Įvardintas (?) blogis

28 vasario, 2008

Nors policininkų šventė ir vadinama “angelų sargų” diena, visai neketinu teigti, jog vyriausias policijos komisaras Vytautas Grigaravičius yra angelas. To ir nereikia. Ne dievai ir ne angelai puodus žiedžia. Ir policijoje, įskaitant jos vadovybę, darbuojasi tik paprasti mirtingieji – su visomis žmoniškomis silpnybėmis ( ir stiprybėmis taip pat, beje).

Visgi panašu, kad Skuodo rajono Aleksandrijos miestelyje įvykusi kraupi nelaimė, nusinešusi trijų berniukų gyvybes, kai kam tapo patogiu pretekstu pabandyti pasikelti savo reitingus, dar kitiems – suvęsti sąskaitas. Taip teigti leidžia ne tik gausūs ir gana vienareikšmiški įvairių interneto portalų komentatorių atsiliepimai, bet ir elementari susidariusios situacijos analizė. Situacijos ne vien Aleksandrijoje ir anaiptol ne vien Policijos departamente.

Nepasakysiu nieko naujo, dar kartą konstatuodamas, jog Lietuva išgyvena gylią politinę ir, kas dar baisiau, dorovinę bei vertybinė krizę. Jos pagrindinė priežastis – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pernai atlikto tyrimo metu paaiškėjęs netoleruotinas kai kurių politikų, aukštų valdininkų (ką jie patys beaiškintų) ir dalies žiniasklaidos suaugimas su verslo struktūromis, galimai susijosiomis su priešiškos valstybės (tikrai ne Brazilijos ir ne Rytų Timoro) specialiosiomis tarnybomis. Kitaip tariant, apsišaukėlių „strateguotojų“ malonės deka mes susidūrėme su realia svarbiausių valstybės institucijų užvaldymo grėsme.

Nevarginsiu maloniojo skaitytojo Lietuvos Respublikos „jėgos strutūromis“ vadinamų institucijų vardinimu. Tiesiog konstatuosiu liūdną faktą, jog iki šių dienų tik vienintelėje iš jų buvo užsilikęs departamentas, kurio vadovas niekaip nebuvo susijęs su vadinamuoju Klanu. Kai kam tai pasirodė nepakenčiama. Ir štai kodėl.

Klanui labai neramu dėl kitų metų spalio mėnesio vyksiančių Seimo rinkimų, tiksliau dėl numanomų jų rezultatų. Yra toks dalykas, kuris vadinasi Tautos rūstybė. Klanas nėra tiek kvailas, kad nesuprąstų, jog visa tai gali pasibaigti ne vien tik valdžios, antpečių ir nepelnytų apdovanojimų, bet ir laisvės bei turtų netekimu. Jau nekalbu apie tokias smulkmenas, kaip patekimas į Lietuvos istorijos vadovėlius lietuviškojo Judo atitikmens vaidmenyje arba tėvų bei vaikų prakeikimas, paprastai tenkantis Tėvynės išdavikams.

Tai va. Nenumaldomai artėjančios finišo linijos akivaizdoje „strateguotojai“ (kitų šaltinių dar įvardinami kaip „valstybininkai“ arba (kažkodėl) „žydrieji albinai“) pradėjo desperatiškai blaškytis, sekmingai didindami jau atliktų kvailysčių ir nesąmonių kritinę masę. Ko vertas vien tik paskutinis vodevilis pavadinimu „Tėvynės priešai parengė nacionalinio investuotojo diskreditavimo planą“. Ši desperacija rodo, kad jokios apgalvotos programos, kuri garantuotų jų galybės išsaugojimą, jie neturi. Tokiais atvėjais neprošal pasirūpinti absoliučia vadinamųjų „jėgos struktūrų“ kontrole. Kaip sako numanomi „strateguotojų“ patronai rusai, „čiem čiort niešutit“, arba “avosj prigoditsia“.

Štai tame ir yra pagrindinė vyriausiojo komisaro „kaltė“. Nes lygiai taip pat dėl Aleksandrijios tragedijos galėtų atsistatydinti premjeras, arba, pavyzdžiui, prezidentas (vidaus reikalų ministro neminiu sąmoningai, nes šis tekstas – ne apie infuzorijas). Aš jau nekalbu apie krašto apsaugos ministrą, kuris pats (o ne jo pavaldiniai) prieš keletą metų „didvyriškai“ sutraiškė iš karto du gražų amžių nugyvenusius Lietuvos karininkus. Ir nieko. Svarbiausia – nepasimaišyti „strateguotojų“ kelyje.

Bet, kaip sako liaudies išmintis, „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“. Panašu, kad pats to nenorėdamas, Klanas pasiūlė Lietuvai dar vieną nacionalinio masto lyderį (žinoma, jei pats komisaras sutiks tokiu tapti). O tikrų lyderių Lietuvai tikrai nėra per daug. Žodžiu, kaip sako mano jau minėti patronai ne iš Brazilijos ir ne iš Rytų Timoro, „i na tom spasibo“.

P.S. Baigdamas rašyti šį tekstuką mobiliuoju telefonu gavau eilinę sentenciją: „Kas nori valdyti ramiai, turi apsupti save ne ginklais, o tautos meile. Periandras.“

Gruodžio 15 dieną įvyko trijų partijų suvažiavimai – vienas darbinis, antras iniciatyvinis ir trečias – likvidacinis. Visų trijų apvažiuoti nepavyko, todėl apie būsimos partijos „Vienybės keliu“ iniciatyvinę konferenciją, priėmusį principinį sprendimą sušaukti pavasary šios naujos politinės organizacijos steigiamąjį suvažiavimą, nieko daugiau pasakyti negaliu – tikiuosi, artimiausiu laiku tai padarys patys „vienybininkai“.

Maloniai nustebino nenomenklatūrinės kairiosios Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) suvažiavimo, vykusio Vilniaus mokytojų namuose, rami dalykinė dvasia. Reikia pastebėti, kad ši rinkėjų nepelnytai primiršta partija vos ne vienintelė Lietuvoje atvirai įvardina didžiąsias virš mūsų šalies pakibusias grėsmes, tokias kaip jau įvykęs pagrindinių valstybės institucijų užvaldymas arba artėjanti (tiksliau – tam tikrų jėgų sąmoningai artinama) visiška energetinė, taigi ir politinė, priklausomybė nuo Rusijos. Ir ši LSDS konferencijoje priėmė rezoliuciją, kuria įpareigojo partijos valdybą organizuoti referendumą dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus veiklos pratęsimo. Be to, buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp LSDS ir Švietimo bei Muitinės darbuotojų profesinių sąjungų. Labai noriu tikėti, kad Lietuvos kairysis elektoratas dar spės iki Seimo rinkimų atrasti sau šią „didžiosios žiniasklaidos“ ignoruojamą, bet užgrūdintą ir perspektyvią politinę jėgą.

Visgi daugiausia dėmesio būsiu priverstas skirti dramatiškam Krikščionių demokratų suvažiavimui, tiksliau jo numanomoms pasekmėms. Įtampa „Karolinos“ konferencijų salėje tvyrojo nuo renginio pradžios iki pat jo pabaigos, ir tai visiškai suprantama – juk buvo sprendžiamas šimtametės partijos likimas. Deja, nežiūrint partijos savarankiškumo išsaugojimo šalininkų įtikinamų argumentų, daugiau nei dviem trečdaliais delegatų balsų buvo nutarta glaustis prie Tėvynės Sąjungos, kas oficialiai buvo pateikta kaip partijos „reorganizavimas“. „Reorganizatorių“ nuomone, tik prisijungimas prie konservatorių leis jų partijai atgimti (?). Pavyzdžiui, delegatas Paulius Saudargas sulygino Lietuvos krikščionių demokratų kelią su miško keliu, kuris palaipsniui virto takeliu. Suprask – lygšiolinė šimtametė krikščioniškosios demokratijos tradicija Lietuvoje – tai viso labo klystkelis, o štai susijungus su konservatoriais bus galima išeiti į „autostradą“. Keistai atrodė ir LKD vedlys; iš tikrųjų, ar gali įtikinti rinkėjus balsuoti už šią partiją jos vadovas, pats netikintis jos ateitimi?

Žinoma, gali kilti klausimas – kas leido man vertinti šios partijos vadovybės (ir jos narių didesnės pusės) sprendimus? Gal tai – partijos vidaus reikalas? Visgi manau, kad jokios partijos sprendimai negali būti vien tik jos narių „vidaus reikalas“, nes ne tik konkretūs sprendimai, bet ir pati politinių partijų, jų programų ir komandų „pasiūla“ galiausiai lemia valstybės ir jos gyventojų ateitį. Juk nemanome, kad nekokybiška prekė – tai vien tik paties gamintojo „vidaus reikalas“.

Prieš metus ir aš maniau, kad būtent Tėvynės sąjunga taps visų dešiniųjų (patriotinių ir demokratinių) jėgų vienijimosi šerdimi. Deje, teko nusivilti, nes neliko pagrindo ankstesniam tikėjimui ir pasitikėjimui. Kaip žinia, pasitikėjimą prarasti yra žymiai lengviau, nei jį įgyti. Ką gi, galima viską pasakyti ir konkrečiau.

Praėjusių metų rudenį konservatorių vadovybė buvo užėmusi kur kas kategoriškesnę poziciją išaiškėjusio valstybės užvaldymo klausimu. Tuomet buvo pareikalauta ne tik odiozinio VSD vadovo, bet ir paties „vyriausiojo strateguotojo“ galvos, ir galbūt politinis klimatas Lietuvoje būtų šiandien kur kas sveikesnis, jei konservatoriai sugebėtų išlaikyti tuometinį toną ir tempą. Bet taip neatsitiko. Tiesa, buvo pilietiškai drąsūs ir savalaikiai profesoriaus Vytauto Landsbergio, taip pat Rasos Juknevičienės pareiškimai ir pasisakymai, bet tai, deja, nebuvo oficiali partijos vadovybės pozicija. Priešingai, dabartinis partijos pirmininkas visomis išgalėmis demonstravo savo paramą ir simpatiją valdančiosios mažumos vyriausybės vadovui, už kurio kyšojo valstybę užvaldyti bebaigiančio klano ausys. Tai ne tik leido suabejoti, ar iš tikrųjų konservatoriai yra opozicinė, o ne valdančiąjai koalicijai priklausanti partija, bet ir prisidėjo prie dešiniojo elektorato demoralizavimo ir dezorientavimo, kas, savo ruožtu, pastūmėjo dalį dešiniųjų rinkėjų į populistų glėbį.

Norui esant tų vertybinio neišrankumo pavyzdžiu galima prisiminti ir daugiau. Pavyzdžiui – Petro Auštrevičiaus kandidatūros rėmimas per 2004 metų Prezidento rinkimus. Rėmimas kartu su „ikidujotekaniniu“ Gazpromo produktu Lietuvoje – Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Ir vėliau P.Auštrevičius buvo ypatingoje konservatorių vadovybės malonėje. Kodėl – tiksliai nežinau, bet tikrai nėra normalu, kai partijų lyderių asmeninė bičiulystė lemia koalicijų (kad ir neformalių) sudėtį ar net politinių strategijų pagrindimą. Buvo sukurta speciali teorija, kad štai tik konservatoriai su buvusiais komunistais yra tos tikrosios, tradicinės partijos, kurioms lemta amžinai valdyti Lietuvą, periodiškai pasikeičiant pozicijoms, o visos kitos – tai tik įvairaus plauko populistai. Šioje „teorijoje“ buvo padaryta išlyga, pagal kurią šalia konservatorių partijos – „planetos“ buvo įteisintas jos „mėnulis“ – P.Auštrevičiaus vadovaujamas Liberalų sąjūdis. O krikščionys demokratai konservatorių vadovybei dar visai neseniai buvo jei ne priešininkai, tai bent jau nepageidaujami konkurentai.

