Iki Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko. Maždaug pusė mūsų valstybės piliečių jau yra apsisprendusi, kokių politinių jėgų atstovus ji norėtų matyti atnaujintoje Tautos atstovybėje, ir, pernelyg nesukdama sau galvos, ketina pasirinkti iš to paties dabartinio Seimo partijų siūlomo asortimento. Dar apie 30 procentų piliečių yra nusiteikę „skeptiškai“ ir rinkimų dieną planuoja užsiimti, jų manymu, „svarbesniais reikalais“. Ir tik maždaug penktadalis Lietuvos žmonių, kuriems tikrai ne tas pats, kuriuo keliu nuvairuos valstybę naujieji išrinktieji, iki paskutinio momento karštligiškai bando atsirinkti – kam (jei tokių apskritai esama) būtų galima su švaria sąžine patikėti savo ir savo vaikų ateitį. Būtent jie gali lemti būsimo Seimo kokybę.

Šįkart nerodysiu pirštu nei į „blogiečius“, nei į „geriečius“, juolab kad pats kartu su bendraminčiais kandidatuoju vienos „neperspektyvios“, bet, mano manymu, garbingos partijos sąraše. Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė pakankamai daug tekstų, kurių autoriai visais įmanomais būdais išnagrinėjo partijų siūlomas rinkimines programas ir tuo pačiu ne kartą priminė skaitytojams, kad būtina atsižvelgti ne tik į šias programas (kokios storos ir „teisingos“ jos bebūtų), bet ir į realius jas siūlančių partijų bei jų narių darbus. Tačiau yra vienas dokumentas, kurį turėtų įdėmiai perskaityti  kiekvienas doras ir protaujantis Lietuvos pilietis. Turiu omenyje šių metų rugsėjo 22 dieną Lietuvos vyskupų konferencijos tinklalapyje paskelbtą „Lietuvos vyskupų laišką Seimo rinkimams artėjant“. Tai tekstas, kuriame nėra nereikalingų žodžių ir sakinių, o  jo motto nusako kad ir šie žodžiai: „Asmeninis atlaidumas nusidėjėliams neturi virsti naiviu užmaršumu, kuriuo piktnaudžiauja praeities dėmių, net vakar dienos melagysčių ir suktybių išsiginantys politikai“.

Pacituosiu tik kelias ištraukas iš šio įstabaus dokumento.

„Tiesus žodis, drąsa atrasti ir įvardinti blogio šaknis visuomenėje vis retesni. Pažvelkime į savo sąžinę – ar mes vienijamės su tais, kurie nedviprasmiškai stoja gėrio pusėn, priešinasi dorovinei sumaiščiai? O gal, priešingai, baidomės aiškių principų ir apsisprendimų, nes jie gali būti „nepatogūs“, kliudyti vienadieniams interesams“. Jei iš tikrųjų dauguma Lietuvos gyventojų mano esantys krikščionys, ar galima ignoruoti šiuos   iš dvasios gelmių sklindančius ir skausmo pritvinkusius žodžius?

O čia – apie nūdienos būdą Žemaičių ir Lietuvos: „Istorinė žeminimo patirtis ir dabartinis „stipriųjų“ kultas nustūmė asmens orumą prie mažareikšmių dalykų. Ar neužsimerkiame prieš panieką ir patyčias savo aplinkoje, ar visuomet ir visur jautriai palaikome žmogiškumą? O gal iškeičiame artimo meilės įstatymą į tolerancijos lozungą ir abejingai taikstomės su prigimtinės tvarkos griovėjais ir abstrakčių lygybių skelbėjais?“ Štai ji – Lietuvos visuomenės raidos ir dabartinės jos dorovinės būklės negailestinga analizė, sutalpinta į vieną trijų sakinių pastraipą.

Ir vėl – apie nelemtas mūsų gyvenimo aktualijas: „Iš nelaisvės metų paveldėti ar naujieji piktnaudžiavimai valdžia apkartina dažno piliečio gyvenimą. Kaip didinti pasitikėjimą tais, kurie atsakingi už šalies ir kiekvienų namų saugumą, už įstatymo viršenybę? Mąstykime, kokios politikų pastangos iš tikrųjų tramdo korupciją, o dar labiau – ar patys esame nepakantūs iždo vagystėms ir naudojimuisi tarnybine padėtimi?“ Taip, mąstykime, kodėl pozicijos ir opozicijos partijos „staiga“ vieningai balsuoja už vadinamąjį „amžiaus projektą“, bet metų metais nesugeba nutiesti elektros tiltų į Švediją ir Lenkiją, kurie turėtų garantuoti mūsų energetinę nepriklausomybę?

Ir dar: „Į visuomenės priekį, į TV ekranus veržiasi valdžios, žiniasklaidos, verslo, kultūros atstovai, tačiau retas liudija pasididžiavimą Tėvyne ir tikėjimu stiprinamą pilietiškumą. Paklauskime savęs: gal žavimės tais, kurie visus kritikuoja, o patys nepadaro nieko, kad gyvenimas taptų geresnis? Atraskime savyje nuolankumo, tarnavimo visuomenei dvasią ir atpažinsime kitus, ją turinčius“. Iš tikrųjų – ar dažnas iš mūsų numylėtų kandidatų yra darbais parodęs, kad ne tik rinkiminiai pažadai, bet ir visa kasdienė jo veikla yra tarnavimo Tėvynės labui pavyzdys? Ar ir toliau rinksimės taip vadinamą „mažesnę blogybę“?

Skirtingai negu gudruoliai propagandistai, vyskupai nesiūlo balsuoti tik už stambias partijas (nes kitaip, kaip mums kartais aiškinama, rinkėjų balsai tariamai „prapuls“). Apskritai vyskupų laiškas nepateikia jokių galutinių atsakymų – kaip ir už ką turėtų balsuoti Lietuvos rinkėjai (nors dažnas skaitytojas greičiausiai atpažino kai kurių kritikuotinų partijų kyšančias „uodegas“), bet jis geriau už bet kokią metodologiją turėtų padėti apsispręsti būti sąžiningais ir atsakingais savos valstybės pilečiais, ir ne tik rinkimų metu. Jį perskaičius, jau kitoje šviesoje atrodo ir daugumos partijų programos, ir jas įgarsinantys kandidatai su jų įtartinai steriliomis biografijomis.  

Netrūkus sužinosime, ar išgirdo Lietuva šį iškentėtą ganytojų žodį.

Balsas.lt

 

Naujas savivaldos įstatymas gali nuslopinti gyventojų iniciatyvas, mano Imantas Melianas.
Ne paslaptis, kad savivaldos ir administracinio teritorinio suskirstymo reforma Lietuvoje jau senokai pateko į aklavietę. Niekaip nesugebama apsispręsti – reikia arba ne mūsų nedidelei valstybei aukštesnės pakopos teritorinių vienetų (dabartinių apskričių analogų), kiek jų turėtų būti ir kokiu principu jie turėtų būti sudaromi, ar tai turėtų būti centrinės valdžios filialai – „prefektūros“, ar aukščiausios pakopos savivaldybės? Nesutariama ir dėl dabar egzistuojančių bei iš naujo kuriamų savivaldybių galutinio skaičiaus bei jų sudarymo kriterijų. Siūloma tiesiogiai rinkti savivaldybių merus ir seniūnus, tačiau nesugebama apibrėžti, kokios pagaliau turėtų būti jų funkcijos ir kompetencijos ribos. Susidaro įspūdis, kad visi pasiūlymai keisti ar papildyti galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja šiuos klausimus, yra sąmoningai sujaukti. Kaipgi kitaip, jei, apvilkus juos įstatymo rūbu, Lietuvos savivaldos sistemoje kiekvienąkart sukeliamas vis didesnis chaosas. Ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra šios srities specialistų, kurie galėtų parengti visa apimančią savivaldos ir teritorinio suskirstymo (tai tiesiogiai tarpusavyje susiję dalykai) reformos projektą? Aišku, kad yra. Atitinkami pasiūlymai suformuluoti dar prieš 15 metų, tik tie, kurie yra valdžioje, niekaip nesugeba į juos atsižvelgti – užtat jie užsiima niekais.
Štai ir dabar, likus vos kelioms savaitėms iki Seimo rinkimų, yra priimta nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija, kuri įteisino naujus teritorinius vienetus – seniūnaitijas ir jų vadovus seniūnaičius. Atnaujintas įstatymas numato, kad seniūnaitis – tai dvejiems metams renkamas gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas, kuris „skatins gyventojus prižiūrėti kelius, gatves, kapines ir kitus infrastruktūros objektus, plėtoti ir organizuoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą“, o „rūpimus klausimus svarstys ir sprendimus priims seniūnaičių sueigose“. Visa tai jis turės atlikti visuomeniniais pagrindais (koks pasiaukojimas!). Be to, seniūnaitis turės balso teisę renkant seniūną. Numatyta, kad seniūnaitijos sudarymo projektą savivaldybės administracijos direktoriui turės pateikti seniūnas, o jį patvirtinti turės savivaldybės taryba.
Kandidatus į seniūnaičius pagal įstatymą galės siūlyti gyventojai, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos (ar tai nėra tas pats?), taip pat įstaigų ir organizacijų kolektyvai, veikiantys seniūnaitijoje. Kažkur girdėta, ar ne? Trūksta dar tik darbo kolektyvų, jaunimo ir moterų organizacijų bei karo ir darbo veteranų tarybų.
Bet gal tai iš tikrųjų šis tas nauja ir kokybiškai vertinga? Atsiverskime iki šiol galiojusio Vietos savivaldos įstatymo aštuntąjį skirsnį „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“ ir skaitykime: „Gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių (kaimo ar kelių kaimų, miesto arba miestelio) bendruomenės gyventojai gali išsirinkti bendruomenės atstovą (atstovus)“, kurių svarbiausias uždavinys – „rūpintis bedruomenės interesais ir atstovauti bendruomenei seniūnijoje, prireikus ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, taip pat supažindinti seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešus bendruomenės reikalus“. Tai kuo naujieji seniūnaičiai skirsis nuo senųjų bendruomenės atstovų? Kvailoku pavadinimu? Ir ar galima tokį niekalą pateikti visuomenei kaip įstatymo „tobulinimą“?
Vis dėlto pavyko aptikti ir vieną esminį skirtumą. Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo pažymėta, kad „gyvenamosios bendruomenės atstovas renkamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“, taigi joje nebuvo minimos jokios „asociacijos bei įstaigų ir organizacijų kolektyvai“. Ką tai reiškia, kai mūsų visuomenė yra pilietiškai demotyvuota – juk mobilizacinį resursą valdo tik „įstaigų ir organizacijų“ vadovai? Tai rodo, kad iš tiesų seniūnaičiais taps vietinės nomenklatūros žemesnės pakopos atstovai ir tie, kurie turės pasitraukti iš aukštesnių postų po artėjančių Seimo rinkimų. Žinoma, tai bus jau ne ankstesnis lygis, bet vis dėlto garantuotas pajamų šaltinis. Juk niekas nepatikės, kad seniūnaičiai iš tikrųjų darbuosis dykai ir tik po pagrindinio darbo likusiu laiku. Nebus fiksuoto atlyginimo – bus kitos, tikrai ne menkesnės pajamos.
Maža to, seniūnaičiai bus tikrojo bendruomeniškumo ir tikrosios savivaldos duobkasiai, nes ši nomenklatūros pakopa uzurpuos vietos bendruomenės visuomeninės saviraiškos galimybes. Artėjant savivaldybių ar Seimo rinkimams, seniūnaičiai (kaip kažkada kolūkių pirmininkai) jau bus tinkamai orientavę pakankamą procentą pavaldžios vietovės gyventojų, kad šie net nebandytų išsišokti. Sunku patikėti, kad bus kitaip, kai „demokratija“ nuleidžiama iš viršaus, ir nuleidžiama tų, kuriems tikros demokratijos nereikia.
Jeigu pasirodys, kad „nusipelnusiųjų gyventi geriau“ yra daugiau nei „seniūnaitijų“, „Alfos.lt“ komentatoriaus Lio pasiūlymu, Seimo nariai galėtų (jeigu spėtų) įteisinti dar gatvaičio, kiemaičio, kaimynaičio, daugiabutaičio, laiptinaičio ir „aukštaičio“ (vieno aukšto gyventojų vadovo) pareigybes. Juk reikia kaip nors kontroliuoti padėtį.

