Ekstrametamorfozės

28 vasario, 2008

Įsivaizduokime – sukonstruoja, pavyzdžiui, rusai, o po to ir pasigamina, kokią nors priešo (taigi viso likusio pasaulio) naikinimo priemonę. Tarkime, naikintuvą, kurį jie dailiai pavadina „Mig-29“.O gudrūs NATO generolai paima ir pervadina jį pagal savo standartus, dėl ko jis visur figūruoja jau kaip „Fulcrum A“. Tas pats ir su balistinėmis raketomis, ir su artilerijos pabūklais, ir su karo laivais, ir su taip toliau. Nes taip patogiau, ir jau ne tik specialistui iš karto aišku – kas tai per daiktas.

Taip ir Lietuvoje – karas yra karas. O gazpromai su lukoilais, pasirodo, gali finansuoti ne tik naikintuvų, raketų, pabūklų, laivų ir taip toliau gamybą.

Štai rugpjūčio 20 dieną pasirodė naujas žurnalas senu pavadinimu – „Ekstra“.  Tai ne ta skaitytojų pamėgta „Ekstra“, iš kurios dėl „valstybininkų“ spaudimo turėjo išeiti jos įkūrėjas Valdas Vasiliauskas, Rimantas Varnauskas, Rūta Skatikaitė bei kiti talentingi ir gerai žinomi žurnalistai. Tai ne ta „Ekstra“, kurią vos pasirodžiusią mes su draugais (teatleidžia man V.Vasiliauskas) iš karto pervadinome „Veidas-2“. Kaip NATO generolai – kad būtų aiškiau.

Maždaug šių metų viduryje mūsų sena bičiulė „Ekstra“ nukraujavo ir iš „Veido-2“ mutavo į „Stilių-2“. Niekas tačiau negali prilygti tam, ką  žiniasklaidos genų inžinieriai  padarė iš jos šįsyk.

Cinizmo  viršūnė (o aš galvojau, kad jau pasiekti visi melo ir šmeižto monblanai ir everestai) – Birutės Vyšniauskaitės straipsnis „Pulkininko žūtis – politinių intrigų startas“. Galėtų mergina būti truputį santūresnė, ypač po to, kai beveik prieš metus prirašė apie vėlionį visokių šlykštybių. O prirašė, priminsiu maloniajam skaitytojui, po to, kai neaišku ką iki paryčių darė užsidariusi su Arvydu Pociumi pastarojo kabinete. Taigi nutarusi šįtaip paminėti Vytauto Pociūno žūties metines, galėjo pasirašyti bent jau pseudonimu, pavyzdžiui – „Už Mirtį Baisesnė“.

Nieko keisto, kad tai, ką normalūs žmonės suvokia kaip palaipsniui kylantį Pilietinį atgimimą (turbūt tiksliau būtų jį vadinti Pilietiniu užgimimu), „valstybininkams“ ir jų klapčiukams atrodo tik kaip „politinių intrigų startas“. Kaipgi kitaip, jeigu gauja pati sau pradeda atrodyti esanti ir valstybė, ir jos valdžia, ir net pati tauta. Tik nebūčiau toks tikras dėl to, kad šis „nuolat kurstomas politinis skandalas nutils tik po kitais metais vyksiančių rinkimų į Seimą“(„valstybininkai“ akivaizdžiai tikisi išlikti viršutinėje pozicijoje Tautos atžvilgiu ir po jų). Turiu svarų pagrindą manyti, kad skandalas nutils tik po to, kai pulkininko „likvidavimo“ ir jo, jau negalinčio apsiginti, šmeižimo iniciatoriai, vykdytojai ir visų pastarųjų „dengėjai“ pasipuoš plieninėmis apyrankėmis.

Šalia B.Vyšniauskaitės „žurnalistikos“ šedevro – Valdo Kvedaro „žurnalistinis tyrimas“. Tuo pačiu – „pulsas“, „ringas“ ir „be užuolankų“. Nežinau, kaip ten V.Kvedarui su pulsu, bet į ringą po šito „tyrimo“  aš jam eiti nerekomenduočiau. Maža ko…

Taigi pavydėkite, siaurusevičiai ir jakilaičiai! Kaip ir jų laidose,  į “ringą” pakviestai Rasai Juknevičienei V.Kvedaras nerodė jokio gailestingumo. Tegul žino, konservatorė. Kas kita – mielas, drovus ir pažeidžiamas Arvydas Pocius. Skaitytojui turėtų susidaryti įspūdis, kad V.Kvedaras su A.Pociumi “pagavo” R.Juknevičienę, nors nieko, išskyrus naują demagogijos dozę, “gaudytojai” nepasakė.

