnų Respublikos kanalais, o prezidentas A.Maschadovas nuo jo distancijavosi. Iš naujo apie „pagerintą“ konstituciją pradėta kalbėti tik 2005 metais, Abdulchalimui Sadulajevui tapus laikinuoju Ičkerijos prezidentu;

 

– 2005 metų rugpjūčio 11 – 19 dienomis Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinasis prezidentas A. Sadulajevas (laikinai vadovavo pasipriešinimo judėjimui 2005 – 2006 metais) paleido legitimią Ičkerijos vyriausybę bei Ičkerijos prezidento atstovų užsienio valstybėse institutą ir pagrasino paleisti Ičkerijos parlamentą. Be to, pagal „pagerintą“ konstituciją buvo numatytas iš esmės nekonstitucinis prezidento įgaliojimų perdavimo (jam žuvus arba patekus į nelaisvę) mechanizmas ir įvestas „bajatas“ – asmeninė vyriausybės narių ir karo vadų priesaika prezidentui kaip Madžlis-ul-Šuros emyrui. Visa valdžia buvo galutinai sukoncentruota Valstybiniame gynybos komitete – Madžlis-ul-Šuroje, kas vertintina kaip antikonstitucinis perversmas;

 

– 1998 metais Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentas A.Maschadovas ir 2005 metais laikinasis Ičkerijos prezidentas A.Sadulajevas buvo įtraukę į Ičkerijos Čečėnų Respublikos vyriausybę asmenis, vadovavusius teroristinėms operacijoms (Šamilį Basajevą) ir kvestionavusius Ičkerijos konstitucinę santvarką (Movladį Udugovą);

 

– 2007 metų spalio 30 dieną paskelbtas Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinojo prezidento Dokos Umarovo (laikinai vadovavo pasipriešinimo judėjimui 2006 – 2007 metais) pranešimas apie Islamo Valstybės Kaukazo Emyratas įkūrimą, Ičkerijos pertvarkymą į Kaukazo Emyrato velajatą (provinciją) Nochčičio (Čečėniją) – šalia velajatų Dagestanas, Galgaičio (Ingušija), Nogajų stepė (Stavropolio kraštas), Iriston (Šiaurės Osetija) ir jungtinio velajato Kabarda, Karačajus ir Balkarija. Pats D.Umarovas pasivadino emyru Abu Usmanu. Tokiu būdu buvo bandyta galutinai likviduoti čečėnų valstybingumą kaipo tokį, pakeičiant jį nelegitimiu, daugiataučiu teokratiniu pseudovalstybiniu dariniu.

 

Visi šie pažeidimai buvo padaryti islamistų destruktyvių veiksmų pasekoje – arba išprovokavus atitinkamą situaciją, arba dėl jų daromo spaudimo, arba piktnaudžiaujant jiems suteiktais įgaliojimais. Islamistai (dar vadinami salafitais arba vachabitais) propagavo “grynąjį islamą” ir atmetė civilizuotus kovos dėl Čečėnijos išlaisvinimo metodus. Kovą dėl Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybės ir jos tarptautinio pripažinimo jie pakeitė musulmonų karu su netikėliais, įrašydami į pastaruosius ne tik rusų okupantus ir jų kolaborantus, bet ir visą “judeokrikščionišką” pasaulį, įskaitant jiems nepritariančius musulmonus. Islamistų veikla, ypač Ičkerijos Čečėnų Respublikos laikinųjų prezidentų A.Sadulajevo ir D.Umarovo veiksmai, labai pakenkė kovotojų už Ičkerijos laisvę įvaizdžiui ir atitolino jos tarptautinio pripažinimo galimybę.

