Nei džino, nei butelio – ne tik apie Kosovą

Autorius: Tomas Čyvas

Laisvę ir gerovę užtikrina pastangos ir valia, o ne prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“.

Savo komentaru norėčiau ne tik įsiterpti į diskusiją tarp Imanto Meliano ir Gintaro Ronkaičio, bet ir šiek tiek nusistebėti lietuvių, kuriems pripažinimo ar nepripažinimo tema dar neseniai (18 metų yra nedaug net žmogui) buvo itin aktuali, „mandrumu“. Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai realių išmastymų, iki pat 1991 m rugpjūčio  pučo Maskvoje atomazgos, buvo pripažinta tik Islandijos ir Danijos. Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia.

Kokių tik, įmantriausių, analogijų neprigalvota kalbant apie nepriklausomo Kosovo apsisprendimą pasiskelbti. „Pandoros skrynia“, „džinas iš butelio“ ir panašiai. Tokių „butelių ir džinų“ situacijomis ir karikatūromis galima aprašyti pusės Europos valstybių atsiradimą. Ir net ne tik Europos. Jei kas nors sąžiningai peržvelgs JTO narių sąrašą, turės pripažinti, kad tūkstantmečiu ir nenutrūkstančiu valstybingumu ten gali girtis tik klaikiai menkutė mažuma ir ta pati turėtų amžinai aiškintis dėl teritorinių niuansų.

Tvarka ir netvarka

Pirmiausia, apie chaosą. “Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą,” – rašo kolega G. Ronkaitis. Taip, esu priverstas atsakyti, bet ar privalo pretenduoti ir ar būtinai tai bus? Nei Lietuvoje, nei kitur nėra įstatymo draudžiančio vaikščioti ausimis, o ne kojomis, bet ar aptinkama tiek jau daug norinčių tai praktikuoti? Negi išties manoma, kad, kad vien “dėl precedento”, kurių istorija prikepė devynias galybes, ims ir pradės save fantazijomis kankinti visi Šveicarijos kantonai?

Tai, kad JAV prezidentas W. Wilsonas, su visais savo “punktais” ir tautų apsisprendimo teise, pagal G. Ronkaičio ir kitų kolegų logiką, turi būti įrašytas į pasaulio tvarkos darkytojus – niekai. Tik štai nesmagi bėda – neaišku, ką, pagal tokį “pasaulinės tvarkos puoselėjimą”, dabar daryti latviams, jei būsime nuoseklūs puoselėtojai. Kur “broliukams” susigėdus grąžinti savo valstybingumo regalijas – Maskvoje ar Berlyne – tepasakys “chaoso” priešininkai. Aš nekompetentingas. Ar Rusija gali neigti Moldovos teisę egzistuoti tik todėl, kad yra dar Rumunija, tegul irgi paaiškina oponentai. Smalsu sužinoti jų nuomonę – be jokios ironijos.

Kai subyrėjo Habsburgų imperija, kuri irgi kažkada buvo „nusistovėjusi“ ir visuotinai teisėta, kažkam tai irgi buvo chaosas ir “harmonijos trikdymas. Ar nuoseklumas, vystant tvarkos teoriją, atneštų ir dabar (daugybėje vietų) atneša daugiau chaoso ir kraujo, ar palaimingos taikos – nėra taip jau akivaizdu. Pagaliau, ar visiems gera gyventi toje „tvarkoje“? Pavyzdžiui Grozne.

Apie Balkanus ir ne Balkanus

Belgrado valdyta imperija nuo sovietinės skyrėsi tik mastais, geografine padėtimi ir kiek savitu “brandaus socializmo” stiliumi, o taip pat tuo, kad nepasigamino branduolinio ginklo. Jos kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti. Žinau, kad gresia “amerikonų tarno”, “jankių padlaižio” etiketės ir galiu patikinti, kad mane tai tik linksmina. Mat atvirai manau, kad gyventi kur JAV, ar Nyderlanduose, ar kitoje ramioje vietoje ir būti antiglobalistu, radikaliu pacifistu ir kovotoju prieš “amerikoniškąjį imperializmą” yra net kažkiek suprantama. Bet štai svajoti apie JAV „imperializmo krachą“ būnant Marijos žemės patriotu, reikia dar ir neeilinio kvailumo arba chroniškos rusofilijos. “Jankių” išėjimas namo ir nesikišimas į niekur, šiuo metu reikštų labai jau banalų pasirinkimą. Arba eiti ieškoti laisvės bei nepriklausomybės J. Lukšos-Daumanto pėdomis, arba, kaip A. Sniečkus ir AMB, „ir tada dirbti Lietuvai bei nusistovėjusiai tvarkai.“

