Kol nevėlu…

10 vasario, 2008

2007.10.18
Apsidairęs laike ir erdvėje, norom nenorom pradedi galvoti apie kitais metais vyksiančius Seimo rinkimus. Už ką teks balsuoti, kokia bus partijų, jų programų ir komandų pasiūla, kokias pirmaeiles problemas turės spręsti naujoji Lietuvos valdžia? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra. Taigi pažiūrėkime, kokį vaizdą dengia kai kieno skleidžiamas dirbtinio optimizmo ir pažadų rūkas.Tikrai nepasakysiu nieko naujo, dar kartą pakartojęs, jog energetinė šalies priklausomybė yra tolygi jos politinei priklausomybei nuo svetimos jėgos.

Gazpromų ir lukoilų dosniais „atkatais“ šeriami mūsų (ar tikrai mūsų?) galutinai sunomenklatūrėję bei korumpuoti politikieriai ir aukšti valdininkai jau dabar pasodino Lietuvą ant rusiško kuolo, tiksliau vamzdžio. Maža to, nepastebėta jokių konkrečių judesių, kuriais būtų bandoma vargšei padėti. Priešingai, po nepilnų penkiolikos mėnesių ją, bemaž apalpusią, dar ketinama supančioti plieninėmis elektros vielomis.

Taip ir bus, jei niekas nepasikeis, o savaime, kaip žinia, niekas nesikeičia. 2009 metų sausio 1 dieną bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, ir Lietuva akimirksniu atsidurs dvokiančiame Rusijos glėbyje. Prie Lukoilo, Gazpromo, FSB ir SVR prisijungs dar tokia RAO JES, ir nežinia – kaip, kada ir kokia kaina mums pavyks (jei apskritai pavyks) ištrūkti iš šių gličių čiuptuvų. Tiesiogine žodžio prasme Lietuva pastatoma ant nacionalinės katastrofos slenksčio, nes iškilo mirtina grėsmė ne tik mūsų jaunai demokratijai, bet ir pačiai Nepriklausomybei.

Artėjančios nelaimės galima būtų išvengti, jei būtų sutarta dėl dabartinės Ignalinos AE veiklos termino pratęsimo, o per išsiderėtą laiką būtų pastatyti elektros tiltai į Lenkiją ir Švediją. Nauja atominė elektrinė šiuo atveju yra antraeilis, biznio dalykas. Stanislovas Tomas iš Sorbonos aiškiai išvardino Europos Sąjungos direktyvas ir kitus normatyvinius dokumentus, kuriais besiremdama Lietuva vis dar gali išsaugoti savo energetinės nepriklausomybės pamatus ir pasirūpinti, jog niekad daugiau nepriartėtume prie tokios pavojingos ribos.

Tačiau ta linkme nieko (arba beveik nieko) nedaroma. Apie tai net vengiama kalbėti. Kodėl vengiama – tegul paaiškina patys „tyleniai“. Aišku viena, kad laiko lieka vis mažiau, ir laukti nežinia ko nieko nedarant jau nebegalima.

Ypač apmaudu, kad prie šito „garsiai tylinčiųjų“ choro prisijungė ir neva opozicinė Tėvynės sąjunga. Pernai rudenį atrodė, kad ji natūraliai taps visų valstybės užvaldymui besipriešinančių patriotinių ir demokratinių jėgų vienijimosi centru. Netapo. Priešingai, nuo šių metų pradžios konservatorių vadovybė užėmė sunkiai suprantamą kapituliantišką, net sakyčiau kolaboracinę poziciją, ir nematyti jokių ženklų, jog ji ketintų „atsiversti“ iki būsimų Seimo rinkimų. Pasitenkinus kosmetiniu VSD vadovybės „atnaujinimu“, jau nebereikalaujama „vyriausiojo valstybininko“ galvos ir apskritai vengiama garsiai įvardinti Problemą Nr. 1 – šešėlinių (ir todėl neaišku kieno valdomų) jėgų įvykdytą pagrindinių valstybės institucijų užvaldymą. Neįvardinus Problemos Nr. 1, netenka prasmės apsimetėliškas susirūpinimas kitomis, „einamosiomis“ problemomis. Girdime kalbėjimą „ne apie tai“, arba, kaip sako jaunimas, „ne į temą“. Ir tikrai niekam nėra įdomūs aiškinimai, kad remdami socdemus konservatoriai neleidžia patekti į valdžią paksininkams ir uspaskichininkams (tarsi būtų skirtumas – kas palaiko „valstybininkų“ kontroliuojamą mažumos Vyriausybę).

Nuliūdino ir partijos Lietuvos krikščionys demokratai laikysena. Galėdami tapti alternatyva anemijos apimtiems konservatoriams ir perimti iš jų nepanaudotą dešiniųjų jėgų vienijimo vėliavą, LKD vadovai pasirinko ne varginantį priešrinkiminės kovos už sąmoningą rinkėją kelią, o mechaniškas jungtuves su TS(LK), tokiu būdu tikėdamiesi prastumti į būsimą Seimą kokią porą savo atstovų. Tiesą kalbant, apgailėtinas vaizdas.

Atsigręžus į praeitį, pamatai, kad kažkokia nematoma jėga kas porą metų pasiūlydavo Lietuvai vis naują „gelbėtojų“ atmainą – Paulausko, Pakso, dar vėliau Uspaskicho vienkartinio naudojimo partijas. Tokiu būdu daugelio lietuvių akyse buvo sukompromituota pati naujos partijos idėja, tarsi politinės jėgos kokybė priklausytų ne nuo jos vertybinės orientacijos ir praktinės veiklos rezultatų, o nuo jos „senumo“ arba „naujumo“.

Diskreditavus pačią galimybę atsirasti naujoms politinėms jėgoms, beliko vienais ar kitais būdais užvaldyti „tradicinių“, arba „klasikinių“ partijų sunomenklatūrėjusias viršūnėles. Panašu, kad tai jau įvyko.

Gal dauguma Lietuvos piliečių nėra diplomuoti politologai, bet ir be jokių diplomų jie tiesiog intuityviai jaučia, kad kažkas čia ne taip. Net labai „ne taip“. Kaip sakoma, galima daug kartų apgauti vieną žmogų, galima vienąkart apgauti visą tautą, bet negalima apgaudinėti tautos visą laiką. Metai po pulkininko Vytauto.Pociūno žūties nepraėjo veltui, ir dabar bet kuris protaujantis ir už Tėvynės ateitį atsakomybę jaučiantis pilietis turi galimybę žinoti ir suprasti, kas čia vyksta ir kodėl.

Šių metų rugsėjo 13 – 17 dienomis agentūra RAIT atliko viešosios nuomonės apklausą, kurios metu buvo bandoma atsakyti į klausimą – už kurias partijas šiuo metu pasirengę balsuoti Lietuvos žmonės. Gauti skaičiai – stačiai stulbinantys. Pasirodo, kad pati „populiariausia“ LSDP gali tikėtis vos 10 % rinkėjų balsų, socdemų nepakeičiami (kaip broliai dvyniai) partneriai konservatoriai – 8,1 %, o „darbiečiai“ – 7,1 %. Kitos partijos šiuo metu į Seimą nepatektų ir gautų atitinkamai: paksininkai – 4,3 % , „valstiečiai liaudininkai“ – 3,1 %, liberalcentristai – 3 %, LKD – 2,8 %, soclibai – 2,1 %. Visų kitų partijų šansai – „triukšmų“ lygyje.

Taigi visos bent kiek kvėpuojančios Lietuvos partijos bendrai gautų vos 44 % visų Lietuvos rinkėjų balsų. Net 56 % rinkėjų neketina balsuoti nei už vieną partiją, ir šis skaičius nuolat auga. To dar nebuvo. Šie skaičiai rodo grėsmingai didėjantį žmonių nepasitikėjimą ne tik atskiromis partijomis, bet ir visa Lietuvos politine sistema. Nepanašu, kad valdžia dėl to kažkiek pergyventų, nes mažesniu rinkėjų skaičiumi lengviau manipuliuoti. Visiškai pritariu Liudviko Jakimavičiaus išsakytai nuomonei, kad šiuo metu Lietuvoje sąmoningai vykdoma žmonių „pilietinė demotyvacija“.

Toliau taip gyventi negalima. Matant politinės sistemos totalinį išsigimimą, turi atsirasti nauja, skaidri politinė jėga, kuri mobilizuotų ir konsoliduotų savigarbos ir sveiko proto nepraradusią visuomenės dalį. Galima sakyti, kad ši partija jau yra, belieka suteikti jai organizacinę formą. Būsimi jos nariai ir rinkėjai – tai tie Lietuvos piliečiai, kurie daugiau nebenori būti valdomi su gazpromais besitariančiu nuogu karaliu. Jos būsimi lyderiai ir aktyvistai – tai tie politikai, visuomenininkai, kultūrininkai ir apžvalgininkai, kurie jau virš metų turi drąsos kasdien įvardinti vagių, iškrypėlių ir išdavikų gaujos padarytus (ir toliau tebedaromus) nusikaltimus. Pirmas būsimos partijos uždavinys – Lietuvos „atvaldymas“, jos „dealbinizacija“, nes tik po to, pašalinus pagrindinę kliūtį, bus įmanoma pradėti spręsti konkrečias pribrendusias įvairių sričių problemas. Kairiajame šalies politinio spektro flange tokios naujos dešiniosios partijos partneriu visiškai natūraliai galėtų būti Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Socialdemokratų sąjunga.

Aišku, tokia partija iškart susilauktų įnirtingo puolimo iš visų pusių. Iš konservatorių (ir LKD) vadovybės – dėl to, kad taiko į jų „daržą“. Iš LSDP – dėl to, kad kėsinasi į komunistų (atsiprašau – socdemų) pagrindinius partnerius, su kuriais suderėta iki begalybės valdyti Lietuvą (periodiškai pasikeičiant pozomis) ir tokiu būdu pridengti tikrąją šalies „sprendyklą“ – vadinamųjų valstybininkų klaną. Iš paksininkų ir „darbiečių“ – dėl to, kad jie jau buvo garantuoti, jog visi „protestiniai“ balsai atiteks būtent jiems.

Naują partiją kaltins populizmu, ekstremizmu, nekompetencija ir dar velniai žino kuo, lygins su tais pačiais Pakso ir Uspaskicho pasekėjais. Vadinamųjų valstybininkų „advokatas“ Aloyzas Sakalas jau dabar bando klijuoti Klano kritikams „gelbėtojų“ etiketę. Nurimkite, profesoriau,– kai reikės, pavadinimas atsiras ir be „valstybininkų“ patarimų. O „valstybininkų“ ruporas „Lietuvos rytas“ net nusprendė, kad „sprendžiant iš visko“, tokius nusipelniusius (ir nusipenėjusius) „strateguotojus“ gali koneveikti tik tie, kurie „dirba Maskvai“.

Aha. Kaip sako žemaičiai, „Kuom kvep – tuom tep“. O rytiečiai sako: „Šunys loja, o karavanas eina“. Ir Lietuvą prikels ne šunauja, o tie, kas turi tvirtą stuburą. Bet pradėti darbą reikia jau šiandien. Kol nevėlu…

2007-08-22

Greitai bėga laikas…Rugpjūčio 23 dieną sukanka metai, kai mūsų gretose nėra Vytauto Pociūno.

Vytauto „nutildinimą“ ir jo atminimo išniekinimą užsakę bailūs išdavikai nedovanotinai apsiskaičiavo, nes būtent nuo jo žūties prasidėjo Lietuvos pilietinis atgimimas.

1988-1991 metais mes pakartotinai (po „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės) išgyvenome tautinį atgimimą, dar kartą apsispręsdami būti Tauta ir Valstybe. Dabar mes apsisprendžiame būti Piliečiais. Jau kelinti metai Lietuvą gaubęs lipnus melo, falšo ir cinizmo rūkas pradeda po truputį, bet nesustabdomai sklaidytis. Ir panašu, kad jau nebepadės jokie „palauk“.