“Atgimimas“

 

Nužudžius pulkininką Vytautą Pociūną, prieš dvidešimt mėnesių prasidėjo pilietinis Lietuvos atgimimas. Žmonės pradėjo domėtis, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje, kas tie paslaptingi lėlininkai, de facto uzurpavę valdžią valstybėje ir pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu? Paaiškėję faktai ir jų detalūs komentarai daugelį iš mūsų privertė susimąstyti ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta, visai kitomis akimis. Lietuviai nėra karštakošiai pietiečiai, jie neskuba išeiti į gatves su kirviais arba beisbolo lazdomis, kaip tokiu atveju būtų pasielgę žmonės kitose geografinėse platumose. Ir vis dėl to „valstybininkams“ labai neramu. Kas jau kas, tačiau jie tikrai gauna pakankamai adekvačią informaciją apie nuotaikas Lietuvos visuomenėje ir apie joje, vaizdžiai kalbant, kylančią temperatūrą. Gal niekas ir nesivaikys jų gatvėse su kuolais ir neperdirbinės gatvių šviestuvų į improvizuotas kartuves, bet Seimo rinkimai yra Seimo rinkimai su visais numanomais (ir nenumanomais) jų netikėtumais. Demokratija yra toks dalykas, kad kartais net ir tie, kurie, atrodytų, amžiams įsitvirtino valdžios piramidėje, atsiduria gatvėje. Arba belangėje. Tokiais atvejais nepadeda nei užvaldyti valdžios svertai, nei kiti kontroliuojami resursai. Nepadės ir jokie „palauk“.

Todėl ir „valstybininkai“ nesėdi rankas sudėję, jie karštligiškai „pluša“. Nedaug kas atkreipė dėmesį į tą prezidento metinio pranešimo vietą, kur jis kalba apie tai, jog „mūsų kariuomenė sėkmingai didina savo galias šalies viduje“, nors niekas taip ir nepaaiškino, ką tai galėtų reikšti. Kol šito nepaaiškino nei prezidentas, nei jo tekstų rašytojai, visuomenė pasilieka sau teisę perskaityti šitą sakinį pažodžiui – kaip grasinimą įvesti šalyje karinę padėtį (ar kažką panašaus) tuo atveju, jei artėjančių Seimo rinkimų rezultatai pasirodys netinkami  nei „valstybininkams“ su jų numanomais šeimininkais, nei jų kontroliuojamoms Lietuvos politinėms jėgoms.

Nežinau, kiek su vadinamųjų „jėgos struktūrų“ koncentravimu „valstybininkų“ rankose yra susijęs policijos generalinio komisaro pakeitimas, bet daug kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu kažkaip urmu „išsityrė“ (puikus Ryčio Juozapavičiaus išrastas terminas) daugelis metų metais STT tirtų bylų. Dar įdomiau tai, kad į STT akiratį visgi niekaip nepatenka viena valdžioje akivaizdžiai užsibuvusi ir su „valstybininkais“ itin susitapatinusi nomenklatūrinė partija. Tokiu būdu visoms su status quo taikstytis neketinančioms jėgoms ir kitokiems valstybėje susidariusios nenormalios situacijos kritikams siunčiamas labai aiškus signalas: „Arba jūs nusiraminkite, arba būsite vienokiu ar kitokiu būdu sunaikinti“ (nebūtinai fiziškai, yra ir rafinuotesnių oponentų nutildymo priemonių, nei tos, kurios buvo panaudotos pulkininko V.Pociūno atžvilgiu).

Bet tai, kaip sakoma, tik kraštutiniam atvejui. Kur kas svarbiau paveikti lietuvių protus, nes BNS – „Lietuvos Ryto“ – TV3 pajėgos pasirodė esančios per menkos šiai misijai vykdyti. Pasakyta – padaryta, ir štai ne per seniausiai nacionaliniam transliuotojui vadovauti buvo paskirtas vienas pagrindinių „valstybininkų“ klano asmenų. Nežinau kaip kiti, bet aš kažkodėl netikiu, kad tai pasitarnaus LRT politinių ir informacinių laidų objektyvumui ir nešališkumui.

Dar viena „valstybininkų“ taikoma prevencinė priemonė – tai jų operatyvus reagavimas į vykstančius politinės konjunktūros pasikeitimus. Atrodytų, na kam gali būti pavojinga ir apskritai bent kiek įdomi tokia Pilietinės demokratijos partija? Tačiau pakako, kad jos nauju vadovu taptų savo principingą pilietinę poziciją demonstravęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, kuris ketino pasikviesti į šią partiją naujų žmonių ir paversti ją veiksnia politine jėga, ir tą pačią dieną visi likę šios partijos nariai Seime staiga pajuto nenumaldomą norą tapti premjero vadovaujamos partijos nariais. Žinoma, visi mes tiesiog privalome manyti, kad ir tai – viso labo dar vienas atsitiktinumas.

Bet ir tai dar ne viskas. Nusitaikyta ir į tuos, kurie, būdami pakankamai pajėgūs finansiškai, galėjo skirti nemenkas sumas įvairių, įskaitant opozicines, partijų rinkiminėms kampanijoms, taip pat nepriklausomos žinisklaidos rėmimui. Kažkur esančioje pirtyje buvo nutarta, kad reikia pabandyti juos pamaloninti, ir taip – faktiškai „nukenksminti“. Kaip kitaip galima vertinti pranešimą, kad Bronislovas Lubys tapo „Leo.LT“ stebėtojų tarybos nariu? Bent jau man tai labai panašu į Gedimino Kirkilo sukurtą ir Vytauto Ališausko „vadovautą“ komisiją , neva turėjusią išsiaiškinti V.Pociūno žūties aplinkybes. Nieko ji neišsiaiškino (tiesą kalbant, net ir nebandė), tačiau kažkiek legitimavo „valstybininkų“ veiksmus bent tuo, kad jos veikloje buvo sutikę dalyvauti valstybininkai be kabučių – profesorius Vytautas Landsbergis ir generolas Jonas Kronkaitis.

Kokia iš viso to peršasi išvada? Išvada paprasta – lietuvių liaudies patarlė „Neik su velniu obuoliauti“ dar nėra pasenusi. Ir dar viena išvada – žmonės, būkite budrūs. Tai tikrai dar ne visas „valstybininkų“ priemonių arsenalas, skirtas mūsų piletinio sąmoningumo „prevencijai“. Deja.

Šaltinis: Balsas.lt

Išskirtinis Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministro pirmininko Achmedo ZAKAJEVO interviu „XXI amžiui“ ir http://www.slaptai.lt
Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministras pirmininkas Achmedas ZAKAJEVAS atsako į Lietuvos laikraščio „XXI amžius“ ir internetinio portalo http://www.slaptai.lt korespondento Imanto MELIANO klausimus.

Gerbiamas Premjere, praėjusių metų pabaigoje čečėnų tautą užjaučianti tarptautinės bendruomenės dalis įdėmiai stebėjo tam tikras permainas, vykusias čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie situaciją, susidariusią čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje prieš vadinamojo „Kaukazo Emyrato“ paskelbimą ir įvardinti šio įtartino projekto užsakovus?

Visiems yra žinoma, kad Rusija yra priešiškai nusiteikusi Čečėnijos nepriklausomybės atžvilgiu. Teoriškai būtų galima įtarti, kad „Emyrato“ paskelbimo iniciatoriai yra nauji Rusijos sąjungininkai, tačiau iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau. „Emyrato“ iniciatoriai Isa Umarovas ir Movladis Udugovas yra patyrę provokatoriai, o Rusija, be jokios abejonės, yra šio projekto užsakovas.