Kalbant apie Kosovo „pasmerktumą“ būti Vakarų protektoratu, belieka priminti, kad šio „prakeikimo“, be jokios abejonės, egzistuojanti ir savo valią aiškiai išreiškusi kosoviečių politinė tauta siekia kur kas labiau, nei juodkalniečiai ar makedonai „tikresnės“ nepriklausomybės.

Galima sakyti, kad visa tai sudėtingų dalykų paprastinimas ir tai bus kažkiek tiesa, tačiau būtent mąstymo paprastumas kartais leidžia priimti efektyvius sprendimus. JAV vadovaujamo NATO aljanso įsikišimas 1999-aisiais į šventus ir neliečiamus Jugoslavijos vidaus reikalus, kai taip buvo itin greitai nutrauktas albanų skerdimas šeimomis ir vijimas iš namų atiminėjant pasus valstybės, kurioje juos norima dabar priversti gyventi – geras įrodymas.  Jokia tarptautinė teisė ir „pasaulinė tvarka“ ligi šiol realiai taip ir nepasiūlė, o manau, kad greit ir nepasiūlys visiems vienodai tinkamų receptų – ką daryti su valstybės įsigeidusiais „kaimais“. Kas yra Lietuva, kur žmonių kiek mažiau nei Manhattane – irgi, norint, galima svarstyti. Vadovaujantis realiąja politika, nematau ničnieko juokingo tame, kas kelia „liūdną šypseną“ G. Ronkaičiui. „Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną,”- teigia kolega. Aš irgi pakritikuočiau aptariamą I. Meliano teiginį – už nesuprantamą nuosaikumą įterpiant žodį “pusiau”. Mes privalome būti “už”, todėl, DĖL KO Rusija yra “prieš”. „Prieš“ ji yra todėl, kad, kaip minėjau, sugriuvusi Jugoslavija yra jos pačios mažasis analogas. Tad jei ir galima iš ko nors čia pasišaipyti, tai būtent iš Kremliaus gaujos pastangų išnaudoti „Kosovo kortą“ savo užgrobtose Gruzijos bei Moldovos teritorijose bei ją kišti giliai į rankovę, kai kalbama apie Čečėniją. Tiesiog neįmanoma nepasimėgauti tokiu viešu „putinistų“ politinės šizofrenijos demonstravimu. JTO ji gali sau tai leisti dėl veto teisės ir branduolinio ginklo. O „visiškas izoliavimas“ Kosovui negresia. Ne visur „nusistovėjusią tvarką ginanti“ Rusija gali panauduoti tuos savo šventus kozirius.

Šaltinis: Balsas.lti_melianas

Skandalo su Valstybės saugumo departamentu įkarštyje iš jo buvo pašalinti keli pareigūnai. Vieno iš padalinių vadovas Imantas Melianas buvo atleistas iš pareigų vasario 9 d. dėl to, kad vairavo automobilį neblaivus. Neneigdamas paties vairavimo išgėrus fakto ir pripažindamas kaltę, buvęs pareigūnas teigia, jog būta ir kitų atleidimo motyvų. Šį pokalbį „Balso.lt“ redakcija siuntė ir VSD, bet departamentas nepanoro jo pakomentuoti.

– Situacija aplink VSD ir toliau išlieka apgailėtinai nenatūrali. Departamento vadovas tęsia žodžių ir laiškų karą su parlamentinėmis institucijomis. VSD tapo vieniems pajuokos, kitiems – paniekos objektu. Paviešinti skandalingi liudijimai Seimo Komitetui (NSKG), vis dažniau prabyla ir jam liudiję (o vėliau atleisti) VSD pareigūnai. Jūs, kaip mes žinome, irgi esate vienas iš jų, tačiau liekate tarsi šešėlyje. Ar tai nėra susiję su pačiomis Jūsų atleidimo iš tarnybos aplinkybėmis?

