Išskirtinis Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministro pirmininko Achmedo ZAKAJEVO interviu „XXI amžiui“ ir http://www.slaptai.lt
Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministras pirmininkas Achmedas ZAKAJEVAS atsako į Lietuvos laikraščio „XXI amžius“ ir internetinio portalo http://www.slaptai.lt korespondento Imanto MELIANO klausimus.

Gerbiamas Premjere, praėjusių metų pabaigoje čečėnų tautą užjaučianti tarptautinės bendruomenės dalis įdėmiai stebėjo tam tikras permainas, vykusias čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie situaciją, susidariusią čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje prieš vadinamojo „Kaukazo Emyrato“ paskelbimą ir įvardinti šio įtartino projekto užsakovus?

Visiems yra žinoma, kad Rusija yra priešiškai nusiteikusi Čečėnijos nepriklausomybės atžvilgiu. Teoriškai būtų galima įtarti, kad „Emyrato“ paskelbimo iniciatoriai yra nauji Rusijos sąjungininkai, tačiau iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau. „Emyrato“ iniciatoriai Isa Umarovas ir Movladis Udugovas yra patyrę provokatoriai, o Rusija, be jokios abejonės, yra šio projekto užsakovas.

Pakreipti Čečėnijos vadovybės kursą kitu, nei nepriklausomos valstybės sukūrimo keliu, naudojant šiam reikalui religinę retoriką, buvo bandoma nuo pat pradžių, t. y. nuo 1991 metų. Prastos reputacijos veikėjas Beslanas Gantemirovas, tuo metu buvęs Čečėnijos islamiškosios partijos pirmininku ir Prezidento Džocharo Dudajevo patikėtiniu, jau 1991 – 1993 metais bandė įvesti Čečėnijos Respublikoje vadinamąjį „šariato valdymą“. Panašios „šlovės“ Adamas Denijevas žengė kitą radikalų žingsnį, paskelbdamas save chalifu. Nesugebėję paveikti Džocharo Dudajevo ryžto, abu šie provokatoriai nusimetė kaukes ir jau su Rusijos vėliava vykdė Čečėnijos Respublikos teritorijoje ardomąją teroristinę veiklą.

KGB gerai žinojo, ko jis siekia, kai 1989 metais Astrachanėje įvyko SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigiamasis suvažiavimas. Panašiai kaip Vladimiro Žirinovskio vadovaujama liberaldemokratų partija, jau dvidešimt metų trukdanti susivienyti tikriesiems Rusijos liberalams ir demokratams, SSRS islamiškojo atgimimo partija, įleidusi šaknis buvusios SSRS musulmoniškuose regionuose, „sėkmingai“ suskaldė musulmonus, suskirsčiusi juos į „teisingus“ ir „neteisingus“. Islamiškasis radikalizmas tapo Maskvai puikia vakcina prieš vienos ar kitos musulmoniškos tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimą.

Nacionalinio išsivadavimo judėjimo sėkmei pirmiausiai būtina tautos vienybė, taip pat pačios metropolijos ir kaimyninių šalių geros valios žmonių simpatijos ir palaikymas. Religinis ekstremizmas sunaikina abi šias sąlygas.

Nežinau, kada „teisingu musulmonu“ pasidarė Anzoras Astemirovas, bet kalbant apie Isą Umarovą ir jo brolį Movladį Udugovą, yra žinoma, kad jie kartu su Beslanu Gantemirovu ir Adamu Denijevu buvo vieni iš SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigėjų. Situaciją prieš „Emyrato“ paskelbimą, apie kurią Jus klausiate, galima įvardinti kaip priešpriešos tarp Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybės ir aukščiau minėtų Čečėnijos valstybingumo priešininkų kulminaciją. Jiems nepavyko likviduoti legitymių IČR valdžios institucijų, kaip jie to tikėjosi. Iš mūsų pusės, mes pagaliau išsilaisvinome iš ilgus metus mus kankinusios smaugiančios virvės.

Tikrų čečėnų tautos bičiulių Lietuvoje absoliuti dauguma su pasitenkinimu sužinojo apie Jūsų ir IČR Parlamento ryžtingas priemones, kurios leido užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams – bandymui likviduoti ne tik legitymias čečėnų valstybės institucijas, bet ir pačią Ičkerijos Čečėnų Respubliką kaip tokią. Gal Jūs galėtumėte įvardinti pagrindinius principus, kuriais grindžiamas atnaujintos čečėnų vadovybės politinis kursas?

Čečėnų vadovybės politinis kursas yra grindžiamas 1992 metų IČR Konstitucija, kuri skelbia, kad Čečėnijos Respublika yra nepriklausoma valstybė. Čečėnijos Konstitucijoje atsispindi visi visuotinai pripažinti demokratijos principai, todėl aš jų nekartosiu.

Sakykite prašom, kokios, Jūsų manymu, yra proporcijos pagal požiūrį į atnaujintą IČR vadovybę ir į taip vadinamo „Emyrato“ideologus pačioje čečėnų visuomenėje, Europos šalių čečėnų diasporoje, čečėnų politikų tarpe ir tarp karo lauko vadų, kovojančių IČR teritorijoje?

Negalvokime, kad „Emyrato“ užsakovai yra naivūs. Jie puikiai suvokė pareiškimo, kurį jie parengė Dokai Umarovui, absurdiškumą. Jie net nesistengė surašyti jį taip, kad jis būtų bent kam nors priimtinas. Buvo reikalingas tik pats Čečėnijos valstybingumo likvidavimo faktas, kas ir būtų įvykę, jei IČR Parlamentas nesiimtų adekvačių priemonių.

Galima surasti Dokos Umarovo pareiškimą palaikiusių žmonių, bet nerasime tokių, kurie tikrai rimtai žiūrėtų į šį pareiškimą.

Daugelis Europos šalių ir JAV intelektualų ir dauguma žmogaus teisių gynėjų remia čečėnų tautos kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę. Deja, kol kas to paties negalime pasakyti apie šių šalių vyriausybių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų vadovybės oficialią poziciją. Tačiau nepanašu, kad Jūs ir kiti čečėnų politikai – IČR Parlamento ir Vyriausybės nariai – nieko neveiktumėte. Būtų įdomu sužinoti, (žinoma, jei tai galima paviešinti), kokios tarptautinės oranizacijos ir kurių Vakarų šalių valstybinės institucijos jau šiame etape demonstruoja abipusiškai naudingų kontaktų su vienintele teisėta Čečėnijos valstybės vadovybe svarbos supratimą?

Yra dalykai, kuriuos tenka priimti tokius, kokie jie yra. Kas turi interesų Kaukaze ir suvokia Čečėnijos vaidmenį šiame regione, tas palaiko su mumis nuolatinius ryšius. Dėl suprantamų priežasčių mūsų susitikimai būna konfindencialūs, tačiau visada – abipusiškai naudingi. Aš kalbu apie kai kurių Vakarų Europos valstybių vyriausybes. Be to, mes nuolat susitinkame su nacionalinių parlamentų nariais ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų atstovais.

Lietuvos ir kitų vakarų krikščionių (katalikų ir evangelikų) šalių visuomenė su nuostaba ir liūdesiu sužinodavo apie buvusios IČR vadovybės (tiksliau, jos ideologų) antikrikščioniškus ir antijudėjiškus pasisakymus. Kartais atrodydavo, kad čečėnų žemę ir čečėnų tautą naikina ne barbarai iš satanistų ir fašistų valdomos Rusijos, o amerikiečiai, britai ir izraeliečiai. Kaip į IČR tautines bei religines mažumas ir į visą tai, ką „emyratininkai“ vadina „judėjokrikščionišku pasauliu“, žiūri dabartinė IČR vadovybė?

Bandydama kultivuoti vadinamąją „islamišką tvarką“, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba puikiai žinojo, ką ji daro. Čečėnijos Respublikos mobiliojo ryšio sistema, veikianti kaip Maskvos valdomo mobiliojo ryšio struktūrinis padalinys, specialiai buvo perduota „islamiškosios tvarkos“ emyrui Movladžiui Udugovui. Tam pačiam Udugovui Maskva padovanojo televizijos įrangą, kad jis galėtų propaguoti „islamiškąją tvarką“ ir diskredituoti teisėtai išrinktą čečėnų pasipriešinimo judėjimo lyderį – Prezidentą Aslaną Maschadovą. Prieš pat Šamilio Basajevo surengtą provokaciją Dagestane (ir jos metu), kai viskas buvo blokuojama, laisvai funkcionavo Udugovo tinklalapis „Kavkazcenter“, kuris skelbė pasauliui apie „čečėnų kovotojų“ žygį. Prasidėjus Antrąjam karui, Udugovas kartu su savo tinklalapiu persibazavo į saugesnę vietą ir iš jos nuolat antrino Maskvai, paskelbusiai Čečėniją „tarptautinio islamiškojo terorizmo centru“.