Pakreipti Čečėnijos vadovybės kursą kitu, nei nepriklausomos valstybės sukūrimo keliu, naudojant šiam reikalui religinę retoriką, buvo bandoma nuo pat pradžių, t. y. nuo 1991 metų. Prastos reputacijos veikėjas Beslanas Gantemirovas, tuo metu buvęs Čečėnijos islamiškosios partijos pirmininku ir Prezidento Džocharo Dudajevo patikėtiniu, jau 1991 – 1993 metais bandė įvesti Čečėnijos Respublikoje vadinamąjį „šariato valdymą“. Panašios „šlovės“ Adamas Denijevas žengė kitą radikalų žingsnį, paskelbdamas save chalifu. Nesugebėję paveikti Džocharo Dudajevo ryžto, abu šie provokatoriai nusimetė kaukes ir jau su Rusijos vėliava vykdė Čečėnijos Respublikos teritorijoje ardomąją teroristinę veiklą.

KGB gerai žinojo, ko jis siekia, kai 1989 metais Astrachanėje įvyko SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigiamasis suvažiavimas. Panašiai kaip Vladimiro Žirinovskio vadovaujama liberaldemokratų partija, jau dvidešimt metų trukdanti susivienyti tikriesiems Rusijos liberalams ir demokratams, SSRS islamiškojo atgimimo partija, įleidusi šaknis buvusios SSRS musulmoniškuose regionuose, „sėkmingai“ suskaldė musulmonus, suskirsčiusi juos į „teisingus“ ir „neteisingus“. Islamiškasis radikalizmas tapo Maskvai puikia vakcina prieš vienos ar kitos musulmoniškos tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimą.

Nacionalinio išsivadavimo judėjimo sėkmei pirmiausiai būtina tautos vienybė, taip pat pačios metropolijos ir kaimyninių šalių geros valios žmonių simpatijos ir palaikymas. Religinis ekstremizmas sunaikina abi šias sąlygas.

Nežinau, kada „teisingu musulmonu“ pasidarė Anzoras Astemirovas, bet kalbant apie Isą Umarovą ir jo brolį Movladį Udugovą, yra žinoma, kad jie kartu su Beslanu Gantemirovu ir Adamu Denijevu buvo vieni iš SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigėjų. Situaciją prieš „Emyrato“ paskelbimą, apie kurią Jus klausiate, galima įvardinti kaip priešpriešos tarp Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybės ir aukščiau minėtų Čečėnijos valstybingumo priešininkų kulminaciją. Jiems nepavyko likviduoti legitymių IČR valdžios institucijų, kaip jie to tikėjosi. Iš mūsų pusės, mes pagaliau išsilaisvinome iš ilgus metus mus kankinusios smaugiančios virvės.

Tikrų čečėnų tautos bičiulių Lietuvoje absoliuti dauguma su pasitenkinimu sužinojo apie Jūsų ir IČR Parlamento ryžtingas priemones, kurios leido užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams – bandymui likviduoti ne tik legitymias čečėnų valstybės institucijas, bet ir pačią Ičkerijos Čečėnų Respubliką kaip tokią. Gal Jūs galėtumėte įvardinti pagrindinius principus, kuriais grindžiamas atnaujintos čečėnų vadovybės politinis kursas?

Čečėnų vadovybės politinis kursas yra grindžiamas 1992 metų IČR Konstitucija, kuri skelbia, kad Čečėnijos Respublika yra nepriklausoma valstybė. Čečėnijos Konstitucijoje atsispindi visi visuotinai pripažinti demokratijos principai, todėl aš jų nekartosiu.

Sakykite prašom, kokios, Jūsų manymu, yra proporcijos pagal požiūrį į atnaujintą IČR vadovybę ir į taip vadinamo „Emyrato“ideologus pačioje čečėnų visuomenėje, Europos šalių čečėnų diasporoje, čečėnų politikų tarpe ir tarp karo lauko vadų, kovojančių IČR teritorijoje?

Negalvokime, kad „Emyrato“ užsakovai yra naivūs. Jie puikiai suvokė pareiškimo, kurį jie parengė Dokai Umarovui, absurdiškumą. Jie net nesistengė surašyti jį taip, kad jis būtų bent kam nors priimtinas. Buvo reikalingas tik pats Čečėnijos valstybingumo likvidavimo faktas, kas ir būtų įvykę, jei IČR Parlamentas nesiimtų adekvačių priemonių.

Galima surasti Dokos Umarovo pareiškimą palaikiusių žmonių, bet nerasime tokių, kurie tikrai rimtai žiūrėtų į šį pareiškimą.

Daugelis Europos šalių ir JAV intelektualų ir dauguma žmogaus teisių gynėjų remia čečėnų tautos kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę. Deja, kol kas to paties negalime pasakyti apie šių šalių vyriausybių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų vadovybės oficialią poziciją. Tačiau nepanašu, kad Jūs ir kiti čečėnų politikai – IČR Parlamento ir Vyriausybės nariai – nieko neveiktumėte. Būtų įdomu sužinoti, (žinoma, jei tai galima paviešinti), kokios tarptautinės oranizacijos ir kurių Vakarų šalių valstybinės institucijos jau šiame etape demonstruoja abipusiškai naudingų kontaktų su vienintele teisėta Čečėnijos valstybės vadovybe svarbos supratimą?

Yra dalykai, kuriuos tenka priimti tokius, kokie jie yra. Kas turi interesų Kaukaze ir suvokia Čečėnijos vaidmenį šiame regione, tas palaiko su mumis nuolatinius ryšius. Dėl suprantamų priežasčių mūsų susitikimai būna konfindencialūs, tačiau visada – abipusiškai naudingi. Aš kalbu apie kai kurių Vakarų Europos valstybių vyriausybes. Be to, mes nuolat susitinkame su nacionalinių parlamentų nariais ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų atstovais.

Lietuvos ir kitų vakarų krikščionių (katalikų ir evangelikų) šalių visuomenė su nuostaba ir liūdesiu sužinodavo apie buvusios IČR vadovybės (tiksliau, jos ideologų) antikrikščioniškus ir antijudėjiškus pasisakymus. Kartais atrodydavo, kad čečėnų žemę ir čečėnų tautą naikina ne barbarai iš satanistų ir fašistų valdomos Rusijos, o amerikiečiai, britai ir izraeliečiai. Kaip į IČR tautines bei religines mažumas ir į visą tai, ką „emyratininkai“ vadina „judėjokrikščionišku pasauliu“, žiūri dabartinė IČR vadovybė?

Bandydama kultivuoti vadinamąją „islamišką tvarką“, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba puikiai žinojo, ką ji daro. Čečėnijos Respublikos mobiliojo ryšio sistema, veikianti kaip Maskvos valdomo mobiliojo ryšio struktūrinis padalinys, specialiai buvo perduota „islamiškosios tvarkos“ emyrui Movladžiui Udugovui. Tam pačiam Udugovui Maskva padovanojo televizijos įrangą, kad jis galėtų propaguoti „islamiškąją tvarką“ ir diskredituoti teisėtai išrinktą čečėnų pasipriešinimo judėjimo lyderį – Prezidentą Aslaną Maschadovą. Prieš pat Šamilio Basajevo surengtą provokaciją Dagestane (ir jos metu), kai viskas buvo blokuojama, laisvai funkcionavo Udugovo tinklalapis „Kavkazcenter“, kuris skelbė pasauliui apie „čečėnų kovotojų“ žygį. Prasidėjus Antrąjam karui, Udugovas kartu su savo tinklalapiu persibazavo į saugesnę vietą ir iš jos nuolat antrino Maskvai, paskelbusiai Čečėniją „tarptautinio islamiškojo terorizmo centru“.

Būtent Udugovas ir jo komanda bando pateikti įvykius Kaukaze kaip islamo ir „judėjokrikščioniškojo pasaulio“ konfliktą. Tenka apgailėstauti, tačiau tam tikru laipsniu religinės retorikos įtakai pasidavė ir daugėlis čečėnų lyderių, nors visada buvo tokių, kurie demaskuodavo šią tik Kremliui naudingą Udugovo propagandą. Galima sakyti, kad Dokos Umarovo paskelbtas „Emyratas“ tam tikra prasme turėjo ir teigiamų pasekmių, nes tai leido Čečėnijos vadovybei galutinai atsiriboti nuo Udugovo ir jo įtakos. Savaime suprantama, kad dabartinė Čečėnijos vadovybė pagarbiai žiūri į IČR tautines bei religines mažumas, taip pat į bet kur esančius įvairių rasių ir religijų atstovus.

Neseniai viename Jūsų pasisakymų teko nugirsti, kad naujasis Rusijos Federacijos vadovas galimai bus lankstesnis, ieškodamas būdų taikiam „Čečėnijos klausimo“ sprendimui. Ar Jus iš tikrųjų manote, kad Rusija per artimiausius dešimtmečius kažkokiu stebuklingu būdu pajėgi tapti civilizuota valstybe, su kuria bus įmanoma palaikyti garbingus ir lygiateisiškus santykius, ar tai buvo tik Jūsų gerų ketinimų deklaravimas, skirtas ne tiek Kremliui, kiek pasaulio bendruomenei?

Pirmiausia, Putino epocha ir jo bandymai jėga išspręsti Rusijos ir Čečėnijos konfliktą – jau praeityje, nors konfliktas taip ir liko neišspręstas. Antra, pagal Rusijos tradiciją naujas vadovas vykdo nauja kursą net tada, kai sūnus gauna caro sostą iš tėvo. „Naujumas“ Rusijos ir Čečėnijos konflikte gali reikšti tik politinio sprendimo paieškas. Kas link artimiausių dešimtmečių, tai aš iš tikrųjų esu tikras, kad Rusija pasikeis į gerąją pusę. Tiesa, prieš tai ji dar turės išsižadėti kolonijinių ambicijų, dėl kurių ji prievarta valdo daugiau kaip dešimtį musulmoniškų tautų. Tik tada Rusija iš tikrųjų taps civilizuota pasaulio bendruomenės nare.

Ačiū Jums už atsakymus.

“XXI amžiaus“ priedas “SLAPTIEJI TAKAI“

Kovo 11-ąją dieną perskaičiau nervingą Tomo Baranausko repliką „Vargšai ir vėliava“, skirtą niekadėjų, užsimojusių išniekinti mūsų trispalvę, demaskavimui. Susinervinau ir aš, ir nutariau pats susipažinti su „pirminiu šaltiniu“ – dieną prieš tai pasirodžiusiu žurnalistės Jolitos Skinulytės straipsniu dienraštyje „Vilniaus diena“. Dar pagalvojau – kaip čia dabar toks solidus dienraštis šventės išvakarėse taip nusivažiavo ir suteikė savo tribūną Tėvynės priešams?

 
Iškart prisipažinsiu, jog esu senas istoriko Tomo Baranausko talento gerbėjas, be to, pažįstu jį asmeniškai. Visada žavėjausi jo erudicija ir įdomiomis Lietuvos valstybingumo apyaušrio įvykių rekonstrukcijomis ir interpretacijomis. Daugelis iš skaitytojų turbūt prisimena ir Tomo aistringą, bet puikiai argumentuotą atkirtį dirbtinio žemaitiškojo separatizmo kurstytojams.

 Deja, perskaitęs J. Skinulytės straipsnį, taip ir nesupratau, kas gi šįkart iššaukė gerbiamo istoriko susierzinimą. Neradau straipsnyje nė vieno teiginio, kurį būtų galima pavadinti nepagarbiu mūsų valstybės simbolių atžvilgiu.

 Specialistų pasvarstymai apie tai, kokia galėtų būti Lietuvos valstybinė vėliava – jokia naujiena. Dar 1939 metais dailininkas (beje, taip pat heraldikos žinovas) Mstislavas Dobužinskis siūlė Prezidentui Antanui Smetonai grąžinti Lietuvos trispalvei tradicines spalvas, kurios pagal europinę heraldinę tradiciją turėjo atitikti herbo spalvas. Įteisinti naują (raudoną – geltoną – baltą) Lietuvos trispalvę sutrukdė tik sovietų invazija. Jei Lietuva būtų atsilaikiusi dar bent metus – greičiausiai mūsų partizanai prisiekinėtų, bučiuodami ne dabar mums įprastą, o „dobužinskinę“ vėliavą. Ne kitokią ir mes keltume Sąjūdžio mitingų metu. Bet buvo taip, kaip buvo, ir nieko baisaus čia nėra. Aš tik noriu pasakyti, kad visi simboliai irgi kažkada atsiranda ir kažkada nunyksta, ir nėra tame jokios duotybės. Kam jau kam, bet profesionaliam istorikui tai turėtų būti savaime suprantami dalykai.

 Juolab kad „sutriuškintame“ straipsnyje kalbama net ne apie „dobužinskinę“, o apie autentišką istorinę, jau septintą šimtmetį skaičiuojančią Lietuvos vėliavą – baltą Vytį raudoname audekle. Tai kur čia „kriminalas“?

 Ne viena pasaulio valstybė yra pakeitusi savo vėliavą; kai kurios iš jų – net keliskart. Štai Vokietijos trispalvė iki 1919 metų buvo juoda – balta – raudona, o ir dabartinė Kanados vėliava atsirado tik prieš keturiasdešimt metų. Naujausi pavyzdžiai – Ruandos ir Gruzijos pakeistos valstybinės vėliavos, kurios bent jau man atrodo išvaizdesnės nei prieš tai buvusios. O juk senoji Gruzijos vėliava plevėsavo ir pirmojo šios šalies prezidento Nojaus Žordanijos (1918 – 1921), ir atkurtos nepriklausomybės paskelbimo (1991) laikais. Tai ką, dabar turėtume laikyti prezidentą Michaelą Saakašvilį išdaviku?

 Sutikčiau, kad apie tokius dalykus savo kompetentingą nuomonę pirmiausia turėtų išsakyti istorikai (ypač heraldikos žinovai), ir tik po to – politikai ir visa plačioji visuomenė, neišskiriant ir rinkodaros specialistų. Jie irgi, kaip ir visi piliečiai, turi teisę į savo nuomonę – juk ne visi reklamos ir rinkodaros specialistai dalyvavo kuriant niekalą, pavadintą „Lietuvos įvaizdžio formavimo koncepcija“, kurią neseniai patvirtino mūsų miela vyriausybė.

 Todėl nematau jokio pagrindo vadinti dienraštį „Vilniaus dieną“, žurnalistę J. Skinulytę ir jos kalbintus asmenis „gariūnišką dvasią“ propaguojančiais „dvasios ubagais“. Normalioje visuomenėje negali būti uždraustų temų – net ir tais atvejais, kai jos iš tikrųjų yra skausmingos. Kvailių, niekšų ir išdavikų Lietuvoje tikrai pakanka, tik jų reikėtų pasidairyti anaiptol ne tarp šios diskusijos apie mūsų vėliavą dalyvių.

Šaltinis: Balsas.lt

Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą.

Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį. Čia tau ne kokių nors apsišaukėlių saviveikla – koncepciją jau patvirtino paties premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Nagi nagi…

„Lietuva – drąsi šalis“ – skelbia naujas oficialiai įteisintas valstybės obalsis. Ką gi, gražu. Ir aš didžiuojuosi mūsų protėvių didvyriškomis kovomis su kryžiuočiais ir maskoliais, mūsų valdovų vadovaujamų kariaunų žygiais, XIX amžiaus sukilėlių, kovų dėl Nepriklausomybės dalyvių ir pokario partizanų pasiaukojimu. Tai – šventa, tai mūsų istorinės atminties, istorinės savivokos ir pilietinės savimonės pagrindas. Tai kitokia drąsa, nei ta, kurią „pademonstravo“ tie, kurie nepasipriešino Šėtono imperijos gaujoms ir taip išdavė priesaiką 1940 metais, tie, kurie nuolankiai tarnavo pavergėjams, ir tie, kurie dabar, apžergę visų mūsų valstybę, pasidabino išniekintu „valstybininkų“ vardu. Skirtingos kartos, skirtingi žmonės, skirtingos aplinkybės. Bendra tik tai, kad visais atvejais vienodai nerasta stuburo, vienodai siekta tik įsitvirtinti arba bent jau išlikti – bet kokia kaina. O visai šalia visada buvo kitokių, tikrų didvyriškumo pavyzdžių – lenkų kavalerijos beviltiškos atakos prieš nacių tankus, Westerplattės gynimas, Varšuvos sukilimas, Suomijos pasipriešinimas euraziečių ordoms. Buvo ir mūsų tautiečių ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, krauju bei kančiomis nuplovęs prisitaikėliškos daugumos gėdą.

Taip, skauda.

Drąsa nedeklaruojama, ji nėra kažkoks reklamos agentūrų PR įmantrių išvedžiojimų produktas. Ji įrodoma konkrečiais veiksmais, už kuriuos niekas niekada neatlygins, nes nėra ir būti negali to ekvivalento, kuris galėtų prilygti laiku apsisprendusiųjų prarastą gyvybę ir sveikatą, sujauktus gyvenimus ir priešo sudrumstus nedėkingų arba abejingų bendrapiliečių (?) protus. Tauta privalo priaugti iki savo didvyrių lygio ir tik po to sąmoningai ir pelnytai naudotis jų aukos prasmingumu. O iki tol – neleiskime vertelgoms ir jų paslaugas užsakiusiems nomenklatūrininkams liesti šią temą savo nešvariomis rankomis. Kaip sakoma jiems suprantama kalba – „Von“.

Bet gal aš čia „užsiciklinau“, gal iš tikrųjų minėtoji koncepcija nėra tokia jau prasta? Žiūrime toliau.

Kaip vienas iš pagrindinių lietuvių tautos drąsos įrodymų pateikiama… pagonybė, kuri išliko mūsų platumose ilgiau nei bet kur kitur Europoje. O kodėl, pavyzdžiui, ne tai, kad mūsuose iki pat XIII amžiaus vidurio nebuvo miestų, o iki XVI amžiaus pradžios – savo rašto? Nuo kurių laikų kultūrinis atsilikimas tapo pasididžiavimo objektu? Paprastai didžiuojamasi pasiekimais, o ne užsitęsusiu jų nebuvimu. Jeigu ne šventa Romos katalikų bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės, šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos būtų spausdinamos suhieroglifinta graikų rašto atmaina – vadinamąja „kirilica“.
Tai – romantika? Ne – tai mažų mažiausiai kvailystė. Bet ar iš tikrųjų – vien tiktai kvailystė? Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ – Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuviškumo šaknys, o krikščionybė peikiama kaip svetimųjų primestas tikėjimas.

Visgi turiu pagrindą manyti, jog pagonybė yra lietuviška tik tiek, kiek jos vietinė atmaina skyrėsi nuo pagonybės (šamanizmo) kituose Europos kraštuose ir tiek, kiek mes pavėlavome susitikti su tikru tikėjimu. Tokių „egzotinių“ nesąmonių tiražavimas dovanotinas turistinių lankstinukų kūrėjams, bet ne vyriausybinei komisijai. Bet gal kiti koncepcijoje pasiūlyti sprendimai yra labiau atsakingi ir apgalvoti? Kur tau! Štai dar vienas minėtos koncepcijos „perlas“ – siūlymas padaryti sudėtine Lietuvos įvaizdžio dalimi… diskusiją dėl Gugenheimo muziejaus. O kodėl ne diskusiją dėl Kazokiškių sąvartyno (ten bent Kernavė netoliese)? Nesu nei Gugenheimo muziejaus idėjos „fanas“, nei jos priešininkas, bet kodėl visuomenės estetinį nesusitupėjimą bandoma reklamuoti kaip lietuviško „savitumo“ komponentą? Ar tiesiog norima suteikti kai kam progą pasityčioti iš Lietuvos? Tai tam „koncepcijos“ autoriai galėtų pasirankioti ir daugiau lietuviškų nesąmonių – pavyzdžiui, neseną istoriją apie kupiškėno ūkininko kelionę namo pėsčiomis iš Leipcigo, pateikiant tai kaip mūsų tautos atkaklumo įrodymą.