 

Pažymėtina, jog pseudoislamiški nukrypimai buvo pastebėti Čečėnijoje dar iki jos nepriklausomybės paskelbimo. Daug pasako vien jau tai, jog pirmųjų islamistinių partijų šalyje – „Islamo kelio“ ir Islamo atgimimo partijos – įkūrėjai 1990 metais buvo atitinkamai KGB agentas (vėliau „opozicinis sukilėlis“ prieš D.Dudajevą) Beslanas Gantamirovas ir KGB pulkininkas Adamas Denijevas. Beje, ir Z.Jandarbijevo vadovaujama Vainachų (toks yra bendras čečėnų ir ingušų pavadinimas) demokratinė partija siekė ne Čečėnijos – Ingušijos nepriklausomybės, o tik sąjunginės respublikos SSRS sudėtyje statuso. Yra žinoma, kad Z.Jandarbijevas, sužinojęs, kad ne jis ir ne kitas islamistas – Š.Basajevas laimėjo 1997 metų prezidento rinkimus, pareiškė gausiai susirinkusiems užsienio žurnalistams, jog rinkimų rezultatai yra „sufalsifikuoti“.

 

Ne iš karto buvo suvoktas ir Š.Basajevo veiklos destruktyvus pobūdis. Tik vėliau tapo žinoma, kad prieš teisėtos Gruzijos vyriausybės kariuomenę kovęsis jo būrys Abchazijoje buvo apmokytas Rusijos spec. tarnybų instruktorių. Vėlesni Š.Basajevo „žygdarbiai“, tokie, kaip beginklių ligonių ir medikų paėmimas įkaitais Budionovske arba neva jo organizuota operacija Maskvos „Nord – Osto“ teatre, leido Kremliaus propagandai įtikinti Vakarus, jog čečėnai yra religiniai fanatikai ir teroristai, o ne kovotojai dėl Tėvynės laisvės.

 

Islamistų veiklos Ičkerijoje analizė leidžia daryti prielaidą, kad dalis jų (pirmiausia vadovai) sąmoningai diskreditavo kovą dėl Ičkerijos laisvės ir nepriklausomybės, galimai vykdydami Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis. Šią prielaidą bus galima patvirtinti (arba paneigti) tik atsiradus galimybėms susipažinti su slaptais Rusijos archyvais. Manytina, kad islamistų vadovaujamų būrių eilinių kovotojų dėl menko išsilavinimo ir pergyventų karo baisumų greičiausiai nuoširdžiai tikėjo savo vadų skleidžiamomis “tiesomis”.

 

Keistą ir ilgą Ičkerijos demokratinio vystymosi kelio šalininkų ir islamistų sambūvį Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybėje galima paaiškinti ne tik tuo, kad demokratai turėjo stipresnes pozicijas diplomatiniame fronte, o islamistai – lauko vadų tarpe, bet ir vadinamuoju „čečėnocentrizmu“, dėl kurio bet kuris čečėnas dažnai yra laikomas „savu“, „patikimesniu“, negu čečėnų mentaliteto subtilybių suvokti neva nesugebantis kitatautis.

 

Taigi, nuo 1999 metų šalia konstitucinių valdžios šakų – prezidento, parlamento ir vyriausybės, Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybėje įsigalėjo nekonstitucinė valdžios institucija – Valstybės gynybos komitetas – Madžlis-ul-Šura. Susidarė paradoksali situacija, kai parlamentas ir dalis vyriausybės (pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras A.Zakajevas) savo veikloje vadovavosi teisėta 1992 metų konstitucija, o prezidentas (nuo 2005 metų vidurio), didžioji dalis jo iš naujo sudarytos vyriausybės ir Valstybės gynybos komitetas – Madžlis-ul-Šura – 2002 metais neteisėtai pakeista jos versija.

 

Nežiūrint islamistų padarytos žalos, visada buvo institucijų (parlamentas) ir aukštų pareigūnų (I.Achmadovas, A.Zakajevas ir kiti), kurie liko ištikimi 2002 metų Ičkerijos Čečėnų Respublikos konstitucijai. Dėl šios priežasties Ičkerijos Čečėnų Respublika per visą laikotarpį nuo 1991 metų traktuotina kaip nepriklausomybės bei tarptautinio pripažinimo siekianti valstybė (pripažinimas – labiau politikos, o ne teisės klausimas), įgyvendinanti teisę į savigyną. Ši teisė garantuojama pagal bendrąją tarptautinę teisę. Neapibrėžtas Ičkerijos statusas (nepripažinimas) yra jos konstitucinės raidos ir daugelio kitų Čečėnijos vidinių (ir ypač – jai primestų) problemų priežastis. Pagrindinė kaltė dėl Ičkerijos nepripažinimo tenka imperinio mąstymo neatsikračiusiai Rusijai, sulaužiusiai 1997 m. gegužės 12 dienos Sutartį dėl taikos ir tarpusavio santykių pagrindų, kuri galėjo (ir turėjo) tapti tolesnio pripažinimo de jure proceso pagrindu. Beje, šį pažeidimą konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimas savo 1999 metų lapkričio 16 dienos rezoliucijoje dėl karo Čečėnijoje.

