Iki Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko. Maždaug pusė mūsų valstybės piliečių jau yra apsisprendusi, kokių politinių jėgų atstovus ji norėtų matyti atnaujintoje Tautos atstovybėje, ir, pernelyg nesukdama sau galvos, ketina pasirinkti iš to paties dabartinio Seimo partijų siūlomo asortimento. Dar apie 30 procentų piliečių yra nusiteikę „skeptiškai“ ir rinkimų dieną planuoja užsiimti, jų manymu, „svarbesniais reikalais“. Ir tik maždaug penktadalis Lietuvos žmonių, kuriems tikrai ne tas pats, kuriuo keliu nuvairuos valstybę naujieji išrinktieji, iki paskutinio momento karštligiškai bando atsirinkti – kam (jei tokių apskritai esama) būtų galima su švaria sąžine patikėti savo ir savo vaikų ateitį. Būtent jie gali lemti būsimo Seimo kokybę.

Šįkart nerodysiu pirštu nei į „blogiečius“, nei į „geriečius“, juolab kad pats kartu su bendraminčiais kandidatuoju vienos „neperspektyvios“, bet, mano manymu, garbingos partijos sąraše. Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė pakankamai daug tekstų, kurių autoriai visais įmanomais būdais išnagrinėjo partijų siūlomas rinkimines programas ir tuo pačiu ne kartą priminė skaitytojams, kad būtina atsižvelgti ne tik į šias programas (kokios storos ir „teisingos“ jos bebūtų), bet ir į realius jas siūlančių partijų bei jų narių darbus. Tačiau yra vienas dokumentas, kurį turėtų įdėmiai perskaityti  kiekvienas doras ir protaujantis Lietuvos pilietis. Turiu omenyje šių metų rugsėjo 22 dieną Lietuvos vyskupų konferencijos tinklalapyje paskelbtą „Lietuvos vyskupų laišką Seimo rinkimams artėjant“. Tai tekstas, kuriame nėra nereikalingų žodžių ir sakinių, o  jo motto nusako kad ir šie žodžiai: „Asmeninis atlaidumas nusidėjėliams neturi virsti naiviu užmaršumu, kuriuo piktnaudžiauja praeities dėmių, net vakar dienos melagysčių ir suktybių išsiginantys politikai“.

Pacituosiu tik kelias ištraukas iš šio įstabaus dokumento.

„Tiesus žodis, drąsa atrasti ir įvardinti blogio šaknis visuomenėje vis retesni. Pažvelkime į savo sąžinę – ar mes vienijamės su tais, kurie nedviprasmiškai stoja gėrio pusėn, priešinasi dorovinei sumaiščiai? O gal, priešingai, baidomės aiškių principų ir apsisprendimų, nes jie gali būti „nepatogūs“, kliudyti vienadieniams interesams“. Jei iš tikrųjų dauguma Lietuvos gyventojų mano esantys krikščionys, ar galima ignoruoti šiuos   iš dvasios gelmių sklindančius ir skausmo pritvinkusius žodžius?

O čia – apie nūdienos būdą Žemaičių ir Lietuvos: „Istorinė žeminimo patirtis ir dabartinis „stipriųjų“ kultas nustūmė asmens orumą prie mažareikšmių dalykų. Ar neužsimerkiame prieš panieką ir patyčias savo aplinkoje, ar visuomet ir visur jautriai palaikome žmogiškumą? O gal iškeičiame artimo meilės įstatymą į tolerancijos lozungą ir abejingai taikstomės su prigimtinės tvarkos griovėjais ir abstrakčių lygybių skelbėjais?“ Štai ji – Lietuvos visuomenės raidos ir dabartinės jos dorovinės būklės negailestinga analizė, sutalpinta į vieną trijų sakinių pastraipą.

Ir vėl – apie nelemtas mūsų gyvenimo aktualijas: „Iš nelaisvės metų paveldėti ar naujieji piktnaudžiavimai valdžia apkartina dažno piliečio gyvenimą. Kaip didinti pasitikėjimą tais, kurie atsakingi už šalies ir kiekvienų namų saugumą, už įstatymo viršenybę? Mąstykime, kokios politikų pastangos iš tikrųjų tramdo korupciją, o dar labiau – ar patys esame nepakantūs iždo vagystėms ir naudojimuisi tarnybine padėtimi?“ Taip, mąstykime, kodėl pozicijos ir opozicijos partijos „staiga“ vieningai balsuoja už vadinamąjį „amžiaus projektą“, bet metų metais nesugeba nutiesti elektros tiltų į Švediją ir Lenkiją, kurie turėtų garantuoti mūsų energetinę nepriklausomybę?

Ir dar: „Į visuomenės priekį, į TV ekranus veržiasi valdžios, žiniasklaidos, verslo, kultūros atstovai, tačiau retas liudija pasididžiavimą Tėvyne ir tikėjimu stiprinamą pilietiškumą. Paklauskime savęs: gal žavimės tais, kurie visus kritikuoja, o patys nepadaro nieko, kad gyvenimas taptų geresnis? Atraskime savyje nuolankumo, tarnavimo visuomenei dvasią ir atpažinsime kitus, ją turinčius“. Iš tikrųjų – ar dažnas iš mūsų numylėtų kandidatų yra darbais parodęs, kad ne tik rinkiminiai pažadai, bet ir visa kasdienė jo veikla yra tarnavimo Tėvynės labui pavyzdys? Ar ir toliau rinksimės taip vadinamą „mažesnę blogybę“?

Skirtingai negu gudruoliai propagandistai, vyskupai nesiūlo balsuoti tik už stambias partijas (nes kitaip, kaip mums kartais aiškinama, rinkėjų balsai tariamai „prapuls“). Apskritai vyskupų laiškas nepateikia jokių galutinių atsakymų – kaip ir už ką turėtų balsuoti Lietuvos rinkėjai (nors dažnas skaitytojas greičiausiai atpažino kai kurių kritikuotinų partijų kyšančias „uodegas“), bet jis geriau už bet kokią metodologiją turėtų padėti apsispręsti būti sąžiningais ir atsakingais savos valstybės pilečiais, ir ne tik rinkimų metu. Jį perskaičius, jau kitoje šviesoje atrodo ir daugumos partijų programos, ir jas įgarsinantys kandidatai su jų įtartinai steriliomis biografijomis.  

Netrūkus sužinosime, ar išgirdo Lietuva šį iškentėtą ganytojų žodį.

Balsas.lt

 