Beje, būtų įdomu pasiklausyti  A.Pociaus pasisakymų įrašo. Niekaip nesuprantu, kaip galėjo žmogus, nesugebantis ryšliai išlementi ir trijų žodžių sakinio, prapliupti tokiomis ilgomis tiradomis. Nebent kažkas laikė prieš jį kartono gabalus su ant jų užrašytais “teisingais” atsakymais. Ir apskritai, sunku nepritarti R.Juknevičienės žodžiams, kuriais ji apibūdino šį “pulsą-ringą”: “Savotiškas pokalbis su žmogumi, kuris atrodo, tarsi kalbėtųsi kurčias su aklu”.

O žinote, kokią rišamąją medžiagą tarp B.Vyšniauskaitės ir V.Kvedaro “žurnalistinių tyrimų” pasirinko šios bjaurasties užsakovai? Ką čia ilgai galvoti – aišku, “Gazpromo” (atsiprašau – “Dujotekanos”) reklamą. Štai taip.

Kliuvo “pagerintoje” “Ekstroje” ir mano kukliai personai. Keliasdešimtą kartą pakartojus nesąmones apie tai, kaip aš neva gąsdinau policininkus “įtakingomis pažintimis”, nuolatinis “Zeto” kavinės lankytojas Audrius Lingys nutarė pridėti ir ką nors tokio nuo savęs. Taip atsirado naujas epizodas apie tai, kaip aš “kategoriškai atsisakiau pūsti į alkotesterį” ir kaip visų instancijų teismai atmetė mano skundą (o juk tikrai galiu, Audriau, paduoti tamstą į teismą už šmeižtą). Tiesa, ankstesniuose tekstuose vietoje “įtakingų pažinčių” buvo įvardintas Albinas Januška, tačiau po Dalios Gudavičiūtės “prokolo” rugpjūčio 10 dienos “Lietuvos Ryte”, kai ji “saviškius” įvardino “žydrųjų albinų klubu”, sprendžiant iš visko, “šefai” uždraudė minėti šventą vardą.

Baigdamas konstatuosiu, kad pagal NATO standartus dabartinė “Ekstra”greičiausiai vadintųsi “Tiesa-2” (arba “Pravda-2”). Tokios tad “ekstrametamorfozės”.

Bernardinai.lt

Vaikino atsisveikinimas

10 vasario, 2008

2007-06-06

Neretai skaitydamas spaudą ar žiūrėdamas televizorių aptinki tau subtiliai peršamą niekalą. Niekalą su tam tikra demagogijos ar melo doze. Nieko baisaus-juk gali atsiversti kitą puslapį  ar persijungti kitą kanalą. Bet šįkart net dusyk per savaitę peršamas niekalas privertė susimąstyti-gerbiamieji, juk nieko nebūna  šiaip sau. Atrodo,kad šiuo atveju…

Bet ne, geriau aš čia viską iš eilės.

Gyveno kartą toks vaikinas. Vaikinas kaip vaikinas, niekuo ypatingo-nei gero, nei blogo. Bent jau taip teigė jį pažinoję buvę klasiokai, kursiokai ir bendradarbiai (iš ankstesnės darbovietės). Beje, pastaruosius patogumo dėlei toliau vadinsime tiesiog Piktaisiais Liežuviais.

Tai va, minėtieji Pikti Liežuviai teigia, kad mokėsi vaikinas gerai ir dar muzikuodavo laisvalaikiu (o kas čia blogo?). Su kitais vaikinais ir merginomis šis vaikinas nekonfliktavo, buvo paslaugaus ir net, sakyčiau, šilkinio (ar tai poroloninio?) būdo. Vienžo-konformistas.

Nors šiaip muzikavimas yra šaunus dalykas, Pikti Liežuviai porina, kad bemuzikuodamas vaikinas pateko į Muzikanto įtaką, o tas Muzikantas savo ruožtu buvo susidėjęs su Bloga Kompanija. Neaišku, kiek prie to prisidėjo Muzikantas, bet 1984 metais vaikinas jau pats draugavo su Bloga Kompanija, o 1989 pasiprašė tapti jos nariu. Bloga Kompanija, jau tiek metų su juo draugaudama, suvokė, kad vaikinas dar gali būti naudingas (laikai buvo permainingi ir neramūs), ir nutarė jį priimti, tiesa, pasodino ant atsarginių suolelio.

Tuo metu vaikinas jau buvo baigęs mokslus ir sparčiai (Piktų Liežuvių nuostabai) kopė karjeros laiptais; taigi jis buvo jau ne šiaip sau vaikinas, o Vaikinas. Jo darbas buvo lemti žmonių likimus.