Būtent Udugovas ir jo komanda bando pateikti įvykius Kaukaze kaip islamo ir „judėjokrikščioniškojo pasaulio“ konfliktą. Tenka apgailėstauti, tačiau tam tikru laipsniu religinės retorikos įtakai pasidavė ir daugėlis čečėnų lyderių, nors visada buvo tokių, kurie demaskuodavo šią tik Kremliui naudingą Udugovo propagandą. Galima sakyti, kad Dokos Umarovo paskelbtas „Emyratas“ tam tikra prasme turėjo ir teigiamų pasekmių, nes tai leido Čečėnijos vadovybei galutinai atsiriboti nuo Udugovo ir jo įtakos. Savaime suprantama, kad dabartinė Čečėnijos vadovybė pagarbiai žiūri į IČR tautines bei religines mažumas, taip pat į bet kur esančius įvairių rasių ir religijų atstovus.

Neseniai viename Jūsų pasisakymų teko nugirsti, kad naujasis Rusijos Federacijos vadovas galimai bus lankstesnis, ieškodamas būdų taikiam „Čečėnijos klausimo“ sprendimui. Ar Jus iš tikrųjų manote, kad Rusija per artimiausius dešimtmečius kažkokiu stebuklingu būdu pajėgi tapti civilizuota valstybe, su kuria bus įmanoma palaikyti garbingus ir lygiateisiškus santykius, ar tai buvo tik Jūsų gerų ketinimų deklaravimas, skirtas ne tiek Kremliui, kiek pasaulio bendruomenei?

Pirmiausia, Putino epocha ir jo bandymai jėga išspręsti Rusijos ir Čečėnijos konfliktą – jau praeityje, nors konfliktas taip ir liko neišspręstas. Antra, pagal Rusijos tradiciją naujas vadovas vykdo nauja kursą net tada, kai sūnus gauna caro sostą iš tėvo. „Naujumas“ Rusijos ir Čečėnijos konflikte gali reikšti tik politinio sprendimo paieškas. Kas link artimiausių dešimtmečių, tai aš iš tikrųjų esu tikras, kad Rusija pasikeis į gerąją pusę. Tiesa, prieš tai ji dar turės išsižadėti kolonijinių ambicijų, dėl kurių ji prievarta valdo daugiau kaip dešimtį musulmoniškų tautų. Tik tada Rusija iš tikrųjų taps civilizuota pasaulio bendruomenės nare.

Ačiū Jums už atsakymus.

“XXI amžiaus“ priedas “SLAPTIEJI TAKAI“

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume). Imantas Melianas

 

Įvykusių pirmalaikių Gruzijos prezidento rinkimų ir referendumo dėl šios šalies stojimo į NATO rezultatai aiškiai parodė, kad Rusijos pastangos grąžinti gruzinus į savo troškų glėbį patyrė visišką fiasko. Nepadėjo nei mesti dideli pinigai, nei žmonių kurstymas, nei riaušių organizavimas, nei per televizijos kanalą „Imedi“ skelbiami nurodymai – kurias Tbilisio gatves reikia užtverti, kur nukreipti riaušininkų minias ir panašiai. Tarsi pabrėždamas savo ir visos išmintingos tautos triumfą, Mihaelis Saakašvilis pakvietė išbalusį Vladimirą Putiną į savo inauguravimo iškilmes.

 

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume).

 

Tam tikros jėgos, kurios įtariamos ryšiais su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis, bandė juodinti M.Saakašvilį ir jo vykdomą politiką ir pas mus Lietuvoje. Štai “valstybininkų” klano ruporo “Lietuvos ryto” dukterinis leidinys “Ekstra” (2007.11.19) išspausdino nedidelės apimties Audriaus Lingio rašinėlį “Gruzijos tautą įsiutino prezidento žygiai”.Galima būtų nekreipti dėmesio į šią tendencingo leidinio publikaciją, bet mane sudomino autoriaus pasirinkta (arba jam įtikinamai pasufleruota) tema – pastarųjų mėnesių įvykiai Gruzijoje, ir Lietuvoje gyvenančių gruzinų požiūris į juos.

 

Kažkodėl autorius nepanoro išsiaiškinti nuomonės tų Lietuvos gruzinų, kurie pritaria jų etninės tėvynės pasirinktam politiniam kursui. Jis net nebandė susisiekti su „Rustavelio“ gruzinų draugijos vadovu, žinomu rašytoju Zurabu Džavachišviliu (kuris, beje, atstovauja gruzinų tautinę mažumą Tautinių bendrijų taryboje prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento). Vietoj to, jis pakalbino du „opozicijos atstovus“ – Gigą Bukiją ir Sergą Amirgulašvilį, kurie pavaizdavo padėtį Gruzijoje išimtinai juodomis spalvomis. Jeigu G.Bukija yra Gruzijos parlamento narys, tai visiškai neaišku, kokiu būdu „opozicijos atstovu“ tapo S.Amirgulašvilis – Lietuvos pilietis, buvęs milicininkas, o dabar – verslininkas.

 

Viskas paaiškėjo, pasikalbėjus su „Rustavelio“ draugijos nariais. Pasirodo, dar prieš porą metų visi Lietuvos gruzinai priklausė „Iberijos“ draugijai, įkurtai šviesaus atminimo sąjūdininkės Dali Gogišvili-Juodišienės. Problemos prasidėjo, kai iš Gruzijos į Lietuvą dėl problemų su teisėsauga buvo priverstas grįžti verslininkas Valerijus Gelašvilis. Prieš kelioliką metų jis demonstratyviai atsisakė Lietuvos pilietybės dėl neva nepagrįsto jo persekiojimo tautiniu pagrindu. Lietuvos teisėsaugininkai iš tikrųjų buvo buvo susidomėję V.Gelašvilio persona, bet visai ne dėl jo tautybės, o dėl tabako ir alkoholio kontrabandos organizavimo. Vėliau jis keletą metų gyveno Gruzijoje ir net buvo išrinktas į jos parlamentą.

 

Grįžęs į Lietuvą V.Gelašvilis, niekad nestokojęs pinigų, nutarė paversti „Iberijos“ draugiją kovos prieš M.Saakašvilį įrankiu. Jos nariai buvo verčiami pasirašyti Gruzijos prezidentą smerkiančius pareiškimus, kas buvo nepriimtina daugeliui sąmoningų šios organizacijos senbuvių. Jie suvokė, kad tokiu būdu jie bus sukompromituoti ir Lietuvoje, ir Gruzijoje. Galiausiai, neapsikentę su V.Gelašvilio (kuris pasiskelbė nauju „Iberijos“ pirmininku) diktatu ir visišku draugijos veiklos sužlugdymu, jie įkūrė atskirą „Rustavelio“ draugiją.

 

Tai tiek žinių apie lietuviškąją „gruzinų opoziciją“ ir mūsų „valstybininkų“ žiniasklaidą, maloniai sutinkančią suteikti savo tribūną destrukcijos skleidimui.

 

http://www.slaptai.lt

Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir prasidėjęs naujos valstybės tarptautinio pripažinimo procesas iššaukė  ne tik Serbijos bei Rusijos, bet ir kai kurių valstybių – NATO bei ES narių (Rumunijos ir Slovakijos) arba kandidačių (Gruzijos) susierzinimą ir pasipriešinimą. Ir Lietuvoje jau pasigirdo bauginimų, jog tai – tik neišvengiamų kataklizmų pradžia; neva tuojau viena po kitos pradės byrėti ir kitos valstybės, ypač tos, kuriose yra kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų. Vakar teko girdėti išvedžiojimų, kad dabar ir Šalčininkų rajonas galėsiąs atsiskirti nuo Lietuvos, nes situacija „ten“ (Kosove) ir „čia“ (Pietryčių Lietuvoje) esanti „identiška“. Ar iš tikrųjų taip? Gal tikrai Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jo tarptautinis pripažinimas sukuria pavojingą precendentą ir atveria Pandoros skrynią? Pabandykime tai išsiaiškinti.