Naujas savivaldos įstatymas gali nuslopinti gyventojų iniciatyvas, mano Imantas Melianas.
Ne paslaptis, kad savivaldos ir administracinio teritorinio suskirstymo reforma Lietuvoje jau senokai pateko į aklavietę. Niekaip nesugebama apsispręsti – reikia arba ne mūsų nedidelei valstybei aukštesnės pakopos teritorinių vienetų (dabartinių apskričių analogų), kiek jų turėtų būti ir kokiu principu jie turėtų būti sudaromi, ar tai turėtų būti centrinės valdžios filialai – „prefektūros“, ar aukščiausios pakopos savivaldybės? Nesutariama ir dėl dabar egzistuojančių bei iš naujo kuriamų savivaldybių galutinio skaičiaus bei jų sudarymo kriterijų. Siūloma tiesiogiai rinkti savivaldybių merus ir seniūnus, tačiau nesugebama apibrėžti, kokios pagaliau turėtų būti jų funkcijos ir kompetencijos ribos. Susidaro įspūdis, kad visi pasiūlymai keisti ar papildyti galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja šiuos klausimus, yra sąmoningai sujaukti. Kaipgi kitaip, jei, apvilkus juos įstatymo rūbu, Lietuvos savivaldos sistemoje kiekvienąkart sukeliamas vis didesnis chaosas. Ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra šios srities specialistų, kurie galėtų parengti visa apimančią savivaldos ir teritorinio suskirstymo (tai tiesiogiai tarpusavyje susiję dalykai) reformos projektą? Aišku, kad yra. Atitinkami pasiūlymai suformuluoti dar prieš 15 metų, tik tie, kurie yra valdžioje, niekaip nesugeba į juos atsižvelgti – užtat jie užsiima niekais.
Štai ir dabar, likus vos kelioms savaitėms iki Seimo rinkimų, yra priimta nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija, kuri įteisino naujus teritorinius vienetus – seniūnaitijas ir jų vadovus seniūnaičius. Atnaujintas įstatymas numato, kad seniūnaitis – tai dvejiems metams renkamas gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas, kuris „skatins gyventojus prižiūrėti kelius, gatves, kapines ir kitus infrastruktūros objektus, plėtoti ir organizuoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą“, o „rūpimus klausimus svarstys ir sprendimus priims seniūnaičių sueigose“. Visa tai jis turės atlikti visuomeniniais pagrindais (koks pasiaukojimas!). Be to, seniūnaitis turės balso teisę renkant seniūną. Numatyta, kad seniūnaitijos sudarymo projektą savivaldybės administracijos direktoriui turės pateikti seniūnas, o jį patvirtinti turės savivaldybės taryba.
Kandidatus į seniūnaičius pagal įstatymą galės siūlyti gyventojai, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos (ar tai nėra tas pats?), taip pat įstaigų ir organizacijų kolektyvai, veikiantys seniūnaitijoje. Kažkur girdėta, ar ne? Trūksta dar tik darbo kolektyvų, jaunimo ir moterų organizacijų bei karo ir darbo veteranų tarybų.
Bet gal tai iš tikrųjų šis tas nauja ir kokybiškai vertinga? Atsiverskime iki šiol galiojusio Vietos savivaldos įstatymo aštuntąjį skirsnį „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“ ir skaitykime: „Gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių (kaimo ar kelių kaimų, miesto arba miestelio) bendruomenės gyventojai gali išsirinkti bendruomenės atstovą (atstovus)“, kurių svarbiausias uždavinys – „rūpintis bedruomenės interesais ir atstovauti bendruomenei seniūnijoje, prireikus ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, taip pat supažindinti seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešus bendruomenės reikalus“. Tai kuo naujieji seniūnaičiai skirsis nuo senųjų bendruomenės atstovų? Kvailoku pavadinimu? Ir ar galima tokį niekalą pateikti visuomenei kaip įstatymo „tobulinimą“?
Vis dėlto pavyko aptikti ir vieną esminį skirtumą. Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo pažymėta, kad „gyvenamosios bendruomenės atstovas renkamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“, taigi joje nebuvo minimos jokios „asociacijos bei įstaigų ir organizacijų kolektyvai“. Ką tai reiškia, kai mūsų visuomenė yra pilietiškai demotyvuota – juk mobilizacinį resursą valdo tik „įstaigų ir organizacijų“ vadovai? Tai rodo, kad iš tiesų seniūnaičiais taps vietinės nomenklatūros žemesnės pakopos atstovai ir tie, kurie turės pasitraukti iš aukštesnių postų po artėjančių Seimo rinkimų. Žinoma, tai bus jau ne ankstesnis lygis, bet vis dėlto garantuotas pajamų šaltinis. Juk niekas nepatikės, kad seniūnaičiai iš tikrųjų darbuosis dykai ir tik po pagrindinio darbo likusiu laiku. Nebus fiksuoto atlyginimo – bus kitos, tikrai ne menkesnės pajamos.
Maža to, seniūnaičiai bus tikrojo bendruomeniškumo ir tikrosios savivaldos duobkasiai, nes ši nomenklatūros pakopa uzurpuos vietos bendruomenės visuomeninės saviraiškos galimybes. Artėjant savivaldybių ar Seimo rinkimams, seniūnaičiai (kaip kažkada kolūkių pirmininkai) jau bus tinkamai orientavę pakankamą procentą pavaldžios vietovės gyventojų, kad šie net nebandytų išsišokti. Sunku patikėti, kad bus kitaip, kai „demokratija“ nuleidžiama iš viršaus, ir nuleidžiama tų, kuriems tikros demokratijos nereikia.
Jeigu pasirodys, kad „nusipelnusiųjų gyventi geriau“ yra daugiau nei „seniūnaitijų“, „Alfos.lt“ komentatoriaus Lio pasiūlymu, Seimo nariai galėtų (jeigu spėtų) įteisinti dar gatvaičio, kiemaičio, kaimynaičio, daugiabutaičio, laiptinaičio ir „aukštaičio“ (vieno aukšto gyventojų vadovo) pareigybes. Juk reikia kaip nors kontroliuoti padėtį.

“Atgimimas“

Sabotažas

12 birželio, 2008

ai, kad įstoję į Europos Sąjungą turėsime uždaryti dabartinę Ignalinos atominę elektrinę, buvo žinoma jau seniai. Nenumaldomai artėjant vadinamajai “X” valandai, reikėjo tinkamai jai pasiruošti – nutiesti elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją ir pagaliau atsijungti nuo nelemtųjų Volgos kaskadų.

Bet kažkam labai nepatiko, kad tokiu būdu Lietuva įgys realią energetinę (taigi ir politinę) nepriklausomybę nuo Rusijos. Valdžia iki paskutinio momento apsimetinėjo, neva ji yra užsiėmusi kur kas svarbesniais reikalais, ir akivaizdžiai nenoromis atsigręžė į aptariamą problemą tik tada, kai jos sprendimui laiko jau nebeliko. Pagrindinės parlamentinės partijos (kaip kairės, taip ir dešinės) irgi demonstravo šiuo klausimu olimpinę ramybę arba pareikšdavo savo susirūpinimą tik dėl akių.

Suvokdama, su kokiomis liūdnomis pasekmėmis turės susidurti mūsų šalis ir jos gyventojai po 2009 metų gruodžio 31 dienos, Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Lietuvos socialdemokratų sąjungą (LSDS) ryžosi inicijuoti privalomąjį referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Buvo tikėtasi, kad, turėdama tautos mandatą, šalies vadovybė turės svarų papildomą argumentą derybose su Europos Sąjunga. Į iniciatyvinę grupę taip pat įsijungė Liberalų sąjūdis, profesinės sąjungos ir pavieniai Tėvynės likimui neabejingi piliečiai. Atrodė, kad ledai pajudėjo. Bet užsimaskavęs daugiaveidis priešininkas pasirodė stipresnis ir šį kartą.

Iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos į iniciatyvinę grupę deleguotos atstovės Dalios Vilimaitės “paaiškinimo” Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui: “Išvykus man komandiruotei į Maskvą 04.05 parašų rinkimo lapai (surašyti 248 lapų numeriai – I. M.), kurie buvo palikti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos būstinėje, dingo, tušti be parašų ir asmens duomenų”.

Nevarginsiu skaitytojo šio teksto vertimu į lietuvių kalbą. Galų gale, visokių nelaimių atsitinka, todėl visai nebūtina įtarinėti D.Vilimaitę, jog ji tuos lapus jau “pilnus su parašais ir asmenų duomenimis” nuvežė kažkam į Maskvą. Kaip ten bebūtų, dokumentų saugojimo tvarka LPSK būstinėje gerokai nustebino, ir ne tiek svarbu, ar juos išsinešė koks nors “valstybininkas”, ar šiaip pro šalį ėjęs valkata.

Įdomu kas kita. LPSK ėmė iš LSDS būstinės parašų rinkimo lapus keliais etapais – iš pradžių 200, vėliau 50 ir galiausiai dar 10 lapų. Visą laiką buvo sakoma, kad  parašai sėkmingai renkami, tačiau galop paaiškėjo, kad surinkti tik 23 parašai (dalis jų – be privalomų nurodyti paso numerių). Dar 10 tuščių lapų “profkonfederatai” grąžino, o 248, kaip jau minėjau – kažkokiu paslaptingu būdu pradangino.

Palyginimui – latvių pavyzdys. Ne per seniausiai Latvijos profesinės sąjungos (LBAS) organizavo referendumą dėl to, kad piliečiai turėtų teisę paleisti Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus, ir, pasirodo, joms pavyko surinkti apie 200 000 reikalingų parašų. Išvada – viskas priklauso nuo pilietinės atsakomybės (arba nuo jos nebuvimo). LPSK neparodė solidarumo, kuris turėtų būti pagrindinis profsąjunginės veiklos principas. Kas kita – švietimo, muitinės ir “Achemos” darbuotojų profesinės sąjungos, taip pat Pensininkų sąjunga “Bočiai”, kurios atsakingai pažiūrėjo į jų prisiimtus įsipareigojimus.