Toliau – gražiau. Be kitų „fokusų“, siūloma pakeisti „anglišką“ Lietuvos pavadinimą, nes jis yra „sunkiai ištariamas“. „Koncepcijos“ kūrėjams nesvarbu, kad jau po metų švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kad beveik tiek pat laiko šiuo vardu (beje, ne anglišku, o lotynišku) mus pažįsta visas pasaulis, išskyrus artimiausius kaimynus (kurie, kaip ir priklauso, sukūrė savitas Lietuvos vardo versijas). Kas tai, jeigu ne akivaizdi provokacija, ne dar vienas bandymas ištrinti mūsų pačių istorinę atmintį ir sukelti sumaištį užsieniečių protuose, kurie jau nebesusigaudys – ar tas naujas pavadinimas yra kaip nors susijęs su miela Europos senute Lituania/Lithuania? Ir koks gi tas naujas Lietuvos „vardas užsieniečiams“ yra siūlomas? Tikiuosi, ne „Albinistanas“?

Be kitko, informaciniuose pranešimuose apie įžymiąją koncepciją buvo teigiama, kad ją pagyrė JAV lietuvių diaspora ir Rusija. Nežinau, kaip ten su Amerikos lietuviais, bet tai, kad Rusija (Putinas? Duginas? Žirinovskis) turėjo progą susipažinti su šia koncepcija anksčiau už Lietuvos visuomenę, be abejo, yra ypač žavus ir iškalbingas faktas.

Visą šitą „vyriausybinę“ nesąmonę internete noriai komentuoja „komisijos ekspertas“ Paulius Senūta, vadovaujantis reklamos agentūrai neišskaitomu (ir neparašomu) pavadinimu „Y&R/garage4x4Vilnius“. Kaip supratau, tai turėtų būti Vyriausybei itin artimas ir Vilniuje esantis 16 kvadratinių metrų garažas. Paprastai būtent tokiuose ir būna kurpiamos panašaus lygio „koncepcijos“. Galų gale, visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra to garažo kvadratūra ir kur jis yra apskritai. Kur kas labiau domino „eksperto“ kompetencija, nes nesu ypatingas šios verslo šakos labirintų ir juose klaidžiojančių reklamos liūtų žinovas.

„Google“ pasiūlė man net keliasdešimties tekstų sąrašą, tačiau kažkodėl didžioji jų dalis arba neatsidarė, arba išmesdavo nesuprantamas, bet vienodas lenteles ir užrašą – „ši svetainė neegzistuoja“. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad: 1. ponas Senūta yra „reklamos guru“ (o sektantai, kaip žinia, niekuomet nemėgo katalikybės); 2. firmelė kažkaip yra susijusi su „valstybininkų“ ruporu „Komjaunimo tiesa“ (atsiprašau – „Lietuvos rytas“); 3. jis nevilki kostiumo, o jo vadovaujama agentūra „siekia tikslų, remdamasi “netobulos reklamos“ idėjomis bei laikosi savo (? – I. M.) etikos kodekso“ (o aš, kvailys, galvojau, kad etikos principai yra universalūs). Dar pavyko išskaityti, kad „guru“ ir jo firma aptarnauja Lietuvos ekonomikos flagmano– kazino „Pramogų bankas“ reklaminius poreikius ir yra sukūrusi „Kalnapilio“ alaus daryklos prekybos ženklą, kuriame puikuojasi… Rūpintojėlis.

Ką gi, jei Kristaus atvaizdas tinka alkoholio reklamai, gal neturėtume labai stebėtis ir dėl tokios premjero vadovaujamos komisijos patvirtintos „Lietuvos įvaizdžio koncepcijos“. Ką turime, tą ir turime. Skanaus.

Dieve, kiek visa tai dar tęsis?

Šaltinis: Balsas.lt

Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo reforma tampa permanentine.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gana dažnai diskutuojama apie būtinumą įteisinti tiesioginius merų arba net seniūnų rinkimus. Deja, kur kas rečiau kalbama apie tai, kokios turėtų būti “visaliaudiškai išrinktų” merų ir savivaldybių tarybų prerogatyvos ir jų sąveikos mechanizmai, tarsi tai būtų neesminiai arba antraeiliai dalykai. Nenorom prisimeni vėlionio Gintaro Beresnevičiaus taiklų pastebėjimą, jog lietuviai dalyvaudami rinkimuose įsivaizduoja renką ne piliečiams atskaitingą valdžią, o genčių vadus (tiesa, tuomet buvo kalbama ne apie savivaldybių, o apie Prezidento rinkimus, tačiau tai nekeičia reikalo esmės).Dėl sunkiai suvokiamų priežąsčių dar mažiau dėmesio visuomenė skiria kitam aptariamos problemos aspektui – Lietuvos administracinei teritorinei reformai arba, kas būtų tiksliau, ją ištikusiam paralyžiui. Taip teigti leidžia pasirinktas reformos modelis ir jos vykdymo tempai. Bet gal aš perdedu? Trumpam grįžkime į mūsų netolimą praeitį.

Prieš daugiau kaip septyniolika metų atkūrusi savo nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo iš sovietinės praeities, be kitko, ir komandinei planinei ekonomikai pritaikytą administracinį teritorinį suskirstymą. Suprantama, kad jis turėjo būti pakeistas, todėl jau 1992 metais Aleksandro Abišalos vyriausybė buvo parengusi visai realistišką šalies administracinės teritorinės reformos projektą, kuriame visą Lietuvos teritoriją buvo siūloma padalinti į 89 – 92 maždaug vienodo dydžio savivaldybes. Tokių kompaktiškų savivaldybių sukūrimas ne tik sudarytų prielaidas atsigauti sovietmečiu nugyventiems nedideliems miestams bei miesteliams ir priartintų (tame tarpe ir tiesiogine prasme) savivaldybių valdžia prie gyventojų, bet ir, kas svarbiausia, skatintų gyventojų bendruomeniškumą Deja,šiam projektui nebuvo lemta tapti kūnu, nes jis neatitiko nei vietinės, nei besiformuojančios (ar iš anų laikų užsilikusios ) “centrinės” biurokratijos gyvybinių interesų.

1992 metų pabaigoje Seimo rinkimus laimėjusi LDDP nukreipė procesą visai kita linkme. 1994 metais įsteigusi vienintelę naują Visagino savivaldybę, ji atsidėjo “makroprojektui”, kuris turėjo užtikrinti gerai apmokamų darbo vietų Seimo rinkimų barjero neįveikusiems bendrapartiečiams sukūrimą. Taip jau 1995 metais Lietuva praturtėjo “apskritimis” – teritoriniais monstrais, kuriems iš pradžių dar reikėjo sugalvoti kažkokias jų egzistavimą pateisinančias funkcijas. Dalis tų funkcijų buvo perimta iš savivaldybių, tokiu būdu ne skatinant teritorinės savivaldos plėtrą Lietuvoje, o ją varžant.

Tenka apgailėstauti, tačiau konservatoriai, visiškai pagrįstai kritikavę apskričių , kaip nereikalingos ir iš esmės parazitinės valdymo grandies, įsteigimą, kardinaliai pakeitė savo nuomonę po 1996 metais laimėtų Seimo rinkimų – tada pasikeitė tik pavardės ant apskričių valdininkų kabinetų durų.

Buvo per tuos metus pasiūlyta ir visiškai fantastiškų projektų. Pavyzdžiui, valdišką statusą turinti ir todėl, atrodytų, solidi įstaiga – Etninės kultūros valstybinės globos taryba rimtu veidu siūlė atsisakyti apskričių (ką galima būtų tik sveikinti) ir įkurti jų vietoje keturis regionus, arba sritis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Beje, Klaipėdos kraštui buvo siūloma suteikti Žemaitijos subregiono statusą (autonomiją?). Buvo pridėtas net specialus žemėlapis, kuriame, pavyzdžiui, Vilnius buvo įjungtas į Dzūkijos srities sudėtį. Prisivažinėtume į Alytų įvairius reikalus betvarkydami…

O kaip gi savivaldybės (nors pastaraisiais metais pasigirdo siūlymų “įsavivaldybinti” ir apskritis)? Ogi niekaip, jei nelaikysime reikšminga reforma rajonų pervadinimą “rajonų savivaldybėmis”, o buvusių respublikinio pavaldumo miestų – “miestų savivaldybėmis”. Tiesa, 2000 metais buvo įsteigtos kelios naujos savivaldybės ir iš dalies pakeistos kai kurių senųjų ribos; tokiu būdu naujais administraciniais centrais tapo Rietavas, Pagėgiai, Kazlų Rūda, Kalvarija ir Elektrėnai. Įdomiausia, kad nauji dariniai buvo pavadinti irgi “naujoviškai” – ne rajonų arba miestų, o tiesiog savivaldybėmis. Sunku atsikratyti minties, kad taip buvo padaryta tik , tam, jog pervargę viršininkai Vilniuje nesusipainiotų ir nesugalvotų dar kartą skelti pusiau jau “suskaldytas” savivaldybes.

Toliau – vėl tyla ilgiems metams. Štai kodėl mane taip sudomino žinia, kad birželio 17 dieną Vidaus reikalų ministerija surengė keturių “senųjų” rajonų gyventojų apklausą dėl jų rajonų (atsiprašau – rajonų savivaldybių) padalinimo į naujas Kuršėnų bei Šiaulių (kuriai, kaip supratau, priklausys ir Šiaulių miestas), Ariogalos bei Raseinių, Kybartų bei Vilkaviškio ir Jiezno bei Prienų savivaldybes. Pasidomėjus paaiškėjo, kad VRM svarstoma galimybė įsteigti dar aštuonias naujas savivaldybes Nemenčinėje, Pabradėje, Kalveliuose,Vilkijoje, Eišiškėse, Ramygaloje, Salantuose ir Jašiūnuose.

Štai čia ir kyla klausimai. Pirmiausia – jei numatyta įsteigti dvylika naujų savivaldybių, kodėl gyventojų apklausa atlikta tik keturiose iš jų? Antra – kodėl vos savaitę prieš apklausą, birželio 10 dieną, patvirtintame Šiaulių apskrities generaliniame plane net neužsiminta (nes jame kalbama tik apie šešis dabar egzistuojančius rajonus) apie būsimą Kuršėnų savivaldybę? Ir trečia – o kodėl teisė į savivaldą numatoma suteikti tik šiems miesteliams ir aplink juos esnčioms teritorijoms, o ne, pavyzdžiui, Vabalninkui, Linkuvai, Šeduvai, Sedai arba Varniams?

Formalūs atsakymai į šiuos klausimus yra žinomi. Kažkas kažkada kažkur ir (kas svarbiausia) kažkaip nustatė, kad naujoje savivaldybėje turi būti ne mažiau kaip 15 tūkstančių, o jos centre – ne mažiau kaip 3 tūkstančiai gyventojų, ir kad atstumas tarp naujai steigiamos ir “motininės” savivaldybių centrų turi būti ne mažesnis kaip 20 kilometrų. Kodėl taip, o ne kitaip? Todėl kad vadinamoji reforma yra vykdoma biurokratiškai,”iš viršaus”. Iš pradžių sukūriamos formalios instrukcijos, ir tik po to į jas bandoma įsprausti tikrą gyvenimą ir gyvus žmones. Tarp kitko, paskaičiavau, kad jeigu dešimčiai naujų savivaldybių įkurti (apklaustąsias skaičiuoju kaip jau įvykusį faktą) mums prireikė 17 metų, tai likusioms aštuonioms (iš VRM numatytų) prireiks dar kokių 13 – 14, žinoma, jeigu darbas ir toliau vyks tokiais tempais.

Bet esmė net ne tame. Juk viską galima buvo padaryti žmoniškai – „iš apačios“. Iš pradžių – nustatyti miestelių ir bažnytkaimių, pagal objektyvius (bet ne formalius) kriterijus tinkančių būti seniūnijų centrais, sąrašą. Paskui pažiūrėti, kurie kaimai, vienkiemiai, kitos gyvenvietės ir jas supantys laukai bei miškai yra labiau susiję su vienu arba kitu seniūnijų centru ir tokiu būdu iš naujo suformuoti seniūnijas. Vėliau, laikantis tų pačių principų , būtų galima suformuoti ir savivaldybes. Administracinę teritorinę reformą tinkamai suplanavus, ją galima būtų įvykdyti vienu metu visoje Lietuvoje.Gal kur nors „iš apačios“ sudarytų seniūnijų ar savivaldybių ribos ir sutaptų su dabartinėmis, bet visvien tai būtų jau visai kas kita. Dabar gi einama paprasčiausiu keliu – sovietinis rajonas viso labo skeliamas daugmaž pusiau – ir štai mes turime naują „savivaldybę“.

Nesikartosiu dėl apskričių, tiksliau, dėl jų nereikalingumo. O tiems, kas labai norėtų „pasendinti“ ar „suarchajinti“ mūsų administracinius teritorinius vienetus, priminsiu, kad vienintelės daugmaž tiksliai istoriškai užfiksuotos senosios Lietuvos vidinės sienos yra sienos tarp Vilniaus ir Trakų vaivadijų ir Žemaičių seniūnijos (na, dar Žemaičių siena su Klaipėdos kraštu), žinomos nuo 1411 – 1413 iki 1795 metų. Aišku, neverta bandyti atkurti tas vaivadijas it kokius Valdovų rūmus, bet jeigu į jų sienas būtų atsižvelgta, braižant naujas savivaldybių riba – pagerbtume mūsų žilą istoriją.

Šaltinis: Balsas.lt

Separatizmo korta iki šiol lieka mėgstamu vis labiau agresyvėjančios Rusijos politikos įrankiu. Būtent dėl šios priežasties Gruzijai nepavyksta susigrąžinti Abchazijos ir Pietų Osetijos, o Moldovai – Padniestrės kontrolės. Tai – anaiptol nepilnas teritorijų, kuriose Rusija vienaip arba kitaip bando sukelti separatistines nuotaikas (arba palaikyti jau egzistuojančias), sąrašas. Krymas ir Donbasas Ukrainoje, šiaurinės Kazachijos sritys, tautinių mažumų gyvenami plotai Azerbaidžane, Estijos šiaurrytinis kampas, Latvijos Latgalija – visur Maskva ieško (ir dažniausiai atranda) „skriaudžiamų“ ir tariamai dėl to savo šaliai nelojalių veikėjų, kurie imasi vadovauti įvairaus pobūdžio „tautiniams išsivadavimo judėjimams“.

Būtų keista, jeigu su separatizmo apraiškomis nesusidurtume ir Lietuvoje.

Vos atsikūrusi Lietuvos valstybė susidūrė su Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema. 1918 metų vasario 16 dieną paskelbta Lietuvos nepriklausomybė nesukėlė vietinių gyventojų entuziazmo, kadangi jie savo išsivadavimo iš rusų jungo viltis siejo su atgimstančia didele ir stipria Lenkija. Kita vertus, istoriškai Vilnius ir jo apylinkės niekada anksčiau nebuvo Lenkijos dalimi, todėl lietuvių veikėjai visiškai pagrįstai laikė jį integralia Lietuvos dalimi. Lietuvos nesėkmę Pietryčių Lietuvoje 1918-1922 metais nulėmė ir nelygios jėgos, ir nepalanki daugelio vietos gyventojų etnopolitinė orientacija. Dėl to Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema virto mūsų jaunos valstybės teritoriniu ir moraliniu praradimu.

Kitas separatistinis iššūkis Lietuvai buvo, kai 1923 metų pradžioje civiliais persirengę Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai perėjo Klaipėdos krašto, kurį tuo metu Antantės pavedimu valdė prancūzai, sieną ir inscenizavo vietinių gyventojų sukilimą. Nors vietos lietuviai (lietuvininkai) ir sudarė didesnę gyventojų dalį, dėl istorinio likimo, kultūros ir tikėjimo skirtumų ne visi pritarė vargingesniems „didlietuviams“. Dar daugiau – prijungimas prie Lietuvos suerzino Klaipėdos krašto vokiečius, kurie, kaip ir kitose po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atimtose teritorijose, svajojo apie Vokietijos galybės atkūrimą.

1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, SSRS (o nuo 1991 metų – Rusija) nenorėjo susitaikyti su Lietuvos praradimu. Tada, be sabotažo, provokacijų ir kitokių kenkimo būdų, buvo prisimintas ir separatizmas, kurį Kremliaus šeimininkai daugiau ar mažiau sėkmingai iki šiol naudoja kitų valstybių destabilizavimui ir diskreditavimui.

Iš pradžių sovietai bandė remtis rusakalbiais Lietuvos gyventojais, daugiausiai susitelkusiais didmiesčiuose (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje), taip pat tuometinėje Sniečkaus gyvenvietėje (dabar – Visagino miestas). Įvairūs SSKP „platformininkai“, „jedinstvininkai“ ir „interfrontininkai“ savo šeimininkų Maskvoje užsakymu pradėjo kurstyti žmones prieš atgimstančią nepriklausomą Lietuvą ir kelti reikalavimus prijungti Lietuvos sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą prie Gudijos SSR, o Klaipėdą su Klaipėdos kraštu – prie Rusijos Federacijos administruojamos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities. 1988-1991 metais Vilniuje, Klaipėdoje ir Sniečkuje daug kartų vyko „lietuvių nacionalistų keršto“ išsigandusių bei provokatorių apkvailintų rusakalbių gyventojų mitingai ir stambių įmonių „darbo kolektyvų“ susirinkimai, kuriuose Kremliaus buvo prašoma „pažaboti Vytauto Landsbergio klikos terorą“.

Visa tai liovėsi, kai 1991 metais Maskvoje žlugo antidemokratinis pučas. Netekę paramos iš „centro“, provokatoriai nusiramino. Turėjo reikšmės ir tai, kad rusakalbių gyvenamos vietovės nesudarė kiek didesnės kompaktiškos teritorijos. Be to, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarptautinio pripažinimo 1991 metais maždaug trečdaliu sumažėjo čia gyvenusių rusakalbių skaičius – 1991-2007 metais iš Lietuvos išvyko apie 140 000 rusų, ukrainiečių, gudų, totorių ir kitų rusakalbių gyventojų, nesiejusių savęs su Nepriklausoma Lietuva. Tarp išvykusių didelį nuošimtį sudarė buvę partiniai bei tarybiniai darbuotojai ir sovietinės kariuomenės bei KGB karininkai, kurie buvo patys aršiausi atgimstančios Lietuvos priešininkai.

Vis dėlto labiausiai rafinuotas Kremliaus puoselėjamas separatistinis projektas yra dirbtinai kurstomas žemaičių separatizmas. Jo klasta ta, kad šįkart bandoma manipuliuoti bene tvirčiausia lietuvių tautos dalimi – žemaičiais.

Galima teigti, kad žemaičių išskirtinumo idėja yra visiškai nauja, ji neturi nieko bendro su senosios Žemaitijos tradicija. Taip, anot archeologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, žemaičiai vėliausiai įsijungė į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jie turėjo tam tikrą autonomiją – Žemaičių seniūniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje ėjęs laikraštis vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (tarsi du atskiri pavadinimai paminėti, bet – kartu). Dar aiškiau tą santykį nusakė Simonas Daukantas, rašydamas apie „lietuvius kalnėnus (tai yra aukštaičius) ir žemaičius.

XIX amžiuje besiformuojant moderniai lietuvių tautai, žemaičiai dalyvavo šiame procese ne kaip viena iš tautos dalių, o kaip vieni iš pagrindinių jos kūrėjų, nusileisdami šiuo klausimu nebent turtingiems ir dėl to geriau išsilavinusiems suvalkiečiams, bet anaiptol ne, pavyzdžiui, aukštaičiams (kurių buvo dvigubai daugiau).

Kas būtų Lietuva be Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto, be Žemaitės ir Maironio, galiausiai – be Stepono Dariaus ir Stasio Girėno? Gal ir visai tos Lietuvos nebūtų. Todėl ir nebuvo nei „Aušros“ bei „Varpo“ gadynėje, nei tarpukario Lietuvoje jokių žemaitiškų „separatizmų“. Ne už atskirą Žemaitiją, o už visą Lietuvą liejo savo ir priešų kraują Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanai. Neskirstė savęs pagal etnografines grupes nei į Sibirą ištremti, nei priverstinai į Vakarus pasitraukę lietuviai. Net Stalino atsiųstiems Lietuvos naikintojams ir jų vietiniams pakalikams neužteko fantazijos pabandyti suskaldyti tautą, įkuriant kokią nors „Žemaitijos ASSR“ ir įvedant joje raštvedybą atskira „žemaičių kalba“.

Keisti nesusipratimai prasidėjo tik tada, kai Maskva suprato, kad jai nepavyks išlaikyti Lietuvos. Be jau minėtų Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto (rusakalbių ir lenkų) atvejų, buvo nutarta pabandyti „sužaisti“ žemaičių „korta“. Tikslas – sustiprinti Kaliningrado placdarmą, atkirsti Lietuvą nuo Baltijos jūros ir užspeisti ją ir iš rytų (iš Gudijos pusės), ir iš vakarų (iš Rytprūsių ir Žemaitijos pusės).

Iš pradžių buvo pasinaudota jau veikiančia Žemaičių kultūros draugija, į kurią susirinkę žmonės nepuoselėjo jokių separatistinių vilčių. Juos vienijo rūpinimasis vietinėmis tradicijomis, tarmėmis, kultūros paveldu ir žemaitiškos tapatybės išlaikymu. Bet infiltruotiems provokatoriams to buvo maža – prasidėjo kalbos apie tai, kad „Vilnius skriaudžia ir išnaudoja Žemaitiją“ ir kad gal geriau būtų pabandyti „tvarkytis patiems“.

Ypač radikali šiuo atveju yra organizacija keistu pavadinimu „Žemaičių parlamento taryba“, leidusi laikraštėlį „Žemaičių parlamentas“. Jos įkūrėjas Justinas Burba po kelių Rusijoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą pabandė įkurti „Tiesos reabilitavimo partiją“, bet paskui persimetė į „žemaitišką“ veiklą. Savo laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai milijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“, ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai. Tarp kitko, jis terorizuodavo žmones ir Vilniaus gatvėse, užlipęs ant savo „Moskvičiaus“ bei rėkaudamas Rolandą Paksą palaikančius šūkius. Priminsiu, jog prie R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberaldemokratai) atsiradimo ir patekimo į valdžią prisidėjo Rusijos karinio – pramoninio komplekso (J.Borisovas) ir šios šalies specialiųjų tarnybų („Almax“) žmonės.

J.Burbos sąsajos su R.Paksu greičiausiai nėra atsitiktinės, nes ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ emblemą – „liuftvafės“ erelį – irgi puošia keturios žvaigždės, simbolizuojančios Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Tokiu būdu propaguojama jau ne tik Žemaitijos autonomijos, bet ir visos Lietuvos „federalizacijos“ (taigi jos fragmentacijos) idėja. Neįtikėtina, tačiau panašias nesąmones visuomenei siūlė ir prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba, o šiomis dienomis – ir Viešoji įstaiga „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (projekto vadovas – buvęs Vilniaus miesto vicemeras Kęstutis Masiulis).

Kokios šiandieninės žemaitiško separatizmo apraiškos? Be jau minėtų formų, jis pasireiškia bandymais oficialiai įteisinti rašybą dounininkų tarme („žemaičių kalba“) ir pačią žemaičių „tautybę“. Lietuvoje niekas nedraudžia rašyti dounininkų arba dūnininkų tarme (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, dzūkiškai), jau antrą dešimtmetį žemaitiškai yra leidžiamos ne tik atskiros knygelės, bet ir žurnalas „Žemaitiu žemė“. Nedraudžiama ir kalbėti tarmiškai Skuodo savivaldybės tarybos posėdyje (juk ir anksčiau taip buvo). Ir žmogaus tautybė turi būti fiksuojama pagal jo savimonę, o jinai gali būti ir žemaitiška (atskira nuo lietuviškos). Tačiau šiuo atveju kyla klausimas – kodėl visa tai bandoma dirbtinai suaktualinti? Beje, panašiu laiku kaip Lietuvoje žemaičių, Lenkijoje atsirado varmiakų ir šlionzakų (lenkų tautos etnografinės grupės), o Čekijoje – moravų ir silezų „tautiniai“ sąjūdžiai. Laimei, nė vienoje iš minėtų šalių nepavyko į pseudotautinę veiklą įtraukti didžiosios atitinkamų regionų gyventojų dalies.

Tikrai nesu nusistatęs prieš žemaičių tarmes ir tradicijas – pats esu pusiau žemaitis (mano mama varniškė). Tačiau vienas dalykas – puoselėti gimtojo krašto etnokultūrą ir rūpintis jo paveldu, o kitas – politizuoti tuos tarminius ir etnografinius skirtumus, paverčiant juos Žemaitijos rajonų gyventojų socialinį nepasitenkinimą maskuojančia vėliava. Nežinau, ar pavirs į politinę partiją naujai atsiradęs susivienijimas „Žemaičiai buvo, yra ir bus“ (kurio pagrindiniai veikėjai irgi susiję su R.Pakso partija), bet jau pastebimas jo konfliktiškas nusiteikimas.

Šiuo metu separatistinių idėjų skleidimu Lietuvoje suinteresuota vien tik Rusija.

2-a dalis

Kur kas rimtesnė buvo Vilnijos lenkų separatizmo problema, su kurios recidyvais kartais tenka susidurti ir iki šiol. Ji buvo “atšaldyta” 1988 metais, kai kartu su lietuvių prasidėjo ir kitų Lietuvos tautybių atgimimo judėjimas. Kaip ir rusakalbių atveju, pagrindiniai lenkiškojo separatizmo Lietuvoje įkvėpėjai buvo ne Varšuvoje, o Maskvoje. Todėl ir buvo keliamas klausimas ne dėl Vilnijos grąžinimo Lenkijai arba “Vidurinės Lietuvos” atkūrimo (kas bent jau būtų suprantama), bet dėl vadinamosios Rytų Lenkijos SSR SSRS sudėtyje sukūrimo. Šios “idėjos” formalusis autorius Janas Ciechanowiczius (Ivanas Tichonovičius) aiškino, kad į būsimą Rytų Lenkijos SSR turės įeiti ne tik Vilniaus kraštas, bet ir vakarinės Gudijos bei Ukrainos sritys. Tai rodo, kad paskutines dienas skaičiuojantis sovietinis režimas buvo išsigandęs ne tik Lietuvos Sąjūdžio, bet ir Gudijos Liaudies fronto bei Ukrainos Rucho.

Dar daugiau Maskvos emisarų buvo propaguojama Vilnijos lenkų autonominės srities idėja. Ši autonominė sritis turėjo apimti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, taip pat dalį Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų. Iš pradžių “autonomiją” paskelbdavo apylinkės (dabartinių seniūnijų analogas), vėliau rajonai, galiausiai įvyko neteisėtas steigiamasis “autonominės srities” suvažiavimas. Straipsnio autoriui, kaip tuometiniam Sąjūdžio tautinių mažumų klausimų koordinatoriui, 1991 metais irgi teko dalyvauti (stebėtojo teisėmis) viename tokiame “suvažiavime”, įvykusiame Mostiškių kaimo kultūros namuose.

Vilnijos lenkų autonominė sritis turėjo priklausyti ne Lietuvos Respublikai, o jau nebeegzistavusiai Lietuvos SSR, kas vėlgi rodo, kas buvo tikrieji šio “projekto” autoriai. Visi šie “projektai” pasibaigė po pučo Maskvoje žlugimo ir tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo, po ko Vilnijos rajonuose iki sekančių savivaldybių rinkimų buvo įvestas tiesioginis valdymas. Bet problema niekur nedingo.

Šiandien Vilniaus ir Šalčininkų rajonus (koalicijoje su kitomis partijomis – ir Vilniaus miestą) valdo viena iš Lietuvos politinių partjų – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Ji nekelia separatistinių lozungų, nes ir taip praktiškai be konkurencijos valdo didžiąją dalį Vilnijos. Be to, tai būtų Konstitucijos ir kitų Lietuvos įstatymų šiurkštus pažeidimas, todėl norinti legaliai veikti partija a priori negali leisti sau tokios “prabangos”. Nežiūrint to, periodiškai išgirstame apie vietinės valdžios daromas skriaudas Vilnijos lietuviams švietimo ir kitose srityse.

Teisybės delei rekia pažymėti, kad neapgalvotų ir neatsakingų pareiškimų ir veiksmų pakanka iš abiejų pusių. Kai plauki viena valtele, nesvarbu, kuris bando ją apversti – skęsti tektų abiems. Todėl be kaltinimų Lietuvos lenkų politikams (dažnai pagrįstų) turėtume rimtai pagalvoti, kaip realiai galima būtų paskatinti Lietuvos lenkų visavertę integraciją į Lietuvos pilietinę (ir politinę) visuomenę. Juk Lietuvos lenkai ir Vilnija yra tokia pat integrali Lietuvos dalis kaip Žemaitija ir žemaičiai, Dzūkija ir dzūkai, Aukštaitija ir aukštaičiai, Suvalkija ir suvalkiečiai arba Mažoji Lietuva ir lietuvininkai. Tai krašto čiabuviai – Mindaugo ir Vytauto Lietuvą tvėrusių vietos lietuvių palikuonys, dėl tam tikrų istorinių ir kultūrinių aplinkybių pakeitę šnekamąją kalbą, o vėliau – ir tautybę. Be to, nei sekundei neturėtume pamiršti, kad šalia – ne pačio draugingiausio režimo valdoma ir iki dantų ginkluota Gudija, o Vilnijos krašto viduryje – visų mūsų sostinė. Todėl galime tik džiaugtis, kad mūsų strateginės partnerės Lenkijos politinė vadovybė ne skatina, o prilaiko dalies Lietuvos lenkų separatistines aspiracijas, nuolatos primindama, jog lenkų rietenos su lietuviais naudingos tik mūsų bendram priešui – imperialistinei Rusijai. Tik dėl to situacija Vilnijoje šiuo metu yra kontroliuojama.