Vienas iš pagrindinių argumentų, paslaugiai pateikiamų serbų (ir rusų) propagandistų ir dažnai naudojamų siekiant pagrįsti nepriklausomo Kosovo tariamą „neteisėtumą“, yra tai, kad Kosovas yra serbų tautos etninės teritorijos sudėtinė dalis; maža to – tai serbų tautos lopšys, o albanai atsikėlė į jį daug vėliau, „išstumdami“ iš krašto jo tikruosius šeimininkus. Deja, viskas buvo šiek tiek kitaip. Albanai yra senųjų krašto gyventojų – ilyrų – palikuonys, kalbantys vienintele gyva išlikusia ilyrų kalbinei grupei priklausančia kalba. Ilyrų gyvenamas plotas prieš pora tūkstančių metų buvo nepalyginamai didesnis už dabartinės Albanijos bei Kosovo teritoriją; jis apėmė didžiąją dalį dabartinių Vengrijos, Kroatijos, Bosnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Makedonijos ir šiaurės vakarų Graikiją (Epyrą). Vėliau iš pietų į Ilyriją pradėjo smelktis graikų, o iš vakarų – lotynų kalbos; kalbančių neolotyniškomis šnektomis iki šiol išliko Kroatijos (istriečiai) ir Serbijos (aromunai) kalnuose. Ir tik VI amžiuje po Kristaus gimimo Ilyrijoje pasirodo serbų protėviai slavai, atėję čia nuo Dunojaus žemupio. Taip kad, remiantis istorija, ne serbai turėtų pretenduoti į Kosovo teritoriją, o albanai – į Serbijos (žinoma, juokauju).

Ilyrų kalbos relikto – albanų kalbos –  vientisas masyvas išliko tik dabartinės Albanijos ir Kosovo teritorijoje. Tai nereiškia, kad tam tikra dalis albanų tautos niekad nėra persikėlusi gyventi kitur. Vengdami turkų jungo viduramžiais albanai katalikai masiškai kėlėsi į Italiją, o albanai stačiatikiai – į Graikiją. Namų bibliotekoje turiu nepakeliamo svorio1906 metais Leipcige išleistą pasaulio atlasą („Andrees Handatlas“), kuriame yra ir tuometinės Europos etninis žemėlapis. Jame pažymėtas albanų etninis plotas, kuris 1906 metais dar priklausė Osmanų imperijai, visiškai sutampa su šiandienos jų gyvenama teritorija. Tikiuosi, niekas nemano, jog vokiečių kartografai jau prieš šimtą metų pataikavo albanų nacionalistams? Kita vertus, įvairūs karai ir kitos negandos vienu ar kitu metu galėjo kažkiek pakoreguoti serbų ir albanų etninę sieną, bet tai savaime dar nieko nereiškia. Iki serbų Kosovo teritorija priklausė Romos imperijai, vėliau – Bizantijos imperijai, dar vėliau – Bulgarijai; po serbų – Osmanų imperijai, todėl visai neaišku, kodėl taip sureikšminamas būtent serbiškasis Kosovo istorijos periodas. Net jeigu priimtume serbų etnocentristinės istoriografijos peršamą versiją, jog albanai „atsikraustė“ į dabartinio Kosovo teritoriją tik XVI amžiuje, ar tai turėtų reikšti, jog jie neturi teisės lemti savo likimo? Juolab kad iš tikrųjų XVI amžiuje niekas Kosove niekur nesikraustė, tiesiog vietiniai albanai, kuriuos prieš tai ilgai engė serbų diduomenė, noriai priimdavo turkų atneštą musulmonų tikėjimą.

Be savo „motininės“ etninės teritorijos, mano minėtame žemėlapyje albanai pažymėti dar ir Graikijoje – Atikoje ir rytinėje Peloponeso dalyje. Iki mūsų dienų jie ten neišliko – siekdami aukštesnio socialinio statuso pietų Graikijos albanai noriai perimdavo graikų kalbą ir jų tautinę savimonę. Kas kita – Italija (Sicilija, Apulija), kur iki mūsų dienų išliko albaniški kaimai ir albanų kalba.

Bet grįžkime į Kosovą, kuris, beje, iki 1969 metų vadinosi „Kosovo ir Metochijos autonominis socialistinis kraštas“. Reikia pripažinti, kad serbų lyderiai padarė viską, kad kosoviečiai visiems laikams prarastų norą gyventi bendroje su jais valstybėje. Vietinių albanų diskriminavimas prasidėjo iškart po Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (Kraljevina SHS, nuo 1929 metų – Jugoslavija) sukūrimo, nes ją valdė serbiška Karadžordževičių dinastija; tas pats tęsėsi ir pokario metais, šalį valdant komunistams. Nežiūrint to, kad juodkalniečių buvo tris kartus mažiau negu  Kosovo albanų, pastarieji pokario Jugoslavijoje turėjo ne sąjunginės respublikos, o tik autonominio krašto Serbijos respublikos sudėtyje statusą. Visą laiką buvo pabrėžiama, kad Jugoslavija – slavų valstybė, o albanai (kaip, beje, ir Voivodinos autonominio krašto vengrai) – tik nepageidaujami, bet dantis sukandus šiaip taip pakenčiami dėl „istorinių nesusipratimų“ čia atsiradę atsitiktiniai pakeleiviai. Apie tai, kas vyko Jugoslavijoje prasidėjus jos fragmentacijai, turbūt dar visi pakankamai gerai prisimename. Jeigu ne kraštutinis Belgrado vadeivų serbiškasis nacionalizmas, kuris rėmėsi panslavizmo ir stačiatikiškojo mesianizmo idėjomis, šis procesas galėjo sustoti iškart po Slovėnijos ir Kroatijos atsiskyrimo. Bet buvo taip, kaip buvo, atsiskirti panoro net ta pačia kalba kaip ir serbai kalbantys bei tą patį tikėjimą išpažįstantys juodkalniečiai. Tai ko norėti iš kosoviečių, kurių atžvilgiu Belgradas ėmėsi grynų gryniausios genocido politikos? Aiškinimai, kad štai Juodkalnija buvo sąjunginė buvusios Jugoslavijos Respublika, o Kosovas – viso labo Serbijos autonomija, iš tikrųjų nieko nepaaiškina, nes remdamasi ta pačia logika Rusija atsisako „paleisti“ iš savo troškaus glėbio valstybinio savarankiškumo siekiančią Ičkerijos Čečėnų Respubliką. Tarsi čečėnas ar Kosovo albanas būtų kažkuo menkesnis už tadžiką, ukrainietį arba tą patį juodkalnietį vien tik dėl to, kad komunistai vienas respublikas pavadino sąjunginėmis, o kitas – autonominėmis.

Kažkodėl nereikėjo jokio kraujo praliejimo, kai Slovakija buvo nutarusi atsiskirti nuo Čekijos. Ir Kanados bombonešiai tikrai nebombarduotų Monrealio, jeigu įvykusį referendumą dėl nepriklausomybės būtų laimėję Kvebeko separatistai. Bet tai – jau visai kitokie papročiai ir kitokia politinė kultūra, kurioje nėra vietos sąvokai „iskonnyje zemli“ “nuo amžių priklausančios žemės“.

„Balkanizacijos“ sąvoka irgi atsirado kur kas anksčiau, negu tapo aktualus Kosovo nepriklausomybės klausimas, o ir kitos pusiasalio tautos (įskaitant mūsų tikėjimo brolius kroatus) buvo entuziastingai įsivėlusios į tarpusavio skerdynes daug anksčiau ir kur kas didesniu mastu, nei kosoviečiai. Tai kodėl būtent jų (Kosovo albanų) apsisprendimas gyventi savarankiškai apaugo tokiomis spekuliacijomis? Ar nėra tai savotiškas „konfesinis rasizmas“, dėl kurio priešinamasi ir Turkijos priėmimui į ES? Galų gale galime prisiminti ir antitezę balkanizacijai, kai visas pusiasalis „tvarkingai“ priklausė vienai valstybei – Osmanų imperijai.

Oficialusis Belgradas nutarė nutraukti diplomatinius santykius su Kosovo nepriklausomybę pripažinusiomis valstybėmis, įskaitant JAV, o Serbų stačiatikių bažnyčios galva gėdina Serbijos kariuomenės generolus dėl to, kad jie dar nepavertė Kosovo miestų ir kaimų pelenais (kas, be abejo, yra labai „krikščioniška“). Na ir kas? Kam nuo to bus blogiau? Manau, kad tik tiems patiems politikų ir religinių šovinistų įaudrintiems Serbijos žmonėms, kuriems neišvengiamai dar teks susikurti kokybiškai naują savo savimonę, naują tapatybę, kurioje neliks vietos „vyresniojo brolio“ sindromui. Niekam nereikia dar vieno, šįkart stačiatikiško, „talibano“ visai šalia Europos centro. Ir serbams, ir kosoviečiams dar ilgai teks gyventi ne tik šalia, bet ir kartu šiame vis sparčiau besikeičiančiame pasaulyje. Beje, didesnė dalis buvusių anglų kolonijų didžiuojasi savo priklausymu Britų tautų sandraugai, tai kodėl, pavyzdžiui, nepabandžius sukurti analogiško darinio Balkanuose, kuriame nebūtų jokių „vyresniųjų“ ar „jaunesniųjų“ brolių, jokių „geriečių“ stačiatikių ir „blogiečių“ katalikų bei musulmonų? Kol kas nepanašu, jog būtų bent jau bandoma judėti ta linkme.

Dabar dėl „Didžiosios Albanijos“ projekto. Gal jis ir egzistuoja pavienių albanų nacionalistų galvose abipus sienos, tačiau nėra jokių prielaidų, jog šis projektas būtų realizuotas artimiausiais dešimtmečiais. Pirmiausia dėl to, kad Kosove formuojasi (iš dalies jau susiformavo) savitas, atskiras nuo Albanijos mentalitetas. Kosoviečiai yra albanai tiek, kiek jiems reikia tautiečių užtarimo prieš nedraugingus svetimtaučius (pirmiausia serbus), bet buvimas vieningos „Didžiosios (Dievulėliau, kokia ji „didelė“) Albanijos“ sudėtyje neišvengiamai iššauktų išcentrines tendencijas. Tai jau visai kitokia patirtis ir kita tradicija. Kosoviečiai turi tautinės priespaudos patirties, tačiau jie niekad negyveno ir nevargo stalinistinio – maoistinio Envero Chodžos režimo sąlygomis, jie kartu su kitais jugoslavais galėjo uždarbiauti (ir tuo pačiu pažinti normalesnį pasaulį) Vokietijoje. Jų buitis – daugiau „jugoslaviška“, o ne „albaniška“; jie net išoriškai aiškiai skiriasi nuo tautiečių Albanijoje (nėra tokie nuskurdę ir suvargę). Ir nesvaikime dėl dar vieno „islamiško fundamentalizmo bastiono“ atsiradimo Europoje – tokiems teiginiams nėra net menkiausio pagrindo.

Atskirai apsistosiu ties Rusijos vaidmeniu visoje šitoje operetinėje desperacijoje. Kaip ir paprastai, Maskva bando blefuoti: viešai besitaškydama seilėmis dėl Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, ji tyliai ruošiasi išpešti iš to sau naudos. Maždaug taip: „Mes labai nenorėjome, kad taip atsitiktų, tačiau dabar mes būsime tiesiog priversti pripažinti Transnistrijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę“. Realiai situacija aplink Kosovą labiau lygintina ne su išvardintomis teritorijomis, kurias Rusija okupavo Moldovoje ir Gruzijoje, bet su jau minėta Ičkerija, kuri nusipelno nepriklausomybės tikrai ne mažiau negu Kosovas. Deja, Maskva nėra Belgradas, ir Šiaurės Atlanto aljansas negali surengti ten analogiško „blickrygo“, nerizikuodamas sukelti kur kas didesnį pasaulinį gaisrą.

Pagalvojus darosi suprantamesnė ir Rumunijos, Slovakijos bei Gruzijos pozicija šiuo klausimu. Ne ta prasme, kad būtų galima ją pateisinti, bet bent jau bandant ją suprasti. Kol kas šios šalys anaiptol nėra pilietinės visuomenės etalonai (kaip, beje, ir mūsų brangioji Tėvynė), tad siekdami strateginių tikslų jų vadovai yra priversti skaitytis su savo tautiečių nuomone, kuri, deja, nėra laisva nuo visokiausių istoriškai susiformavusių tautinių bei religinių fobijų ir stereotipų. Tokiu būdu   provakarietiški šių valstybių lyderiai bando išlošti laiko pagrindiniams strateginiams (o ne ritualiniams) politiniams tikslams pasiekti. Bet net ir tokiu atveju visame tame lieka negeras prieskonis: šitaip yra deklaruojamas išankstinis nepasitikėjimas savo tautinių mažumų lojalumu, ir, kas dar blogiau, tuo parodoma, kad Bukareštas, Bratislava ir Tbilisis tarsi nėra tikri dėl jų suvereniteto mažumų kompaktiškai gyvenamose teritorijose legitimumo.

Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati. Tbilisis nevykdė abchazų ir osetinų genocido – priešingai, iš šių teritorijų buvo išvaryta dauguma vietinių gruzinų (iki karo veiksmų pradžios abchazai Abchazijoje sudarė tik 18% gyventojų). Nei Vašingtonas, nei Briuselis, nei Tirana nedalino masiškai vietos gyventojams savo pasų, kaip tai daro Rusija okupuotoje Gruzijos dalyje. Galiausiai, apie politinių sprendimų teisėtumą spręs civilizuotas pasaulis, o ne pusiau fašistinis Kremliaus režimas. Kai kam jau būtų metas susivokti, kad šiandien Rusija gali lygintis ne su JAV, o, geriausiu atveju, tik su Kinija ir Indija, na dar su Brazilija (su kuo ir sveikiname).

Apibendrinant reikia pažymėti, jog nėra ir negali būti vienodų trafaretų panašių problemų sprendimui. Kiekvienas atvejis yra unikalus, ir kiekvieną kartą būtina atsakingai atsižvelgti į visas jo sudedamąsias. O privalomos yra tik dvi sąlygos:
1. absoliučios krašto gyventojų daugumos daug kartų išreikštas aiškus apsisprendimas;
2. civilizuoto pasaulio (jo pagrindinių valstybių ir tarptautinių organizacijų) pritarimas.

Visa kita susitvarkys savaime.

Šaltinis: Balsas.lt

Separatizmo korta iki šiol lieka mėgstamu vis labiau agresyvėjančios Rusijos politikos įrankiu. Būtent dėl šios priežasties Gruzijai nepavyksta susigrąžinti Abchazijos ir Pietų Osetijos, o Moldovai – Padniestrės kontrolės. Tai – anaiptol nepilnas teritorijų, kuriose Rusija vienaip arba kitaip bando sukelti separatistines nuotaikas (arba palaikyti jau egzistuojančias), sąrašas. Krymas ir Donbasas Ukrainoje, šiaurinės Kazachijos sritys, tautinių mažumų gyvenami plotai Azerbaidžane, Estijos šiaurrytinis kampas, Latvijos Latgalija – visur Maskva ieško (ir dažniausiai atranda) „skriaudžiamų“ ir tariamai dėl to savo šaliai nelojalių veikėjų, kurie imasi vadovauti įvairaus pobūdžio „tautiniams išsivadavimo judėjimams“.

Būtų keista, jeigu su separatizmo apraiškomis nesusidurtume ir Lietuvoje.

Vos atsikūrusi Lietuvos valstybė susidūrė su Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema. 1918 metų vasario 16 dieną paskelbta Lietuvos nepriklausomybė nesukėlė vietinių gyventojų entuziazmo, kadangi jie savo išsivadavimo iš rusų jungo viltis siejo su atgimstančia didele ir stipria Lenkija. Kita vertus, istoriškai Vilnius ir jo apylinkės niekada anksčiau nebuvo Lenkijos dalimi, todėl lietuvių veikėjai visiškai pagrįstai laikė jį integralia Lietuvos dalimi. Lietuvos nesėkmę Pietryčių Lietuvoje 1918-1922 metais nulėmė ir nelygios jėgos, ir nepalanki daugelio vietos gyventojų etnopolitinė orientacija. Dėl to Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema virto mūsų jaunos valstybės teritoriniu ir moraliniu praradimu.

Kitas separatistinis iššūkis Lietuvai buvo, kai 1923 metų pradžioje civiliais persirengę Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai perėjo Klaipėdos krašto, kurį tuo metu Antantės pavedimu valdė prancūzai, sieną ir inscenizavo vietinių gyventojų sukilimą. Nors vietos lietuviai (lietuvininkai) ir sudarė didesnę gyventojų dalį, dėl istorinio likimo, kultūros ir tikėjimo skirtumų ne visi pritarė vargingesniems „didlietuviams“. Dar daugiau – prijungimas prie Lietuvos suerzino Klaipėdos krašto vokiečius, kurie, kaip ir kitose po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atimtose teritorijose, svajojo apie Vokietijos galybės atkūrimą.

1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, SSRS (o nuo 1991 metų – Rusija) nenorėjo susitaikyti su Lietuvos praradimu. Tada, be sabotažo, provokacijų ir kitokių kenkimo būdų, buvo prisimintas ir separatizmas, kurį Kremliaus šeimininkai daugiau ar mažiau sėkmingai iki šiol naudoja kitų valstybių destabilizavimui ir diskreditavimui.

Iš pradžių sovietai bandė remtis rusakalbiais Lietuvos gyventojais, daugiausiai susitelkusiais didmiesčiuose (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje), taip pat tuometinėje Sniečkaus gyvenvietėje (dabar – Visagino miestas). Įvairūs SSKP „platformininkai“, „jedinstvininkai“ ir „interfrontininkai“ savo šeimininkų Maskvoje užsakymu pradėjo kurstyti žmones prieš atgimstančią nepriklausomą Lietuvą ir kelti reikalavimus prijungti Lietuvos sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą prie Gudijos SSR, o Klaipėdą su Klaipėdos kraštu – prie Rusijos Federacijos administruojamos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities. 1988-1991 metais Vilniuje, Klaipėdoje ir Sniečkuje daug kartų vyko „lietuvių nacionalistų keršto“ išsigandusių bei provokatorių apkvailintų rusakalbių gyventojų mitingai ir stambių įmonių „darbo kolektyvų“ susirinkimai, kuriuose Kremliaus buvo prašoma „pažaboti Vytauto Landsbergio klikos terorą“.

Visa tai liovėsi, kai 1991 metais Maskvoje žlugo antidemokratinis pučas. Netekę paramos iš „centro“, provokatoriai nusiramino. Turėjo reikšmės ir tai, kad rusakalbių gyvenamos vietovės nesudarė kiek didesnės kompaktiškos teritorijos. Be to, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarptautinio pripažinimo 1991 metais maždaug trečdaliu sumažėjo čia gyvenusių rusakalbių skaičius – 1991-2007 metais iš Lietuvos išvyko apie 140 000 rusų, ukrainiečių, gudų, totorių ir kitų rusakalbių gyventojų, nesiejusių savęs su Nepriklausoma Lietuva. Tarp išvykusių didelį nuošimtį sudarė buvę partiniai bei tarybiniai darbuotojai ir sovietinės kariuomenės bei KGB karininkai, kurie buvo patys aršiausi atgimstančios Lietuvos priešininkai.

Vis dėlto labiausiai rafinuotas Kremliaus puoselėjamas separatistinis projektas yra dirbtinai kurstomas žemaičių separatizmas. Jo klasta ta, kad šįkart bandoma manipuliuoti bene tvirčiausia lietuvių tautos dalimi – žemaičiais.

Galima teigti, kad žemaičių išskirtinumo idėja yra visiškai nauja, ji neturi nieko bendro su senosios Žemaitijos tradicija. Taip, anot archeologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, žemaičiai vėliausiai įsijungė į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jie turėjo tam tikrą autonomiją – Žemaičių seniūniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje ėjęs laikraštis vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (tarsi du atskiri pavadinimai paminėti, bet – kartu). Dar aiškiau tą santykį nusakė Simonas Daukantas, rašydamas apie „lietuvius kalnėnus (tai yra aukštaičius) ir žemaičius.

XIX amžiuje besiformuojant moderniai lietuvių tautai, žemaičiai dalyvavo šiame procese ne kaip viena iš tautos dalių, o kaip vieni iš pagrindinių jos kūrėjų, nusileisdami šiuo klausimu nebent turtingiems ir dėl to geriau išsilavinusiems suvalkiečiams, bet anaiptol ne, pavyzdžiui, aukštaičiams (kurių buvo dvigubai daugiau).

Kas būtų Lietuva be Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto, be Žemaitės ir Maironio, galiausiai – be Stepono Dariaus ir Stasio Girėno? Gal ir visai tos Lietuvos nebūtų. Todėl ir nebuvo nei „Aušros“ bei „Varpo“ gadynėje, nei tarpukario Lietuvoje jokių žemaitiškų „separatizmų“. Ne už atskirą Žemaitiją, o už visą Lietuvą liejo savo ir priešų kraują Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanai. Neskirstė savęs pagal etnografines grupes nei į Sibirą ištremti, nei priverstinai į Vakarus pasitraukę lietuviai. Net Stalino atsiųstiems Lietuvos naikintojams ir jų vietiniams pakalikams neužteko fantazijos pabandyti suskaldyti tautą, įkuriant kokią nors „Žemaitijos ASSR“ ir įvedant joje raštvedybą atskira „žemaičių kalba“.

Keisti nesusipratimai prasidėjo tik tada, kai Maskva suprato, kad jai nepavyks išlaikyti Lietuvos. Be jau minėtų Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto (rusakalbių ir lenkų) atvejų, buvo nutarta pabandyti „sužaisti“ žemaičių „korta“. Tikslas – sustiprinti Kaliningrado placdarmą, atkirsti Lietuvą nuo Baltijos jūros ir užspeisti ją ir iš rytų (iš Gudijos pusės), ir iš vakarų (iš Rytprūsių ir Žemaitijos pusės).

Iš pradžių buvo pasinaudota jau veikiančia Žemaičių kultūros draugija, į kurią susirinkę žmonės nepuoselėjo jokių separatistinių vilčių. Juos vienijo rūpinimasis vietinėmis tradicijomis, tarmėmis, kultūros paveldu ir žemaitiškos tapatybės išlaikymu. Bet infiltruotiems provokatoriams to buvo maža – prasidėjo kalbos apie tai, kad „Vilnius skriaudžia ir išnaudoja Žemaitiją“ ir kad gal geriau būtų pabandyti „tvarkytis patiems“.

Ypač radikali šiuo atveju yra organizacija keistu pavadinimu „Žemaičių parlamento taryba“, leidusi laikraštėlį „Žemaičių parlamentas“. Jos įkūrėjas Justinas Burba po kelių Rusijoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą pabandė įkurti „Tiesos reabilitavimo partiją“, bet paskui persimetė į „žemaitišką“ veiklą. Savo laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai milijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“, ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai. Tarp kitko, jis terorizuodavo žmones ir Vilniaus gatvėse, užlipęs ant savo „Moskvičiaus“ bei rėkaudamas Rolandą Paksą palaikančius šūkius. Priminsiu, jog prie R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberaldemokratai) atsiradimo ir patekimo į valdžią prisidėjo Rusijos karinio – pramoninio komplekso (J.Borisovas) ir šios šalies specialiųjų tarnybų („Almax“) žmonės.

J.Burbos sąsajos su R.Paksu greičiausiai nėra atsitiktinės, nes ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ emblemą – „liuftvafės“ erelį – irgi puošia keturios žvaigždės, simbolizuojančios Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Tokiu būdu propaguojama jau ne tik Žemaitijos autonomijos, bet ir visos Lietuvos „federalizacijos“ (taigi jos fragmentacijos) idėja. Neįtikėtina, tačiau panašias nesąmones visuomenei siūlė ir prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba, o šiomis dienomis – ir Viešoji įstaiga „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (projekto vadovas – buvęs Vilniaus miesto vicemeras Kęstutis Masiulis).

Kokios šiandieninės žemaitiško separatizmo apraiškos? Be jau minėtų formų, jis pasireiškia bandymais oficialiai įteisinti rašybą dounininkų tarme („žemaičių kalba“) ir pačią žemaičių „tautybę“. Lietuvoje niekas nedraudžia rašyti dounininkų arba dūnininkų tarme (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, dzūkiškai), jau antrą dešimtmetį žemaitiškai yra leidžiamos ne tik atskiros knygelės, bet ir žurnalas „Žemaitiu žemė“. Nedraudžiama ir kalbėti tarmiškai Skuodo savivaldybės tarybos posėdyje (juk ir anksčiau taip buvo). Ir žmogaus tautybė turi būti fiksuojama pagal jo savimonę, o jinai gali būti ir žemaitiška (atskira nuo lietuviškos). Tačiau šiuo atveju kyla klausimas – kodėl visa tai bandoma dirbtinai suaktualinti? Beje, panašiu laiku kaip Lietuvoje žemaičių, Lenkijoje atsirado varmiakų ir šlionzakų (lenkų tautos etnografinės grupės), o Čekijoje – moravų ir silezų „tautiniai“ sąjūdžiai. Laimei, nė vienoje iš minėtų šalių nepavyko į pseudotautinę veiklą įtraukti didžiosios atitinkamų regionų gyventojų dalies.

Tikrai nesu nusistatęs prieš žemaičių tarmes ir tradicijas – pats esu pusiau žemaitis (mano mama varniškė). Tačiau vienas dalykas – puoselėti gimtojo krašto etnokultūrą ir rūpintis jo paveldu, o kitas – politizuoti tuos tarminius ir etnografinius skirtumus, paverčiant juos Žemaitijos rajonų gyventojų socialinį nepasitenkinimą maskuojančia vėliava. Nežinau, ar pavirs į politinę partiją naujai atsiradęs susivienijimas „Žemaičiai buvo, yra ir bus“ (kurio pagrindiniai veikėjai irgi susiję su R.Pakso partija), bet jau pastebimas jo konfliktiškas nusiteikimas.

Šiuo metu separatistinių idėjų skleidimu Lietuvoje suinteresuota vien tik Rusija.

2-a dalis

Kur kas rimtesnė buvo Vilnijos lenkų separatizmo problema, su kurios recidyvais kartais tenka susidurti ir iki šiol. Ji buvo “atšaldyta” 1988 metais, kai kartu su lietuvių prasidėjo ir kitų Lietuvos tautybių atgimimo judėjimas. Kaip ir rusakalbių atveju, pagrindiniai lenkiškojo separatizmo Lietuvoje įkvėpėjai buvo ne Varšuvoje, o Maskvoje. Todėl ir buvo keliamas klausimas ne dėl Vilnijos grąžinimo Lenkijai arba “Vidurinės Lietuvos” atkūrimo (kas bent jau būtų suprantama), bet dėl vadinamosios Rytų Lenkijos SSR SSRS sudėtyje sukūrimo. Šios “idėjos” formalusis autorius Janas Ciechanowiczius (Ivanas Tichonovičius) aiškino, kad į būsimą Rytų Lenkijos SSR turės įeiti ne tik Vilniaus kraštas, bet ir vakarinės Gudijos bei Ukrainos sritys. Tai rodo, kad paskutines dienas skaičiuojantis sovietinis režimas buvo išsigandęs ne tik Lietuvos Sąjūdžio, bet ir Gudijos Liaudies fronto bei Ukrainos Rucho.

Dar daugiau Maskvos emisarų buvo propaguojama Vilnijos lenkų autonominės srities idėja. Ši autonominė sritis turėjo apimti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, taip pat dalį Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų. Iš pradžių “autonomiją” paskelbdavo apylinkės (dabartinių seniūnijų analogas), vėliau rajonai, galiausiai įvyko neteisėtas steigiamasis “autonominės srities” suvažiavimas. Straipsnio autoriui, kaip tuometiniam Sąjūdžio tautinių mažumų klausimų koordinatoriui, 1991 metais irgi teko dalyvauti (stebėtojo teisėmis) viename tokiame “suvažiavime”, įvykusiame Mostiškių kaimo kultūros namuose.

Vilnijos lenkų autonominė sritis turėjo priklausyti ne Lietuvos Respublikai, o jau nebeegzistavusiai Lietuvos SSR, kas vėlgi rodo, kas buvo tikrieji šio “projekto” autoriai. Visi šie “projektai” pasibaigė po pučo Maskvoje žlugimo ir tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo, po ko Vilnijos rajonuose iki sekančių savivaldybių rinkimų buvo įvestas tiesioginis valdymas. Bet problema niekur nedingo.

Šiandien Vilniaus ir Šalčininkų rajonus (koalicijoje su kitomis partijomis – ir Vilniaus miestą) valdo viena iš Lietuvos politinių partjų – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Ji nekelia separatistinių lozungų, nes ir taip praktiškai be konkurencijos valdo didžiąją dalį Vilnijos. Be to, tai būtų Konstitucijos ir kitų Lietuvos įstatymų šiurkštus pažeidimas, todėl norinti legaliai veikti partija a priori negali leisti sau tokios “prabangos”. Nežiūrint to, periodiškai išgirstame apie vietinės valdžios daromas skriaudas Vilnijos lietuviams švietimo ir kitose srityse.

Teisybės delei rekia pažymėti, kad neapgalvotų ir neatsakingų pareiškimų ir veiksmų pakanka iš abiejų pusių. Kai plauki viena valtele, nesvarbu, kuris bando ją apversti – skęsti tektų abiems. Todėl be kaltinimų Lietuvos lenkų politikams (dažnai pagrįstų) turėtume rimtai pagalvoti, kaip realiai galima būtų paskatinti Lietuvos lenkų visavertę integraciją į Lietuvos pilietinę (ir politinę) visuomenę. Juk Lietuvos lenkai ir Vilnija yra tokia pat integrali Lietuvos dalis kaip Žemaitija ir žemaičiai, Dzūkija ir dzūkai, Aukštaitija ir aukštaičiai, Suvalkija ir suvalkiečiai arba Mažoji Lietuva ir lietuvininkai. Tai krašto čiabuviai – Mindaugo ir Vytauto Lietuvą tvėrusių vietos lietuvių palikuonys, dėl tam tikrų istorinių ir kultūrinių aplinkybių pakeitę šnekamąją kalbą, o vėliau – ir tautybę. Be to, nei sekundei neturėtume pamiršti, kad šalia – ne pačio draugingiausio režimo valdoma ir iki dantų ginkluota Gudija, o Vilnijos krašto viduryje – visų mūsų sostinė. Todėl galime tik džiaugtis, kad mūsų strateginės partnerės Lenkijos politinė vadovybė ne skatina, o prilaiko dalies Lietuvos lenkų separatistines aspiracijas, nuolatos primindama, jog lenkų rietenos su lietuviais naudingos tik mūsų bendram priešui – imperialistinei Rusijai. Tik dėl to situacija Vilnijoje šiuo metu yra kontroliuojama.

Visgi labiausiai rafinuotu dabartinėje Lietuvoje Kremliaus puoselėjamu separatistiniu projektu turėtume laikyti žemaitišką separatizmą. Jo klasta tame, kad šįkart bandoma manipuliuoti bene tvirčiausia lietuvių tautos dalimi – žemaičiais, ir tas kelia didžiausią nerimą.

Galima teigti, kad žemaičių išskirtinumo idėja yra visiškai nauja, ji neturi nieko bendro su senosios Žemaitijos tradicija. Taip, anot archeologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, žemaičiai vėliausiai įsijungė į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jie turėjo tam tikrą autonomiją – Žemaičių seniūniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje ėjęs laikraštis vadinosi “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (tarsi du atskiri pavadinimai paminėti, bet – kartu). Dar aiškiau tą santykį nusakė Simonas Daukantas, rašydamas apie “lietuvius – kalnėnus (tai yra aukštaičius) ir žemaičius.

XIX amžiuje besiformuojant moderniai lietuvių tautai, žemaičiai dalyvavo šiame procese ne kaip šiaip sau viena iš šios tautos dalių, o kaip vieni iš pagrindinių jos kūrėjų, nusileisdami šiuo klausimu nebent turtingiems ir dėl to geriau išsilavinusiems suvalkiečiams, bet anaiptol ne , pavyzdžiui, aukštaičiams (kurių buvo dvigubai daugiau). Kas būtų Lietuva be Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto, be Žemaitės ir Maironio, galiausiai – be Stepono Dariaus ir Stasio Girėno? Gal ir visai tos Lietuvos nebūtų. Todėl ir nebuvo nei “Aušros” bei “Varpo” gadynėje, nei tarpukario Lietuvoje jokių žemaitiškų “separatizmų”.

Ne už atskirą Žemaitiją, o už visą Lietuvą liejo savo ir priešų kraują Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanai. Neskirstė savęs pagal etnografines grupes nei į Sibirą ištremti, nei priverstinai į Vakarus pasitraukę lietuviai. Net Stalino atsiųstiems Lietuvos naikintojams ir jų vietiniams pakalikams neužteko fantazijos pabandyti suskaldyti tautą, įkuriant kokią nors “Žemaitijos ASSR” ir įvedant joje raštvedybą atskirą “žemaičių kalba” (žinoma, rusų raidyno pagrindu – kaip ir visose SSRS autonomijose). Bent jau nespėjo to padaryti.

Fokusai prasidėjo tik tada, kai Maskva suprato, kad jai nepavyks išlaikyti Lietuvos savo dvokiančiame glėbyje. Be jau minėtos Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto (rusakalbių ir lenkų), buvo nutarta pabandyti “sužaisti” ir su žemaičiais. Tikslas – sustiprinti Kaliningrado placdarmą, atkirsti Lietuvą nuo Baltijos jūros ir užspeisti ją ir iš rytų (iš Gudijos pusės), ir iš vakarų (iš Rytprūsių ir Žemaitijos pusės). Tolesnėje perspektyvoje – susigrąžinti ne tik likusią Lietuvą, bet ir kitas Baltijos šalis į Rusijos sudėtį. Tokiu būdu žemaičiams buvo peršamas nepavydėtinas skaldytojų ir išdavikų vaidmuo.

Pradžiai buvo pasinaudota jau veikiančia Žemaičių kultūros draugija., į kurią susirinkę žmonės nepuoselėjo jokių separatistinių vilčių . Juos vienijo rūpinimasis vietinėmis tradicijomis, tarmėmis, kultūros paveldu ir žemaitiškos tapatybės (kuri nebuvo priešpastatoma lietuviškajai tapatybei) išlaikymu. Bet infiltruotiems provokatoriams to buvo maža – prasidėjo kalbos apie tai, kad “Vilnius skriaudžia ir išnaudoja Žemaitiją” ir kad gal geriau būtų pabandyti “tvarkytis patiems”.