LPSK pavyzdys, deja, nėra vienintelis. Štai dar vienas dokumentas – Kauno rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo ir sporto skyriaus aktas Nr. R4 – 100 (2008. 05. 27), pasirašytas skyriaus vedėjos Irenos Marcinkevičienės, Ūkio poskyrio vyr. specialistės Rasos Zimonienės ir to paties poskyrio vyr. referentės (oho! – I. M.) Tomos Dobrovolskienės: ”Neįvykus referendumui “Dėl pritarimo Ignalinos atominės elektrinės uždarymui” (atkreipkite dėmesį, kaip suformuluotas referendumo tikslas – I. M.), surinkti 13 referendumo lapai su apklausos duomenimis, kuriuose nurodyti fizinių asmenų asmens kodai, buvo sunaikinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymu”. Na, su tokiu įstatymų taikymu esu asmeniškai susidūręs savo buvusioje darbovietėje, bet ir tai visgi nereiškia, kad ir šie “referendumo lapai su apklausos duomenimis” irgi nukeliavo kur nors į Maskvą.

Dėl galimybės prisidėti prie parašų rinkimo referendumo iniciatoriai bandė tartis ir su Kęstučio Juknio vadovaujama “Sandraugos” profesine sąjunga. 2008 metų balandžio 1 dieną LSDS pirmininkas ir referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorius A.Akstinavičius buvo gavęs tokio turinio K.Juknio elektroninį laišką: “Informuojame Jus, kad dėl parašų rinkimo (arba nerinkimo) prieš LEO. LT (dar vienas referendumo pavadinimo “variantas” – I. M.) priimsime sprendimą balandžio pabaigoje vyksiančiame Lietuvos profesinės sąjungos “Sandrauga” komiteto posėdyje. Apie priimtą sprendimą informuosime”. Neinformavo, nes tuo metu ponas Juknis turėjo svarbesnių reikalų – vertė savo profsąjungą politine partija. Įdomi tokia partija, ir pavadinimas geras – “Profesinių sąjungų centras”. Dabar rinkėjai tikrai turės iš ko rinktis – yra ir K.Juknio “Centras”, ir A.Paleckio “Frontas”, ir A.Valinsko “Cirkas”.

Pagal šiuo metu galiojantį referendumų įstatymą Seimas, jeigu jis būtų iniciavęs tokį referendumą, galėtų pradėti atitinkamą agitacinę kampaniją. A.Akstinavičius šių metų balandžio 16 dieną kreipėsi viešu laišku su tokiu pasiūlymu į Seimo narius, bet nesulaukė iš jų jokios reakcijos. Maža to, referendumo iniciatyvinė grupė negavo jai pagal įstatymą priklausiusio laiko LRT – 7 valandų radijuje ir tiek pat – televizijoje. Gavo tik po vieną valandą. Šiuo klausimu balandžio 25 dieną buvo kreiptasi į VRK pirmininką Z.Vaigauską, tačiau pastarasis pasiteisino, kad jis nėra gavęs atsakymo į savo paklausimą iš naujojo LRT vadovo A.Siaurusevičiaus (pirmadienį kalbėdamas per radiją VRK pirmininkas melavo, kad referendumo iniciatoriai apskritai nesikreipė į jį su tokiu prašymu).

Teko A.Akstinavičiui gegužės 14 dieną rašyti dar vieną viešą laišką, šįkart  Prezidentui, Seimo pirmininkui ir premjerui. Pagaliau šių metų gegužės 232 dieną (taip tekste – I. M.) iniciatyvinės grupės nariai gavo raštą Nr. S – 2008 – 5027, pasirašytą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo poskyrio vedėjo, pavaduojančio Priėmimo skyriaus vedėją, Petro Marudino (neaišku, kam trukdyti tokius svarbius žmones – galėtų ir Priėmimo poskyrio valytoja pasirašyti). Cituoju: “Pranešame, kad Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pavedimu viešas laiškas “Dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo privalomojo referendumo” perduotas VRK pirmininkui Z.Vaigauskui”. Ratas apsisuko.

Ar ne per daug atsitiktinumų ir nesusipratimų vienam konkrečiam atvejui? Ir kokios kontoros seifuose pagaliau atsidūrė “praganyti” ir “sunaikinti” neabejingų piliečių parašai?

Balsas.lt

Apie žanro specifiką (II)

9 birželio, 2008

 

Nesniai LRT vadovu paskirtas Audrius Siaurusevičius pasiskundė savo buvusiems kolegoms žurnalistams, kad jis yra patyręs vienos parlamentinės partijos (suprask – konservatorių) spaudimą. Ponas Audrius dūsavo, kad tokio spaudimo jam nėra tekę patirti per visą jo žurnalistinę karjerą. Tuo būtų galima ir baigti, nes ką gi daugiau galima pasakyti, jei šis ponas nejaučia skirtumo tarp VšĮ „Spaudos klubas“ ir VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“? Tačiau prisiminus, kad A.Siaurusevičius buvo ne tik VšĮ „Spaudos klubas“ direktorius, bet to paties pavadinimo televizijos laidos vedantysis, man pagailo Lietuvos žurnalistikos.

Pagailo, nes ponas A.Siaurusevičius tokiais savo pasisakymais paskelbė visam pasauliui, jog jis yra prastas žurnalistas. Juk tikras žurnalistas tiesiog privalo būti opozicijoje esamai valdžiai ir nuolat ginti visuomenės interesus. Savo ruožtu, valdžia visada bus nepatenkinta tikrais žurnalistais, nes jie neleidžia jai meluoti ir verčia vykdyti rinkiminės kampanijos metu duotus pažadus. Tikras žurnalistas privalo būti opozicijoje ne kairei ir ne dešinei (jos gali ir turi keistis vietomis prie valdžios vairo), bet valdžiai kaipo tokiai. Ta prasme tikras žurnalistas visada yra opozicijos (vėlgi nesvarbu – kairiosios arba dešiniosios) sąjungininkas. Kitas dalykas, kad jis turi būti pasirengęs kirsti ir opozicijai, jei ši užsiima demagogija ir populizmu.

O štai politinė opozicija tikrai negali „spausti“ žiniasklaidos (įskaitant nacionalinį transliuotoją), nes ji neturi tam reikalingų įrankių. Ne opozicija tvarko biudžetą, ne ji turi galimybių naudotis slapta  (gauta iš specialiųjų tarnybų) informacija, ne ji rengia aukšto lygio tarptautinius susitikimus, į kuriuos žurnalistus galima pakviesti, o galima ir nekviesti (arba pakviesti „kitus“ žurnalistus)…

Mūsų herojaus valdžia niekad (anot jo paties) „nespaudė“. Priešingai, valdžia visuomet jį glostė, ir ne tik dabartinė. Pernai žiniasklaida nemažai rašė apie skandalingą A.Siaurusevičiaus jubiliejaus šventimą, kuriame dalyvavo visas mūsų „elitas“ – nuo prezidentų iki KGB rezervistų. Mažiau prisimenamas pirmasis viešas „Spaudos klubo“ vedėjo gimtadienis, o be reikalo. Tada, 2000 – aisiais, irgi buvo įdomių dalykų – žurnalisto 33 – mečio minėjime dalyvavo (o siaube!) dabartinis konservatorių lyderis, tuometinis premjeras Andrius Kubilius. Buvo matyti, kad A.Siaurusevičius yra labai tuo patenkintas.

Bet LRT istorija žino ir kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, 2002 pavasarį, baigiantis televizijos sezonui, dabartinis premjeras, o tuomet – LSDP informacinio centro vadovas Gediminas Kirkilas spaudos konferencijos Seime metu pareiškė, kad Lietuvos televizijoje neturi likti „Faktų anatomijos“ laidos. Rita Miliūtė, tuometinė LTV vadovė, besąlygiškai pakluso neokomunistinės partijos veikėjo „nurodymui“ – „Faktų anatomijos“ neliko.

Šiandien R. Miliūtė bando įtikinti, kad cenzūros  LRT nėra ir nebuvo, o A.Kubilius visiškai teisėtai reikalauja iš naujosios LRT vadovybės nutraukti neįtikusių žurnalistų persekiojimą. Tiesa, ne visai aišku, kas trukdė A.Kubiliui reikalauti to paties iš ankstesnio LRT vadovo Kęstučio Petrauskio per penkis pastarojo vadovavimo LRT metus. Būtent tada iš LRT buvo išvaryti (arba priversti išeiti „savo noru“) tokie žurnalistai, kaip Lina Pečeliūnienė, Aras Lukšas, Rytis Juozapavičius, Vladimiras Laučius ir Nacionalinės premijos laureatas Albertas Žostautas. Būtent „K.Petrausko laikais“ LTV iš viešosios televizijos pavirto „šokančia ir dainuojančia“ televizija, kurios pagrindinėmis politinėmis laidomis liko tas pats A.Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“ ir Edmundo.Jakilaičio „Forumas“, būtent tada LRT eteryje įsitvirtino ir „Lietuvos rytas“. Bet tuomet A.Kubilius ne tik tylėjo dėl šių akivaizdžių negerovių, jis visokeriopai rėmė K.Petrauskio administraciją  ir net viešai užsipuolė A.Žostautą dėl pastarojo 2006 metų pabaigoje išplatinto atviro laiško.