Kai kurie ekstremistiškai nusiteikę žmonės, kurie turėjo įžūlumo gyventi tame pačiame miestelyje, kuriame Vaikinas lėmė likimus, pasidavė užjūrio imperialistų propagandai ir sumanė nuversti Aną Valdžią. Norėdamas jiems tik gero, Vaikinas buvo keliskart  išsikvietęs ekstremistus „ant kilimo“, bet jie vis vien padarė savo juodą darbą iki galo-nuvertė Aną Valdžią, ir ne tik minėtame miestelyje. Tiesa, tai pavyko ne iš karto – kurį laiką Šalelėje buvo dvivaldystė. Nenorinti trauktis Ana Valdžia buvo paskyrusi Šalelei savo Vyriausiąjį Likimų Lėmėją, bet po kurio laiko nusivylė jo pasyvumu. Pikti Liežuviai pliurpia, kad Anos Valdžios centras, kuris buvo Didžiašalėje, pasitaręs su Bloga Kompanija, nutarė paskirti nauju Vyriausiuoju Likimų Lėmėju mūsų poroloninį Vaikiną. Deja, nespėjo, nes pačioje Didžiašalėje prasidėjo baisūs nekontroliuojami procesai.

Bet ir po Anos Valdžios nuvertimo Vaikinas liko Likimų Lėmėju, net buvo perkeltas iš miestelio į miestą.

Bėgo metai. Vieną kartą kažkokia Nematomoji Jėga (Pikti Liežuviai bando mus įtikinti, kad tai – ta pati Bloga Kompanija) paėmė ir perkėlė Vaikiną iš miesto į sostinę. Ir ne šiaip sau perkėlė, o pastatė Paslapčių Rinkyklos viršininku. Kadangi Vaikinas, kaip jau minėjau, ypatingais gabumais nepasižymėjo, keli jo vadovavimo metai Rinkyklai pasibaigė tragiškai. Ypač kai kuriems jos darbuotojams, kurie, praeidami pro langus, nesilaikė saugumo technikos reikalavimų. Vėlgi Pikti Liežuviai mano, kad reikalo esmė ne Vaikino gabumuose, o Blogos Kompanijos (Nematomos Jėgos?) įtakoje.

Šiaip ar taip-atėjo metas eiti Vaikinui šėko pjauti, o labai nesinori. Ir užplūdo tada Šalelės tam tikrą žiniasklaidą (toliau-„žiniasklaida“-aut.) Vaikino atsisveikinimo laiškai, kažkodėl pavadinti „interviu“.

Štai viename žurnale, kurio pavadinimas įtartinai primena sovietinės degtinės vardą, Vaikinas didvyriškai demaskavo visus klastingus niekšus, kurie susimetė krūvon, turėdami tikslą nutraukti jo pergalingą žygį per kitų žmonių galvas ir įvardino vieną baisią teroristinę partiją. Pasirodo, Bin Ladenas yra visiška smulkmė, palyginus su šios partijos sukurtu teroristiniu tinklu, kuris sprogdino ne tik kitaminčius ir  geležinkelio tiltus, bet ir „žiniasklaidos“ redakcijas (o kur žodžio laisvė, a?).

Po šešių dienų pamatėme dar vieną Vaikino atsisveikinimo laišką – šįkart per trejetukininkų TV. Tekstas ypatingai nesiskyrė nuo to, kuris buvo patalpintas degtinvardžiame žurnale, tik šįsyk „interviu“ pabaigoje Vaikinui į rankas kažkodėl buvo įbrukta gitara, kurią jis keletą minučių nedrąsiai čiupinėjo (genialus Nematomosios jėgos ekspromtas).

Tiesą kalbant, tai jau ne pirmi Vaikino ir „žiniasklaidos“ konvergencijos pavyzdžiai. Vos pradėjus dirbti Paslapčių Rinkyklos viršininku, Vaikinas pasirodė Šalelės „nacionaliniame dienraštyje“, kur papasakojo apie savo muzikavimo istoriją. Paminėjo net Muzikanto vardą, bet kaip tikras Baltarusijos partizanas nutylėjo apie Blogą Kompaniją. Vėliau sekė absoliučiai tuščias interviu degtinvardžiame žurnale ir dar vienas sterilus tekstukas apie Vaikino pačią kitame „nacionalinio dienraščio“ priede, kurio pavadinimas man kažkodėl primena žodį „kontūrai“. Pasak Piktų Liežuvių, visi išvardinti „prisistatymai“ rodo, kad Vaikinas turi ką slėpti  savo biografijoje, nes kitaip būtų nesuprantamas toks pseudoįvaizdžio kūrimas. Tiesa, per pastaruosius devynis mėnesius visi turėjo galimybę susipažinti ir su labiau tikrovę atspindinčiu vaizdu.

