Imantas Melianas: Nacionalinė integracija: kas tai?

vasario 10, 2008

2008.01.15 04:27

 

Dažnai girdime jau šiek tiek atsibodusias kalbas apie tai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio visaverčiam Lietuvos tautinių mažumų integravimui į mūsų šalies visuomeninį, politinį, kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą. Ne ką rečiau tenka išgirsti ir pasipiktinamą: „Nereikia mūsų niekur integruoti, mes jau ir taip esame integravęsi“.
Iš tikrųjų – absoliuti dauguma Lietuvos tautinių mažumų atstovų jau seniausiai yra Lietuvos piliečiai (skirtingai negu,  pavyzdžiui, Latvijoje), veikia gausybė įvairiausių tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų ir kelios politinės partijos (kurių gretas, kaip atrodo, greitai papildys nauja kelių „tautine mažuma“ apsiskelbusių  žemaičių partija). Taip pat veikia valdiškos ir privačios tautinių mažumų mokyklos bei kultūros įstaigos, ir apskritai kitų tautybių Lietuvos gyventojai, kaip atrodo, neturi kažkokių ypatingų problemų (nebent romai, bet ir jų atžvilgiu numatytas ir jau realizuojamas konkrečių vyriausybės finansuojamų veiksmų planas).

Visgi tikrovė nėra tokia „rožinė“. Pradėkime nuo tų pačių visuomenių organizacijų, kurios kartais pretenduoja atstovauti savo etninėms grupėms. Išskyrus retus atvejus, joms priklauso tik nežymi dalis atitinkamos tautybės asmenų, gyvenančių Lietuvoje. Bet kažin ar tai reikėtų vertinti kaip negerovę, greičiau priešingai – visų šalies piliečių išskirstymas į atskiras formalizuotas etniniu pagrindu sudarytas bendruomenes privestų prie visiškos Lietuvos visuomenės fragmentacijos, o mišriai gyvenamose vietovėse padidintų tarpetninės įtampos galimybę. Tiesiog kai kurių organizacijų lyderiams reikia susitaikyti su tuo, kad jie yra įgalioti atstovauti ne visiems Lietuvoje gyvenantiems savo tautiečiams, o tik savo organizacijos nariams.

Panaši situacija ir su tautinių mažumų politinėmis partijomis. Sociologinės apklausos ir buvusių rinkimų rezultatai rodo, kad tik mažesnė dalis tautinių mažumų atstovų yra linkusi balsuoti už „savas“ tautines partijas, ir tai visiškai suprantama. Juk didžioji dalis egzistuojančių socialinių, ekonominių, aplinkos apsaugos ir kitokių problemų yra vienodai aktuali visiems Lietuvos žmonėms nepriklausomai nuo jų deklaruojamos tautybės. Nėra ir būti negali atskirų rusiškų žemės ūkio, gudiškų sveikatos apsaugos bei totoriškų administracinės reformos „problemų“.

Bet dėl „jokių problemų nebuvimo“ apskritai nebūčiau toks užtikrintas. Mokslininkų atliktos apklausos rodo, jog nežiūrint to, jog išsivadavusi nuo okupantų priespaudos Lietuva įstojo į labiausiai gerbtinas tarptautines organizacijas – NATO ir Europos Sąjungą, ir to, kad jos BVP jau kelinti metai auga rekordiniais tempais, kažkas mūsų visuomenėje vis dar „ne taip“. Turiu omenyje Nepriklausomybės metais išaugusią netoleranciją tam tikroms tautinių mažumų grupėms – pirmiausia romams (čigonams), žydams ir tiems, kurie apklausose būna įvardinti „musulmonais“ arba „pabėgėliais“ – t. y. čečėnams. Paminėtina ir tai, kad kitų tautų atstovai dažniau už etninius lietuvius susiduria su tam tikrais nesklandumais darbo rinkoje.

Žinoma, galima pasakyti, jog tai yra pirmiausia pačios Lietuvos valstybės ir jos specializuotų valdžios institucijų – Seimo žmogaus teisių komiteto bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, taip pat didžiausios šalies etninės grupės – lietuvių (jos intelektualų) – rūpestis. Gal ir taip, bet kiekviena lazda paprastai turi du galus.