Visgi tikėtina, kad D.Kuolio precedentas privertė A.Kubilių, V.Milaknį ir daugelį kitų atsikvošėti ir prisiminti nacionalinio transliuotojo reikšmę demokratijos sklaidai Lietuvoje. Atsikvošėti ir suvokti pavojų laisvajam žodžiui, kurį kelia klanas, kuriam priklauso ir pats A.Siaurusevičius. Juk politikai ne tik kad gali, bet ir privalo priversti LRT vadovybę gerbti pagrindinius demokratijos principus ir Lietuvos Respublikos įstatymus. Beje, būtina priversti LRT tarybą vykdyti LRT įstatymo nuostatą, pagal kurią naujai išrinktas LRT tarybos pirmininkas privalo ne vėliau kaip per 15 dienų paskelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus vietai užimti. Naujuoju LRT tarybos pirmininku tapo Gediminas Ilgūnas, taip kad „skaitiklis jau įjungtas“…

P. S. Po paskutinių A.Siaurusevičiaus viešųjų pasisakymų TSPMI direktorius Raimundas Lopata tiesiog privalo išmesti naująjį LRT vadovą iš savo instituto, nes pastarasis pademonstravo, jog jis visiškai nesuvokia, kaip demokratinėje visuomenėje turėtų funkcionuoti ir sąveikauti valdžia, opozicija ir žiniasklaida.

 

Balsas.lt

Apie žanro specifiką (I)

5 birželio, 2008

Pradžiai – pora citatų:

1. „Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones“.

2. „Mes, žemiau pasirašę Charkovo garvežių gamyklos ir 7 – tojo statybos tresto užsieniečiai darbininkai ir specialistai, jau pusę metų dirbantys Sovietų sąjungoje, susipažinę su pranešimais apie neįtikėtinai  piktybiškus pasisakymus Amerikoje ir Anglijoje,  atmetame visus šmeižikiškus prasimanymus apie priverstinius darbus sovietinėje miškų pramonėje (rus. – „lesozagotovki“ – I. M.)“.

Pirmas tekstas – visiška šviežiena – pasirodė šių metų birželio 2 dieną. Pasirodė normalioje (?) nepriklausomoje ir net demokratinėje Lietuvoje, švenčiančioje mūsų Sąjūdžio dvidešimtmetį. Antrasis yra šiek tiek senesnis,  jis pasirodė stalinistinėje „Pravdoje“ 1931 metų sausio mėnesio 23 dieną

Žinoma, visi mes, buvę tarybiniai žmonės puikiausiai pamename, jog 1931 (ir vėlesniais) metais jokių priverstinių darbų Komunistijoje būti nė negalėjo. Juk tai tiesiog aksioma, kurią kvestionuoti tegali kokie nors Amerikos imperializmo klapčiukai ir kitokie buržuaziniai nacionalistai, kurie šiandien įvardinami „politikos marginalais“.

Tai jie, niekam tikę marginalai, radikalai, liumpenproletarai, „pilietininkai“ ir kitokios visuomenės atliekos, nenorėdami dirbti visuomenei naudingo darbo, antradienį nutarė išbandyti „valstybei“ pasiaukojusių siaurovizininkų kantrybę. Sukvietę buvusius partizanus, disidentus, tremtinius ir kitokius deklasuotus elementus (pavyzdžiui, jaunimą iš Judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“), jie , apkvaitę nuo NATO militaristams parsidavusių savo vadeivų kurstytojiškų kalbų, nutarė pulti „laisvo žodžio“ citadelę –  pirčių demokratijai tarnaujančią  LRT vadovybę. Bet tiek to, dabar – apie viską iš esmės.

Dėl pirmosios citatos leisiu sau pastebėti, jog tokie „darbo kolektyvų“ laiškai – geriausias egzistuojančios cenzūros įrodymas, nes kur „darbo žmonių“ laiškai – ten neišvengiamai ir cenzūra, ir atvirkščiai. Dovanokite, jog esu priverstas kartoti savaime suprantamus dalykus, tačiau laisvė yra tik tada, kai tu gali kritikuoti vadovybę be jokių pasekmių savo tolesnei karjerai. O kai tenka laižyti vadovybei (net pačiai „fainiausiai“) tam tikras vietas – tai negražu ir neskanu. Tai – vergovė.

„Darbo žmonės“ tikina, kad nei anksčiau, nei dabar jokios cenzūros nebuvo ir nėra, nors tas pats Leonidas Donskis teigia, jog ji buvo, ir pateikia tam tikrų pavyzdžių. Ačiū Dievui, skaitytojas ir žiūrovas pats gali pasirinkti – kuo jam tikėti – Rita Miliūte ar Ryčiu Staseliu, įtikinančiai aprašiusiam cenzūros LRT atvejus. Beje, patys LRT „darbo žmonės“ turėtų atminti, kur po poros metų atsidūrė 1931 metų kolektyvinio laiško „podpisantai“. Ir dabar bet kuris iš LRT „pasirašėlių“ bet kurią dieną gali tapti, pavyzdžiui, kokio nors „Lietuvos ryto“ paskvilio personažu. Pavyzdžių vėlgi yra:

„Mes, ukrainiečių sovietiniai rašytojai, ryžtingai smerkiame taip vadinamų literatų Svetlično, Stuso, Sverstiuko, Karavanskio, brolių Horynių, Morozo, Čornovilo, Osadčio, matematiko Pliuščio, V.Nekrasovo ir kitų, paskendusių nacionalistinėje pelkėje ir neatgailaujančių dėl savo antisovietinės veiklos, veiksmus. Nėra ir negali būti pasigailėjimo tiems, kurie užsimojo prieš pačius švenčiausius dalykus – prieš socializmą, prieš amžiną rusų ir ukrainiečių tautų draugystę, prieš mūsų vieningą šeimą. Jų rašliava, sukurta siekiant sugriauti ir susilpninti sovietinę valdžią, bus atmesta mūsų liaudies ir istorijos“. Skanaus.

Net keista, kaip greitai „valstybininkams“ pasisekė sugražinti mus į praeitį. Kita vertus, ta praeitis visada buvo su mumis. Prisiminkime „darbo žmonių“ žanro virtuozą Darių Jurgelevičių ir jo 1987 metų komjaunuolišką „atkirtį sovietinės tikrovės šmeižikams“, kuris buvo išspausdintas tame pačiame „Lietuvos ryte“ (atsiprašau – „Komjaunimo tiesoje“). Gerai, kad istorija kruopščiai fiksuoja bent jau tokių „podpisantų“ parašus. Tai leidžia (pavyzdžiui, tyrinėtojams) jau dabar sudarinėti jų sąrašus.

O apie naujojo LRT vadovo Audriaus Siaurusevičiaus kančias  pakalbėsime truputį vėliau.

Balsas.lt

 

Nužudžius pulkininką Vytautą Pociūną, prieš dvidešimt mėnesių prasidėjo pilietinis Lietuvos atgimimas. Žmonės pradėjo domėtis, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje, kas tie paslaptingi lėlininkai, de facto uzurpavę valdžią valstybėje ir pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu? Paaiškėję faktai ir jų detalūs komentarai daugelį iš mūsų privertė susimąstyti ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta, visai kitomis akimis. Lietuviai nėra karštakošiai pietiečiai, jie neskuba išeiti į gatves su kirviais arba beisbolo lazdomis, kaip tokiu atveju būtų pasielgę žmonės kitose geografinėse platumose. Ir vis dėl to „valstybininkams“ labai neramu. Kas jau kas, tačiau jie tikrai gauna pakankamai adekvačią informaciją apie nuotaikas Lietuvos visuomenėje ir apie joje, vaizdžiai kalbant, kylančią temperatūrą. Gal niekas ir nesivaikys jų gatvėse su kuolais ir neperdirbinės gatvių šviestuvų į improvizuotas kartuves, bet Seimo rinkimai yra Seimo rinkimai su visais numanomais (ir nenumanomais) jų netikėtumais. Demokratija yra toks dalykas, kad kartais net ir tie, kurie, atrodytų, amžiams įsitvirtino valdžios piramidėje, atsiduria gatvėje. Arba belangėje. Tokiais atvejais nepadeda nei užvaldyti valdžios svertai, nei kiti kontroliuojami resursai. Nepadės ir jokie „palauk“.