Dar prieš metus mažai kas težinojo apie niekieno nerinktą ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingą slaptąją mūsų šalies valdžią. O jeigu ir žinojo, tai tik apie pavienius jos atstovus ir konkrečius, bet tuo metu sunkiai suprantamus jų veiksmus. Kartais tarsi žaibui blykstelėjus pavykdavo pamatyti ir pilnesnį vaizdą, tačiau protas atsisakydavo tikėti, kad kelioliktais atkurtos Nepriklausomybės metais mūsų valstybės svarbiausias institucijas ir dalį žiniasklaidos gali, ir dar tokiu mastu, užlieti žydrokas kagėbistų (ir kitokių „istų“) tvanas.

Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis daugėlį privertė atsipeikėti, susivokti ir pradėti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Didvyrius – didvyriais, vagis – vagimis, iškrypėlius – iškrypėliais, išdavikus – išdavikais, o klounus – klounais.

Lietuvą ištikusi dorovinio, politinio ir apskritai vertybinio tapatumo krizė privertė konstatuoti, kad esame priartėję prie pavojingos linijos, už kurios jau nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio ar tarp tiesos ir melo. Ką jau kalbėti apie kažkokius skirtumus tarp kairės ir dešinės, tarp neva sisteminių ir populistinių partijų, tarp pozicijos ir opozicijos – jų paprasčiausiai nebeliko.

Bet liko arba (kas būtų tiksliau) atsirado labai aiški riba tarp tų, kurie nori žinoti visą tiesą (kad ir kokia karti ji būtų), ir tų, kurie šią tiesą visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando nuslėpti. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę proporcijos keičiasi pastarųjų nenaudai. Ir nieko nekeičia tai, kad kol kas beveik visi matomi (o ypač – nematomi) valdžios svertai išlieka jų nešvariose drebančiose rankose. Nenumaldomai artėja valanda, kai visiems bus atseikėta pagal nuopelnus (arba „nuopelnus“). Panašu, kad kai kam teks atsisveikinti ne tik su aukštais postais, laipsniais ir rangais, ir ne tik su neaišku kokiais būdais užgyventais turtais (įskaitant buvusius tarnybinius butus). Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Todėl jiems galimai teks patekti ir į Lietuvos istorijos vadovėlius. Pavyzdžiui, lietuviško Judo atitikmens vaidmenyje.

Beje, dėl istorijos vadovėlių. Manau, kad po kurio laiko juose bus paminėtos ir pulkininko Vytauto Pociūno, ir (kodėl gi ne) KGB rezervisto Arvydo Pociaus pavardės. Tik pulkininko Pociūno vardu tuomet bus pavadintos ir Lietuvos miestų gatvės, o rezervisto vardu – niekada.

Priešpaskutinėmis gyvenimo dienomis Vytauto Pociūno pasakyti žodžiai – „Daugiau nebetylėsiu…“ – tapo testamentu kitiems stuburo nepraradusiems jo kolegoms ir visiems, kam sąvokos „Tėvynė“, „priesaika“ ir „pareiga“ nėra vien tik tuščias oro drebinimas. Jo aukos dėka mes tapome drąsesni ir stipresni. Ir daugiau nenorime būti valdomi su gazpromais besitariančių nuogų karalių.

Vytautai, mes su tavimi.

Bernardinai.lt

Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą.

Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį. Čia tau ne kokių nors apsišaukėlių saviveikla – koncepciją jau patvirtino paties premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Nagi nagi…„Lietuva – drąsi šalis“ – skelbia naujas oficialiai įteisintas valstybės obalsis. Ką gi, gražu. Ir aš didžiuojuosi mūsų protėvių didvyriškomis kovomis su kryžiuočiais ir maskoliais, mūsų valdovų vadovaujamų kariaunų žygiais, XIX amžiaus sukilėlių, kovų dėl Nepriklausomybės dalyvių ir pokario partizanų pasiaukojimu. Tai – šventa, tai mūsų istorinės atminties, istorinės savivokos ir pilietinės savimonės pagrindas. Tai kitokia drąsa, nei ta, kurią „pademonstravo“ tie, kurie nepasipriešino Šėtono imperijos gaujoms ir taip išdavė priesaiką 1940 metais, tie, kurie nuolankiai tarnavo pavergėjams, ir tie, kurie dabar, apžergę visų mūsų valstybę, pasidabino išniekintu „valstybininkų“ vardu. Skirtingos kartos, skirtingi žmonės, skirtingos aplinkybės. Bendra tik tai, kad visais atvejais vienodai nerasta stuburo, vienodai siekta tik įsitvirtinti arba bent jau išlikti – bet kokia kaina. O visai šalia visada buvo kitokių, tikrų didvyriškumo pavyzdžių – lenkų kavalerijos beviltiškos atakos prieš nacių tankus, Westerplattės gynimas, Varšuvos sukilimas, Suomijos pasipriešinimas euraziečių ordoms. Buvo ir mūsų tautiečių ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, krauju bei kančiomis nuplovęs prisitaikėliškos daugumos gėdą.

Taip, skauda.

Drąsa nedeklaruojama, ji nėra kažkoks reklamos agentūrų PR įmantrių išvedžiojimų produktas. Ji įrodoma konkrečiais veiksmais, už kuriuos niekas niekada neatlygins, nes nėra ir būti negali to ekvivalento, kuris galėtų prilygti laiku apsisprendusiųjų prarastą gyvybę ir sveikatą, sujauktus gyvenimus ir priešo sudrumstus nedėkingų arba abejingų bendrapiliečių (?) protus. Tauta privalo priaugti iki savo didvyrių lygio ir tik po to sąmoningai ir pelnytai naudotis jų aukos prasmingumu. O iki tol – neleiskime vertelgoms ir jų paslaugas užsakiusiems nomenklatūrininkams liesti šią temą savo nešvariomis rankomis. Kaip sakoma jiems suprantama kalba – „Von“.

Bet gal aš čia „užsiciklinau“, gal iš tikrųjų minėtoji koncepcija nėra tokia jau prasta? Žiūrime toliau.

Kaip vienas iš pagrindinių lietuvių tautos drąsos įrodymų pateikiama… pagonybė, kuri išliko mūsų platumose ilgiau nei bet kur kitur Europoje. O kodėl, pavyzdžiui, ne tai, kad mūsuose iki pat XIII amžiaus vidurio nebuvo miestų, o iki XVI amžiaus pradžios – savo rašto? Nuo kurių laikų kultūrinis atsilikimas tapo pasididžiavimo objektu? Paprastai didžiuojamasi pasiekimais, o ne užsitęsusiu jų nebuvimu. Jeigu ne šventa Romos katalikų bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės, šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos būtų spausdinamos suhieroglifinta graikų rašto atmaina – vadinamąja „kirilica“.
Tai – romantika? Ne – tai mažų mažiausiai kvailystė. Bet ar iš tikrųjų – vien tiktai kvailystė? Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ – Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuviškumo šaknys, o krikščionybė peikiama kaip svetimųjų primestas tikėjimas.

Visgi turiu pagrindą manyti, jog pagonybė yra lietuviška tik tiek, kiek jos vietinė atmaina skyrėsi nuo pagonybės (šamanizmo) kituose Europos kraštuose ir tiek, kiek mes pavėlavome susitikti su tikru tikėjimu. Tokių „egzotinių“ nesąmonių tiražavimas dovanotinas turistinių lankstinukų kūrėjams, bet ne vyriausybinei komisijai. Bet gal kiti koncepcijoje pasiūlyti sprendimai yra labiau atsakingi ir apgalvoti? Kur tau! Štai dar vienas minėtos koncepcijos „perlas“ – siūlymas padaryti sudėtine Lietuvos įvaizdžio dalimi… diskusiją dėl Gugenheimo muziejaus. O kodėl ne diskusiją dėl Kazokiškių sąvartyno (ten bent Kernavė netoliese)? Nesu nei Gugenheimo muziejaus idėjos „fanas“, nei jos priešininkas, bet kodėl visuomenės estetinį nesusitupėjimą bandoma reklamuoti kaip lietuviško „savitumo“ komponentą? Ar tiesiog norima suteikti kai kam progą pasityčioti iš Lietuvos? Tai tam „koncepcijos“ autoriai galėtų pasirankioti ir daugiau lietuviškų nesąmonių – pavyzdžiui, neseną istoriją apie kupiškėno ūkininko kelionę namo pėsčiomis iš Leipcigo, pateikiant tai kaip mūsų tautos atkaklumo įrodymą.