 

Nors formaliai islamistai kartu su demokratais įėjo į Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybę, realiai jie buvo tokie patys čečėnų tautos rytdienos duobkasiai, kaip ir atvirai su rusų okupantais kolaboruojantys išdavikai iš Ramzano Kadyrovo marionetinės administracijos. Dėl šios priežasties anksčiau ar vėliau turėjo įvykti atomazga, kuri arba privestų prie galutinio čečėnų išsivadavimo judėjimo degradavimo (jo pavirtimo į totalinį karą su visu likusiu pasauliu), arba leistų jam apsivalyti ir grįžti prie tų idealų, kurie ir paskatino tautą stoti į kovą už Tėvynės laisvę. Nejaukiai jautėsi ir daugelis kovojančios čečėnų tautos simpatikų, kurie negalėjo remti veikėjų, skelbiančių savo priešais visą krikščionišką pasaulį. Juk paskaičius kai kuriuos „Kavkazcenter“ tekstus galima buvo pagalvoti, kad Čečėniją užpuolė ne Rusija, o Jungtinės Amerikos Valstijos su Izraeliu (arba bent jau Rusija kartu su pastarosiomis).

 

Įvykius pagreitino jau minėtas „Kaukazo Emyrato“ paskelbimas, kas leido 1992 metų konstitucijai ištikimiems čečėnų politikams – patriotams, vadovaujamiems užsienio reikalų ministrui A.Zakajevui, pareikšti, kad „emyratininkai“, įskaitant buvusį laikinąjį prezidentą D.Umarovą, daugiau neturi teisės kalbėti jų išduotos valstybės – Ičkerijos Čečėnų Respublikos – vardu. Netrukus Ičkerijos parlamentas paskyrė A.Zakajevą naujuoju ministru pirmininku; prasidėjo atkuriamasis valstybės darbas. Atnaujintą Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybę pripažino ir dauguma užsienyje veikiančių čečėnų diplomatų, įskaitant ir Vilniuje reziduojančią Aminat Saijevą. Nežiūrint to, kad sąlygos veikti Ičkerijos vyriausybei tremtyje yra labai sunkios ir tenka atlaikyti ne tik Kremliaus diversantų ir propagandistų, bet ir buvusių „bendražygių“ iš neegzistuojančio „Kaukazo Emyrato“ atakas, teisėta pasipriešinimo judėjimo vadovybė galutinai sugrįžo į civilizuotą politinio veikimo lauką. Tik A.Zakajevo vyriausybė tęsia teisėtų Ičkerijos prezidentų – karvedžių D.Dudajevo ir A.Maschadovo politinį kursą, ko negalima pasakyti nei apie V.Putino fašistinio režimo išlaikomą R.Kadyrovo gaują, nei apie Abu Usmano (buvusio D.Umarovo) „kaukazietišką talibaną“.

 

Imantas Melianas,

Politikos apžvalgininkas,

asociacijos „Lietuva – Ičkerija“ tarybos narys

Kovo 11-ąją dieną perskaičiau nervingą Tomo Baranausko repliką „Vargšai ir vėliava“, skirtą niekadėjų, užsimojusių išniekinti mūsų trispalvę, demaskavimui. Susinervinau ir aš, ir nutariau pats susipažinti su „pirminiu šaltiniu“ – dieną prieš tai pasirodžiusiu žurnalistės Jolitos Skinulytės straipsniu dienraštyje „Vilniaus diena“. Dar pagalvojau – kaip čia dabar toks solidus dienraštis šventės išvakarėse taip nusivažiavo ir suteikė savo tribūną Tėvynės priešams?