Visgi labiausiai rafinuotu dabartinėje Lietuvoje Kremliaus puoselėjamu separatistiniu projektu turėtume laikyti žemaitišką separatizmą. Jo klasta tame, kad šįkart bandoma manipuliuoti bene tvirčiausia lietuvių tautos dalimi – žemaičiais, ir tas kelia didžiausią nerimą.

Galima teigti, kad žemaičių išskirtinumo idėja yra visiškai nauja, ji neturi nieko bendro su senosios Žemaitijos tradicija. Taip, anot archeologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, žemaičiai vėliausiai įsijungė į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jie turėjo tam tikrą autonomiją – Žemaičių seniūniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje ėjęs laikraštis vadinosi “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (tarsi du atskiri pavadinimai paminėti, bet – kartu). Dar aiškiau tą santykį nusakė Simonas Daukantas, rašydamas apie “lietuvius – kalnėnus (tai yra aukštaičius) ir žemaičius.

XIX amžiuje besiformuojant moderniai lietuvių tautai, žemaičiai dalyvavo šiame procese ne kaip šiaip sau viena iš šios tautos dalių, o kaip vieni iš pagrindinių jos kūrėjų, nusileisdami šiuo klausimu nebent turtingiems ir dėl to geriau išsilavinusiems suvalkiečiams, bet anaiptol ne , pavyzdžiui, aukštaičiams (kurių buvo dvigubai daugiau). Kas būtų Lietuva be Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto, be Žemaitės ir Maironio, galiausiai – be Stepono Dariaus ir Stasio Girėno? Gal ir visai tos Lietuvos nebūtų. Todėl ir nebuvo nei “Aušros” bei “Varpo” gadynėje, nei tarpukario Lietuvoje jokių žemaitiškų “separatizmų”.

Ne už atskirą Žemaitiją, o už visą Lietuvą liejo savo ir priešų kraują Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanai. Neskirstė savęs pagal etnografines grupes nei į Sibirą ištremti, nei priverstinai į Vakarus pasitraukę lietuviai. Net Stalino atsiųstiems Lietuvos naikintojams ir jų vietiniams pakalikams neužteko fantazijos pabandyti suskaldyti tautą, įkuriant kokią nors “Žemaitijos ASSR” ir įvedant joje raštvedybą atskirą “žemaičių kalba” (žinoma, rusų raidyno pagrindu – kaip ir visose SSRS autonomijose). Bent jau nespėjo to padaryti.

Fokusai prasidėjo tik tada, kai Maskva suprato, kad jai nepavyks išlaikyti Lietuvos savo dvokiančiame glėbyje. Be jau minėtos Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto (rusakalbių ir lenkų), buvo nutarta pabandyti “sužaisti” ir su žemaičiais. Tikslas – sustiprinti Kaliningrado placdarmą, atkirsti Lietuvą nuo Baltijos jūros ir užspeisti ją ir iš rytų (iš Gudijos pusės), ir iš vakarų (iš Rytprūsių ir Žemaitijos pusės). Tolesnėje perspektyvoje – susigrąžinti ne tik likusią Lietuvą, bet ir kitas Baltijos šalis į Rusijos sudėtį. Tokiu būdu žemaičiams buvo peršamas nepavydėtinas skaldytojų ir išdavikų vaidmuo.

Pradžiai buvo pasinaudota jau veikiančia Žemaičių kultūros draugija., į kurią susirinkę žmonės nepuoselėjo jokių separatistinių vilčių . Juos vienijo rūpinimasis vietinėmis tradicijomis, tarmėmis, kultūros paveldu ir žemaitiškos tapatybės (kuri nebuvo priešpastatoma lietuviškajai tapatybei) išlaikymu. Bet infiltruotiems provokatoriams to buvo maža – prasidėjo kalbos apie tai, kad “Vilnius skriaudžia ir išnaudoja Žemaitiją” ir kad gal geriau būtų pabandyti “tvarkytis patiems”.

Ypač radikali šiuo atveju yra organizacija keistu pavadinimu “Žemaičių parlamento taryba”, leidusi laikraštėlį “Žemaičių parlamentas”. Jos įkūrėjas Justinas Burba po keleto Rusijoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą pabandė įkurti “Tiesos reabilitavimo partiją”, bet paskui persimetė į “žemaitišką” veiklą. Savo laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai daugiamilijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“ ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai. Be kitko, jis terorizuodavo žmones ir Vilniaus gatvėse, užlipęs ant savo „Moskvičiaus“ ir rėkaudamas Rolandą Paksą palaikančius lozungus. Priminsiu, jog prie R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberaldemokratai) atsiradimo ir patekimo į valdžią prisidėjo Rusijos karinio–pramoninio komplekso (J.Borisovas) ir šios šalies specialiųjų tarnybų („Almax“) žmonės.

J.Burbos sąsajos su R.Paksu greičiausiai nėra atsitiktinės, nes ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ emblemą – „liuftvafės“ erelį – irgi puošia keturios žvaigždės, simbolizuojančios Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Tokiu būdu propaguojama jau ne tik Žemaitijos autonomijos (arba secesijos) , bet ir visos Lietuvos „federalizacijos“ (taigi jos fragmentacijos) idėja. Neįtikėtina, tačiau panašias nesąmones visuomenei siūlė ir prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba, o šiomis dienomis – ir Viešoji įstaiga „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (projekto vadovas – buvęs Vilniaus miesto vicemeras Kęstutis Masiulis).

Bet grįžkime prie žemaitiško separatizmo apraiškų. Be jau minėtų formų jis pasireiškia bandymais oficialiai įteisinti rašybą dounininkų tarme („žemaičių kalba“) ir pačią žemaičių „tautybę“ kaipo tokią. Savaime niekas nedraudžia rašyti dounininkų arba dūnininkų tarme (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, dzūkiškai), jau antrą dešimtmetį žemaitiškai yra leidžiamos ne tik atskiros knygelės, bet ir žurnalas „Žemaitiu žemė“. Nedraudžiama ir kalbėti tarmiškai Skuodo savivaldybės tarybos posėdyje (juk ir anksčiau taip buvo). Ir žmogaus tautybė turi būti fiksuojama pagal jo savimonę, o jinai gali būti ir žemaitiška (atskira nuo lietuviškos). Tačiau šiuo atveju kyla klausimas – kodėl visą tai bandoma dirbtinai suaktualinti, iššaukti konfliktą su valstybės institucijomis, sujaukti ir taip pasimetusių žmonių protus? Suprantu, kad kai kam tai viso labo „suaugusių žmonių žaidimai“, bet gal nereikėtų žaisti valstybės ir tautos likimu?

Beje, panašiu laiku kaip Lietuvoje žemaičių, Lenkijoje atsirado varmiakų ir šlionzakų (lenkų tautos etnografinės grupės), o Čekijoje – moravų ir silezų „tautiniai“ sąjūdžiai. Laimei, nei vienoje šių šalių nepavyko įtraukti į pseudotautinę veiklą didžiosios atitinkamų regionų gyventojų dalies.

Iš dalies žemaičių separatizmo atsiradimą galima paaiškinti ir objektyviomis priežastimis. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žemaitiški rajonai pateko į tam tikrą socialinę-ekonominę „duobę“, iš kurios ne iki galo išsikapstė ir dabar.Bet tai tik palengvina mūsų valstybei priešiškoms jėgoms galimybę rekrutuoti čia jų destrukcinių sumanymų vykdytojus.

Tikrai nesu nusistatęs prieš žemaičių tarmes ir tradicijas – pats esu pusiau žemaitis (mano mama varniškė), tačiau vienas dalykas yra puoselėti gimtojo krašto etnokultūrą ir rūpintis jo paveldu, o kitas – politizuoti tuos tarminius ir etnografinius skirtumus, paverčiant juos Žemaitijos rajonų gyventojų socialinį nepasitenkinimą maskuojančia (ir tuo pačiu tuos gyventojus dezorientuojančia ir demoralizuojančia) vėliava. Nežinau,ar pavirs į politinę partiją naujai atsiradęs Susivienijimas „Žemaičiai buvo, yra ir bus“ (kurio pagrindiniai veikėjai irgi susiję su R.Pakso partija), bet jau yra pastebėtas jo konfliktiškas nusiteikimas (taigi apeliavimas į neigiamas emocijas).

Apibendrinant galima teigti, kad separatizmo problema Lietuvoje, kad ir latentinėje formoje, egzistuoja. Kaip ir tarpukario metais, jį bandomą kurstyti vakariniame ir rytiniame valstybės flanguose, tik šįkart vietoje Klaipėdos vokietininkų (kurių beveik neliko ir kurie nekelia jokių politinių reikalavimų) pasirinkta lietuvių tautos sudėtinė dalis – žemaičiai. Pasikeitė ir „muzikos užsakovas“: šiuo metu separatistinių idėjų skleidimu Lietuvoje suinteresuota vien tik Rusija.

Mažai tikėtina, kad amžinas mūsų tautos priešas artimiausiu metu nutrauks savo kenkėjišką politiką Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių atžvilgiu.Tačiau ir pati Lietuva galėtų dėti daugiau pastangų, užkirsdama kelią tolesnei separatistinių nuotaikų skvarbai. Tam galėtų pasitarnauti atitinkamų ideologinių, poltinių bei socialinių-ekonominių priemonių kompleksas, kurį realizavus kiekvienas ir bet kurioje šalies dalyje esantis jos pilietis regėtų Lietuvą ne kaip pamotę, o kaip motiną Tėvynę.

Pabaiga.

„XXI amžiaus“ priedas „Slaptieji takai“ (Nr.5).