Bendras kontekstas – akivaizdus. Kaip ir daugelio kitų pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių,  Lietuvos visuomenė vis dar pergyvena skausmingą transformacijų metą. Daugiau ar mažiau tai pasakytina apie visas, tame tarpe ir tautinių mažumų, šalies gyventojų grupes. Maža to, galima teigti, kad ir patys lietuviai, nominaliai būdami valstybės „tituliniu etnosu“, savo daugumoje dar nėra atsikratę vadinamojo „mažumos sindromo“, primesto jiems per ilgus okupacijos dešimtmečius. Iš čia ir ta kartais stebima nesveika „konkurencija“ su kitomis Lietuvos etninėmis grupėmis, kurią normaliomis sąlygomis turėtų pakeisti rūpinimasis mūsų bendros Tėvynės kitų tautybių piliečių specifinėmis problemomis. Nieko keisto, kad panašių etnopsichologinių barjerų įveikimas reikalauja dar daugiau pastangų iš tautinių mažumų atstovų pusės. Anksčiau ar vėliau šias pastangas turėtų vainikuoti tai, kas vadinama nacionaline integracija. Nacionalinė – nereiškia tautinė, nes tauta (etnosas) yra visuma tos pačios tautybės asmenų, nepriklausomai nuo jų pilietybės, o nacija (kartais dar vadinama pilietine arba politine tauta) – visuma tam tikros valstybės piliečių, nepriklausomai nuo jų tautybės. Nacionalinės integracijos tikslas nėra tautinių skirtumų panaikinimas ir kitų tautybių Lietuvos piliečių sulietuvinimas etnine prasme. Tai naujos kokybės sukūrimas, kurios atsiradimas leistų tiek lietuviams, tiek kitų tautybių Lietuvos piliečiams pasijausti lygiaverčiais valstybės šeimininkais ne tik formaliai. Žinoma, galima sakyti, kad ir dabar bendra pilietybė sulygino mus teisėse ir pareigose, bet ar visada pavyksta įveikti tam tikrą psichologinį barjerą, kartais jaučiamą santykiuse tarp skirtingų etninių grupių atstovų? Taigi kokios objektyvios ir subjektyvios kliūtys trukdo Lietuvos etninių grupių (šiuo atveju tautinių mažumų) nacionalinei integracijai? Pabandykime jas įvardinti.

Pirmiausia – tai vadinamasis buitinis nacionalizmas, vis dar būdingas nemažai daliai kaip pačių lietuvių, taip ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų. Turbūt dažnam yra tekę girdėti išvedžiojimų, kad, skirtingai negu kitataučiams, Lietuva lietuviams yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje jie jaučiasi esantys namie. Tokiems paprastai atsakau: ir Lietuvos lenkams, ir Lietuvos totoriams, ir visiems kitiems Lietuvos piliečiams – taip pat. Ypač blogai, jei tautinės nesantaikos apraiškoms skleisti panaudojamos žiniasklaidos priemonės, tokiu būdu reprodukuojant etninius prietarus erdvėje ir laike. Tokiais atvejais svarbiausia – nepasiduoti sąmoningai ar (dažniausiai) nesąmoningai provokacijai, neatsakyti tuo pačiu.

Antra – tų pačių etnocentristinių stereotipų recedyvai politinėje praktikoje. Tai ypač pavojinga ir todėl netoleruotina, nes tokiais atvejais etninė diskriminacija bandoma  vykdyti Lietuvos valstybės vardu. Visi prisimename nelemtąjį Pilietybės įstatymą, priklausomai nuo tautybės numačiusį asmenims nevienodas teises išlaikyti Lietuvos pilietybę po kitos valstybės pilietybės įgijimo. Tokiais atvejais būtina išnaudoti visus teisėtus svertus teisingumui atstatyti. Pirmiausia – Lietuvoje, ir tik po to, jei to nepakanka – tarptautinėse institucijose. Blogiausias variantas – ieškoti teisingumo vadinamosiose „motininėse“ valstybėse, nes tai tik paskatins konfliktinės situacijos eskalavimą. Ta prasme negalima pateisinti praktikos, kai Lietuvos tautinių mažumų padėties reguliavimas yra įtraukiamas į tarpvalstybinius susitarimus su atitinkamomis „motininėmis“ valstybėmis, nes tokiu būdu Lietuvos valstybė tarsi prisipažįsta, jog ji nėra pajėgi savarankiškai garantuoti kitų tautybių savo piliečių teisių.