Beje, dėl liberalų. Jeigu konservatorių ir liberalų vadovai turėtu mažiau plikbajoriškų ambicijų ir daugiau politinės atsakomybės bei įžvalgumo, po 2004 metų Seimo rinkimų jie turėjo visas galimybes sudaryti efektyvią dešiniąją šešėlinę vyriausybę, kuri realiai prižiūrėtų kairiosios (ar tokia save laikančios) vyriausybės veiksmus ir laiku apkapotų nagus visokiems „valstybininkams“. Bet kur tau – vietoje to buvo išsidraskyta ir išsivaikščiota skirtingomis kryptymis. Nesiimu spręsti, kas „pirmas pradėjo“ ar kas „daugiau kaltas“, bet faktas yra tai, kad nuo to laiko Seime neliko jokios veiksmingos dešiniosios atsvaros. Aišku, liberalai nebuvo „be nuodėmės“, tačiau konservatoriai tikrai neprisidėjo prie jų „tobulėjimo“; priešingai, padarė viską, kad ši partija (beje, irgi „tradicinė“) suskiltų ir marginalizuotųsi. Ir kažkaip nebuvo tuomet girdėti kai kurių intelektualiųjų apžvalgininkų raginimų eiti į tą Liberalų ir centro sąjungą ir tobulinti ją iš vidaus (kaip tai dabar siūloma daryti tiems, kurie vis pasvarsto apie naujos, skaidrios partijos įkūrimą). O pagrindiniais konservatorių partneriais vietoje „netobulų“ liberalų tapo „tobuli“ buvę komunistai.

Mąstančiam dešiniajam rinkėjui visų šitų „nesusipratimų“ buvo aiškiai per daug. Per daug net tuo atveju, jei Tėvynės sąjungos vadovybė surastų savyje jėgų pripažinti ankstesnius paklydimus ir, ko gero, pakeistų patį partijos vadovą. Pasitikėjimą galima būtų atgauti tik po kurio laiko, kai visuomenė įsitikintų, kad visa tai iš tikrųjų buvo tik laikinas nukrypimas. Bet nieko panašaus nematyti – ir toliau rimtu veidu aiškinama, kad viskas buvo ir yra daroma gerai ir teisingai. Ir, skirtingai nuo krikščionių demokratų, konservatorių partijos viduje negirdėti jokio bandymo atsakyti į išvardintus „nepatogius“ klausimus, kas liudija apie jau pažengusį jos sunomenklatūrėjimą.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos dešiniųjų sąjungos, dabar – Tautininkų sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų prijungimas ir liberalų skaldymas – toks „dešiniosios alternatyvos“ lipdymo būdas neatrodo nei patrauklus, nei perspektyvus. Ar padidėjo konservatorių elektoratas prisijungus daugiatūkstantinę Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą? Nelabai. Ir dabar bus tas pats. Krikščionių demokratų vardas figūravo pilname Tėvynės sąjungos pavadinime ir iki šiol, tai kodėl turėtume manyti, jog jo išlaisvinimas iš skliaustelių turės atkreipti kažkokį ypatingą dešiniojo (juolab neapsisprendusio) rinkėjo dėmesį? O štai dažnas prisiekęs krikščionių demokratų gerbėjas už keistą dvivardę partiją jau nebebalsuos. Ir apskritai – kas trukdė realiai bendradarbiauti be jokių „likvidacijų“ ir „reorganizacijų“? Tai gal vis dėl to čia suveikė visai kitos, nei deklaruojamos, priežastys?

Klasta paaiškėjo, kai ir LSDP pasirodė linkusi pritarti konservatorių, „darbiečių“, paksininkų ir liberalsąjūdininkų (įdomi kompanija, ar ne?) iniciatyvai dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Akivaizdu, kad visos dvejonės ir abejonės – tik dėl akių, o iš tikrųjų dėl visko jau seniai yra suderėta. „Valstybininkai“ ir jų kontroliuojamų partijų „viršūnės“ puikiai supranta, kad per laikotarpį iki kitų metų spalio vis dar gali atsirasti nauja, iš tikrųjų alternatyvinė esančioms, skaidri politinė jėga (kad ir tų pačių susinaikinti nesutinkančių krikščionių demokratų pagrindu), kuri ims ir nušluos visą supuvusią sistemą. Todėl pirmalaikiai rinkimai įsivaizduojami kaip tas gelbėjimosi ratas, kuris turėtų pratęsti „valstybininkų“ viešpatavimą dar mažiausiai keturiems metams. O ten, žiūrėk, jau būsime patekę į visišką energetinę ir visokią kitokią priklausomybę nuo Rusijos, kuri jau niekada neleis pasikartoti nei Vasario 16 – ąjai, nei Kovo 11 – tąjai. Tiesa, paskutiniu momentu LSDP vadovybė visgi persigalvojo ir nutarė nepalaikyti pirmalaikių rinkimų idėjos, bet tai rodo tik tai, kad premjero aplinka jau nėra tikra net dėl savo šansų įvekti rinkimų barjerą, ir todėl nusprendė nerizikuoti ir pasimėgauti buvimo valdžioje teikiamais privalumais “iki galo“, t.y. iki kitų metų spalio mėnesio.

Pirmalaikiai rinkimai, kurie numatomi kitų metų balandžio mėnesį, įvyktų beveik iškart po vasario pabaigoje – kovo pradžioje įvyksiančio galutinio Lietuvos Krikščionių Demokratų susiliejimo su Tėvynės sąjunga. „Guma tempiama“ specialiai, kad nespėtų susiorganizuoti savo tapatumo išsižadėti nenorintys krikščionys demokratai, nes anksčiau laiko paskelbę apie savo atsiskyrimą jie garantuotai bus išvadinti „dešiniųjų (?) jėgų skaldytojais“. O vėliau – laiko jau tikrai nebeliks.

P.S. Kas bus, jei pasirodys, jog nesu teisus? Tas ir bus – atsiprašysiu viešai (žodžiu ir raštu) konservatorių ir visos Lietuvos. Deja, iki šiol įvykiai vystosi būtent šia, blogąja linkme, todėl meldžiu Dievą, kad jis suteiktų man progą atsiprašyti.

Prieš kelias dienas žinisklaidoje šmėkštėlėjo keistokas pranešimas, kad vienos Lietuvai draugiškos šalies prezidentas apdovanojo ordinu (berods, Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi) vieną buvusį mūsų spec.tarnybų pareigūną . Kadangi minėtasis pareigūnas yra ne tik „buvęs“, bet ir susikompromitavęs (jis buvo priverstas apleisti savo postą po to, kai nepasitikėjimą juo išreiškė Tautos Atstovybė), kyla natūralus klausimas – kodėl yra taip įžeista lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė? Iškart atmetu visokias kvailas insinuacijas dėl „amžino lenkų sąmokslo prieš lietuvių tautą“. Tai kame gi tada reikalas ir kokios nelemtojo apdovanojimo numanomos pasekmės? Aišku, kad esminis šio veiksmo tikslas nebuvo noras pamaloninti apdovanojimą gavusį politinį lavoną. Kur kas svarbiau buvo parodyti anoniminės grupuotės, daugiau žinomos „valstybininkų“, taip pat „strateguotojų“ arba „žydrųjų albinų“ vardu, neblėstančią galią. Kas iš to, kad jau virš metų visi, kas tik netingi girdėti ir matyti, jau žino, kad Lietuvą yra apraizgęs glitus ir lipnus šio klano voratinklis? „Išgraužkite!“ – tautai į akis įžūliai vaiposi „valstybininkai“ – „Mes ne tik mūsiškį, bet ir lenkų prezidentą patvarkėme, ir nieko jus mums nepadarysite. Mes – transnacionalai, nes už mūsų – Gazpromas!“. Pakeliui dar kartą yra paniekintas ne tik „valstybininkų“ nusikalstamą veiklą atskleidęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, bet ir visa komiteto tyrimo rezultatus patvirtinusi Tautos Atstovybė, t.y. Seimas (priminsiu, jog pagal galiojančią Konstituciją Lietuva bent jau kol kas yra ne prezidentinė, ne „vyriausybinė“ ir juolab ne „pirtinė – kuluarinė“, o būtent parlamentinė respublika). Kadangi intrigantų klanas negali veikti šviesos ir skaidrumo sąlygomis, minėtasis apdovanojimas gali būti panaudotas ir kaip papildomi triukšmai bei trukdžiai, tokie kaip eilinės antilenkiškos isterijos bangos sukėlimas, kuris pridengtų, pavyzdžiui, vis daugiau aiškėjantį „valstybininkų“ keliaklupsčiavimą prieš fašistėjančią Rusiją (kuri, anot jų, už ankstesnes niekšybes Lietuvai atsakyti neprivalo). Sprendžiant iš nenatūralių, bet įkyriai kryptingų komentarų internete, ši „mašinka“ jau yra paleista. Taip kad daugmaž aišku, kam to reikėjo ir kas buvo viso šito absurdo užsakovai (jau nekalbant apie pastarųjų šeimininkus). Nežinau, kaip iš susidariusios keblios situacijos „vyniosis“ mano lenkiški kolegos (visomis šio žodžio prasmėmis) – tai jau jų pačių reikalas, jei nesugebėjo laiku užkirsti kelią akivaizdžiai provokacijai. Geriau pažiūrėkime – o kas gi Lietuvoje galėjo pasufleruoti kaimyninės šalies vadovui tokią nesąmonę – juk tikrai nemanome, jog jis iki paskutiniojo momento bent jau įtarė apie Storojo Rezervisto egzistavimą? Teisingai – jo lietuviškasis kolega. O pastarąjam? Taip – jo nepakeičiami patarėjai iš TSPMI. Yra tokia kadrų Užsienio reikalų ministerijai „kalvė“, kurios stebėtojų taryboje – irgi gausu Klano atstovų. Galėjo prie „sufleravimo“ rengimo prisidėti ir mūsų URM, VSD ir Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovai, bet tai nekeičia reikalo esmės – visais atvejais jaučiama švelni „vyriausiojo strateguotojo“ letena, valdoma iš…ne iš Brazilijos. Galbūt kam nors pasirodys, jog štai taip, „be jokių įrodymų“, yra metami kaltinimai kai kuriems aukštiems Lietuvos pareigūnams ir politikams, arba net ištisoms mūsų valstybės institucijoms. Bet kaip kitaip galima paaiškinti minėtąjį akibrokštą? Įsivaizduokime – ką turėtų pagalvoti normalus lenkas, jei, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas apdovanotų ordinu pernai paleistos Lenkijos Karinės informacijos tarnybos (WSI), kuri buvo įtariama pernelyg glaudžiais ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, buvusį vadovą? Paaiškinimas galėtų būti tik vienas – arba prezidentas tapo provokatorių intrigų įkaitu, arba jis pats yra, švelniai tariant, „neadekvatus“. Net minimaliai nusimanant apie tokių tarpvalstybinių apdovanojimų „parengiamuosius veiksmus“, akivaizdu, jog kandidatų personalijos visada yra derinamos su apdovanojimų „gavėjų“ šalies kompetentingomis struktūromis. Todėl ir šįkart buvo, aišku, ne kitaip. Tai, kas įvyko, parodo, kad „valstybininkams“ nusispjauti ant mūsų valstybės įvaizdžio, ant jos garbės ir orumo. O visai vagių, iškrypėlių bei išdavikų gaujai ir jos narių aplinkiniams nusiųstas „kalėdinis“ signalas – galioja tik vieno tipo „nuopelnai“ Lietuvos valstybei – lojalumas Klanui. Tai tiek tų asmeninių pamąstymų apie šių metų gruodžio 22 dienos BNS informacinį pranešimą „Lenkijos Prezidentas buvusį VSD apdovanojo ordinu“. Nuotraukoje: buvęs VSD direktorius Arvydas Pocius, kurį Lenkija apdovanojo nežinia už kokius nuopelnus. ‘> Prieš kelias dienas žinisklaidoje šmėkštėlėjo keistokas pranešimas, kad vienos Lietuvai draugiškos šalies prezidentas apdovanojo ordinu (berods, Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi) vieną buvusį mūsų spec.tarnybų pareigūną . Kadangi minėtasis pareigūnas yra ne tik „buvęs“, bet ir susikompromitavęs (jis buvo priverstas apleisti savo postą po to, kai nepasitikėjimą juo išreiškė Tautos Atstovybė), kyla natūralus klausimas – kodėl yra taip įžeista lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė? Iškart atmetu visokias kvailas insinuacijas dėl „amžino lenkų sąmokslo prieš lietuvių tautą“. Tai kame gi tada reikalas ir kokios nelemtojo apdovanojimo numanomos pasekmės? Aišku, kad esminis šio veiksmo tikslas nebuvo noras pamaloninti apdovanojimą gavusį politinį lavoną. Kur kas svarbiau buvo parodyti anoniminės grupuotės, daugiau žinomos „valstybininkų“, taip pat „strateguotojų“ arba „žydrųjų albinų“ vardu, neblėstančią galią. Kas iš to, kad jau virš metų visi, kas tik netingi girdėti ir matyti, jau žino, kad Lietuvą yra apraizgęs glitus ir lipnus šio klano voratinklis? „Išgraužkite!“ – tautai į akis įžūliai vaiposi „valstybininkai“ – „Mes ne tik mūsiškį, bet ir lenkų prezidentą patvarkėme, ir nieko jus mums nepadarysite. Mes – transnacionalai, nes už mūsų – Gazpromas!“. Pakeliui dar kartą yra paniekintas ne tik „valstybininkų“ nusikalstamą veiklą atskleidęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, bet ir visa komiteto tyrimo rezultatus patvirtinusi Tautos Atstovybė, t.y. Seimas (priminsiu, jog pagal galiojančią Konstituciją Lietuva bent jau kol kas yra ne prezidentinė, ne „vyriausybinė“ ir juolab ne „pirtinė – kuluarinė“, o būtent parlamentinė respublika). Kadangi intrigantų klanas negali veikti šviesos ir skaidrumo sąlygomis, minėtasis apdovanojimas gali būti panaudotas ir kaip papildomi triukšmai bei trukdžiai, tokie kaip eilinės antilenkiškos isterijos bangos sukėlimas, kuris pridengtų, pavyzdžiui, vis daugiau aiškėjantį „valstybininkų“ keliaklupsčiavimą prieš fašistėjančią Rusiją (kuri, anot jų, už ankstesnes niekšybes Lietuvai atsakyti neprivalo). Sprendžiant iš nenatūralių, bet įkyriai kryptingų komentarų internete, ši „mašinka“ jau yra paleista. Taip kad daugmaž aišku, kam to reikėjo ir kas buvo viso šito absurdo užsakovai (jau nekalbant apie pastarųjų šeimininkus). Nežinau, kaip iš susidariusios keblios situacijos „vyniosis“ mano lenkiški kolegos (visomis šio žodžio prasmėmis) – tai jau jų pačių reikalas, jei nesugebėjo laiku užkirsti kelią akivaizdžiai provokacijai. Geriau pažiūrėkime – o kas gi Lietuvoje galėjo pasufleruoti kaimyninės šalies vadovui tokią nesąmonę – juk tikrai nemanome, jog jis iki paskutiniojo momento bent jau įtarė apie Storojo Rezervisto egzistavimą? Teisingai – jo lietuviškasis kolega. O pastarąjam? Taip – jo nepakeičiami patarėjai iš TSPMI. Yra tokia kadrų Užsienio reikalų ministerijai „kalvė“, kurios stebėtojų taryboje – irgi gausu Klano atstovų. Galėjo prie „sufleravimo“ rengimo prisidėti ir mūsų URM, VSD ir Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovai, bet tai nekeičia reikalo esmės – visais atvejais jaučiama švelni „vyriausiojo strateguotojo“ letena, valdoma iš…ne iš Brazilijos. Galbūt kam nors pasirodys, jog štai taip, „be jokių įrodymų“, yra metami kaltinimai kai kuriems aukštiems Lietuvos pareigūnams ir politikams, arba net ištisoms mūsų valstybės institucijoms. Bet kaip kitaip galima paaiškinti minėtąjį akibrokštą? Įsivaizduokime – ką turėtų pagalvoti normalus lenkas, jei, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas apdovanotų ordinu pernai paleistos Lenkijos Karinės informacijos tarnybos (WSI), kuri buvo įtariama pernelyg glaudžiais ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, buvusį vadovą? Paaiškinimas galėtų būti tik vienas – arba prezidentas tapo provokatorių intrigų įkaitu, arba jis pats yra, švelniai tariant, „neadekvatus“. Net minimaliai nusimanant apie tokių tarpvalstybinių apdovanojimų „parengiamuosius veiksmus“, akivaizdu, jog kandidatų personalijos visada yra derinamos su apdovanojimų „gavėjų“ šalies kompetentingomis struktūromis. Todėl ir šįkart buvo, aišku, ne kitaip. Tai, kas įvyko, parodo, kad „valstybininkams“ nusispjauti ant mūsų valstybės įvaizdžio, ant jos garbės ir orumo. O visai vagių, iškrypėlių bei išdavikų gaujai ir jos narių aplinkiniams nusiųstas „kalėdinis“ signalas – galioja tik vieno tipo „nuopelnai“ Lietuvos valstybei – lojalumas Klanui. Tai tiek tų asmeninių pamąstymų apie šių metų gruodžio 22 dienos BNS informacinį pranešimą „Lenkijos Prezidentas buvusį VSD apdovanojo ordinu“. Nuotraukoje: buvęs VSD direktorius Arvydas Pocius, kurį Lenkija apdovanojo nežinia už kokius nuopelnus. . ASMENINĖ NUOMONĖ DĖL VIENO VALSTYBINIO APDOVANOJIMO (papildytas)


http://www.slaptai.lt/readarticle.php?article_id=307

Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir prasidėjęs naujos valstybės tarptautinio pripažinimo procesas iššaukė  ne tik Serbijos bei Rusijos, bet ir kai kurių valstybių – NATO bei ES narių (Rumunijos ir Slovakijos) arba kandidačių (Gruzijos) susierzinimą ir pasipriešinimą. Ir Lietuvoje jau pasigirdo bauginimų, jog tai – tik neišvengiamų kataklizmų pradžia; neva tuojau viena po kitos pradės byrėti ir kitos valstybės, ypač tos, kuriose yra kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų. Vakar teko girdėti išvedžiojimų, kad dabar ir Šalčininkų rajonas galėsiąs atsiskirti nuo Lietuvos, nes situacija „ten“ (Kosove) ir „čia“ (Pietryčių Lietuvoje) esanti „identiška“. Ar iš tikrųjų taip? Gal tikrai Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jo tarptautinis pripažinimas sukuria pavojingą precendentą ir atveria Pandoros skrynią? Pabandykime tai išsiaiškinti.

Vienas iš pagrindinių argumentų, paslaugiai pateikiamų serbų (ir rusų) propagandistų ir dažnai naudojamų siekiant pagrįsti nepriklausomo Kosovo tariamą „neteisėtumą“, yra tai, kad Kosovas yra serbų tautos etninės teritorijos sudėtinė dalis; maža to – tai serbų tautos lopšys, o albanai atsikėlė į jį daug vėliau, „išstumdami“ iš krašto jo tikruosius šeimininkus. Deja, viskas buvo šiek tiek kitaip. Albanai yra senųjų krašto gyventojų – ilyrų – palikuonys, kalbantys vienintele gyva išlikusia ilyrų kalbinei grupei priklausančia kalba. Ilyrų gyvenamas plotas prieš pora tūkstančių metų buvo nepalyginamai didesnis už dabartinės Albanijos bei Kosovo teritoriją; jis apėmė didžiąją dalį dabartinių Vengrijos, Kroatijos, Bosnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Makedonijos ir šiaurės vakarų Graikiją (Epyrą). Vėliau iš pietų į Ilyriją pradėjo smelktis graikų, o iš vakarų – lotynų kalbos; kalbančių neolotyniškomis šnektomis iki šiol išliko Kroatijos (istriečiai) ir Serbijos (aromunai) kalnuose. Ir tik VI amžiuje po Kristaus gimimo Ilyrijoje pasirodo serbų protėviai slavai, atėję čia nuo Dunojaus žemupio. Taip kad, remiantis istorija, ne serbai turėtų pretenduoti į Kosovo teritoriją, o albanai – į Serbijos (žinoma, juokauju).

Ilyrų kalbos relikto – albanų kalbos –  vientisas masyvas išliko tik dabartinės Albanijos ir Kosovo teritorijoje. Tai nereiškia, kad tam tikra dalis albanų tautos niekad nėra persikėlusi gyventi kitur. Vengdami turkų jungo viduramžiais albanai katalikai masiškai kėlėsi į Italiją, o albanai stačiatikiai – į Graikiją. Namų bibliotekoje turiu nepakeliamo svorio1906 metais Leipcige išleistą pasaulio atlasą („Andrees Handatlas“), kuriame yra ir tuometinės Europos etninis žemėlapis. Jame pažymėtas albanų etninis plotas, kuris 1906 metais dar priklausė Osmanų imperijai, visiškai sutampa su šiandienos jų gyvenama teritorija. Tikiuosi, niekas nemano, jog vokiečių kartografai jau prieš šimtą metų pataikavo albanų nacionalistams? Kita vertus, įvairūs karai ir kitos negandos vienu ar kitu metu galėjo kažkiek pakoreguoti serbų ir albanų etninę sieną, bet tai savaime dar nieko nereiškia. Iki serbų Kosovo teritorija priklausė Romos imperijai, vėliau – Bizantijos imperijai, dar vėliau – Bulgarijai; po serbų – Osmanų imperijai, todėl visai neaišku, kodėl taip sureikšminamas būtent serbiškasis Kosovo istorijos periodas. Net jeigu priimtume serbų etnocentristinės istoriografijos peršamą versiją, jog albanai „atsikraustė“ į dabartinio Kosovo teritoriją tik XVI amžiuje, ar tai turėtų reikšti, jog jie neturi teisės lemti savo likimo? Juolab kad iš tikrųjų XVI amžiuje niekas Kosove niekur nesikraustė, tiesiog vietiniai albanai, kuriuos prieš tai ilgai engė serbų diduomenė, noriai priimdavo turkų atneštą musulmonų tikėjimą.

Be savo „motininės“ etninės teritorijos, mano minėtame žemėlapyje albanai pažymėti dar ir Graikijoje – Atikoje ir rytinėje Peloponeso dalyje. Iki mūsų dienų jie ten neišliko – siekdami aukštesnio socialinio statuso pietų Graikijos albanai noriai perimdavo graikų kalbą ir jų tautinę savimonę. Kas kita – Italija (Sicilija, Apulija), kur iki mūsų dienų išliko albaniški kaimai ir albanų kalba.

Bet grįžkime į Kosovą, kuris, beje, iki 1969 metų vadinosi „Kosovo ir Metochijos autonominis socialistinis kraštas“. Reikia pripažinti, kad serbų lyderiai padarė viską, kad kosoviečiai visiems laikams prarastų norą gyventi bendroje su jais valstybėje. Vietinių albanų diskriminavimas prasidėjo iškart po Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (Kraljevina SHS, nuo 1929 metų – Jugoslavija) sukūrimo, nes ją valdė serbiška Karadžordževičių dinastija; tas pats tęsėsi ir pokario metais, šalį valdant komunistams. Nežiūrint to, kad juodkalniečių buvo tris kartus mažiau negu  Kosovo albanų, pastarieji pokario Jugoslavijoje turėjo ne sąjunginės respublikos, o tik autonominio krašto Serbijos respublikos sudėtyje statusą. Visą laiką buvo pabrėžiama, kad Jugoslavija – slavų valstybė, o albanai (kaip, beje, ir Voivodinos autonominio krašto vengrai) – tik nepageidaujami, bet dantis sukandus šiaip taip pakenčiami dėl „istorinių nesusipratimų“ čia atsiradę atsitiktiniai pakeleiviai. Apie tai, kas vyko Jugoslavijoje prasidėjus jos fragmentacijai, turbūt dar visi pakankamai gerai prisimename. Jeigu ne kraštutinis Belgrado vadeivų serbiškasis nacionalizmas, kuris rėmėsi panslavizmo ir stačiatikiškojo mesianizmo idėjomis, šis procesas galėjo sustoti iškart po Slovėnijos ir Kroatijos atsiskyrimo. Bet buvo taip, kaip buvo, atsiskirti panoro net ta pačia kalba kaip ir serbai kalbantys bei tą patį tikėjimą išpažįstantys juodkalniečiai. Tai ko norėti iš kosoviečių, kurių atžvilgiu Belgradas ėmėsi grynų gryniausios genocido politikos? Aiškinimai, kad štai Juodkalnija buvo sąjunginė buvusios Jugoslavijos Respublika, o Kosovas – viso labo Serbijos autonomija, iš tikrųjų nieko nepaaiškina, nes remdamasi ta pačia logika Rusija atsisako „paleisti“ iš savo troškaus glėbio valstybinio savarankiškumo siekiančią Ičkerijos Čečėnų Respubliką. Tarsi čečėnas ar Kosovo albanas būtų kažkuo menkesnis už tadžiką, ukrainietį arba tą patį juodkalnietį vien tik dėl to, kad komunistai vienas respublikas pavadino sąjunginėmis, o kitas – autonominėmis.

Kažkodėl nereikėjo jokio kraujo praliejimo, kai Slovakija buvo nutarusi atsiskirti nuo Čekijos. Ir Kanados bombonešiai tikrai nebombarduotų Monrealio, jeigu įvykusį referendumą dėl nepriklausomybės būtų laimėję Kvebeko separatistai. Bet tai – jau visai kitokie papročiai ir kitokia politinė kultūra, kurioje nėra vietos sąvokai „iskonnyje zemli“ “nuo amžių priklausančios žemės“.

„Balkanizacijos“ sąvoka irgi atsirado kur kas anksčiau, negu tapo aktualus Kosovo nepriklausomybės klausimas, o ir kitos pusiasalio tautos (įskaitant mūsų tikėjimo brolius kroatus) buvo entuziastingai įsivėlusios į tarpusavio skerdynes daug anksčiau ir kur kas didesniu mastu, nei kosoviečiai. Tai kodėl būtent jų (Kosovo albanų) apsisprendimas gyventi savarankiškai apaugo tokiomis spekuliacijomis? Ar nėra tai savotiškas „konfesinis rasizmas“, dėl kurio priešinamasi ir Turkijos priėmimui į ES? Galų gale galime prisiminti ir antitezę balkanizacijai, kai visas pusiasalis „tvarkingai“ priklausė vienai valstybei – Osmanų imperijai.

Oficialusis Belgradas nutarė nutraukti diplomatinius santykius su Kosovo nepriklausomybę pripažinusiomis valstybėmis, įskaitant JAV, o Serbų stačiatikių bažnyčios galva gėdina Serbijos kariuomenės generolus dėl to, kad jie dar nepavertė Kosovo miestų ir kaimų pelenais (kas, be abejo, yra labai „krikščioniška“). Na ir kas? Kam nuo to bus blogiau? Manau, kad tik tiems patiems politikų ir religinių šovinistų įaudrintiems Serbijos žmonėms, kuriems neišvengiamai dar teks susikurti kokybiškai naują savo savimonę, naują tapatybę, kurioje neliks vietos „vyresniojo brolio“ sindromui. Niekam nereikia dar vieno, šįkart stačiatikiško, „talibano“ visai šalia Europos centro. Ir serbams, ir kosoviečiams dar ilgai teks gyventi ne tik šalia, bet ir kartu šiame vis sparčiau besikeičiančiame pasaulyje. Beje, didesnė dalis buvusių anglų kolonijų didžiuojasi savo priklausymu Britų tautų sandraugai, tai kodėl, pavyzdžiui, nepabandžius sukurti analogiško darinio Balkanuose, kuriame nebūtų jokių „vyresniųjų“ ar „jaunesniųjų“ brolių, jokių „geriečių“ stačiatikių ir „blogiečių“ katalikų bei musulmonų? Kol kas nepanašu, jog būtų bent jau bandoma judėti ta linkme.

Dabar dėl „Didžiosios Albanijos“ projekto. Gal jis ir egzistuoja pavienių albanų nacionalistų galvose abipus sienos, tačiau nėra jokių prielaidų, jog šis projektas būtų realizuotas artimiausiais dešimtmečiais. Pirmiausia dėl to, kad Kosove formuojasi (iš dalies jau susiformavo) savitas, atskiras nuo Albanijos mentalitetas. Kosoviečiai yra albanai tiek, kiek jiems reikia tautiečių užtarimo prieš nedraugingus svetimtaučius (pirmiausia serbus), bet buvimas vieningos „Didžiosios (Dievulėliau, kokia ji „didelė“) Albanijos“ sudėtyje neišvengiamai iššauktų išcentrines tendencijas. Tai jau visai kitokia patirtis ir kita tradicija. Kosoviečiai turi tautinės priespaudos patirties, tačiau jie niekad negyveno ir nevargo stalinistinio – maoistinio Envero Chodžos režimo sąlygomis, jie kartu su kitais jugoslavais galėjo uždarbiauti (ir tuo pačiu pažinti normalesnį pasaulį) Vokietijoje. Jų buitis – daugiau „jugoslaviška“, o ne „albaniška“; jie net išoriškai aiškiai skiriasi nuo tautiečių Albanijoje (nėra tokie nuskurdę ir suvargę). Ir nesvaikime dėl dar vieno „islamiško fundamentalizmo bastiono“ atsiradimo Europoje – tokiems teiginiams nėra net menkiausio pagrindo.

Atskirai apsistosiu ties Rusijos vaidmeniu visoje šitoje operetinėje desperacijoje. Kaip ir paprastai, Maskva bando blefuoti: viešai besitaškydama seilėmis dėl Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, ji tyliai ruošiasi išpešti iš to sau naudos. Maždaug taip: „Mes labai nenorėjome, kad taip atsitiktų, tačiau dabar mes būsime tiesiog priversti pripažinti Transnistrijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę“. Realiai situacija aplink Kosovą labiau lygintina ne su išvardintomis teritorijomis, kurias Rusija okupavo Moldovoje ir Gruzijoje, bet su jau minėta Ičkerija, kuri nusipelno nepriklausomybės tikrai ne mažiau negu Kosovas. Deja, Maskva nėra Belgradas, ir Šiaurės Atlanto aljansas negali surengti ten analogiško „blickrygo“, nerizikuodamas sukelti kur kas didesnį pasaulinį gaisrą.

Pagalvojus darosi suprantamesnė ir Rumunijos, Slovakijos bei Gruzijos pozicija šiuo klausimu. Ne ta prasme, kad būtų galima ją pateisinti, bet bent jau bandant ją suprasti. Kol kas šios šalys anaiptol nėra pilietinės visuomenės etalonai (kaip, beje, ir mūsų brangioji Tėvynė), tad siekdami strateginių tikslų jų vadovai yra priversti skaitytis su savo tautiečių nuomone, kuri, deja, nėra laisva nuo visokiausių istoriškai susiformavusių tautinių bei religinių fobijų ir stereotipų. Tokiu būdu   provakarietiški šių valstybių lyderiai bando išlošti laiko pagrindiniams strateginiams (o ne ritualiniams) politiniams tikslams pasiekti. Bet net ir tokiu atveju visame tame lieka negeras prieskonis: šitaip yra deklaruojamas išankstinis nepasitikėjimas savo tautinių mažumų lojalumu, ir, kas dar blogiau, tuo parodoma, kad Bukareštas, Bratislava ir Tbilisis tarsi nėra tikri dėl jų suvereniteto mažumų kompaktiškai gyvenamose teritorijose legitimumo.

Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati. Tbilisis nevykdė abchazų ir osetinų genocido – priešingai, iš šių teritorijų buvo išvaryta dauguma vietinių gruzinų (iki karo veiksmų pradžios abchazai Abchazijoje sudarė tik 18% gyventojų). Nei Vašingtonas, nei Briuselis, nei Tirana nedalino masiškai vietos gyventojams savo pasų, kaip tai daro Rusija okupuotoje Gruzijos dalyje. Galiausiai, apie politinių sprendimų teisėtumą spręs civilizuotas pasaulis, o ne pusiau fašistinis Kremliaus režimas. Kai kam jau būtų metas susivokti, kad šiandien Rusija gali lygintis ne su JAV, o, geriausiu atveju, tik su Kinija ir Indija, na dar su Brazilija (su kuo ir sveikiname).

Apibendrinant reikia pažymėti, jog nėra ir negali būti vienodų trafaretų panašių problemų sprendimui. Kiekvienas atvejis yra unikalus, ir kiekvieną kartą būtina atsakingai atsižvelgti į visas jo sudedamąsias. O privalomos yra tik dvi sąlygos:
1. absoliučios krašto gyventojų daugumos daug kartų išreikštas aiškus apsisprendimas;
2. civilizuoto pasaulio (jo pagrindinių valstybių ir tarptautinių organizacijų) pritarimas.

Visa kita susitvarkys savaime.

Šaltinis: Balsas.lt

2007 11 24 

Sveiki bičiuliai – socialdemokratai ir čia susirinkę kitų doktrinų išpažinėjai – visi tie, kam rūpi Lietuvos ateitis ir jos žmonių gerovė.

Pastarųjų metų Lietuvos politinio gyvenimo grimasos daug ką privertė lyginti tai, kas vyksta pas mus dabar, su XVIII amžiaus pabaigos ir 1938 – 1940 metų įvykiais. Taip, Lietuva jau du kartus buvo praradusi savo nepriklausomybę, ir tai atsitikdavo ne tik dėl kaimyninių valstybių (ypač vienos iš jų, esančios į rytus nuo Lietuvos ir niekaip negalinčios nurimti) plėšrumo, bet ir dėl mūsų pačių nesusivokimo ir apsileidimo. Pavyzdžiui, kalbant apie tarpukario Lietuvą, dėl vadinamojo “autoritetinio” režimo vykdomos politikos ( kai ”teisingus” atsakymus visais gyvenimo klausimais turėjo tik “tautos vadas”) nespėjo susiformuoti pilietinė visuomenė, kuri ir be jokių “vadų” galėtų užkirsti kelią artėjančiai nacionalinei katastrofai. Maža to, kaip dabar tapo žinoma, Lietuvos kariuomenės generalinis štabas turėjo paruoštus planus galimų karų su Lenkija ir Vokietija atveju, tačiau neįžiūrėjo jokio pavojaus iš Sovietų Sąjungos pusės…

Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo sekę sukilimai, kaip ir po Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos prasidėjęs pasipriešinimas, peraugęs į ginkluotą kovą prieš amžiną mūsų tautos priešą, padėties (bent jau tuomet) ištaisyti jau negalėjo. Paskui prireikdavo ilgo laiko tarpo (atitinkamai 120 ir 50 metų), didžiulių pastangų ir gausybės aukų bei praradimų, kol, pagaliau susiklosčius palankioms sąlygoms, mūsų šalis vėl atgaudavo savo laisvę ir nepriklausomybę.

Ar sugebame pasimokyti iš istorijos, iš savų ir svetimų klaidų, ar vėl lipsime ant grėblio  ne kartą ir ne du, o tol, kol neteksime sąmonės? Gal apskritai tokie palyginimai yra nekorektiški ir neturi po savimi jokio pagrindo? Ką gi, apsisižvalgykime ir pabandykime blaiviai ir be jokių dirbtinių išvedžiojimų įvertinti susidariusią (ir toliau blogėjančią) situaciją, nes tik tai gali tapti pamatu mūsų artimiausio meto ryžtingiems, kryptingiems ir neatideliotiniems veiksmams.

Priežąstys politinei krizei Lietuvoje susidarė ne šiandien ir ne vakar. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto po pulkininko Vytauto Pociūno žūties atskleistas tam tikrų mūsų politikų, aukštų valdininkų ir dalies žiniasklaidos pavojingas suaugimas su plėšriomis verslo grupuotėmis, tame tarpe su susijusiomis su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis, tik leido kur kas ženklesnei nei iki tol visuomenės daliai pamatyti tai, kas patylom vyksta jau nebe pirmi metai. Liga yra akivaizdžiai įsisenėjusi, jos metastazės pasiekė gyvybiškai svarbius mūsų valstybės organizmo centrus, todėl ir jos gydymui vien tik užkalbėjimų, kompresų ir vaistažolių arbatytės tikrai nepakaks. Kokios gi tos ligos priežastys, kodėl ligonis yra tokios apgailėtinos būklės?

Pirma priežastis slypi mūsų istorijoje. Kaip bebūtų apmaudu, mūsų protėviai vieni paskutiniųjų Europoje įsijungė į civilizuotų tautų šeimą, kas paaiškina ir tam tikrą mūsų „vėlavimą“ įsisavinant tos civilizacijos pasiekimus. Kai XVI šimtmetyje jau atrodė, kad esame tą „vėlavimą“ įveikę, į rytus nuo Lietuvos pradėjo kilti Maskvos despotija, dar po pustrečio amžiaus tapusi mūsų valstybingumo duobkasiu (kaip parodė vėlesnė istorija – ne paskutinį kartą). Galima teigti, kad nežiūrint to, jog turėjome daugiaamžę valstybingumo tradiciją, XX amžiaus pradžioje sukūrėme valsybę iš naujo, praktiškai nuo nulio, taip pat kaip ir latviai arba estai. Be to, ta valstybė susikūrė praktiškai vieno luomo – buvusių baudžiauninkų pagrindu, kas irgi bent iš dalies paaiškina kai kuriuos ne pačius geriausius nacionalinio charakterio bruožus, iki šiol būdingus nemenkai daliai mūsų tautiečių – pasyvumą, apatiją ir neryžtingumą, kuris dažnai išvirsta į elementarų bailumą. Tai, kas pasakyta, jokiu būdu nereiškia, kad galime ignoruoti tarpukario Lietuvos pasiekimus kultūros, ūkio ir kitose srityse, tačiau šimtmečiais formavęsis mentalitetas taip greitai nesikeičia.

Dar vienas smūgis mūsų tautos natūraliai raidai tapo sovietinė okupacija, užtrukusi dvigubai ilgiau nei prieš tai buvęs Nepriklausomybės periodas. Didžioji dalis jau susiformavusio Lietuvos intelektualinio elito, vengdama kolaboravimo su okupantais ir galimų represijų, pasitraukė į Vakarus, kur bent jau iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos buvo kuriama didesnė ir kokybiškesnė mūsų kultūros dalis – užtenka palyginti kad ir vadinamąją Bostono Lietuvių enciklopediją su Mažąja lietuviškąja tarybine enciklopedija, ir viskas bus aišku.

Patys darbščiausi ir daugiau išsilavinę Lietuvos ūkininkai buvo apšaukti „buožėmis“ ir šimtais tūkstančių ištremti į vadinamąją „plačiąją tėvynę“. Smarkiai nukentėjo tautos tikėjimo ir  dorovės ramstis – Lietuvos katalikų bažnyčia, kuri buvo priversta veikti vos ne pogrindžio sąlygomis. Pagaliau, į atvirą kovą su įsibrovėliais stojo dešimtys tūkstančių drąsiausių lietuvių, dauguma kurių karžygiškai žuvo. Tokiu būdu Lietuva neteko brangiausio savo turto – dorovingos, darbščios, drąsios ir labiausiai išsilavinusios mūsų tautos dalies. Visa tai veikia mus ir šiandien.

Taigi pirma mūsų visuomenę kankinančios „ligos“ priežastis yra mentalinio lygmens, dėl ko ji taip sunkiai pasiduoda gydymui. Bet yra ir kitos priežastys, kurių niekaip nepaaiškinsi nei istorija, nei genetika, nei kitomis nuo mūsų jau nepriklausančiomis aplinkybėmis. Štai apie jas ir pakalbėkime.

 

Suprantama, kodėl Lietuvos gyventojų sąmoningumas ir pilietinis aktyvumas buvo slopinamas sovietinės okupacijos metais – režimui buvo reikalingi tik klusnūs vykdytojai. Kur kas daugiau nepakenčiamas yra dabar vykdomas tautos kvailinimas, kurį poetas ir publicistas Liudvikas Jakimavičius taikliai pavadino „pilietine demotyvacija“. Susidaro įspūdis, kad valdžia sąmoningai ir ciniškai bando įteigti kuo didesnei visuomenės daliai tautinio ir pilietinio nepilnavertiškumo kompleksą, kai žmonės patys nejučiomis pradeda kartoti „o ką mes galime“, „visvien nieko nepakeisi“ arba „visur tas pats“. Kodėl taip daroma, galima suprasti – „biomasė“ nėra pilietinė visuomenė,  ja lengviau manipuliuoti. Suprasti galima, bet pateisinti – jokiu būdu.

 

Didžiausia Lietuvos problema šiandien – tai jau minėtas valstybės institucijų užvaldymas. Į slaptą (bent jau iki Vytauto Pociūno žūties) vadinamųjų „valstybininkų“ klano įtaką pateko ne tik Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir apsišaukėlis „nacionalinis dienraštis“. Pernai rudenį prasidėjęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas privertė parodyti savo tikrąjį veidą ir Prezidentą, ir premjerą, ir dar daug kitų iki tol gerbiamų asmenų. Bet asmenys, kad ir kokias aukštas pareigas jie beeitų, būtų dar pusė bėdos. Kur kas baisiau, kai tenka vardyti ištisas institucijas, kurios kontroliuojamos niekieno nerinktų ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingų asmenų grupės: Prezidentūra, Vyriausybė, net nemenka dalis Seimo. Dar prisimename, su kokiais vargais ir konvulsijomis pagaliau buvo patvirtintos NSGK išvados, ir kiek laiko prireikė pašalinti iš posto jam pavaldžią instituciją sunaikinusį odiozinį asmenį. Manau, kad kiekvienas, bent kartą pamatęs Arvydą Pocių televizijos ekrane ir išgirdęs jo skleidžiamus keistus, žmonių kalbą atstojančius garsus, iš karto suprasdavo, jog  šis pilietis iš principo negali būti jokiu vadovu, o prie slaptų tarnybų tokie neturi būti prileidžiami ir per patrankos šūvį. Aš jau nekalbu apie visokias kagėbistines – rezervistines uodegas, kurios net keletą metų buvo sėkmingai slepiamos nuo visuomenės, ir kieno slepiamos – pirmųjų šalies asmenų.  Tik didžiausi  Lietuvos priešai galėjo būti suinteresuoti, kad valstybės – NATO narės pagrindinei slaptajai tarnybai vadovauti būtų paskirtas nesavarankiškas, bailus ir pažeidžiamas žmogus.

 

Žinoma, kažkada į visus tuos klausimus atsakys istorikai, bet esu įsitikinęs, kad į kai kuriuos iš jų atsakyti būtina jau dabar, ir tie atsakymai turėtų suteikti papildomo darbo ne tik istorikams, bet ir teisėsaugos bei teisėtvarkos darbuotojams. Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Panašu, kad į tam tikrų tarnybų sandėlius dar teks grąžinti nepelnytai gautus apdovanojimus ir antpečius, o juos pakeisti turėtų turto konfiskavimas ir valdiški namai. Neilgam, kokiai dešimčiai metų, gal žmonės dar pasitaisys.

 

Užvaldytos ne tik valstybės institucijos. Naujus „kadrus“ Užsienio reikalų ministerijai rengia tų pačių „valstybininkų“ kontroliuojamas Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; žiniasklaidoje galime paminėti informacinę agentūrą BNS,  jau minėtą „Komjaunimo tiesą“, kuri dabar pervadinta „Lietuvos rytu“,  Lietuvos nacionalinę (deja) ir komercinę TV-3 televizijas. Neabejoju, kad daugelis iš čia esančių šį sąrašą galėtų papildyti, ir ne vienu pavadinimu.

 

Baisiausia yra tai, kad Klanas, it koks hermafroditas, pats save klonuoja. Infiltravus „savo“ žmogų į tam tikrą instituciją (paprastai į pakankamai aukštas pareigas), po kurio laiko jis apstatomas „savais“ žmogeliais, o šie, savo ruožtu – „savais“ žmogiūkščiais, ir taip iki begalybės. Tie žmogeliai ir žmogiūkščiai atsivedami iš anksčiau užimtų bastionų, arba rekrutuojami iš stuburo neturinčių institucijos senbuvių. Tokiu būdu Klanas veikia kaip vėžio metastazės, palaipsniui pažeisdamas vis didesnę Lietuvos valstybės ir visuomenės organizmo dalį. Kaip žinoma,  be rimto gydymo organizmas neatsilaiko ir miršta. O parazitai puikiai išmoko išnaudoti nemažos dalies lietuvių inertiškumą (kai kada net infantilumą) ir kitas silpnąsias mūsų nacionalinio charakterio puses.

 

Bet galbūt visa tai jau praeityje, ir Lietuvos jau nebevaldo gazpromų ir lukoilų išlaikytiniai? Deja, ne. 2009 metų sausio 1 dieną mes turėsime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, ir tada akimirksniu atsidursime visiškoje energetinėje (o tai reiškia ir politinėje) priklausomybėje nuo Rusijos, kuri net nebando slėpti savo imperialistinių ir revanšistinių užmačių Lietuvos atžvilgiu. Tik jai dabar nebūtina žvanginti ginklais, nes jos interesus Lietuvoje puikiai atstovauja „valstybininkai“, kurių užduotis – paversti mūsų šalį „Trojos arkliu“ NATO viduje.

 

Artėjančios katastrofos dar galima būtų išvengti, jei iš pradžių būtų imtąsi ne naujos elektrinės, o elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją statybos, o iki šių projektų realizavimo – susitarta su Briuseliu dėl dabartinės jegainės darbo pratęsimo dar keliems metams. Europos Sąjungos teisės specialistas Stanislovas Tomas iš Sorbonos aiškiai išvardino konkrečius normatyvinius aktus, pasiremdama kuriais Lietuva dar galėtų gelbėti situaciją. Bet ta linkme tiesiog piktybiškai nieko nedaroma. Maža to, pastarųjų dienų pasiutpolkė aplink vadinamąjį nacionalinį investuotoją visiems parodė, kad nei „valstybininkų“ valdomi mūsų valdžiažmogiai, nei milijardus vartantys vakarykščiai krautuvininkai rimtai net ir negalvojo statyti tos elektrinės – visą tą laiką vyko tik verdančios veiklos imitavimas. Tiksliau sakant, šiokia tokia veikla buvo, tik jos tikslas – ne Lietuvos energetinis (ir visoks kitoks) saugumas, o vertelgų siekis pasipelnyti valstybės (taigi visų mūsų) sąskaita, atriekiant tam tikrą dalį „atkato“ ir jau minėtiems valdžiažmogiams. Atriekiant, idant pastarieji galėtų prasukti dar ne vieną rinkiminę kampaniją, kurios jau seniai pavirto tautos kvailinimo seansais.

 

Bet, šiaip ar taip, esame (bent jau formaliai) demokratinė valstybė, kurioje funkcionuoja tokia daugiapartinė sistema. Tiksliau, turėtų funkcionuoti, o realybėje didžioji jos dalis jau kurį laiką gyveną kažkokį atskirą gyvenimą – tauta sau, o partijos sau. Daug nekalbėsiu apie valdančios mažumos šerdį – komunistus (atsiprašau – LSDP). Partija, kuri buvo sukurta 1917 metais kaip svetimos jėgos įrankis, kuris turėjo sutrukdyti Lietuvai atkurti savo nepriklausomybę, ir po visų mutacijų netapo normalia politine jėga. Užtai tapo nomenklatūros bastionu ir jos reproduktoriumi, maloniai besidalinančiu savo patirtimi ir su kitomis to norinčiomis partijomis, įskaitant ir neva dešiniąsias.

 

Šioje vietoje aš, pats būdamas dešiniųjų pažiūrų, nuoširdžiai pavydžiu kairiajam Lietuvos elektoratui. Pavydžiu todėl, kad šalia nomenklatūrinės LSDP, komunistuojančių socialistų, komercinių „darbiečių“ ir dar vienos keistokos partijėlės, kurią televizijos komikas pavadino „Darbas ir neapykanta“ (turiu omenyje pono J.Veselkos Liaudies sąjungą „Už teisingą Lietuvą“) – šalia viso šito balasto egzistuoja ir Lietuvos socialdemokratų sąjunga, kuri vienintelė atstovauja mūsų šalyje autentišką socialdemokratinę tradiciją ir sugebėjo išlikti net pačios nepalankiausios poltinės konjunktūros sąlygomis. Manau, kad po visų Lietuvą krečiančių skandalų kairieji rinkėjai (ne stribai, ne partorgai, ne įvairūs rezervistai ir kitokie Rusijos mylėtojai, o normalūs kairiųjų pažiūrų rinkėjai) pagaliau suvoks, kas iš tikrųjų gali tinkamai atstovauti jų interesus ir atsisakys nomenklatūrininkų „paslaugų“.

 

Deja, dešiniajame flange tokio aiškumo nėra, tiksliau jo neliko. Konservatorių vadovybės flirtas su LSDP, kurį iš pradžių buvo bandoma pateikti kaip „civilizuotą kairiųjų ir dešiniųjų jėgų bendradarbiavimą“, galiausiai pavirto tiesiog bendrininkavimu vardan išlikimo valdžioje. Buvo sukurta net speciali pseudopolitologinė „teorija“, pagal kurią Lietuvoje realiai turi likti tik dvi partijos, kurios pačios save paskelbė vienintele tinkama alternatyva visiems kitiems „populistams“. Lygiai taip pat konservatorių vadovybė pasirinko sau partiją – satelitą, tokį „jaunesnįjį brolį“, kuriuo kažkodėl turėjo tapti Liberalų sąjūdis.

 

Aš neturiu nieko prieš tai, kad populistine būtų vadinama, pavyzdžiui, Darbo partija, kurios lyderis V.Uspaskichas buvo susijęs su pagrindiniu fašistinio V.Putino režimo ramsčiu „Gazpromu“ per pastarojo dukterines įmones „Stella vitae“ ir „Itera Lietuva“. Bet kodėl turėčiau laikyti tradicine partiją LSDP, kurios lyderis G.Kirkilas iš esmės tapo savo „strateginio“ patarėjo Albino Januškos atstovu spaudai ( kaip taikliai šmaikštauja politikos apžvalgininkai), o pastarasis, kaip žinia, siejamas su kita „Gazpromo“ dukterine įmone – „Dujotekana“?

 

Tai gal tos partijos yra ideologinės grynuolės, šventai prisilaikančios savo pasirinktų doktrinų? Apie LKP/LDDP/LSDP idelogiją gal nereikėtų kalbėti, nebent manytume, jog nomenklatūrinio klano valdžios stiprinimas ir jo turtų gausinimas – tai ir yra ideologija. Pas konservatorius yra kitaip, tačiau ir šita partija pasirinko konservatorių pavadinimą tarsi avansu – iš pradžių pasivadinkime, o paskui išmoksime tą konservatizmo doktriną. Nemanau, kad ir šiandien dažnas konservatorius ar prisiekęs šios partijos šalininkas galėtų paaiškinti, kas tai yra ir su kuo tai valgoma. Daugeliui tai tiesiog pavadinimą pakeitęs Sąjūdis, dar kitiems tai kažkas panašaus į tarpukario tautininkų reinkarnaciją (juolab kad šiomis dienomis ir dabartiniai tautininkai tapo konservatoriais). Prisimename ir tokių įdomybių, kaip bendro Darbo partijos ir konservatorių kandidato rėmimas per paskutinius Prezidento rinkimus.

 

Bet ne tai blogiausia. Kur kas blogiau yra tai, kad de fakto suaugusi su LSDP pono Kubiliaus vadovaujama partija remia ne tik neveiksnią mažumos vyriausybę, bet ir ją kontroliuojantį „valstybininkų“ klaną. Ta prasme ji taip pat yra atsakinga už susidariusią padėtį, nors ir bando, artėjant rinkimams, vaizduoti „savarankiškumą“. Čia dar neaišku, kas buvo pagrindiniai LSDP partneriai valdančiojoje koalicijoje – ar liberalcentristai, valstiečiai liaudininkai ir pilietininkai, ar vis dėl to konservatoriai.

 

Nenatūrali maždaug nuo šių metų pradžios tapo ir konservatorių laikysena valstybę užvaldžiusio antivalstybinio apsišaukėlių „valstybininkų“ klano atžvilgiu. Iš pradžių dabartinis konservatorių lyderis pareikalavo ne tik Arvydo Pociaus (kuris buvo viso labo nereikšminga marionetė), bet ir „pagrindinio strateguotojo“ galvos (aišku, aš čia kalbu perkeltine prasme). Tačiau vėliau buvo pasitenkinta kosmetiniais (ir iš esmės nieko nepakeitusiais) pakeitimais Valstybės saugumo departamento vadovybėje, ir klausimas liko „nuimtas“. Principingai šiuo klausimu pasisako tik Rasa Juknevičienė ir profesorius Vytautas Landsbergis, bet tai nėra nei partijos , nei frakcijos oficiali nuomonė. Kodėl taip yra – gal galėtų papasakoti partijos pirmininkas, tačiau jis tyli, labai garsiai tyli.

 

Būtent tas „garsus tylėjimas“ verčia suabejoti ir kitais konservatorių veiksmais, apskritai partijos vadovybės vykdomos poltikos nuoširdumu ir skaidrumu. Jei vengiama įvardinti Problemą nr.1, netenka prasmės visokių „dešiniųjų alternatyvų“ kūrimas. Lietuvai nėra jokio skirtumo, jei viduje formulės „2K“ G.Kirkilas ir A.Kubilius susikeis vietomis, o realiai šalį ir toliau valdys slaptoji „valstybininkų sprendykla“. Maža to, susidaro įspūdis, kad šiuo metu konservatoriai kaip kokie „terminatoriai“ užsimojo likviduoti kitas dešiniąsias partijas ir tokiu būdu palikti dešinįjį rinkėją  be jokios pasirinkimo alternatyvos.

 

Visi stebėjome, kaip prieš rinkimus vis apsireikšdavo vienkartinio naudojimo „gelbėtojų“ partijos – vadinamieji socialliberalai, liberaldemokratai, vėliau „darbiečiai“; ir visos su tam tikru rusišku kvapeliu. Tokiu būdu palaipsniui buvo diskredituota pati naujos partijos sukūrimo idėja. Po to tik reikėjo prisijaukinti vadinamųjų tradicinių partijų vadovus (kas, kaip atrodo, jau įvyko).

 

Šiuo atveju labai svarbus bus partijos Lietuvos krikščionys demokratai pasirinkimas. Konservatorių konferencija vyksta šiandien, bet ten, kiek aš žinau, „traukinio sustabdyti jau neįmanoma“. Krikščionių demokratų konferencija turėtų įvykti šių metų gruodžio 15 dieną ir, labai norisi tikėti, kad bent paskutiniu momentu joje laimės sveikas protas ir atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Neištirpę jau sunomenklatūrėti spėjusioje Tėvynės sąjungoje krikščionys demokratai galėtų tapti branduoliu, aplink kurį pradėtų telktis visos patriotinės ir demokratinės dešiniosios jėgos. Kairiajame politinio spektro flange, kaip jau sakiau, jų sąjungininke natūraliai būtų Lietuvos socialdemokratų sąjunga.

 

Bet gali būti, kad kelių vadovų noras pasipuikuoti konservatorių (atsiprašau – tuomet jau jungtinės partijos) rinkiminiame sąraše kainuos šios garbingą istoriją turinčios ir daug gero Tėvynei per daugiau kaip šimtmetį padariusios partijos gyvybę. Tada nieko nelaukiant tektų kurti naują, skaidrią dešiniąją partiją, kuri greičiausiai irgi būtų krikščioniška demokratine pagal savo prigimtį. Sakykim, ji turėtų būti konservatyvi arba liberali tiek, kiek tai neprieštarauja krikščionių socialiniam mokymui. Nors pavadinimas galėtų būti ir kitoks, tarkime Pilietinis frontas, kas leistų kažkiek pritraukti į ją ir bedievystės pažeistų, bet dar ne visai prarastų žmonių.  Tokios partijos labiausiai reikėtų besifermentuojančiam dešiniąjam elektoratui.

 

Tai visai nereiškia, kad konservatizmas arba liberalizmas yra niekam tikusios doktrinos, arba, kad Lietuvai nereikia konservatyvios ir liberalios partijos. Aš tik norėjau pasakyti, kad, deja, Lietuvoje dar nesusiformavo adekvatus ir kiek gausesnis konservatyvus ir liberalus elektoratas, o pernelyg ankstyvas neatpažįstamos vėliavos iškėlimas dažnai nuveda į erezijas. Stipri ir autentiška krikščioniška demokratinė partija tam tikra prasme taptų tuo „ledlaužiu“, kuris kiek vėliau leistų atsirasti ir autentiškoms konservatorių ir liberalų partijoms, nes dabartinės partijos, deja, sunkiai serga ir kažin ar yra pagydomos. Susiformavusi tarppartinė (arba viršpartinė) nomenklatūra yra baisus dalykas.

 

Žinoma, naujos partijos kūrimas negali būti savitikslis. Daug ką baugina dešiniojo flango partinė fragmentacija, kuri tariamai padidėtų susikūrus naujai partijai. Dar užduodamas klausimas – ką reikėtų daryti, jeigu ta jungtinė konservatorių ir krikščionių demokratų  partija vis dėl to „atsiverstų“, tarkime, likus kokiam trejetui mėnesių iki rinkimų? Į tai galima būtų atsakyti taip: negalima fragmentuoti to, ko nėra. Į „valstybininkų“ valdomą tarppartinį nomenklatūrinį gumulą įaugusi partija jau nėra dešinioji, ir apskritai – tai jau nebe partija (kaip ji save bevadintų). O jeigu ji vis dėl to „atsiverstų“, atsakymas turi būti vienas – reikėtų su ja vienokia ar kitokia forma susivienyti. Bet susivienyti vertybiniu pagrindu, o nekaip dabar – vien tik mechaniškai.

Baigdamas norėčiau dar kartą palinkėti Lietuvos socialdemokratų sąjungai būtinai atsiplėšti nuo pakilimo tako ir užimti priderančią vietą mūsų politiniame horizonte. To reikia ne tik Jums patiems ir Jūsų rinkėjams. To labai reikia visai Lietuvai. Tikiuosi, kad ir sveikos dešiniosios Lietuvos jėgos sugebės įveikti  dabartinį sunkmetį ir dar įvykdys savo misiją prieš Dievą ir Tėvynę.