Todėl ir „valstybininkai“ nesėdi rankas sudėję, jie karštligiškai „pluša“. Nedaug kas atkreipė dėmesį į tą prezidento metinio pranešimo vietą, kur jis kalba apie tai, jog „mūsų kariuomenė sėkmingai didina savo galias šalies viduje“, nors niekas taip ir nepaaiškino, ką tai galėtų reikšti. Kol šito nepaaiškino nei prezidentas, nei jo tekstų rašytojai, visuomenė pasilieka sau teisę perskaityti šitą sakinį pažodžiui – kaip grasinimą įvesti šalyje karinę padėtį (ar kažką panašaus) tuo atveju, jei artėjančių Seimo rinkimų rezultatai pasirodys netinkami  nei „valstybininkams“ su jų numanomais šeimininkais, nei jų kontroliuojamoms Lietuvos politinėms jėgoms.

Nežinau, kiek su vadinamųjų „jėgos struktūrų“ koncentravimu „valstybininkų“ rankose yra susijęs policijos generalinio komisaro pakeitimas, bet daug kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu kažkaip urmu „išsityrė“ (puikus Ryčio Juozapavičiaus išrastas terminas) daugelis metų metais STT tirtų bylų. Dar įdomiau tai, kad į STT akiratį visgi niekaip nepatenka viena valdžioje akivaizdžiai užsibuvusi ir su „valstybininkais“ itin susitapatinusi nomenklatūrinė partija. Tokiu būdu visoms su status quo taikstytis neketinančioms jėgoms ir kitokiems valstybėje susidariusios nenormalios situacijos kritikams siunčiamas labai aiškus signalas: „Arba jūs nusiraminkite, arba būsite vienokiu ar kitokiu būdu sunaikinti“ (nebūtinai fiziškai, yra ir rafinuotesnių oponentų nutildymo priemonių, nei tos, kurios buvo panaudotos pulkininko V.Pociūno atžvilgiu).

Bet tai, kaip sakoma, tik kraštutiniam atvejui. Kur kas svarbiau paveikti lietuvių protus, nes BNS – „Lietuvos Ryto“ – TV3 pajėgos pasirodė esančios per menkos šiai misijai vykdyti. Pasakyta – padaryta, ir štai ne per seniausiai nacionaliniam transliuotojui vadovauti buvo paskirtas vienas pagrindinių „valstybininkų“ klano asmenų. Nežinau kaip kiti, bet aš kažkodėl netikiu, kad tai pasitarnaus LRT politinių ir informacinių laidų objektyvumui ir nešališkumui.

Dar viena „valstybininkų“ taikoma prevencinė priemonė – tai jų operatyvus reagavimas į vykstančius politinės konjunktūros pasikeitimus. Atrodytų, na kam gali būti pavojinga ir apskritai bent kiek įdomi tokia Pilietinės demokratijos partija? Tačiau pakako, kad jos nauju vadovu taptų savo principingą pilietinę poziciją demonstravęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, kuris ketino pasikviesti į šią partiją naujų žmonių ir paversti ją veiksnia politine jėga, ir tą pačią dieną visi likę šios partijos nariai Seime staiga pajuto nenumaldomą norą tapti premjero vadovaujamos partijos nariais. Žinoma, visi mes tiesiog privalome manyti, kad ir tai – viso labo dar vienas atsitiktinumas.

Bet ir tai dar ne viskas. Nusitaikyta ir į tuos, kurie, būdami pakankamai pajėgūs finansiškai, galėjo skirti nemenkas sumas įvairių, įskaitant opozicines, partijų rinkiminėms kampanijoms, taip pat nepriklausomos žinisklaidos rėmimui. Kažkur esančioje pirtyje buvo nutarta, kad reikia pabandyti juos pamaloninti, ir taip – faktiškai „nukenksminti“. Kaip kitaip galima vertinti pranešimą, kad Bronislovas Lubys tapo „Leo.LT“ stebėtojų tarybos nariu? Bent jau man tai labai panašu į Gedimino Kirkilo sukurtą ir Vytauto Ališausko „vadovautą“ komisiją , neva turėjusią išsiaiškinti V.Pociūno žūties aplinkybes. Nieko ji neišsiaiškino (tiesą kalbant, net ir nebandė), tačiau kažkiek legitimavo „valstybininkų“ veiksmus bent tuo, kad jos veikloje buvo sutikę dalyvauti valstybininkai be kabučių – profesorius Vytautas Landsbergis ir generolas Jonas Kronkaitis.

Kokia iš viso to peršasi išvada? Išvada paprasta – lietuvių liaudies patarlė „Neik su velniu obuoliauti“ dar nėra pasenusi. Ir dar viena išvada – žmonės, būkite budrūs. Tai tikrai dar ne visas „valstybininkų“ priemonių arsenalas, skirtas mūsų piletinio sąmoningumo „prevencijai“. Deja.

Šaltinis: Balsas.lt

Išskirtinis Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministro pirmininko Achmedo ZAKAJEVO interviu „XXI amžiui“ ir http://www.slaptai.lt
Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministras pirmininkas Achmedas ZAKAJEVAS atsako į Lietuvos laikraščio „XXI amžius“ ir internetinio portalo http://www.slaptai.lt korespondento Imanto MELIANO klausimus.

Gerbiamas Premjere, praėjusių metų pabaigoje čečėnų tautą užjaučianti tarptautinės bendruomenės dalis įdėmiai stebėjo tam tikras permainas, vykusias čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie situaciją, susidariusią čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje prieš vadinamojo „Kaukazo Emyrato“ paskelbimą ir įvardinti šio įtartino projekto užsakovus?

Visiems yra žinoma, kad Rusija yra priešiškai nusiteikusi Čečėnijos nepriklausomybės atžvilgiu. Teoriškai būtų galima įtarti, kad „Emyrato“ paskelbimo iniciatoriai yra nauji Rusijos sąjungininkai, tačiau iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau. „Emyrato“ iniciatoriai Isa Umarovas ir Movladis Udugovas yra patyrę provokatoriai, o Rusija, be jokios abejonės, yra šio projekto užsakovas.

Pakreipti Čečėnijos vadovybės kursą kitu, nei nepriklausomos valstybės sukūrimo keliu, naudojant šiam reikalui religinę retoriką, buvo bandoma nuo pat pradžių, t. y. nuo 1991 metų. Prastos reputacijos veikėjas Beslanas Gantemirovas, tuo metu buvęs Čečėnijos islamiškosios partijos pirmininku ir Prezidento Džocharo Dudajevo patikėtiniu, jau 1991 – 1993 metais bandė įvesti Čečėnijos Respublikoje vadinamąjį „šariato valdymą“. Panašios „šlovės“ Adamas Denijevas žengė kitą radikalų žingsnį, paskelbdamas save chalifu. Nesugebėję paveikti Džocharo Dudajevo ryžto, abu šie provokatoriai nusimetė kaukes ir jau su Rusijos vėliava vykdė Čečėnijos Respublikos teritorijoje ardomąją teroristinę veiklą.

KGB gerai žinojo, ko jis siekia, kai 1989 metais Astrachanėje įvyko SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigiamasis suvažiavimas. Panašiai kaip Vladimiro Žirinovskio vadovaujama liberaldemokratų partija, jau dvidešimt metų trukdanti susivienyti tikriesiems Rusijos liberalams ir demokratams, SSRS islamiškojo atgimimo partija, įleidusi šaknis buvusios SSRS musulmoniškuose regionuose, „sėkmingai“ suskaldė musulmonus, suskirsčiusi juos į „teisingus“ ir „neteisingus“. Islamiškasis radikalizmas tapo Maskvai puikia vakcina prieš vienos ar kitos musulmoniškos tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimą.

Nacionalinio išsivadavimo judėjimo sėkmei pirmiausiai būtina tautos vienybė, taip pat pačios metropolijos ir kaimyninių šalių geros valios žmonių simpatijos ir palaikymas. Religinis ekstremizmas sunaikina abi šias sąlygas.