Trečia – tai nevienodos tam tikrų grupių galimybės darbo rinkoje, kas paprastai yra susiję su nepakankamu valstybinės kalbos mokėjimu. Šiuo atveju tenka pastebėti,kad ši aplinkybė yra objektyvaus pobūdžio, o pati problema palaipsniui sprendžiasi kaip dėl to, kad vis didesnis skaičius kitų tautybių Lietuvos gyventojų išmoksta lietuviškai, taip ir dėl to, kad nemokantys valstybinės kalbos sulaukia pensijinio amžiaus.

Ketvirta – tai „istorinio“ ir „ideologinio“ pobūdžio psichologinės problemos ir jų pagrindu susiformavę mentaliteto ypatumai. Reikalas tame, kad nemažai  kitų tautybių Lietuvos gyventojų yra gimę, augę ir susiformavę kaip asmenybės tais laikais , kai de facto Lietuva (arba tam tikri jos regionai) buvo kitų valstybų dalimi. Tai sukuria tam tikrą psichologinų diskomfortą, nes jiems sunku susitaikyti su tuo, kad jie, gimę kaip tautinės daugumos atstovai „savo“ valstybėje ir niekur iš jos neišvykę, „staiga“ tapo čia tautinių mažumų atstovais. Tai būtina turėti omenyje, formuojant Lietuvos valstybės etninę politiką.

Penkta – tai sąmoningai destruktyvi kitų (nebūtinai „motininių“) valstybių politika Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu. Jos tikslas – visomis įmanomomis priemonėmis trukdyti Lietuvos etninių grupių nacionalinei integracijai, bandant įteigti, kad tik ši užsienio valstybė yra tikras vienos arba kitos tautybės Lietuvos gyventojų teisių apsaugos garantas. Tokiu būdu yra ugdomas šių grupių lojalumas ne savo gyvenamai šaliai, o minėtai užsienio valstybei.Deja, dažnai terpę tokioms spekuliacijoms sukūria Lietuvos valstybės institucijų neveiklumas arba problėmos esmės nesuvokimas, taip pat pirmame ir antrame punktuose išvardintos priežastys.

Dar vienas, iš esmės subjektyvus veiksnys yra tai, kad kaip lietuvių, taip ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų tarpe yra susidaręs būrys „veikėjų“, kuriems tikrų ir menamų skriaudų savo etninei grupei paieškos ir jų garsinimas yra tapę savotiška „profesija“. Paprastai tokiems asmenims (ir jų grupėms), kurie veikia ne tik žiniasklaidoje ir nevyriausybinėse bei poltinėse organizacijose, bet ir valstybinėse arba municipalinėse institucijose, visai nerūpi galimybės išspręsti egzistuojančias problemas, nes tokiu atveju jie liks „be darbo“. Tokiu būdu jie nepadeda spręsti realių klausimų, bet faktiškai prisideda prie tautinės nesantaikos eskalavimo. Kartais tai būna susiję su penktame punkte paminėtu faktoriumi.

Konkrečių problemų ir jų pagrindinių priežąsčių įvardijimas – tai tik pirmas žingsnis, siekiant jų realaus sprendimo. Bet, nežengus šio žingnio, rizikuojame pasiklysti tarp trijų pušų. Todėl apie visą tai reikia kalbėti atvirai, nevengiant „nepatogių“ temų ir aštrių kampų. Juk tai nėra kažkokios iš principo neišsprendžiamos problemos, reikia tik geros valios ir atitinkamų kvalifikacijų.

Šaltinis: Tautinių bendrijų informacinis biuletenis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: