Naujas savivaldos įstatymas gali nuslopinti gyventojų iniciatyvas, mano Imantas Melianas.
Ne paslaptis, kad savivaldos ir administracinio teritorinio suskirstymo reforma Lietuvoje jau senokai pateko į aklavietę. Niekaip nesugebama apsispręsti – reikia arba ne mūsų nedidelei valstybei aukštesnės pakopos teritorinių vienetų (dabartinių apskričių analogų), kiek jų turėtų būti ir kokiu principu jie turėtų būti sudaromi, ar tai turėtų būti centrinės valdžios filialai – „prefektūros“, ar aukščiausios pakopos savivaldybės? Nesutariama ir dėl dabar egzistuojančių bei iš naujo kuriamų savivaldybių galutinio skaičiaus bei jų sudarymo kriterijų. Siūloma tiesiogiai rinkti savivaldybių merus ir seniūnus, tačiau nesugebama apibrėžti, kokios pagaliau turėtų būti jų funkcijos ir kompetencijos ribos. Susidaro įspūdis, kad visi pasiūlymai keisti ar papildyti galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja šiuos klausimus, yra sąmoningai sujaukti. Kaipgi kitaip, jei, apvilkus juos įstatymo rūbu, Lietuvos savivaldos sistemoje kiekvienąkart sukeliamas vis didesnis chaosas. Ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra šios srities specialistų, kurie galėtų parengti visa apimančią savivaldos ir teritorinio suskirstymo (tai tiesiogiai tarpusavyje susiję dalykai) reformos projektą? Aišku, kad yra. Atitinkami pasiūlymai suformuluoti dar prieš 15 metų, tik tie, kurie yra valdžioje, niekaip nesugeba į juos atsižvelgti – užtat jie užsiima niekais.
Štai ir dabar, likus vos kelioms savaitėms iki Seimo rinkimų, yra priimta nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija, kuri įteisino naujus teritorinius vienetus – seniūnaitijas ir jų vadovus seniūnaičius. Atnaujintas įstatymas numato, kad seniūnaitis – tai dvejiems metams renkamas gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas, kuris „skatins gyventojus prižiūrėti kelius, gatves, kapines ir kitus infrastruktūros objektus, plėtoti ir organizuoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą“, o „rūpimus klausimus svarstys ir sprendimus priims seniūnaičių sueigose“. Visa tai jis turės atlikti visuomeniniais pagrindais (koks pasiaukojimas!). Be to, seniūnaitis turės balso teisę renkant seniūną. Numatyta, kad seniūnaitijos sudarymo projektą savivaldybės administracijos direktoriui turės pateikti seniūnas, o jį patvirtinti turės savivaldybės taryba.
Kandidatus į seniūnaičius pagal įstatymą galės siūlyti gyventojai, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos (ar tai nėra tas pats?), taip pat įstaigų ir organizacijų kolektyvai, veikiantys seniūnaitijoje. Kažkur girdėta, ar ne? Trūksta dar tik darbo kolektyvų, jaunimo ir moterų organizacijų bei karo ir darbo veteranų tarybų.
Bet gal tai iš tikrųjų šis tas nauja ir kokybiškai vertinga? Atsiverskime iki šiol galiojusio Vietos savivaldos įstatymo aštuntąjį skirsnį „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“ ir skaitykime: „Gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių (kaimo ar kelių kaimų, miesto arba miestelio) bendruomenės gyventojai gali išsirinkti bendruomenės atstovą (atstovus)“, kurių svarbiausias uždavinys – „rūpintis bedruomenės interesais ir atstovauti bendruomenei seniūnijoje, prireikus ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, taip pat supažindinti seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešus bendruomenės reikalus“. Tai kuo naujieji seniūnaičiai skirsis nuo senųjų bendruomenės atstovų? Kvailoku pavadinimu? Ir ar galima tokį niekalą pateikti visuomenei kaip įstatymo „tobulinimą“?
Vis dėlto pavyko aptikti ir vieną esminį skirtumą. Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo pažymėta, kad „gyvenamosios bendruomenės atstovas renkamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“, taigi joje nebuvo minimos jokios „asociacijos bei įstaigų ir organizacijų kolektyvai“. Ką tai reiškia, kai mūsų visuomenė yra pilietiškai demotyvuota – juk mobilizacinį resursą valdo tik „įstaigų ir organizacijų“ vadovai? Tai rodo, kad iš tiesų seniūnaičiais taps vietinės nomenklatūros žemesnės pakopos atstovai ir tie, kurie turės pasitraukti iš aukštesnių postų po artėjančių Seimo rinkimų. Žinoma, tai bus jau ne ankstesnis lygis, bet vis dėlto garantuotas pajamų šaltinis. Juk niekas nepatikės, kad seniūnaičiai iš tikrųjų darbuosis dykai ir tik po pagrindinio darbo likusiu laiku. Nebus fiksuoto atlyginimo – bus kitos, tikrai ne menkesnės pajamos.
Maža to, seniūnaičiai bus tikrojo bendruomeniškumo ir tikrosios savivaldos duobkasiai, nes ši nomenklatūros pakopa uzurpuos vietos bendruomenės visuomeninės saviraiškos galimybes. Artėjant savivaldybių ar Seimo rinkimams, seniūnaičiai (kaip kažkada kolūkių pirmininkai) jau bus tinkamai orientavę pakankamą procentą pavaldžios vietovės gyventojų, kad šie net nebandytų išsišokti. Sunku patikėti, kad bus kitaip, kai „demokratija“ nuleidžiama iš viršaus, ir nuleidžiama tų, kuriems tikros demokratijos nereikia.
Jeigu pasirodys, kad „nusipelnusiųjų gyventi geriau“ yra daugiau nei „seniūnaitijų“, „Alfos.lt“ komentatoriaus Lio pasiūlymu, Seimo nariai galėtų (jeigu spėtų) įteisinti dar gatvaičio, kiemaičio, kaimynaičio, daugiabutaičio, laiptinaičio ir „aukštaičio“ (vieno aukšto gyventojų vadovo) pareigybes. Juk reikia kaip nors kontroliuoti padėtį.

“Atgimimas“

Neseniai („Savivaldybės ar pusrajoniai“ – Balsas.lt, 2007.07.02) teko gvildenti įsisenėjusias Lietuvos administracinės teritorinės reformos problemas, be kitko aptariant ir apskričių (ne)reikalingumo klausimą. Dar kartą grįžti prie šios temos privertė plačiai išreklamuotas Viešosios įstaigos „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (toliau – NVV fondas; kažkodėl iškart atmintyje iškilo „Naujosios sąjungos“ ir „naujosios politikos“ pavadinimai) parengtas šalies teritorinės reformos projektas. Kaip teigia NVV fondo vadovas Gytis Janišius ir projekto vadovas Kęstutis Masiulis, neseniai įkurtas fondas „siekia modernizuoti viešąjį sektorių, įdiegiant jame geriausius vadybos principus“. Ką gi, pagirtina intencija.

Prieš pereidamas prie minėto projekto nagrinėjimo, pacituosiu dar keletą konceptų, kuriais grindžiami reformos projekto autorių pasiūlymai. K. Masiulio nuomone, „dabartinės apskritys yra suformuotos dirbtinai ir pagal savo struktūrą neatitinka jokių Europos Sąjungos šalių praktikos. Jose nėra pilietinio žmonių dalyvavimo – nesuderintas etninis apskričių formavimas“. Dėl apskričių dirbtinumo nesiginčysiu, bet dėl „Europos šalių praktikos“ nebūčiau toks kategoriškas, nes kiek šalių, tiek ir praktikų. Žinoma, labiausiai mane suintrigavo „nesuderintas etninis apskričių formavimas“. Bet tiek to, žiūrime toliau.

Kaip teigiama siūlomą reformą reklamuojančiame tekste (kitaip jo nepavadinsi), „fondo ekspertai, remdamiesi Europos Sąjungos patirtimi, siūlo nenaikinti apskričių, o jas reformuoti, bei išlaikyti dabar vartojamą sąvoką „apskritys“. Pasirodo, reformuotų apskričių „administracija atsisakytų nebūdingų funkcijų, susijusių su gyventojų poreikių tenkinimu, ir susikoncentruotų į plėtros, užimtumo, gyventojų pajamų ir verslo sąlygų nelygybės mažinimą ir tolygų regioninį vystymąsį“.

Siūlomos reformos esmė – apskričių sustambinimas (vietoje dabartinių dešimties įsteigiant penkias), jų „suetninimas“ (Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos/Sūduvos, Dzūkijos/Dainavos bei Mažosios Lietuvos/Pajūrio pavadinimų joms suteikimas) ir jų valdymo „sudemokratinimas“, kuris turėtų pasireikšti tuo, kad apskrities pirmininkas būtų renkamas į apskritį įeinančių savivaldybių tarybų narių suvažiavime („Seimelyje“).

Pradėsiu nuo antraeilių dalykų ir priminsiu paslaptingiems „fondo ekspertams“, kad istoriškai (1795 – 1950 metais) apskritimis Lietuvoje vadinosi vidurinės grandies administraciniai teritoriniai vienetai, pakeitę prieš tai buvusius pavietus. Stambesni vadinosi vaivadijomis (1413 – 1795), gubernijomis (1795 – 1915) arba sritimis (1950 – 1953); iš jų tik pirmosios buvo įsivestos pačių lietuvių. Todėl galima teigti, kad istorinės tradicijos požiūriu apskrities sąvoka visiškai neatitinka šiuo metu ja įvardintų stambių administracinių teritorinių vienetų.

Dabar dėl naujų, sustambintų apskričių, kurias „fondo ekspertai“ siūlo suformuoti „pagal etninę, kultūrinę, gamtinę, kalbinę ir istorinę patirtį“. Remiantis etniniu kriterijumi, Lietuvoje galėtų būtų tik dvi „apskritys“ – viena kompaktiškai gyvenama Lietuvos lenkų, ir kita – visa likusi Lietuva. Greičiausiai „ekspertai“ turėjo omenyje ne etninius (t.y. tautinius), o etnografinius Lietuvos regionus, bet štai bėda – šių regionų etnografinės, lingvistinės ir istorinės sienos dažnai nesutampa. Pavyzdžiui, Žemaičių seniūnija (vietinis vaivadijos analogas) 1411 – 1795 metais apėmė ne tik pačių žemaičių žemes, bet ir vakarų aukštaičių gyvenamas Šiaulių ir Jurbarko apylinkes, ir Zanavykiją kitame Nemuno krante. Dalis lietuvininkų (nuo Klaipėdos iki Šilutės) pagal tarmę yra žemaičiai „donininkai“, bet niekada savęs žemaičiais nelaikė. Ir apskritai – kam fiktyviai atkūrinėti Mažąją Lietuvą (Pajūrį/Klaipėdos kraštą), jei joje čiabuviai – lietuvininkai, kuršininkai ir vokietininkai tesudaro vieną procentą visų gyventojų? Ir kam turėtų atitekti Palanga – Pajūriui ar Žemaitijai?

Tas pats ir kitur. Istorinei Suvalkijai (1795 – 1915) priklausė ne tik „suvalkiečių“ (t.y. kapsų ir zanavykų), bet ir vakarinių dzūkų žemės. Dar sunkiau būtų priskirti vienai arba kitai „apskričiai“ tokius Lietuvos didmiesčius kaip Vilnius (Aukštaitija ar Dzūkija? O gal vis dėl to lenkakalbė Vilnija?), Kaunas (Aukštaitija ar Suvalkija?) ir Šiauliai (Žemaitija ar Aukštaitija?). Na nesusiformavo istoriškai pas mus jokios bavarijos su saksonijomis anei asturijos su galisijomis, tai gal ir nepokštaukime su rimtais dalykais?

Strateginių studijų centro ir Pilietinės visuomenės instituto parengtoje kapitalinėje studijoje „Lietuvos Tauta: būklė ir perspektyvos“ rašoma: “Lietuvos tautos tapatybė yra daugiau etninė… Šiuo metu etninės tapatybės dominavimo išraiška – nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis ir pasyvi politinė kultūra, kelianti grėsmę pilietinės visuomenės ir demokratinės valstybės raidai…Todėl Lietuvoje būtina formuoti politinės tautos tapatybę, kurios pagrindiniai bruožai yra aktyvus visuomenės dalyvavimas valstybės veikloje, pasitikėjimas bendrapiliečiais, didžiavimasis savo šalimi, parama demokratinėms vertybėms, tolerancija ir pliuralizmas“.

Ar į tai orientuoja bendrapiliečius „fondo ekspertai“, nesidrovėdami pareikšti, kad jų siūlomos reformuotos apskritys „atsisakys funkcijų, susijusių su gyventojų poreikių tenkinimu“? Tai kam jos iš viso reikalingos? Nebent patiems apskričių valdininkams ir „atsarginio suolelio“ po galimai nesėkmingų būsimų Seimo rinkimų besidairantiems politikams iš nepakeičiamos „pozicijos/opozicijos“ apkabos.

Maža to, siūlomos reformos realizavimas neišvengiamai sukels nereikalingų trinčių tarp skirtingoms etnografinėms grupėms priklausančių lietuvių, ypač paribio rajonuose. Ateityje tai gali peraugti į separatistines tendencijas (kurių apraiškas jau stebime Žemaitijoje) ir privesti prie Lietuvos fragmentacijos ir dezintegracijos.

Labai abejotinas atrodo ir apskričių „demokratizavimas“ per jų „pirmininkų“ rinkimus į apskrities sudėtį įeinančių savivaldybių tarybų narų suvažiavimuose (seimeliuose). Akivaizdu, kad tokiu atveju reali valdžia (ir darbo vietos) ir toliau liktų apskričių administracijos, o ne operetinio „apskrities pirmininko“ rankose. Keista, kad tokius pasiūlymus teikia dešinysis politikas, bet gal tai dar viena sąveikavimo pagal formulę „2K“ forma?

Neva „demokratiškai“ išrinktos apskričių vadovybės įteisinimas pavojingas dar ir tuo, kad tokiu būdu būtų ilgiems laikams įtvirtintas būsimų „apskričių“ sienų neliečiamumas. Taip jau atsitiko su savivaldybėmis, kai nebuvo laiku ir prioritetine tvarka reformuotas jų tinklas.

Kas link „plėtros, užimtumo, gyventojų pajamų ir verslo sąlygų nelygybės mažinimo ir tolygaus regioninio vystymosi“, kuo pagal naują sumanymą turės užsiimti reformuotos apskritys – gal palikime visą tai centrinei valdžiai ir pačių savivaldybių kooperacijai? Juk apskritis galės „mažinti nelygybes“ tik savo teritorijos ribose. Ir apskritai – gali būti reikalai bendravalstybiniai ir gali būti vietiniai (savivaldybių lygio); tik niekaip negaliu įsivaizduoti, kokius tokius reikalus geriau už centrinę valdžią galės išspręsti, pavyzdžiui, 1,1 milijono gyventojų turėsianti reformuota Vilniaus (atsiprašau – Dzūkijos) apskritis? Ir kokie bendri „vietinės savivaldos“ klausimai gali būti aktualūs ir Varėnos, ir Turmanto gyventojams? Nebent geležinkelio Varšuva – Peterburgas lietuviškosios atkarpos funkcionavimas.

Apskritai Lietuvoje su administracine teritorine reforma kažkas vyksta ne taip – panašiai kaip Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką. Vienintelė naudingą darbą atlikusi institucija buvo Valstybinė administracinės reformos komisija (VARK), pateikusi savo išvadas dar 1993 metais ( jokių apskričių tada dar nebuvo). Vėlesnė valdžia dėl tik jai žinomų priežasčių kažkodėl VARK rekomendacijomis nepasinaudojo ir nuėjo biurokratinių monstrų – apskričių kūrimo bei neskubaus rajonų skaldymo pusiau keliu. O štai ir dabar „ekspertai“ iš specialiai ta proga įkurtos viešosios įstaigos bando vietoje teritorinės reformos įpiršti mums kažkokią „teritorinę apgaulę“. Nenustebsiu, jeigu rudenį mūsų Seimui šis projektas visgi pasirodys visai priimtinas – ne tokių dalykų prisižiūrėjome.

http://www.balsas.lt

Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo reforma tampa permanentine.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gana dažnai diskutuojama apie būtinumą įteisinti tiesioginius merų arba net seniūnų rinkimus. Deja, kur kas rečiau kalbama apie tai, kokios turėtų būti “visaliaudiškai išrinktų” merų ir savivaldybių tarybų prerogatyvos ir jų sąveikos mechanizmai, tarsi tai būtų neesminiai arba antraeiliai dalykai. Nenorom prisimeni vėlionio Gintaro Beresnevičiaus taiklų pastebėjimą, jog lietuviai dalyvaudami rinkimuose įsivaizduoja renką ne piliečiams atskaitingą valdžią, o genčių vadus (tiesa, tuomet buvo kalbama ne apie savivaldybių, o apie Prezidento rinkimus, tačiau tai nekeičia reikalo esmės).Dėl sunkiai suvokiamų priežąsčių dar mažiau dėmesio visuomenė skiria kitam aptariamos problemos aspektui – Lietuvos administracinei teritorinei reformai arba, kas būtų tiksliau, ją ištikusiam paralyžiui. Taip teigti leidžia pasirinktas reformos modelis ir jos vykdymo tempai. Bet gal aš perdedu? Trumpam grįžkime į mūsų netolimą praeitį.

Prieš daugiau kaip septyniolika metų atkūrusi savo nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo iš sovietinės praeities, be kitko, ir komandinei planinei ekonomikai pritaikytą administracinį teritorinį suskirstymą. Suprantama, kad jis turėjo būti pakeistas, todėl jau 1992 metais Aleksandro Abišalos vyriausybė buvo parengusi visai realistišką šalies administracinės teritorinės reformos projektą, kuriame visą Lietuvos teritoriją buvo siūloma padalinti į 89 – 92 maždaug vienodo dydžio savivaldybes. Tokių kompaktiškų savivaldybių sukūrimas ne tik sudarytų prielaidas atsigauti sovietmečiu nugyventiems nedideliems miestams bei miesteliams ir priartintų (tame tarpe ir tiesiogine prasme) savivaldybių valdžia prie gyventojų, bet ir, kas svarbiausia, skatintų gyventojų bendruomeniškumą Deja,šiam projektui nebuvo lemta tapti kūnu, nes jis neatitiko nei vietinės, nei besiformuojančios (ar iš anų laikų užsilikusios ) “centrinės” biurokratijos gyvybinių interesų.

1992 metų pabaigoje Seimo rinkimus laimėjusi LDDP nukreipė procesą visai kita linkme. 1994 metais įsteigusi vienintelę naują Visagino savivaldybę, ji atsidėjo “makroprojektui”, kuris turėjo užtikrinti gerai apmokamų darbo vietų Seimo rinkimų barjero neįveikusiems bendrapartiečiams sukūrimą. Taip jau 1995 metais Lietuva praturtėjo “apskritimis” – teritoriniais monstrais, kuriems iš pradžių dar reikėjo sugalvoti kažkokias jų egzistavimą pateisinančias funkcijas. Dalis tų funkcijų buvo perimta iš savivaldybių, tokiu būdu ne skatinant teritorinės savivaldos plėtrą Lietuvoje, o ją varžant.

Tenka apgailėstauti, tačiau konservatoriai, visiškai pagrįstai kritikavę apskričių , kaip nereikalingos ir iš esmės parazitinės valdymo grandies, įsteigimą, kardinaliai pakeitė savo nuomonę po 1996 metais laimėtų Seimo rinkimų – tada pasikeitė tik pavardės ant apskričių valdininkų kabinetų durų.

Buvo per tuos metus pasiūlyta ir visiškai fantastiškų projektų. Pavyzdžiui, valdišką statusą turinti ir todėl, atrodytų, solidi įstaiga – Etninės kultūros valstybinės globos taryba rimtu veidu siūlė atsisakyti apskričių (ką galima būtų tik sveikinti) ir įkurti jų vietoje keturis regionus, arba sritis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Beje, Klaipėdos kraštui buvo siūloma suteikti Žemaitijos subregiono statusą (autonomiją?). Buvo pridėtas net specialus žemėlapis, kuriame, pavyzdžiui, Vilnius buvo įjungtas į Dzūkijos srities sudėtį. Prisivažinėtume į Alytų įvairius reikalus betvarkydami…

O kaip gi savivaldybės (nors pastaraisiais metais pasigirdo siūlymų “įsavivaldybinti” ir apskritis)? Ogi niekaip, jei nelaikysime reikšminga reforma rajonų pervadinimą “rajonų savivaldybėmis”, o buvusių respublikinio pavaldumo miestų – “miestų savivaldybėmis”. Tiesa, 2000 metais buvo įsteigtos kelios naujos savivaldybės ir iš dalies pakeistos kai kurių senųjų ribos; tokiu būdu naujais administraciniais centrais tapo Rietavas, Pagėgiai, Kazlų Rūda, Kalvarija ir Elektrėnai. Įdomiausia, kad nauji dariniai buvo pavadinti irgi “naujoviškai” – ne rajonų arba miestų, o tiesiog savivaldybėmis. Sunku atsikratyti minties, kad taip buvo padaryta tik , tam, jog pervargę viršininkai Vilniuje nesusipainiotų ir nesugalvotų dar kartą skelti pusiau jau “suskaldytas” savivaldybes.

Toliau – vėl tyla ilgiems metams. Štai kodėl mane taip sudomino žinia, kad birželio 17 dieną Vidaus reikalų ministerija surengė keturių “senųjų” rajonų gyventojų apklausą dėl jų rajonų (atsiprašau – rajonų savivaldybių) padalinimo į naujas Kuršėnų bei Šiaulių (kuriai, kaip supratau, priklausys ir Šiaulių miestas), Ariogalos bei Raseinių, Kybartų bei Vilkaviškio ir Jiezno bei Prienų savivaldybes. Pasidomėjus paaiškėjo, kad VRM svarstoma galimybė įsteigti dar aštuonias naujas savivaldybes Nemenčinėje, Pabradėje, Kalveliuose,Vilkijoje, Eišiškėse, Ramygaloje, Salantuose ir Jašiūnuose.

Štai čia ir kyla klausimai. Pirmiausia – jei numatyta įsteigti dvylika naujų savivaldybių, kodėl gyventojų apklausa atlikta tik keturiose iš jų? Antra – kodėl vos savaitę prieš apklausą, birželio 10 dieną, patvirtintame Šiaulių apskrities generaliniame plane net neužsiminta (nes jame kalbama tik apie šešis dabar egzistuojančius rajonus) apie būsimą Kuršėnų savivaldybę? Ir trečia – o kodėl teisė į savivaldą numatoma suteikti tik šiems miesteliams ir aplink juos esnčioms teritorijoms, o ne, pavyzdžiui, Vabalninkui, Linkuvai, Šeduvai, Sedai arba Varniams?

Formalūs atsakymai į šiuos klausimus yra žinomi. Kažkas kažkada kažkur ir (kas svarbiausia) kažkaip nustatė, kad naujoje savivaldybėje turi būti ne mažiau kaip 15 tūkstančių, o jos centre – ne mažiau kaip 3 tūkstančiai gyventojų, ir kad atstumas tarp naujai steigiamos ir “motininės” savivaldybių centrų turi būti ne mažesnis kaip 20 kilometrų. Kodėl taip, o ne kitaip? Todėl kad vadinamoji reforma yra vykdoma biurokratiškai,”iš viršaus”. Iš pradžių sukūriamos formalios instrukcijos, ir tik po to į jas bandoma įsprausti tikrą gyvenimą ir gyvus žmones. Tarp kitko, paskaičiavau, kad jeigu dešimčiai naujų savivaldybių įkurti (apklaustąsias skaičiuoju kaip jau įvykusį faktą) mums prireikė 17 metų, tai likusioms aštuonioms (iš VRM numatytų) prireiks dar kokių 13 – 14, žinoma, jeigu darbas ir toliau vyks tokiais tempais.

Bet esmė net ne tame. Juk viską galima buvo padaryti žmoniškai – „iš apačios“. Iš pradžių – nustatyti miestelių ir bažnytkaimių, pagal objektyvius (bet ne formalius) kriterijus tinkančių būti seniūnijų centrais, sąrašą. Paskui pažiūrėti, kurie kaimai, vienkiemiai, kitos gyvenvietės ir jas supantys laukai bei miškai yra labiau susiję su vienu arba kitu seniūnijų centru ir tokiu būdu iš naujo suformuoti seniūnijas. Vėliau, laikantis tų pačių principų , būtų galima suformuoti ir savivaldybes. Administracinę teritorinę reformą tinkamai suplanavus, ją galima būtų įvykdyti vienu metu visoje Lietuvoje.Gal kur nors „iš apačios“ sudarytų seniūnijų ar savivaldybių ribos ir sutaptų su dabartinėmis, bet visvien tai būtų jau visai kas kita. Dabar gi einama paprasčiausiu keliu – sovietinis rajonas viso labo skeliamas daugmaž pusiau – ir štai mes turime naują „savivaldybę“.

Nesikartosiu dėl apskričių, tiksliau, dėl jų nereikalingumo. O tiems, kas labai norėtų „pasendinti“ ar „suarchajinti“ mūsų administracinius teritorinius vienetus, priminsiu, kad vienintelės daugmaž tiksliai istoriškai užfiksuotos senosios Lietuvos vidinės sienos yra sienos tarp Vilniaus ir Trakų vaivadijų ir Žemaičių seniūnijos (na, dar Žemaičių siena su Klaipėdos kraštu), žinomos nuo 1411 – 1413 iki 1795 metų. Aišku, neverta bandyti atkurti tas vaivadijas it kokius Valdovų rūmus, bet jeigu į jų sienas būtų atsižvelgta, braižant naujas savivaldybių riba – pagerbtume mūsų žilą istoriją.

Šaltinis: Balsas.lt