– Taip, pretekstu atleisti mane iš darbo VSD tapo neapdairus mano poelgis – sėdau prie vairo išgėręs. Tačiau tikros priežastys buvo visai kitos – VSD vadovui A. Pociui pasidarė neparankus padalinys, kuriame dirbo savo Tėvynei ištikimi ir daug ką žinantys pareigūnai.

– Kas tai per padalinys?

– Dovanokite, bet į šį Jūsų klausimą aš atsakyti neturiu teisės (bent jau kol kas). Pasakysiu tik tiek, kad taip pat kaip ir V. Pociūno bei V. Damulio vadovautos valdybos, mes,– pagal savo darbo profilį,– irgi daug žinojome apie tai, kas yra kas Lietuvoje ir kas su kuo susijęs. Matyt, A. Pociui tai pasirodė grėsminga.

– O kuo gi pasireiškė A. Pociaus priešiškumas Jūsų vadovautam padaliniui?

– Viskuo. Nuo tam tikro momento pajutome, kad mūsų teikiama informacija kažkur stringa, nepasiekia pirmųjų šalies asmenų.

– Tai gal ta informacija buvo menkavertė?

– Tikrai ne. Ištarnavau VSD 11 metų. Per tą laiką ir aš, ir mano padalinio darbuotojai, kasdien gilindamiesi į mus dominančią problematiką,– tikrai nesidarėm kvailesni. Galiu pasakyti, kad eilę metų mūsų informacijos blokas sudarydavo virš ketvirtadalio VSD metinės ataskaitos, kuri būna pateikiama Seimui.

– Tai vienintelė Jūsų pretenzija buvusiam vadovui?

– Tai ne pretenzija, o faktų konstatavimas. O tų faktų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo vilkinamas mūsų valdybos naujos struktūros patvirtinimas, ignoruojami mūsų teikimai dėl darbuotojų pakėlimo pareigose ar ranguose, dėl jų apdovanojimo.

– Bet galiausiai šie klausimai buvo išspręsti?

– Taip, bet nauja valdybos struktūra buvo patvirtinta ne mūsų parengta, o nežinia kieno neraštingai surašyto projekto pagrindu. Viskas buvo sujaukta ir sumaišyta, tarytum specialiai norint sužlugdyti darbą. Taip ir išėjo.

– Ir kaip gi tas darbas buvo žlugdomas?

– Kad ir per kadrų politiką. Nauju valdybos viršininku buvo paskirtas žmogus (pavadinkime jį sąlyginai Pipkumi), kuriam negalima patikėti net krovikų brigados – net tenai, kur, kaip atrodytų, nieko neįmanoma sugriauti, Pipkus sugebėtų sugriauti viską per įmanomai trumpą laiką.

– Kuo remdamasis Jūs taip teigiate?

– Remdamasis tuo, kad prieš tai Pipkus ketverius metus vadovavo didžiausiai ir svarbiausiai VSD teritorinei apygardai. Dėl nepakenčiamo moralinio-psichologinio klimato ir su tuo susijusios nuolatinės kadrų kaitos sumenko tos apygardos darbo rodikliai, išsilakstė darbuotojai. Bet A. Pocius neatsisakė Pipkaus paslaugų. Priešingai, nustekenta de facto apygarda jo įsakymu buvo panaikinta de jure, o Pipkus tapo mūsų valdybos viršininku.

– Ir kaip jam sekasi naujose pareigose?

Pipkaus vadovavimas prasidėjo tuo, kad mes buvome perkelti į prastesnes panaikintos apygardos patalpas. Po to iš manęs buvo atimtas tarnybinis automobilis. Dar vėliau buvo nuginkluoti tarnybinius pistoletus turėję pareigūnai. Bylos iš jas vedusių darbuotojų buvo atimtos ir priskirtos tiems, kurie prieš tai ilgą laiką dirbo su visai kitais objektais. Aš buvau atskirtas ir nuo savo pavaldinių, ir nuo informacijos, ir nuo sprendimų priėmimo. Taip dar nebuvo.