Nežinau, kada „teisingu musulmonu“ pasidarė Anzoras Astemirovas, bet kalbant apie Isą Umarovą ir jo brolį Movladį Udugovą, yra žinoma, kad jie kartu su Beslanu Gantemirovu ir Adamu Denijevu buvo vieni iš SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigėjų. Situaciją prieš „Emyrato“ paskelbimą, apie kurią Jus klausiate, galima įvardinti kaip priešpriešos tarp Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybės ir aukščiau minėtų Čečėnijos valstybingumo priešininkų kulminaciją. Jiems nepavyko likviduoti legitymių IČR valdžios institucijų, kaip jie to tikėjosi. Iš mūsų pusės, mes pagaliau išsilaisvinome iš ilgus metus mus kankinusios smaugiančios virvės.

Tikrų čečėnų tautos bičiulių Lietuvoje absoliuti dauguma su pasitenkinimu sužinojo apie Jūsų ir IČR Parlamento ryžtingas priemones, kurios leido užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams – bandymui likviduoti ne tik legitymias čečėnų valstybės institucijas, bet ir pačią Ičkerijos Čečėnų Respubliką kaip tokią. Gal Jūs galėtumėte įvardinti pagrindinius principus, kuriais grindžiamas atnaujintos čečėnų vadovybės politinis kursas?

Čečėnų vadovybės politinis kursas yra grindžiamas 1992 metų IČR Konstitucija, kuri skelbia, kad Čečėnijos Respublika yra nepriklausoma valstybė. Čečėnijos Konstitucijoje atsispindi visi visuotinai pripažinti demokratijos principai, todėl aš jų nekartosiu.

Sakykite prašom, kokios, Jūsų manymu, yra proporcijos pagal požiūrį į atnaujintą IČR vadovybę ir į taip vadinamo „Emyrato“ideologus pačioje čečėnų visuomenėje, Europos šalių čečėnų diasporoje, čečėnų politikų tarpe ir tarp karo lauko vadų, kovojančių IČR teritorijoje?

Negalvokime, kad „Emyrato“ užsakovai yra naivūs. Jie puikiai suvokė pareiškimo, kurį jie parengė Dokai Umarovui, absurdiškumą. Jie net nesistengė surašyti jį taip, kad jis būtų bent kam nors priimtinas. Buvo reikalingas tik pats Čečėnijos valstybingumo likvidavimo faktas, kas ir būtų įvykę, jei IČR Parlamentas nesiimtų adekvačių priemonių.

Galima surasti Dokos Umarovo pareiškimą palaikiusių žmonių, bet nerasime tokių, kurie tikrai rimtai žiūrėtų į šį pareiškimą.

Daugelis Europos šalių ir JAV intelektualų ir dauguma žmogaus teisių gynėjų remia čečėnų tautos kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę. Deja, kol kas to paties negalime pasakyti apie šių šalių vyriausybių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų vadovybės oficialią poziciją. Tačiau nepanašu, kad Jūs ir kiti čečėnų politikai – IČR Parlamento ir Vyriausybės nariai – nieko neveiktumėte. Būtų įdomu sužinoti, (žinoma, jei tai galima paviešinti), kokios tarptautinės oranizacijos ir kurių Vakarų šalių valstybinės institucijos jau šiame etape demonstruoja abipusiškai naudingų kontaktų su vienintele teisėta Čečėnijos valstybės vadovybe svarbos supratimą?

Yra dalykai, kuriuos tenka priimti tokius, kokie jie yra. Kas turi interesų Kaukaze ir suvokia Čečėnijos vaidmenį šiame regione, tas palaiko su mumis nuolatinius ryšius. Dėl suprantamų priežasčių mūsų susitikimai būna konfindencialūs, tačiau visada – abipusiškai naudingi. Aš kalbu apie kai kurių Vakarų Europos valstybių vyriausybes. Be to, mes nuolat susitinkame su nacionalinių parlamentų nariais ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų atstovais.

Lietuvos ir kitų vakarų krikščionių (katalikų ir evangelikų) šalių visuomenė su nuostaba ir liūdesiu sužinodavo apie buvusios IČR vadovybės (tiksliau, jos ideologų) antikrikščioniškus ir antijudėjiškus pasisakymus. Kartais atrodydavo, kad čečėnų žemę ir čečėnų tautą naikina ne barbarai iš satanistų ir fašistų valdomos Rusijos, o amerikiečiai, britai ir izraeliečiai. Kaip į IČR tautines bei religines mažumas ir į visą tai, ką „emyratininkai“ vadina „judėjokrikščionišku pasauliu“, žiūri dabartinė IČR vadovybė?

Bandydama kultivuoti vadinamąją „islamišką tvarką“, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba puikiai žinojo, ką ji daro. Čečėnijos Respublikos mobiliojo ryšio sistema, veikianti kaip Maskvos valdomo mobiliojo ryšio struktūrinis padalinys, specialiai buvo perduota „islamiškosios tvarkos“ emyrui Movladžiui Udugovui. Tam pačiam Udugovui Maskva padovanojo televizijos įrangą, kad jis galėtų propaguoti „islamiškąją tvarką“ ir diskredituoti teisėtai išrinktą čečėnų pasipriešinimo judėjimo lyderį – Prezidentą Aslaną Maschadovą. Prieš pat Šamilio Basajevo surengtą provokaciją Dagestane (ir jos metu), kai viskas buvo blokuojama, laisvai funkcionavo Udugovo tinklalapis „Kavkazcenter“, kuris skelbė pasauliui apie „čečėnų kovotojų“ žygį. Prasidėjus Antrąjam karui, Udugovas kartu su savo tinklalapiu persibazavo į saugesnę vietą ir iš jos nuolat antrino Maskvai, paskelbusiai Čečėniją „tarptautinio islamiškojo terorizmo centru“.

Būtent Udugovas ir jo komanda bando pateikti įvykius Kaukaze kaip islamo ir „judėjokrikščioniškojo pasaulio“ konfliktą. Tenka apgailėstauti, tačiau tam tikru laipsniu religinės retorikos įtakai pasidavė ir daugėlis čečėnų lyderių, nors visada buvo tokių, kurie demaskuodavo šią tik Kremliui naudingą Udugovo propagandą. Galima sakyti, kad Dokos Umarovo paskelbtas „Emyratas“ tam tikra prasme turėjo ir teigiamų pasekmių, nes tai leido Čečėnijos vadovybei galutinai atsiriboti nuo Udugovo ir jo įtakos. Savaime suprantama, kad dabartinė Čečėnijos vadovybė pagarbiai žiūri į IČR tautines bei religines mažumas, taip pat į bet kur esančius įvairių rasių ir religijų atstovus.

Neseniai viename Jūsų pasisakymų teko nugirsti, kad naujasis Rusijos Federacijos vadovas galimai bus lankstesnis, ieškodamas būdų taikiam „Čečėnijos klausimo“ sprendimui. Ar Jus iš tikrųjų manote, kad Rusija per artimiausius dešimtmečius kažkokiu stebuklingu būdu pajėgi tapti civilizuota valstybe, su kuria bus įmanoma palaikyti garbingus ir lygiateisiškus santykius, ar tai buvo tik Jūsų gerų ketinimų deklaravimas, skirtas ne tiek Kremliui, kiek pasaulio bendruomenei?

Pirmiausia, Putino epocha ir jo bandymai jėga išspręsti Rusijos ir Čečėnijos konfliktą – jau praeityje, nors konfliktas taip ir liko neišspręstas. Antra, pagal Rusijos tradiciją naujas vadovas vykdo nauja kursą net tada, kai sūnus gauna caro sostą iš tėvo. „Naujumas“ Rusijos ir Čečėnijos konflikte gali reikšti tik politinio sprendimo paieškas. Kas link artimiausių dešimtmečių, tai aš iš tikrųjų esu tikras, kad Rusija pasikeis į gerąją pusę. Tiesa, prieš tai ji dar turės išsižadėti kolonijinių ambicijų, dėl kurių ji prievarta valdo daugiau kaip dešimtį musulmoniškų tautų. Tik tada Rusija iš tikrųjų taps civilizuota pasaulio bendruomenės nare.

Ačiū Jums už atsakymus.

“XXI amžiaus“ priedas “SLAPTIEJI TAKAI“

Kovo 11-ąją dieną perskaičiau nervingą Tomo Baranausko repliką „Vargšai ir vėliava“, skirtą niekadėjų, užsimojusių išniekinti mūsų trispalvę, demaskavimui. Susinervinau ir aš, ir nutariau pats susipažinti su „pirminiu šaltiniu“ – dieną prieš tai pasirodžiusiu žurnalistės Jolitos Skinulytės straipsniu dienraštyje „Vilniaus diena“. Dar pagalvojau – kaip čia dabar toks solidus dienraštis šventės išvakarėse taip nusivažiavo ir suteikė savo tribūną Tėvynės priešams?