Kol nevėlu…

10 vasario, 2008

2007.10.18
Apsidairęs laike ir erdvėje, norom nenorom pradedi galvoti apie kitais metais vyksiančius Seimo rinkimus. Už ką teks balsuoti, kokia bus partijų, jų programų ir komandų pasiūla, kokias pirmaeiles problemas turės spręsti naujoji Lietuvos valdžia? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra. Taigi pažiūrėkime, kokį vaizdą dengia kai kieno skleidžiamas dirbtinio optimizmo ir pažadų rūkas.Tikrai nepasakysiu nieko naujo, dar kartą pakartojęs, jog energetinė šalies priklausomybė yra tolygi jos politinei priklausomybei nuo svetimos jėgos.

Gazpromų ir lukoilų dosniais „atkatais“ šeriami mūsų (ar tikrai mūsų?) galutinai sunomenklatūrėję bei korumpuoti politikieriai ir aukšti valdininkai jau dabar pasodino Lietuvą ant rusiško kuolo, tiksliau vamzdžio. Maža to, nepastebėta jokių konkrečių judesių, kuriais būtų bandoma vargšei padėti. Priešingai, po nepilnų penkiolikos mėnesių ją, bemaž apalpusią, dar ketinama supančioti plieninėmis elektros vielomis.

Taip ir bus, jei niekas nepasikeis, o savaime, kaip žinia, niekas nesikeičia. 2009 metų sausio 1 dieną bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, ir Lietuva akimirksniu atsidurs dvokiančiame Rusijos glėbyje. Prie Lukoilo, Gazpromo, FSB ir SVR prisijungs dar tokia RAO JES, ir nežinia – kaip, kada ir kokia kaina mums pavyks (jei apskritai pavyks) ištrūkti iš šių gličių čiuptuvų. Tiesiogine žodžio prasme Lietuva pastatoma ant nacionalinės katastrofos slenksčio, nes iškilo mirtina grėsmė ne tik mūsų jaunai demokratijai, bet ir pačiai Nepriklausomybei.

Artėjančios nelaimės galima būtų išvengti, jei būtų sutarta dėl dabartinės Ignalinos AE veiklos termino pratęsimo, o per išsiderėtą laiką būtų pastatyti elektros tiltai į Lenkiją ir Švediją. Nauja atominė elektrinė šiuo atveju yra antraeilis, biznio dalykas. Stanislovas Tomas iš Sorbonos aiškiai išvardino Europos Sąjungos direktyvas ir kitus normatyvinius dokumentus, kuriais besiremdama Lietuva vis dar gali išsaugoti savo energetinės nepriklausomybės pamatus ir pasirūpinti, jog niekad daugiau nepriartėtume prie tokios pavojingos ribos.

Tačiau ta linkme nieko (arba beveik nieko) nedaroma. Apie tai net vengiama kalbėti. Kodėl vengiama – tegul paaiškina patys „tyleniai“. Aišku viena, kad laiko lieka vis mažiau, ir laukti nežinia ko nieko nedarant jau nebegalima.

Ypač apmaudu, kad prie šito „garsiai tylinčiųjų“ choro prisijungė ir neva opozicinė Tėvynės sąjunga. Pernai rudenį atrodė, kad ji natūraliai taps visų valstybės užvaldymui besipriešinančių patriotinių ir demokratinių jėgų vienijimosi centru. Netapo. Priešingai, nuo šių metų pradžios konservatorių vadovybė užėmė sunkiai suprantamą kapituliantišką, net sakyčiau kolaboracinę poziciją, ir nematyti jokių ženklų, jog ji ketintų „atsiversti“ iki būsimų Seimo rinkimų. Pasitenkinus kosmetiniu VSD vadovybės „atnaujinimu“, jau nebereikalaujama „vyriausiojo valstybininko“ galvos ir apskritai vengiama garsiai įvardinti Problemą Nr. 1 – šešėlinių (ir todėl neaišku kieno valdomų) jėgų įvykdytą pagrindinių valstybės institucijų užvaldymą. Neįvardinus Problemos Nr. 1, netenka prasmės apsimetėliškas susirūpinimas kitomis, „einamosiomis“ problemomis. Girdime kalbėjimą „ne apie tai“, arba, kaip sako jaunimas, „ne į temą“. Ir tikrai niekam nėra įdomūs aiškinimai, kad remdami socdemus konservatoriai neleidžia patekti į valdžią paksininkams ir uspaskichininkams (tarsi būtų skirtumas – kas palaiko „valstybininkų“ kontroliuojamą mažumos Vyriausybę).

Nuliūdino ir partijos Lietuvos krikščionys demokratai laikysena. Galėdami tapti alternatyva anemijos apimtiems konservatoriams ir perimti iš jų nepanaudotą dešiniųjų jėgų vienijimo vėliavą, LKD vadovai pasirinko ne varginantį priešrinkiminės kovos už sąmoningą rinkėją kelią, o mechaniškas jungtuves su TS(LK), tokiu būdu tikėdamiesi prastumti į būsimą Seimą kokią porą savo atstovų. Tiesą kalbant, apgailėtinas vaizdas.

Atsigręžus į praeitį, pamatai, kad kažkokia nematoma jėga kas porą metų pasiūlydavo Lietuvai vis naują „gelbėtojų“ atmainą – Paulausko, Pakso, dar vėliau Uspaskicho vienkartinio naudojimo partijas. Tokiu būdu daugelio lietuvių akyse buvo sukompromituota pati naujos partijos idėja, tarsi politinės jėgos kokybė priklausytų ne nuo jos vertybinės orientacijos ir praktinės veiklos rezultatų, o nuo jos „senumo“ arba „naujumo“.

Diskreditavus pačią galimybę atsirasti naujoms politinėms jėgoms, beliko vienais ar kitais būdais užvaldyti „tradicinių“, arba „klasikinių“ partijų sunomenklatūrėjusias viršūnėles. Panašu, kad tai jau įvyko.

Gal dauguma Lietuvos piliečių nėra diplomuoti politologai, bet ir be jokių diplomų jie tiesiog intuityviai jaučia, kad kažkas čia ne taip. Net labai „ne taip“. Kaip sakoma, galima daug kartų apgauti vieną žmogų, galima vienąkart apgauti visą tautą, bet negalima apgaudinėti tautos visą laiką. Metai po pulkininko Vytauto.Pociūno žūties nepraėjo veltui, ir dabar bet kuris protaujantis ir už Tėvynės ateitį atsakomybę jaučiantis pilietis turi galimybę žinoti ir suprasti, kas čia vyksta ir kodėl.

Šių metų rugsėjo 13 – 17 dienomis agentūra RAIT atliko viešosios nuomonės apklausą, kurios metu buvo bandoma atsakyti į klausimą – už kurias partijas šiuo metu pasirengę balsuoti Lietuvos žmonės. Gauti skaičiai – stačiai stulbinantys. Pasirodo, kad pati „populiariausia“ LSDP gali tikėtis vos 10 % rinkėjų balsų, socdemų nepakeičiami (kaip broliai dvyniai) partneriai konservatoriai – 8,1 %, o „darbiečiai“ – 7,1 %. Kitos partijos šiuo metu į Seimą nepatektų ir gautų atitinkamai: paksininkai – 4,3 % , „valstiečiai liaudininkai“ – 3,1 %, liberalcentristai – 3 %, LKD – 2,8 %, soclibai – 2,1 %. Visų kitų partijų šansai – „triukšmų“ lygyje.

Taigi visos bent kiek kvėpuojančios Lietuvos partijos bendrai gautų vos 44 % visų Lietuvos rinkėjų balsų. Net 56 % rinkėjų neketina balsuoti nei už vieną partiją, ir šis skaičius nuolat auga. To dar nebuvo. Šie skaičiai rodo grėsmingai didėjantį žmonių nepasitikėjimą ne tik atskiromis partijomis, bet ir visa Lietuvos politine sistema. Nepanašu, kad valdžia dėl to kažkiek pergyventų, nes mažesniu rinkėjų skaičiumi lengviau manipuliuoti. Visiškai pritariu Liudviko Jakimavičiaus išsakytai nuomonei, kad šiuo metu Lietuvoje sąmoningai vykdoma žmonių „pilietinė demotyvacija“.

Toliau taip gyventi negalima. Matant politinės sistemos totalinį išsigimimą, turi atsirasti nauja, skaidri politinė jėga, kuri mobilizuotų ir konsoliduotų savigarbos ir sveiko proto nepraradusią visuomenės dalį. Galima sakyti, kad ši partija jau yra, belieka suteikti jai organizacinę formą. Būsimi jos nariai ir rinkėjai – tai tie Lietuvos piliečiai, kurie daugiau nebenori būti valdomi su gazpromais besitariančiu nuogu karaliu. Jos būsimi lyderiai ir aktyvistai – tai tie politikai, visuomenininkai, kultūrininkai ir apžvalgininkai, kurie jau virš metų turi drąsos kasdien įvardinti vagių, iškrypėlių ir išdavikų gaujos padarytus (ir toliau tebedaromus) nusikaltimus. Pirmas būsimos partijos uždavinys – Lietuvos „atvaldymas“, jos „dealbinizacija“, nes tik po to, pašalinus pagrindinę kliūtį, bus įmanoma pradėti spręsti konkrečias pribrendusias įvairių sričių problemas. Kairiajame šalies politinio spektro flange tokios naujos dešiniosios partijos partneriu visiškai natūraliai galėtų būti Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Socialdemokratų sąjunga.

Aišku, tokia partija iškart susilauktų įnirtingo puolimo iš visų pusių. Iš konservatorių (ir LKD) vadovybės – dėl to, kad taiko į jų „daržą“. Iš LSDP – dėl to, kad kėsinasi į komunistų (atsiprašau – socdemų) pagrindinius partnerius, su kuriais suderėta iki begalybės valdyti Lietuvą (periodiškai pasikeičiant pozomis) ir tokiu būdu pridengti tikrąją šalies „sprendyklą“ – vadinamųjų valstybininkų klaną. Iš paksininkų ir „darbiečių“ – dėl to, kad jie jau buvo garantuoti, jog visi „protestiniai“ balsai atiteks būtent jiems.

Naują partiją kaltins populizmu, ekstremizmu, nekompetencija ir dar velniai žino kuo, lygins su tais pačiais Pakso ir Uspaskicho pasekėjais. Vadinamųjų valstybininkų „advokatas“ Aloyzas Sakalas jau dabar bando klijuoti Klano kritikams „gelbėtojų“ etiketę. Nurimkite, profesoriau,– kai reikės, pavadinimas atsiras ir be „valstybininkų“ patarimų. O „valstybininkų“ ruporas „Lietuvos rytas“ net nusprendė, kad „sprendžiant iš visko“, tokius nusipelniusius (ir nusipenėjusius) „strateguotojus“ gali koneveikti tik tie, kurie „dirba Maskvai“.

Aha. Kaip sako žemaičiai, „Kuom kvep – tuom tep“. O rytiečiai sako: „Šunys loja, o karavanas eina“. Ir Lietuvą prikels ne šunauja, o tie, kas turi tvirtą stuburą. Bet pradėti darbą reikia jau šiandien. Kol nevėlu…

2007-08-22

Greitai bėga laikas…Rugpjūčio 23 dieną sukanka metai, kai mūsų gretose nėra Vytauto Pociūno.

Vytauto „nutildinimą“ ir jo atminimo išniekinimą užsakę bailūs išdavikai nedovanotinai apsiskaičiavo, nes būtent nuo jo žūties prasidėjo Lietuvos pilietinis atgimimas.

1988-1991 metais mes pakartotinai (po „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės) išgyvenome tautinį atgimimą, dar kartą apsispręsdami būti Tauta ir Valstybe. Dabar mes apsisprendžiame būti Piliečiais. Jau kelinti metai Lietuvą gaubęs lipnus melo, falšo ir cinizmo rūkas pradeda po truputį, bet nesustabdomai sklaidytis. Ir panašu, kad jau nebepadės jokie „palauk“.