Ypač radikali šiuo atveju yra organizacija keistu pavadinimu “Žemaičių parlamento taryba”, leidusi laikraštėlį “Žemaičių parlamentas”. Jos įkūrėjas Justinas Burba po keleto Rusijoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą pabandė įkurti “Tiesos reabilitavimo partiją”, bet paskui persimetė į “žemaitišką” veiklą. Savo laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai daugiamilijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“ ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai. Be kitko, jis terorizuodavo žmones ir Vilniaus gatvėse, užlipęs ant savo „Moskvičiaus“ ir rėkaudamas Rolandą Paksą palaikančius lozungus. Priminsiu, jog prie R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberaldemokratai) atsiradimo ir patekimo į valdžią prisidėjo Rusijos karinio–pramoninio komplekso (J.Borisovas) ir šios šalies specialiųjų tarnybų („Almax“) žmonės.

J.Burbos sąsajos su R.Paksu greičiausiai nėra atsitiktinės, nes ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ emblemą – „liuftvafės“ erelį – irgi puošia keturios žvaigždės, simbolizuojančios Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Tokiu būdu propaguojama jau ne tik Žemaitijos autonomijos (arba secesijos) , bet ir visos Lietuvos „federalizacijos“ (taigi jos fragmentacijos) idėja. Neįtikėtina, tačiau panašias nesąmones visuomenei siūlė ir prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba, o šiomis dienomis – ir Viešoji įstaiga „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (projekto vadovas – buvęs Vilniaus miesto vicemeras Kęstutis Masiulis).

Bet grįžkime prie žemaitiško separatizmo apraiškų. Be jau minėtų formų jis pasireiškia bandymais oficialiai įteisinti rašybą dounininkų tarme („žemaičių kalba“) ir pačią žemaičių „tautybę“ kaipo tokią. Savaime niekas nedraudžia rašyti dounininkų arba dūnininkų tarme (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, dzūkiškai), jau antrą dešimtmetį žemaitiškai yra leidžiamos ne tik atskiros knygelės, bet ir žurnalas „Žemaitiu žemė“. Nedraudžiama ir kalbėti tarmiškai Skuodo savivaldybės tarybos posėdyje (juk ir anksčiau taip buvo). Ir žmogaus tautybė turi būti fiksuojama pagal jo savimonę, o jinai gali būti ir žemaitiška (atskira nuo lietuviškos). Tačiau šiuo atveju kyla klausimas – kodėl visą tai bandoma dirbtinai suaktualinti, iššaukti konfliktą su valstybės institucijomis, sujaukti ir taip pasimetusių žmonių protus? Suprantu, kad kai kam tai viso labo „suaugusių žmonių žaidimai“, bet gal nereikėtų žaisti valstybės ir tautos likimu?

Beje, panašiu laiku kaip Lietuvoje žemaičių, Lenkijoje atsirado varmiakų ir šlionzakų (lenkų tautos etnografinės grupės), o Čekijoje – moravų ir silezų „tautiniai“ sąjūdžiai. Laimei, nei vienoje šių šalių nepavyko įtraukti į pseudotautinę veiklą didžiosios atitinkamų regionų gyventojų dalies.

Iš dalies žemaičių separatizmo atsiradimą galima paaiškinti ir objektyviomis priežastimis. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žemaitiški rajonai pateko į tam tikrą socialinę-ekonominę „duobę“, iš kurios ne iki galo išsikapstė ir dabar.Bet tai tik palengvina mūsų valstybei priešiškoms jėgoms galimybę rekrutuoti čia jų destrukcinių sumanymų vykdytojus.

Tikrai nesu nusistatęs prieš žemaičių tarmes ir tradicijas – pats esu pusiau žemaitis (mano mama varniškė), tačiau vienas dalykas yra puoselėti gimtojo krašto etnokultūrą ir rūpintis jo paveldu, o kitas – politizuoti tuos tarminius ir etnografinius skirtumus, paverčiant juos Žemaitijos rajonų gyventojų socialinį nepasitenkinimą maskuojančia (ir tuo pačiu tuos gyventojus dezorientuojančia ir demoralizuojančia) vėliava. Nežinau,ar pavirs į politinę partiją naujai atsiradęs Susivienijimas „Žemaičiai buvo, yra ir bus“ (kurio pagrindiniai veikėjai irgi susiję su R.Pakso partija), bet jau yra pastebėtas jo konfliktiškas nusiteikimas (taigi apeliavimas į neigiamas emocijas).

Apibendrinant galima teigti, kad separatizmo problema Lietuvoje, kad ir latentinėje formoje, egzistuoja. Kaip ir tarpukario metais, jį bandomą kurstyti vakariniame ir rytiniame valstybės flanguose, tik šįkart vietoje Klaipėdos vokietininkų (kurių beveik neliko ir kurie nekelia jokių politinių reikalavimų) pasirinkta lietuvių tautos sudėtinė dalis – žemaičiai. Pasikeitė ir „muzikos užsakovas“: šiuo metu separatistinių idėjų skleidimu Lietuvoje suinteresuota vien tik Rusija.

Mažai tikėtina, kad amžinas mūsų tautos priešas artimiausiu metu nutrauks savo kenkėjišką politiką Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių atžvilgiu.Tačiau ir pati Lietuva galėtų dėti daugiau pastangų, užkirsdama kelią tolesnei separatistinių nuotaikų skvarbai. Tam galėtų pasitarnauti atitinkamų ideologinių, poltinių bei socialinių-ekonominių priemonių kompleksas, kurį realizavus kiekvienas ir bet kurioje šalies dalyje esantis jos pilietis regėtų Lietuvą ne kaip pamotę, o kaip motiną Tėvynę.

Pabaiga.

„XXI amžiaus“ priedas „Slaptieji takai“ (Nr.5).

 

2008.01.15 04:27

 

Dažnai girdime jau šiek tiek atsibodusias kalbas apie tai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio visaverčiam Lietuvos tautinių mažumų integravimui į mūsų šalies visuomeninį, politinį, kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą. Ne ką rečiau tenka išgirsti ir pasipiktinamą: „Nereikia mūsų niekur integruoti, mes jau ir taip esame integravęsi“.
Iš tikrųjų – absoliuti dauguma Lietuvos tautinių mažumų atstovų jau seniausiai yra Lietuvos piliečiai (skirtingai negu,  pavyzdžiui, Latvijoje), veikia gausybė įvairiausių tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų ir kelios politinės partijos (kurių gretas, kaip atrodo, greitai papildys nauja kelių „tautine mažuma“ apsiskelbusių  žemaičių partija). Taip pat veikia valdiškos ir privačios tautinių mažumų mokyklos bei kultūros įstaigos, ir apskritai kitų tautybių Lietuvos gyventojai, kaip atrodo, neturi kažkokių ypatingų problemų (nebent romai, bet ir jų atžvilgiu numatytas ir jau realizuojamas konkrečių vyriausybės finansuojamų veiksmų planas).

Visgi tikrovė nėra tokia „rožinė“. Pradėkime nuo tų pačių visuomenių organizacijų, kurios kartais pretenduoja atstovauti savo etninėms grupėms. Išskyrus retus atvejus, joms priklauso tik nežymi dalis atitinkamos tautybės asmenų, gyvenančių Lietuvoje. Bet kažin ar tai reikėtų vertinti kaip negerovę, greičiau priešingai – visų šalies piliečių išskirstymas į atskiras formalizuotas etniniu pagrindu sudarytas bendruomenes privestų prie visiškos Lietuvos visuomenės fragmentacijos, o mišriai gyvenamose vietovėse padidintų tarpetninės įtampos galimybę. Tiesiog kai kurių organizacijų lyderiams reikia susitaikyti su tuo, kad jie yra įgalioti atstovauti ne visiems Lietuvoje gyvenantiems savo tautiečiams, o tik savo organizacijos nariams.

Panaši situacija ir su tautinių mažumų politinėmis partijomis. Sociologinės apklausos ir buvusių rinkimų rezultatai rodo, kad tik mažesnė dalis tautinių mažumų atstovų yra linkusi balsuoti už „savas“ tautines partijas, ir tai visiškai suprantama. Juk didžioji dalis egzistuojančių socialinių, ekonominių, aplinkos apsaugos ir kitokių problemų yra vienodai aktuali visiems Lietuvos žmonėms nepriklausomai nuo jų deklaruojamos tautybės. Nėra ir būti negali atskirų rusiškų žemės ūkio, gudiškų sveikatos apsaugos bei totoriškų administracinės reformos „problemų“.

Bet dėl „jokių problemų nebuvimo“ apskritai nebūčiau toks užtikrintas. Mokslininkų atliktos apklausos rodo, jog nežiūrint to, jog išsivadavusi nuo okupantų priespaudos Lietuva įstojo į labiausiai gerbtinas tarptautines organizacijas – NATO ir Europos Sąjungą, ir to, kad jos BVP jau kelinti metai auga rekordiniais tempais, kažkas mūsų visuomenėje vis dar „ne taip“. Turiu omenyje Nepriklausomybės metais išaugusią netoleranciją tam tikroms tautinių mažumų grupėms – pirmiausia romams (čigonams), žydams ir tiems, kurie apklausose būna įvardinti „musulmonais“ arba „pabėgėliais“ – t. y. čečėnams. Paminėtina ir tai, kad kitų tautų atstovai dažniau už etninius lietuvius susiduria su tam tikrais nesklandumais darbo rinkoje.

Žinoma, galima pasakyti, jog tai yra pirmiausia pačios Lietuvos valstybės ir jos specializuotų valdžios institucijų – Seimo žmogaus teisių komiteto bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, taip pat didžiausios šalies etninės grupės – lietuvių (jos intelektualų) – rūpestis. Gal ir taip, bet kiekviena lazda paprastai turi du galus.

Bendras kontekstas – akivaizdus. Kaip ir daugelio kitų pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių,  Lietuvos visuomenė vis dar pergyvena skausmingą transformacijų metą. Daugiau ar mažiau tai pasakytina apie visas, tame tarpe ir tautinių mažumų, šalies gyventojų grupes. Maža to, galima teigti, kad ir patys lietuviai, nominaliai būdami valstybės „tituliniu etnosu“, savo daugumoje dar nėra atsikratę vadinamojo „mažumos sindromo“, primesto jiems per ilgus okupacijos dešimtmečius. Iš čia ir ta kartais stebima nesveika „konkurencija“ su kitomis Lietuvos etninėmis grupėmis, kurią normaliomis sąlygomis turėtų pakeisti rūpinimasis mūsų bendros Tėvynės kitų tautybių piliečių specifinėmis problemomis. Nieko keisto, kad panašių etnopsichologinių barjerų įveikimas reikalauja dar daugiau pastangų iš tautinių mažumų atstovų pusės. Anksčiau ar vėliau šias pastangas turėtų vainikuoti tai, kas vadinama nacionaline integracija. Nacionalinė – nereiškia tautinė, nes tauta (etnosas) yra visuma tos pačios tautybės asmenų, nepriklausomai nuo jų pilietybės, o nacija (kartais dar vadinama pilietine arba politine tauta) – visuma tam tikros valstybės piliečių, nepriklausomai nuo jų tautybės. Nacionalinės integracijos tikslas nėra tautinių skirtumų panaikinimas ir kitų tautybių Lietuvos piliečių sulietuvinimas etnine prasme. Tai naujos kokybės sukūrimas, kurios atsiradimas leistų tiek lietuviams, tiek kitų tautybių Lietuvos piliečiams pasijausti lygiaverčiais valstybės šeimininkais ne tik formaliai. Žinoma, galima sakyti, kad ir dabar bendra pilietybė sulygino mus teisėse ir pareigose, bet ar visada pavyksta įveikti tam tikrą psichologinį barjerą, kartais jaučiamą santykiuse tarp skirtingų etninių grupių atstovų? Taigi kokios objektyvios ir subjektyvios kliūtys trukdo Lietuvos etninių grupių (šiuo atveju tautinių mažumų) nacionalinei integracijai? Pabandykime jas įvardinti.

Pirmiausia – tai vadinamasis buitinis nacionalizmas, vis dar būdingas nemažai daliai kaip pačių lietuvių, taip ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų. Turbūt dažnam yra tekę girdėti išvedžiojimų, kad, skirtingai negu kitataučiams, Lietuva lietuviams yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje jie jaučiasi esantys namie. Tokiems paprastai atsakau: ir Lietuvos lenkams, ir Lietuvos totoriams, ir visiems kitiems Lietuvos piliečiams – taip pat. Ypač blogai, jei tautinės nesantaikos apraiškoms skleisti panaudojamos žiniasklaidos priemonės, tokiu būdu reprodukuojant etninius prietarus erdvėje ir laike. Tokiais atvejais svarbiausia – nepasiduoti sąmoningai ar (dažniausiai) nesąmoningai provokacijai, neatsakyti tuo pačiu.

Antra – tų pačių etnocentristinių stereotipų recedyvai politinėje praktikoje. Tai ypač pavojinga ir todėl netoleruotina, nes tokiais atvejais etninė diskriminacija bandoma  vykdyti Lietuvos valstybės vardu. Visi prisimename nelemtąjį Pilietybės įstatymą, priklausomai nuo tautybės numačiusį asmenims nevienodas teises išlaikyti Lietuvos pilietybę po kitos valstybės pilietybės įgijimo. Tokiais atvejais būtina išnaudoti visus teisėtus svertus teisingumui atstatyti. Pirmiausia – Lietuvoje, ir tik po to, jei to nepakanka – tarptautinėse institucijose. Blogiausias variantas – ieškoti teisingumo vadinamosiose „motininėse“ valstybėse, nes tai tik paskatins konfliktinės situacijos eskalavimą. Ta prasme negalima pateisinti praktikos, kai Lietuvos tautinių mažumų padėties reguliavimas yra įtraukiamas į tarpvalstybinius susitarimus su atitinkamomis „motininėmis“ valstybėmis, nes tokiu būdu Lietuvos valstybė tarsi prisipažįsta, jog ji nėra pajėgi savarankiškai garantuoti kitų tautybių savo piliečių teisių.

Trečia – tai nevienodos tam tikrų grupių galimybės darbo rinkoje, kas paprastai yra susiję su nepakankamu valstybinės kalbos mokėjimu. Šiuo atveju tenka pastebėti,kad ši aplinkybė yra objektyvaus pobūdžio, o pati problema palaipsniui sprendžiasi kaip dėl to, kad vis didesnis skaičius kitų tautybių Lietuvos gyventojų išmoksta lietuviškai, taip ir dėl to, kad nemokantys valstybinės kalbos sulaukia pensijinio amžiaus.

Ketvirta – tai „istorinio“ ir „ideologinio“ pobūdžio psichologinės problemos ir jų pagrindu susiformavę mentaliteto ypatumai. Reikalas tame, kad nemažai  kitų tautybių Lietuvos gyventojų yra gimę, augę ir susiformavę kaip asmenybės tais laikais , kai de facto Lietuva (arba tam tikri jos regionai) buvo kitų valstybų dalimi. Tai sukuria tam tikrą psichologinų diskomfortą, nes jiems sunku susitaikyti su tuo, kad jie, gimę kaip tautinės daugumos atstovai „savo“ valstybėje ir niekur iš jos neišvykę, „staiga“ tapo čia tautinių mažumų atstovais. Tai būtina turėti omenyje, formuojant Lietuvos valstybės etninę politiką.

Penkta – tai sąmoningai destruktyvi kitų (nebūtinai „motininių“) valstybių politika Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu. Jos tikslas – visomis įmanomomis priemonėmis trukdyti Lietuvos etninių grupių nacionalinei integracijai, bandant įteigti, kad tik ši užsienio valstybė yra tikras vienos arba kitos tautybės Lietuvos gyventojų teisių apsaugos garantas. Tokiu būdu yra ugdomas šių grupių lojalumas ne savo gyvenamai šaliai, o minėtai užsienio valstybei.Deja, dažnai terpę tokioms spekuliacijoms sukūria Lietuvos valstybės institucijų neveiklumas arba problėmos esmės nesuvokimas, taip pat pirmame ir antrame punktuose išvardintos priežastys.

Dar vienas, iš esmės subjektyvus veiksnys yra tai, kad kaip lietuvių, taip ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų tarpe yra susidaręs būrys „veikėjų“, kuriems tikrų ir menamų skriaudų savo etninei grupei paieškos ir jų garsinimas yra tapę savotiška „profesija“. Paprastai tokiems asmenims (ir jų grupėms), kurie veikia ne tik žiniasklaidoje ir nevyriausybinėse bei poltinėse organizacijose, bet ir valstybinėse arba municipalinėse institucijose, visai nerūpi galimybės išspręsti egzistuojančias problemas, nes tokiu atveju jie liks „be darbo“. Tokiu būdu jie nepadeda spręsti realių klausimų, bet faktiškai prisideda prie tautinės nesantaikos eskalavimo. Kartais tai būna susiję su penktame punkte paminėtu faktoriumi.

Konkrečių problemų ir jų pagrindinių priežąsčių įvardijimas – tai tik pirmas žingsnis, siekiant jų realaus sprendimo. Bet, nežengus šio žingnio, rizikuojame pasiklysti tarp trijų pušų. Todėl apie visą tai reikia kalbėti atvirai, nevengiant „nepatogių“ temų ir aštrių kampų. Juk tai nėra kažkokios iš principo neišsprendžiamos problemos, reikia tik geros valios ir atitinkamų kvalifikacijų.

Šaltinis: Tautinių bendrijų informacinis biuletenis