Toliau – gražiau. Be kitų „fokusų“, siūloma pakeisti „anglišką“ Lietuvos pavadinimą, nes jis yra „sunkiai ištariamas“. „Koncepcijos“ kūrėjams nesvarbu, kad jau po metų švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kad beveik tiek pat laiko šiuo vardu (beje, ne anglišku, o lotynišku) mus pažįsta visas pasaulis, išskyrus artimiausius kaimynus (kurie, kaip ir priklauso, sukūrė savitas Lietuvos vardo versijas). Kas tai, jeigu ne akivaizdi provokacija, ne dar vienas bandymas ištrinti mūsų pačių istorinę atmintį ir sukelti sumaištį užsieniečių protuose, kurie jau nebesusigaudys – ar tas naujas pavadinimas yra kaip nors susijęs su miela Europos senute Lituania/Lithuania? Ir koks gi tas naujas Lietuvos „vardas užsieniečiams“ yra siūlomas? Tikiuosi, ne „Albinistanas“?

Be kitko, informaciniuose pranešimuose apie įžymiąją koncepciją buvo teigiama, kad ją pagyrė JAV lietuvių diaspora ir Rusija. Nežinau, kaip ten su Amerikos lietuviais, bet tai, kad Rusija (Putinas? Duginas? Žirinovskis) turėjo progą susipažinti su šia koncepcija anksčiau už Lietuvos visuomenę, be abejo, yra ypač žavus ir iškalbingas faktas.

Visą šitą „vyriausybinę“ nesąmonę internete noriai komentuoja „komisijos ekspertas“ Paulius Senūta, vadovaujantis reklamos agentūrai neišskaitomu (ir neparašomu) pavadinimu „Y&R/garage4x4Vilnius“. Kaip supratau, tai turėtų būti Vyriausybei itin artimas ir Vilniuje esantis 16 kvadratinių metrų garažas. Paprastai būtent tokiuose ir būna kurpiamos panašaus lygio „koncepcijos“. Galų gale, visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra to garažo kvadratūra ir kur jis yra apskritai. Kur kas labiau domino „eksperto“ kompetencija, nes nesu ypatingas šios verslo šakos labirintų ir juose klaidžiojančių reklamos liūtų žinovas.

„Google“ pasiūlė man net keliasdešimties tekstų sąrašą, tačiau kažkodėl didžioji jų dalis arba neatsidarė, arba išmesdavo nesuprantamas, bet vienodas lenteles ir užrašą – „ši svetainė neegzistuoja“. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad: 1. ponas Senūta yra „reklamos guru“ (o sektantai, kaip žinia, niekuomet nemėgo katalikybės); 2. firmelė kažkaip yra susijusi su „valstybininkų“ ruporu „Komjaunimo tiesa“ (atsiprašau – „Lietuvos rytas“); 3. jis nevilki kostiumo, o jo vadovaujama agentūra „siekia tikslų, remdamasi “netobulos reklamos“ idėjomis bei laikosi savo (? – I. M.) etikos kodekso“ (o aš, kvailys, galvojau, kad etikos principai yra universalūs). Dar pavyko išskaityti, kad „guru“ ir jo firma aptarnauja Lietuvos ekonomikos flagmano– kazino „Pramogų bankas“ reklaminius poreikius ir yra sukūrusi „Kalnapilio“ alaus daryklos prekybos ženklą, kuriame puikuojasi… Rūpintojėlis.

Ką gi, jei Kristaus atvaizdas tinka alkoholio reklamai, gal neturėtume labai stebėtis ir dėl tokios premjero vadovaujamos komisijos patvirtintos „Lietuvos įvaizdžio koncepcijos“. Ką turime, tą ir turime. Skanaus.

Dieve, kiek visa tai dar tęsis?

Šaltinis: Balsas.lt

Hello world!

22 lapkričio, 2007

Welcome to WordPress.com. This is your first post. Edit or delete it and start blogging!