Dar prieš metus mažai kas težinojo apie niekieno nerinktą ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingą slaptąją mūsų šalies valdžią. O jeigu ir žinojo, tai tik apie pavienius jos atstovus ir konkrečius, bet tuo metu sunkiai suprantamus jų veiksmus. Kartais tarsi žaibui blykstelėjus pavykdavo pamatyti ir pilnesnį vaizdą, tačiau protas atsisakydavo tikėti, kad kelioliktais atkurtos Nepriklausomybės metais mūsų valstybės svarbiausias institucijas ir dalį žiniasklaidos gali, ir dar tokiu mastu, užlieti žydrokas kagėbistų (ir kitokių „istų“) tvanas.

Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis daugėlį privertė atsipeikėti, susivokti ir pradėti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Didvyrius – didvyriais, vagis – vagimis, iškrypėlius – iškrypėliais, išdavikus – išdavikais, o klounus – klounais.

Lietuvą ištikusi dorovinio, politinio ir apskritai vertybinio tapatumo krizė privertė konstatuoti, kad esame priartėję prie pavojingos linijos, už kurios jau nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio ar tarp tiesos ir melo. Ką jau kalbėti apie kažkokius skirtumus tarp kairės ir dešinės, tarp neva sisteminių ir populistinių partijų, tarp pozicijos ir opozicijos – jų paprasčiausiai nebeliko.

Bet liko arba (kas būtų tiksliau) atsirado labai aiški riba tarp tų, kurie nori žinoti visą tiesą (kad ir kokia karti ji būtų), ir tų, kurie šią tiesą visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando nuslėpti. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę proporcijos keičiasi pastarųjų nenaudai. Ir nieko nekeičia tai, kad kol kas beveik visi matomi (o ypač – nematomi) valdžios svertai išlieka jų nešvariose drebančiose rankose. Nenumaldomai artėja valanda, kai visiems bus atseikėta pagal nuopelnus (arba „nuopelnus“). Panašu, kad kai kam teks atsisveikinti ne tik su aukštais postais, laipsniais ir rangais, ir ne tik su neaišku kokiais būdais užgyventais turtais (įskaitant buvusius tarnybinius butus). Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Todėl jiems galimai teks patekti ir į Lietuvos istorijos vadovėlius. Pavyzdžiui, lietuviško Judo atitikmens vaidmenyje.

Beje, dėl istorijos vadovėlių. Manau, kad po kurio laiko juose bus paminėtos ir pulkininko Vytauto Pociūno, ir (kodėl gi ne) KGB rezervisto Arvydo Pociaus pavardės. Tik pulkininko Pociūno vardu tuomet bus pavadintos ir Lietuvos miestų gatvės, o rezervisto vardu – niekada.

Priešpaskutinėmis gyvenimo dienomis Vytauto Pociūno pasakyti žodžiai – „Daugiau nebetylėsiu…“ – tapo testamentu kitiems stuburo nepraradusiems jo kolegoms ir visiems, kam sąvokos „Tėvynė“, „priesaika“ ir „pareiga“ nėra vien tik tuščias oro drebinimas. Jo aukos dėka mes tapome drąsesni ir stipresni. Ir daugiau nenorime būti valdomi su gazpromais besitariančių nuogų karalių.

Vytautai, mes su tavimi.

Bernardinai.lt

Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą.

Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį. Čia tau ne kokių nors apsišaukėlių saviveikla – koncepciją jau patvirtino paties premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Nagi nagi…„Lietuva – drąsi šalis“ – skelbia naujas oficialiai įteisintas valstybės obalsis. Ką gi, gražu. Ir aš didžiuojuosi mūsų protėvių didvyriškomis kovomis su kryžiuočiais ir maskoliais, mūsų valdovų vadovaujamų kariaunų žygiais, XIX amžiaus sukilėlių, kovų dėl Nepriklausomybės dalyvių ir pokario partizanų pasiaukojimu. Tai – šventa, tai mūsų istorinės atminties, istorinės savivokos ir pilietinės savimonės pagrindas. Tai kitokia drąsa, nei ta, kurią „pademonstravo“ tie, kurie nepasipriešino Šėtono imperijos gaujoms ir taip išdavė priesaiką 1940 metais, tie, kurie nuolankiai tarnavo pavergėjams, ir tie, kurie dabar, apžergę visų mūsų valstybę, pasidabino išniekintu „valstybininkų“ vardu. Skirtingos kartos, skirtingi žmonės, skirtingos aplinkybės. Bendra tik tai, kad visais atvejais vienodai nerasta stuburo, vienodai siekta tik įsitvirtinti arba bent jau išlikti – bet kokia kaina. O visai šalia visada buvo kitokių, tikrų didvyriškumo pavyzdžių – lenkų kavalerijos beviltiškos atakos prieš nacių tankus, Westerplattės gynimas, Varšuvos sukilimas, Suomijos pasipriešinimas euraziečių ordoms. Buvo ir mūsų tautiečių ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, krauju bei kančiomis nuplovęs prisitaikėliškos daugumos gėdą.

Taip, skauda.

Drąsa nedeklaruojama, ji nėra kažkoks reklamos agentūrų PR įmantrių išvedžiojimų produktas. Ji įrodoma konkrečiais veiksmais, už kuriuos niekas niekada neatlygins, nes nėra ir būti negali to ekvivalento, kuris galėtų prilygti laiku apsisprendusiųjų prarastą gyvybę ir sveikatą, sujauktus gyvenimus ir priešo sudrumstus nedėkingų arba abejingų bendrapiliečių (?) protus. Tauta privalo priaugti iki savo didvyrių lygio ir tik po to sąmoningai ir pelnytai naudotis jų aukos prasmingumu. O iki tol – neleiskime vertelgoms ir jų paslaugas užsakiusiems nomenklatūrininkams liesti šią temą savo nešvariomis rankomis. Kaip sakoma jiems suprantama kalba – „Von“.

Bet gal aš čia „užsiciklinau“, gal iš tikrųjų minėtoji koncepcija nėra tokia jau prasta? Žiūrime toliau.

Kaip vienas iš pagrindinių lietuvių tautos drąsos įrodymų pateikiama… pagonybė, kuri išliko mūsų platumose ilgiau nei bet kur kitur Europoje. O kodėl, pavyzdžiui, ne tai, kad mūsuose iki pat XIII amžiaus vidurio nebuvo miestų, o iki XVI amžiaus pradžios – savo rašto? Nuo kurių laikų kultūrinis atsilikimas tapo pasididžiavimo objektu? Paprastai didžiuojamasi pasiekimais, o ne užsitęsusiu jų nebuvimu. Jeigu ne šventa Romos katalikų bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės, šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos būtų spausdinamos suhieroglifinta graikų rašto atmaina – vadinamąja „kirilica“.
Tai – romantika? Ne – tai mažų mažiausiai kvailystė. Bet ar iš tikrųjų – vien tiktai kvailystė? Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ – Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuviškumo šaknys, o krikščionybė peikiama kaip svetimųjų primestas tikėjimas.

Visgi turiu pagrindą manyti, jog pagonybė yra lietuviška tik tiek, kiek jos vietinė atmaina skyrėsi nuo pagonybės (šamanizmo) kituose Europos kraštuose ir tiek, kiek mes pavėlavome susitikti su tikru tikėjimu. Tokių „egzotinių“ nesąmonių tiražavimas dovanotinas turistinių lankstinukų kūrėjams, bet ne vyriausybinei komisijai. Bet gal kiti koncepcijoje pasiūlyti sprendimai yra labiau atsakingi ir apgalvoti? Kur tau! Štai dar vienas minėtos koncepcijos „perlas“ – siūlymas padaryti sudėtine Lietuvos įvaizdžio dalimi… diskusiją dėl Gugenheimo muziejaus. O kodėl ne diskusiją dėl Kazokiškių sąvartyno (ten bent Kernavė netoliese)? Nesu nei Gugenheimo muziejaus idėjos „fanas“, nei jos priešininkas, bet kodėl visuomenės estetinį nesusitupėjimą bandoma reklamuoti kaip lietuviško „savitumo“ komponentą? Ar tiesiog norima suteikti kai kam progą pasityčioti iš Lietuvos? Tai tam „koncepcijos“ autoriai galėtų pasirankioti ir daugiau lietuviškų nesąmonių – pavyzdžiui, neseną istoriją apie kupiškėno ūkininko kelionę namo pėsčiomis iš Leipcigo, pateikiant tai kaip mūsų tautos atkaklumo įrodymą.

Toliau – gražiau. Be kitų „fokusų“, siūloma pakeisti „anglišką“ Lietuvos pavadinimą, nes jis yra „sunkiai ištariamas“. „Koncepcijos“ kūrėjams nesvarbu, kad jau po metų švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kad beveik tiek pat laiko šiuo vardu (beje, ne anglišku, o lotynišku) mus pažįsta visas pasaulis, išskyrus artimiausius kaimynus (kurie, kaip ir priklauso, sukūrė savitas Lietuvos vardo versijas). Kas tai, jeigu ne akivaizdi provokacija, ne dar vienas bandymas ištrinti mūsų pačių istorinę atmintį ir sukelti sumaištį užsieniečių protuose, kurie jau nebesusigaudys – ar tas naujas pavadinimas yra kaip nors susijęs su miela Europos senute Lituania/Lithuania? Ir koks gi tas naujas Lietuvos „vardas užsieniečiams“ yra siūlomas? Tikiuosi, ne „Albinistanas“?

Be kitko, informaciniuose pranešimuose apie įžymiąją koncepciją buvo teigiama, kad ją pagyrė JAV lietuvių diaspora ir Rusija. Nežinau, kaip ten su Amerikos lietuviais, bet tai, kad Rusija (Putinas? Duginas? Žirinovskis) turėjo progą susipažinti su šia koncepcija anksčiau už Lietuvos visuomenę, be abejo, yra ypač žavus ir iškalbingas faktas.

Visą šitą „vyriausybinę“ nesąmonę internete noriai komentuoja „komisijos ekspertas“ Paulius Senūta, vadovaujantis reklamos agentūrai neišskaitomu (ir neparašomu) pavadinimu „Y&R/garage4x4Vilnius“. Kaip supratau, tai turėtų būti Vyriausybei itin artimas ir Vilniuje esantis 16 kvadratinių metrų garažas. Paprastai būtent tokiuose ir būna kurpiamos panašaus lygio „koncepcijos“. Galų gale, visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra to garažo kvadratūra ir kur jis yra apskritai. Kur kas labiau domino „eksperto“ kompetencija, nes nesu ypatingas šios verslo šakos labirintų ir juose klaidžiojančių reklamos liūtų žinovas.

„Google“ pasiūlė man net keliasdešimties tekstų sąrašą, tačiau kažkodėl didžioji jų dalis arba neatsidarė, arba išmesdavo nesuprantamas, bet vienodas lenteles ir užrašą – „ši svetainė neegzistuoja“. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad: 1. ponas Senūta yra „reklamos guru“ (o sektantai, kaip žinia, niekuomet nemėgo katalikybės); 2. firmelė kažkaip yra susijusi su „valstybininkų“ ruporu „Komjaunimo tiesa“ (atsiprašau – „Lietuvos rytas“); 3. jis nevilki kostiumo, o jo vadovaujama agentūra „siekia tikslų, remdamasi “netobulos reklamos“ idėjomis bei laikosi savo (? – I. M.) etikos kodekso“ (o aš, kvailys, galvojau, kad etikos principai yra universalūs). Dar pavyko išskaityti, kad „guru“ ir jo firma aptarnauja Lietuvos ekonomikos flagmano– kazino „Pramogų bankas“ reklaminius poreikius ir yra sukūrusi „Kalnapilio“ alaus daryklos prekybos ženklą, kuriame puikuojasi… Rūpintojėlis.

Ką gi, jei Kristaus atvaizdas tinka alkoholio reklamai, gal neturėtume labai stebėtis ir dėl tokios premjero vadovaujamos komisijos patvirtintos „Lietuvos įvaizdžio koncepcijos“. Ką turime, tą ir turime. Skanaus.

Dieve, kiek visa tai dar tęsis?

Šaltinis: Balsas.lt