Ką gi, su Vaikinu viskas daugmaž aišku. Dabar atėjo jį popinusios Nematomos Jėgos eilė. Tauta tiesiog trokšta susipažinti su ja iš arčiau. Galimas dalykas, kad šiuo klausimu jai padės paslaptingasis Čyvo politologų klanas (A.Sakalo nukaltas terminas).

Tai tiek apie peršamą niekalą.

Bernardinai.lt

2007-08-22

Greitai bėga laikas…Rugpjūčio 23 dieną sukanka metai, kai mūsų gretose nėra Vytauto Pociūno.

Vytauto „nutildinimą“ ir jo atminimo išniekinimą užsakę bailūs išdavikai nedovanotinai apsiskaičiavo, nes būtent nuo jo žūties prasidėjo Lietuvos pilietinis atgimimas.

1988-1991 metais mes pakartotinai (po „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės) išgyvenome tautinį atgimimą, dar kartą apsispręsdami būti Tauta ir Valstybe. Dabar mes apsisprendžiame būti Piliečiais. Jau kelinti metai Lietuvą gaubęs lipnus melo, falšo ir cinizmo rūkas pradeda po truputį, bet nesustabdomai sklaidytis. Ir panašu, kad jau nebepadės jokie „palauk“.

Dar prieš metus mažai kas težinojo apie niekieno nerinktą ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingą slaptąją mūsų šalies valdžią. O jeigu ir žinojo, tai tik apie pavienius jos atstovus ir konkrečius, bet tuo metu sunkiai suprantamus jų veiksmus. Kartais tarsi žaibui blykstelėjus pavykdavo pamatyti ir pilnesnį vaizdą, tačiau protas atsisakydavo tikėti, kad kelioliktais atkurtos Nepriklausomybės metais mūsų valstybės svarbiausias institucijas ir dalį žiniasklaidos gali, ir dar tokiu mastu, užlieti žydrokas kagėbistų (ir kitokių „istų“) tvanas.

Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis daugėlį privertė atsipeikėti, susivokti ir pradėti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Didvyrius – didvyriais, vagis – vagimis, iškrypėlius – iškrypėliais, išdavikus – išdavikais, o klounus – klounais.

Lietuvą ištikusi dorovinio, politinio ir apskritai vertybinio tapatumo krizė privertė konstatuoti, kad esame priartėję prie pavojingos linijos, už kurios jau nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio ar tarp tiesos ir melo. Ką jau kalbėti apie kažkokius skirtumus tarp kairės ir dešinės, tarp neva sisteminių ir populistinių partijų, tarp pozicijos ir opozicijos – jų paprasčiausiai nebeliko.

Bet liko arba (kas būtų tiksliau) atsirado labai aiški riba tarp tų, kurie nori žinoti visą tiesą (kad ir kokia karti ji būtų), ir tų, kurie šią tiesą visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando nuslėpti. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę proporcijos keičiasi pastarųjų nenaudai. Ir nieko nekeičia tai, kad kol kas beveik visi matomi (o ypač – nematomi) valdžios svertai išlieka jų nešvariose drebančiose rankose. Nenumaldomai artėja valanda, kai visiems bus atseikėta pagal nuopelnus (arba „nuopelnus“). Panašu, kad kai kam teks atsisveikinti ne tik su aukštais postais, laipsniais ir rangais, ir ne tik su neaišku kokiais būdais užgyventais turtais (įskaitant buvusius tarnybinius butus). Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Todėl jiems galimai teks patekti ir į Lietuvos istorijos vadovėlius. Pavyzdžiui, lietuviško Judo atitikmens vaidmenyje.

Beje, dėl istorijos vadovėlių. Manau, kad po kurio laiko juose bus paminėtos ir pulkininko Vytauto Pociūno, ir (kodėl gi ne) KGB rezervisto Arvydo Pociaus pavardės. Tik pulkininko Pociūno vardu tuomet bus pavadintos ir Lietuvos miestų gatvės, o rezervisto vardu – niekada.

Priešpaskutinėmis gyvenimo dienomis Vytauto Pociūno pasakyti žodžiai – „Daugiau nebetylėsiu…“ – tapo testamentu kitiems stuburo nepraradusiems jo kolegoms ir visiems, kam sąvokos „Tėvynė“, „priesaika“ ir „pareiga“ nėra vien tik tuščias oro drebinimas. Jo aukos dėka mes tapome drąsesni ir stipresni. Ir daugiau nenorime būti valdomi su gazpromais besitariančių nuogų karalių.

Vytautai, mes su tavimi.

Bernardinai.lt