 
Iškart prisipažinsiu, jog esu senas istoriko Tomo Baranausko talento gerbėjas, be to, pažįstu jį asmeniškai. Visada žavėjausi jo erudicija ir įdomiomis Lietuvos valstybingumo apyaušrio įvykių rekonstrukcijomis ir interpretacijomis. Daugelis iš skaitytojų turbūt prisimena ir Tomo aistringą, bet puikiai argumentuotą atkirtį dirbtinio žemaitiškojo separatizmo kurstytojams.

 Deja, perskaitęs J. Skinulytės straipsnį, taip ir nesupratau, kas gi šįkart iššaukė gerbiamo istoriko susierzinimą. Neradau straipsnyje nė vieno teiginio, kurį būtų galima pavadinti nepagarbiu mūsų valstybės simbolių atžvilgiu.

 Specialistų pasvarstymai apie tai, kokia galėtų būti Lietuvos valstybinė vėliava – jokia naujiena. Dar 1939 metais dailininkas (beje, taip pat heraldikos žinovas) Mstislavas Dobužinskis siūlė Prezidentui Antanui Smetonai grąžinti Lietuvos trispalvei tradicines spalvas, kurios pagal europinę heraldinę tradiciją turėjo atitikti herbo spalvas. Įteisinti naują (raudoną – geltoną – baltą) Lietuvos trispalvę sutrukdė tik sovietų invazija. Jei Lietuva būtų atsilaikiusi dar bent metus – greičiausiai mūsų partizanai prisiekinėtų, bučiuodami ne dabar mums įprastą, o „dobužinskinę“ vėliavą. Ne kitokią ir mes keltume Sąjūdžio mitingų metu. Bet buvo taip, kaip buvo, ir nieko baisaus čia nėra. Aš tik noriu pasakyti, kad visi simboliai irgi kažkada atsiranda ir kažkada nunyksta, ir nėra tame jokios duotybės. Kam jau kam, bet profesionaliam istorikui tai turėtų būti savaime suprantami dalykai.

 Juolab kad „sutriuškintame“ straipsnyje kalbama net ne apie „dobužinskinę“, o apie autentišką istorinę, jau septintą šimtmetį skaičiuojančią Lietuvos vėliavą – baltą Vytį raudoname audekle. Tai kur čia „kriminalas“?

 Ne viena pasaulio valstybė yra pakeitusi savo vėliavą; kai kurios iš jų – net keliskart. Štai Vokietijos trispalvė iki 1919 metų buvo juoda – balta – raudona, o ir dabartinė Kanados vėliava atsirado tik prieš keturiasdešimt metų. Naujausi pavyzdžiai – Ruandos ir Gruzijos pakeistos valstybinės vėliavos, kurios bent jau man atrodo išvaizdesnės nei prieš tai buvusios. O juk senoji Gruzijos vėliava plevėsavo ir pirmojo šios šalies prezidento Nojaus Žordanijos (1918 – 1921), ir atkurtos nepriklausomybės paskelbimo (1991) laikais. Tai ką, dabar turėtume laikyti prezidentą Michaelą Saakašvilį išdaviku?

 Sutikčiau, kad apie tokius dalykus savo kompetentingą nuomonę pirmiausia turėtų išsakyti istorikai (ypač heraldikos žinovai), ir tik po to – politikai ir visa plačioji visuomenė, neišskiriant ir rinkodaros specialistų. Jie irgi, kaip ir visi piliečiai, turi teisę į savo nuomonę – juk ne visi reklamos ir rinkodaros specialistai dalyvavo kuriant niekalą, pavadintą „Lietuvos įvaizdžio formavimo koncepcija“, kurią neseniai patvirtino mūsų miela vyriausybė.

 Todėl nematau jokio pagrindo vadinti dienraštį „Vilniaus dieną“, žurnalistę J. Skinulytę ir jos kalbintus asmenis „gariūnišką dvasią“ propaguojančiais „dvasios ubagais“. Normalioje visuomenėje negali būti uždraustų temų – net ir tais atvejais, kai jos iš tikrųjų yra skausmingos. Kvailių, niekšų ir išdavikų Lietuvoje tikrai pakanka, tik jų reikėtų pasidairyti anaiptol ne tarp šios diskusijos apie mūsų vėliavą dalyvių.

Šaltinis: Balsas.lt

Ekstrametamorfozės

28 vasario, 2008

Įsivaizduokime – sukonstruoja, pavyzdžiui, rusai, o po to ir pasigamina, kokią nors priešo (taigi viso likusio pasaulio) naikinimo priemonę. Tarkime, naikintuvą, kurį jie dailiai pavadina „Mig-29“.O gudrūs NATO generolai paima ir pervadina jį pagal savo standartus, dėl ko jis visur figūruoja jau kaip „Fulcrum A“. Tas pats ir su balistinėmis raketomis, ir su artilerijos pabūklais, ir su karo laivais, ir su taip toliau. Nes taip patogiau, ir jau ne tik specialistui iš karto aišku – kas tai per daiktas.

Taip ir Lietuvoje – karas yra karas. O gazpromai su lukoilais, pasirodo, gali finansuoti ne tik naikintuvų, raketų, pabūklų, laivų ir taip toliau gamybą.

Štai rugpjūčio 20 dieną pasirodė naujas žurnalas senu pavadinimu – „Ekstra“.  Tai ne ta skaitytojų pamėgta „Ekstra“, iš kurios dėl „valstybininkų“ spaudimo turėjo išeiti jos įkūrėjas Valdas Vasiliauskas, Rimantas Varnauskas, Rūta Skatikaitė bei kiti talentingi ir gerai žinomi žurnalistai. Tai ne ta „Ekstra“, kurią vos pasirodžiusią mes su draugais (teatleidžia man V.Vasiliauskas) iš karto pervadinome „Veidas-2“. Kaip NATO generolai – kad būtų aiškiau.

Maždaug šių metų viduryje mūsų sena bičiulė „Ekstra“ nukraujavo ir iš „Veido-2“ mutavo į „Stilių-2“. Niekas tačiau negali prilygti tam, ką  žiniasklaidos genų inžinieriai  padarė iš jos šįsyk.

Cinizmo  viršūnė (o aš galvojau, kad jau pasiekti visi melo ir šmeižto monblanai ir everestai) – Birutės Vyšniauskaitės straipsnis „Pulkininko žūtis – politinių intrigų startas“. Galėtų mergina būti truputį santūresnė, ypač po to, kai beveik prieš metus prirašė apie vėlionį visokių šlykštybių. O prirašė, priminsiu maloniajam skaitytojui, po to, kai neaišku ką iki paryčių darė užsidariusi su Arvydu Pociumi pastarojo kabinete. Taigi nutarusi šįtaip paminėti Vytauto Pociūno žūties metines, galėjo pasirašyti bent jau pseudonimu, pavyzdžiui – „Už Mirtį Baisesnė“.

Nieko keisto, kad tai, ką normalūs žmonės suvokia kaip palaipsniui kylantį Pilietinį atgimimą (turbūt tiksliau būtų jį vadinti Pilietiniu užgimimu), „valstybininkams“ ir jų klapčiukams atrodo tik kaip „politinių intrigų startas“. Kaipgi kitaip, jeigu gauja pati sau pradeda atrodyti esanti ir valstybė, ir jos valdžia, ir net pati tauta. Tik nebūčiau toks tikras dėl to, kad šis „nuolat kurstomas politinis skandalas nutils tik po kitais metais vyksiančių rinkimų į Seimą“(„valstybininkai“ akivaizdžiai tikisi išlikti viršutinėje pozicijoje Tautos atžvilgiu ir po jų). Turiu svarų pagrindą manyti, kad skandalas nutils tik po to, kai pulkininko „likvidavimo“ ir jo, jau negalinčio apsiginti, šmeižimo iniciatoriai, vykdytojai ir visų pastarųjų „dengėjai“ pasipuoš plieninėmis apyrankėmis.