– Tai gal Jūsų nesutarimų su Pipkumi priežastis – skirtingos Jūsų politinės pažiūros? Kiek žinau, Jūs buvote aktyvus sąjūdininkas.

– Kokios ten pažiūros. Jokių pažiūrų, jokių principų, jokių įsitikinimų. Kartą Pipkus man pareiškė: „Kai įeini į šį pastatą, pamiršk apie pilietiškumą“ (prieš tai buvau jam pasakęs, kad kiekvienas iš mūsų esame ne tik statutiniai pareigūnai, bet ir piliečiai). Tokie žmonės pažįsta tik instrukcijas ir vieną dieną, pamatę pro langą rusų tankus, galvoja: „Aha, Pocius apie tai nieko nesakė ir instrukcijoje apie tai nieko neparašyta,– reiškia manęs tai neliečia“. Nors vieną kartą Pipkus savo „pažiūras“ pademonstravo pareikšdamas, kad aš pražiopsojau perversmą. „Kokį perversmą?“– klausiu. Sako: „Paulausko nuvertimą“. Na, tai man čia ne perversmas, o Pipkaus orientaciją tai parodė.

– Kokia yra dabartinė Jūsų buvusios valdybos būklė?

– Tragiška. Iš darnaus, draugiško ir darbingo kolektyvo liko tik du žmonės, plius dar keli iš panaikintos teritorinės apygardos. Kiti išvaryti arba patys išėjo, arba perėjo į kitus padalinius. Net trys pareigūnai šiuo metu perkelti dirbti budėtojais. Tai vyrai, kurie yra baigę po porą aukštųjų mokyklų, mokantys keletą užsienio kalbų, ištarnavę operatyviniais darbuotojai ne vienerius metus, sukūrę tam tikrą agentūrinį tinklą. Tai yra nusikaltimas.

– Gal Jūs jau anksčiau kažkuo neįtikote savo vadovybei?

– Dėl mano ir mano pavaldinių atliekamo darbo, dėl to darbo kokybės aš niekada nesulaukęs jokių priekaištų nei iš generalinių direktorių (įskaitant A. Pocių), nei iš mūsų valdybą kuravusių jų pavaduotojų. Priešingai, nuolat kilau karjeros laiptais – nuo inspektoriaus iki skyriaus viršininko ir laikinai ėjusio valdybos viršininko pareigas, nuo leitenanto iki majoro. Esu gavęs apdovanojimų ir padėkos raštų iš prezidento, Seimo pirmininko, VSD ir kitų institucijų vadovų.

Bet ir nuobaudų turbūt turėjote?

– Taip, turėjau. Per 11 tarnybos metų – 3 nuobaudas, iš jų dvi – dėl savo pavaldinių prasižengimų. Tokia jau ta viršininkų dalia! (Juokiasi). O šiaip tai vienas pažįstamas žurnalistas pajuokavo, kad jei per 50 metų (kiek man dabar yra) nieko blogo daugiau nepadariau, tai nesu beviltiškas. Nes jei būtų prie ko prisikabinti, tai būtinai būtų paviešinta.

– Sakykite, o kokia situacija kituose VSD padaliniuose?

– Į šį klausimą geriau atsakytų tų padalinių darbuotojai. Bet, kiek žinau iš dabartinių ir buvusių VSD pareigūnų, su kuriais man tenka bendrauti,– nieko gero. Pareigūnai ne tiek dirba, kiek saugosi įvairių intrigų ir provokacijų. Atmosfera slogi. Visi laukia užsitęsusio skandalo atomazgos.

– Kaip Jūs įsivaizduojate VSD perspektyvą?