 
Iškart prisipažinsiu, jog esu senas istoriko Tomo Baranausko talento gerbėjas, be to, pažįstu jį asmeniškai. Visada žavėjausi jo erudicija ir įdomiomis Lietuvos valstybingumo apyaušrio įvykių rekonstrukcijomis ir interpretacijomis. Daugelis iš skaitytojų turbūt prisimena ir Tomo aistringą, bet puikiai argumentuotą atkirtį dirbtinio žemaitiškojo separatizmo kurstytojams.

 Deja, perskaitęs J. Skinulytės straipsnį, taip ir nesupratau, kas gi šįkart iššaukė gerbiamo istoriko susierzinimą. Neradau straipsnyje nė vieno teiginio, kurį būtų galima pavadinti nepagarbiu mūsų valstybės simbolių atžvilgiu.

 Specialistų pasvarstymai apie tai, kokia galėtų būti Lietuvos valstybinė vėliava – jokia naujiena. Dar 1939 metais dailininkas (beje, taip pat heraldikos žinovas) Mstislavas Dobužinskis siūlė Prezidentui Antanui Smetonai grąžinti Lietuvos trispalvei tradicines spalvas, kurios pagal europinę heraldinę tradiciją turėjo atitikti herbo spalvas. Įteisinti naują (raudoną – geltoną – baltą) Lietuvos trispalvę sutrukdė tik sovietų invazija. Jei Lietuva būtų atsilaikiusi dar bent metus – greičiausiai mūsų partizanai prisiekinėtų, bučiuodami ne dabar mums įprastą, o „dobužinskinę“ vėliavą. Ne kitokią ir mes keltume Sąjūdžio mitingų metu. Bet buvo taip, kaip buvo, ir nieko baisaus čia nėra. Aš tik noriu pasakyti, kad visi simboliai irgi kažkada atsiranda ir kažkada nunyksta, ir nėra tame jokios duotybės. Kam jau kam, bet profesionaliam istorikui tai turėtų būti savaime suprantami dalykai.

 Juolab kad „sutriuškintame“ straipsnyje kalbama net ne apie „dobužinskinę“, o apie autentišką istorinę, jau septintą šimtmetį skaičiuojančią Lietuvos vėliavą – baltą Vytį raudoname audekle. Tai kur čia „kriminalas“?

 Ne viena pasaulio valstybė yra pakeitusi savo vėliavą; kai kurios iš jų – net keliskart. Štai Vokietijos trispalvė iki 1919 metų buvo juoda – balta – raudona, o ir dabartinė Kanados vėliava atsirado tik prieš keturiasdešimt metų. Naujausi pavyzdžiai – Ruandos ir Gruzijos pakeistos valstybinės vėliavos, kurios bent jau man atrodo išvaizdesnės nei prieš tai buvusios. O juk senoji Gruzijos vėliava plevėsavo ir pirmojo šios šalies prezidento Nojaus Žordanijos (1918 – 1921), ir atkurtos nepriklausomybės paskelbimo (1991) laikais. Tai ką, dabar turėtume laikyti prezidentą Michaelą Saakašvilį išdaviku?

 Sutikčiau, kad apie tokius dalykus savo kompetentingą nuomonę pirmiausia turėtų išsakyti istorikai (ypač heraldikos žinovai), ir tik po to – politikai ir visa plačioji visuomenė, neišskiriant ir rinkodaros specialistų. Jie irgi, kaip ir visi piliečiai, turi teisę į savo nuomonę – juk ne visi reklamos ir rinkodaros specialistai dalyvavo kuriant niekalą, pavadintą „Lietuvos įvaizdžio formavimo koncepcija“, kurią neseniai patvirtino mūsų miela vyriausybė.

 Todėl nematau jokio pagrindo vadinti dienraštį „Vilniaus dieną“, žurnalistę J. Skinulytę ir jos kalbintus asmenis „gariūnišką dvasią“ propaguojančiais „dvasios ubagais“. Normalioje visuomenėje negali būti uždraustų temų – net ir tais atvejais, kai jos iš tikrųjų yra skausmingos. Kvailių, niekšų ir išdavikų Lietuvoje tikrai pakanka, tik jų reikėtų pasidairyti anaiptol ne tarp šios diskusijos apie mūsų vėliavą dalyvių.

Šaltinis: Balsas.lt