Šalia B.Vyšniauskaitės „žurnalistikos“ šedevro – Valdo Kvedaro „žurnalistinis tyrimas“. Tuo pačiu – „pulsas“, „ringas“ ir „be užuolankų“. Nežinau, kaip ten V.Kvedarui su pulsu, bet į ringą po šito „tyrimo“  aš jam eiti nerekomenduočiau. Maža ko…

Taigi pavydėkite, siaurusevičiai ir jakilaičiai! Kaip ir jų laidose,  į “ringą” pakviestai Rasai Juknevičienei V.Kvedaras nerodė jokio gailestingumo. Tegul žino, konservatorė. Kas kita – mielas, drovus ir pažeidžiamas Arvydas Pocius. Skaitytojui turėtų susidaryti įspūdis, kad V.Kvedaras su A.Pociumi “pagavo” R.Juknevičienę, nors nieko, išskyrus naują demagogijos dozę, “gaudytojai” nepasakė.

Beje, būtų įdomu pasiklausyti  A.Pociaus pasisakymų įrašo. Niekaip nesuprantu, kaip galėjo žmogus, nesugebantis ryšliai išlementi ir trijų žodžių sakinio, prapliupti tokiomis ilgomis tiradomis. Nebent kažkas laikė prieš jį kartono gabalus su ant jų užrašytais “teisingais” atsakymais. Ir apskritai, sunku nepritarti R.Juknevičienės žodžiams, kuriais ji apibūdino šį “pulsą-ringą”: “Savotiškas pokalbis su žmogumi, kuris atrodo, tarsi kalbėtųsi kurčias su aklu”.

O žinote, kokią rišamąją medžiagą tarp B.Vyšniauskaitės ir V.Kvedaro “žurnalistinių tyrimų” pasirinko šios bjaurasties užsakovai? Ką čia ilgai galvoti – aišku, “Gazpromo” (atsiprašau – “Dujotekanos”) reklamą. Štai taip.

Kliuvo “pagerintoje” “Ekstroje” ir mano kukliai personai. Keliasdešimtą kartą pakartojus nesąmones apie tai, kaip aš neva gąsdinau policininkus “įtakingomis pažintimis”, nuolatinis “Zeto” kavinės lankytojas Audrius Lingys nutarė pridėti ir ką nors tokio nuo savęs. Taip atsirado naujas epizodas apie tai, kaip aš “kategoriškai atsisakiau pūsti į alkotesterį” ir kaip visų instancijų teismai atmetė mano skundą (o juk tikrai galiu, Audriau, paduoti tamstą į teismą už šmeižtą). Tiesa, ankstesniuose tekstuose vietoje “įtakingų pažinčių” buvo įvardintas Albinas Januška, tačiau po Dalios Gudavičiūtės “prokolo” rugpjūčio 10 dienos “Lietuvos Ryte”, kai ji “saviškius” įvardino “žydrųjų albinų klubu”, sprendžiant iš visko, “šefai” uždraudė minėti šventą vardą.

Baigdamas konstatuosiu, kad pagal NATO standartus dabartinė “Ekstra”greičiausiai vadintųsi “Tiesa-2” (arba “Pravda-2”). Tokios tad “ekstrametamorfozės”.

Bernardinai.lt

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume). Imantas Melianas

 

Įvykusių pirmalaikių Gruzijos prezidento rinkimų ir referendumo dėl šios šalies stojimo į NATO rezultatai aiškiai parodė, kad Rusijos pastangos grąžinti gruzinus į savo troškų glėbį patyrė visišką fiasko. Nepadėjo nei mesti dideli pinigai, nei žmonių kurstymas, nei riaušių organizavimas, nei per televizijos kanalą „Imedi“ skelbiami nurodymai – kurias Tbilisio gatves reikia užtverti, kur nukreipti riaušininkų minias ir panašiai. Tarsi pabrėždamas savo ir visos išmintingos tautos triumfą, Mihaelis Saakašvilis pakvietė išbalusį Vladimirą Putiną į savo inauguravimo iškilmes.

 

Galima tik pavydėti gruzinų tautai tokio stipraus nacionalinio lyderio. Prieš dvidešimt metų prasidėjus Atgimimui, iškilo naujo tipo politikai, tapę savo tautų vedliais į Nepriklausomybę. Visas pasaulis pagarbiai stebėjo Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir Lecho Walęsos ryžtingus veiksmus, kuriuos vainikavo visų mūsų pergalė prieš Šėtono imperiją. Deja, vėliau jiems neatsirado lygiavertės pamainos – dabartinė mūsų poltikų karta susmulkėjo ir subanalėjo. Ir tik Kaukaze matome tikrus savo tautų lyderius – gruziną M.Saakašvilį ir čečėną Achmedą Zakajevą. Būtent jie šiandien sulaukia didžiausios Kremliaus neapykantos. Bet tikri lyderiai dėl to ir yra lyderiai, kad jie nebijo rusiško lokio riaumojimo ir sugeba perduoti tą savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą visai tautai. Jie nebando aiškinti, kad „Rusija jau kitokia“ ir todėl ji nėra atsakinga už ankstesnes savo niekšybes, ir kad „reikia pradėti kalbėtis su ja gražiuoju“ (tarsi iki šiol mes su ja kariautume).

 

Tam tikros jėgos, kurios įtariamos ryšiais su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis, bandė juodinti M.Saakašvilį ir jo vykdomą politiką ir pas mus Lietuvoje. Štai “valstybininkų” klano ruporo “Lietuvos ryto” dukterinis leidinys “Ekstra” (2007.11.19) išspausdino nedidelės apimties Audriaus Lingio rašinėlį “Gruzijos tautą įsiutino prezidento žygiai”.Galima būtų nekreipti dėmesio į šią tendencingo leidinio publikaciją, bet mane sudomino autoriaus pasirinkta (arba jam įtikinamai pasufleruota) tema – pastarųjų mėnesių įvykiai Gruzijoje, ir Lietuvoje gyvenančių gruzinų požiūris į juos.

 

Kažkodėl autorius nepanoro išsiaiškinti nuomonės tų Lietuvos gruzinų, kurie pritaria jų etninės tėvynės pasirinktam politiniam kursui. Jis net nebandė susisiekti su „Rustavelio“ gruzinų draugijos vadovu, žinomu rašytoju Zurabu Džavachišviliu (kuris, beje, atstovauja gruzinų tautinę mažumą Tautinių bendrijų taryboje prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento). Vietoj to, jis pakalbino du „opozicijos atstovus“ – Gigą Bukiją ir Sergą Amirgulašvilį, kurie pavaizdavo padėtį Gruzijoje išimtinai juodomis spalvomis. Jeigu G.Bukija yra Gruzijos parlamento narys, tai visiškai neaišku, kokiu būdu „opozicijos atstovu“ tapo S.Amirgulašvilis – Lietuvos pilietis, buvęs milicininkas, o dabar – verslininkas.

 

Viskas paaiškėjo, pasikalbėjus su „Rustavelio“ draugijos nariais. Pasirodo, dar prieš porą metų visi Lietuvos gruzinai priklausė „Iberijos“ draugijai, įkurtai šviesaus atminimo sąjūdininkės Dali Gogišvili-Juodišienės. Problemos prasidėjo, kai iš Gruzijos į Lietuvą dėl problemų su teisėsauga buvo priverstas grįžti verslininkas Valerijus Gelašvilis. Prieš kelioliką metų jis demonstratyviai atsisakė Lietuvos pilietybės dėl neva nepagrįsto jo persekiojimo tautiniu pagrindu. Lietuvos teisėsaugininkai iš tikrųjų buvo buvo susidomėję V.Gelašvilio persona, bet visai ne dėl jo tautybės, o dėl tabako ir alkoholio kontrabandos organizavimo. Vėliau jis keletą metų gyveno Gruzijoje ir net buvo išrinktas į jos parlamentą.

 

Grįžęs į Lietuvą V.Gelašvilis, niekad nestokojęs pinigų, nutarė paversti „Iberijos“ draugiją kovos prieš M.Saakašvilį įrankiu. Jos nariai buvo verčiami pasirašyti Gruzijos prezidentą smerkiančius pareiškimus, kas buvo nepriimtina daugeliui sąmoningų šios organizacijos senbuvių. Jie suvokė, kad tokiu būdu jie bus sukompromituoti ir Lietuvoje, ir Gruzijoje. Galiausiai, neapsikentę su V.Gelašvilio (kuris pasiskelbė nauju „Iberijos“ pirmininku) diktatu ir visišku draugijos veiklos sužlugdymu, jie įkūrė atskirą „Rustavelio“ draugiją.

 

Tai tiek žinių apie lietuviškąją „gruzinų opoziciją“ ir mūsų „valstybininkų“ žiniasklaidą, maloniai sutinkančią suteikti savo tribūną destrukcijos skleidimui.

 

http://www.slaptai.lt