– Po tokios departamento diskreditacijos ir demoralizacijos, į kurias jį įvėlė A. Pocius, VSD reikės kurti iš naujo. Priimant naujus darbuotojus būtina atsižvelgti ne tik į jų biografiją, išsilavinimą ir sveikatos būklę, bet – kas dar svarbiau – į jų vertybinę orientaciją, į moralines ir intelektines savybes. A. Pociui talkinę pareigūnai yra nepatikimi ir neturėtų likti tokioje svarbioje institucijoje. Tai, kas įvyko, – geras pavyzdys, kaip vieno asmens problema gali virsti visos institucijos, vėliau – visos valstybės problema.

– Matydamas VSD tarpstančias negeroves, ar Jūs nebandėte apeliuoti į ką nors, siekdamas atkreipti į jas dėmesį?

– O į ką aš galėjau apeliuoti, kai ir mano tiesioginis viršininkas – Pipkus, ir pats generalinis direktorius,– patys yra destrukcijos šaltiniai? Galiausiai viskas juk buvo „tarnybinė paslaptis“. Todėl aš (ir ne tik aš) ir apsidžiaugėme, kai NSGK pradėjo šį tyrimą. Tai buvo vienintelis teisėtas būdas įvardinti įsisenėjusius skaudulius. Dar toks „nekaltas sutapimas“ – A. Pocius, kaip sužinojau, dar ne taip jau seniai šeimomis bičiuliavosi su vienu buvusiu KGB darbuotoju, kuris 1973-iaisiais mane asmeniškai tardė Panevėžyje už „antitarybinių“ lapelių klijavimą.

– Ar A. Pocius žinojo apie Jūsų ketinimą liudyti Seimo komitete?

– Manau, kad taip, nes aš to neslėpiau. Beje, po to, kai aš buvau sulaikytas ir jau po visų formalumų, išeinant iš Kelių policijos pastato, Pipkus pasiūlė man sandėrį. Mainais už tai, kad aš „nekalbėsiu, ko nereikia“ Seimo komitete, jis siūlė sutvarkyti „šitą reikalą“. Aš atsisakiau ir nuėjau troleibuso stotelės link.

– Jus atleido už pareigūno vardo diskreditavimą. Tai kas ten buvo?

– Nieko tokio nebuvo. Žinoma, aš esu kaltas dėl to, kad sėdau prie vairo išgėręs, ir to neneigiu. Bet tai buvo ne darbo metu, važiavau nuosavu automobiliu, jokios žalos niekam nepadariau. Sustabdytas policijos pareigūnų nesipriešinau, nesikoliojau. Viską supratau Narkologiniame centre pamatęs Pipkų. Tada ir pasakiau jam: „Dabar gali raportuoti Januškai, kad užduotis įvykdyta“. Nesąžininga žurnalistė (aišku, iš kieno lūpų) tai perteikė kaip mano grasinimą A. Januškos vardu Kelių policijos pareigūnams. Paskui tai buvo daug kartų tiražuota „Lietuvos ryte“ ir kituose leidiniuose. Manau, taip mane bandė sukompromituoti NSGK narių akyse. Ir dar – visi protokolai man buvo surašyti mano ankstesniu vardu (esu pasikeitęs vardą), todėl mano tikrąjį vardą žurnalistai galėjo sužinoti tik iš VSD, kaip ir pareigas. Tai ar neaišku kam buvo iš tiesų reikalingas šis „diskreditavimas“.

– Ką ketinate daryti toliau?

– Gyvenimas nesustojo ir Lietuva nepasibaigė. Dirbsiu tai, ką geriau moku, stengsiuos, kad mano žinios ir patirtis dar pasitarnautų Tėvynei. O dėl savo interesų būsiu priverstas bylinėtis. Jeigu reiks, pasieksiu ir Strasbūrą. Mat mane atleido iš darbo pagal straipsnį, nors tuo metu jau buvo Centrinės medicinos komisijos sprendimas, kad aš tinku tik kabinetiniam darbui, taigi turėjau būti atleistas dėl sveikatos būklės. Maža to – atleidimo metu aš sirgau ir turėjau galiojantį nedarbingumo lapelį.

– Ar paviešintoje NSGK medžiagoje yra ir Jūsų „pėdsakas“?

– Ne, nėra. Bet neturėčiau nieko prieš, jei būtų paviešintas ir jis.


Šaltinis: Balsas.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: