Savivaldybės ar pusrajoniai?

vasario 10, 2008

Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo reforma tampa permanentine.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gana dažnai diskutuojama apie būtinumą įteisinti tiesioginius merų arba net seniūnų rinkimus. Deja, kur kas rečiau kalbama apie tai, kokios turėtų būti “visaliaudiškai išrinktų” merų ir savivaldybių tarybų prerogatyvos ir jų sąveikos mechanizmai, tarsi tai būtų neesminiai arba antraeiliai dalykai. Nenorom prisimeni vėlionio Gintaro Beresnevičiaus taiklų pastebėjimą, jog lietuviai dalyvaudami rinkimuose įsivaizduoja renką ne piliečiams atskaitingą valdžią, o genčių vadus (tiesa, tuomet buvo kalbama ne apie savivaldybių, o apie Prezidento rinkimus, tačiau tai nekeičia reikalo esmės).Dėl sunkiai suvokiamų priežąsčių dar mažiau dėmesio visuomenė skiria kitam aptariamos problemos aspektui – Lietuvos administracinei teritorinei reformai arba, kas būtų tiksliau, ją ištikusiam paralyžiui. Taip teigti leidžia pasirinktas reformos modelis ir jos vykdymo tempai. Bet gal aš perdedu? Trumpam grįžkime į mūsų netolimą praeitį.

Prieš daugiau kaip septyniolika metų atkūrusi savo nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo iš sovietinės praeities, be kitko, ir komandinei planinei ekonomikai pritaikytą administracinį teritorinį suskirstymą. Suprantama, kad jis turėjo būti pakeistas, todėl jau 1992 metais Aleksandro Abišalos vyriausybė buvo parengusi visai realistišką šalies administracinės teritorinės reformos projektą, kuriame visą Lietuvos teritoriją buvo siūloma padalinti į 89 – 92 maždaug vienodo dydžio savivaldybes. Tokių kompaktiškų savivaldybių sukūrimas ne tik sudarytų prielaidas atsigauti sovietmečiu nugyventiems nedideliems miestams bei miesteliams ir priartintų (tame tarpe ir tiesiogine prasme) savivaldybių valdžia prie gyventojų, bet ir, kas svarbiausia, skatintų gyventojų bendruomeniškumą Deja,šiam projektui nebuvo lemta tapti kūnu, nes jis neatitiko nei vietinės, nei besiformuojančios (ar iš anų laikų užsilikusios ) “centrinės” biurokratijos gyvybinių interesų.

1992 metų pabaigoje Seimo rinkimus laimėjusi LDDP nukreipė procesą visai kita linkme. 1994 metais įsteigusi vienintelę naują Visagino savivaldybę, ji atsidėjo “makroprojektui”, kuris turėjo užtikrinti gerai apmokamų darbo vietų Seimo rinkimų barjero neįveikusiems bendrapartiečiams sukūrimą. Taip jau 1995 metais Lietuva praturtėjo “apskritimis” – teritoriniais monstrais, kuriems iš pradžių dar reikėjo sugalvoti kažkokias jų egzistavimą pateisinančias funkcijas. Dalis tų funkcijų buvo perimta iš savivaldybių, tokiu būdu ne skatinant teritorinės savivaldos plėtrą Lietuvoje, o ją varžant.

Tenka apgailėstauti, tačiau konservatoriai, visiškai pagrįstai kritikavę apskričių , kaip nereikalingos ir iš esmės parazitinės valdymo grandies, įsteigimą, kardinaliai pakeitė savo nuomonę po 1996 metais laimėtų Seimo rinkimų – tada pasikeitė tik pavardės ant apskričių valdininkų kabinetų durų.

Buvo per tuos metus pasiūlyta ir visiškai fantastiškų projektų. Pavyzdžiui, valdišką statusą turinti ir todėl, atrodytų, solidi įstaiga – Etninės kultūros valstybinės globos taryba rimtu veidu siūlė atsisakyti apskričių (ką galima būtų tik sveikinti) ir įkurti jų vietoje keturis regionus, arba sritis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Beje, Klaipėdos kraštui buvo siūloma suteikti Žemaitijos subregiono statusą (autonomiją?). Buvo pridėtas net specialus žemėlapis, kuriame, pavyzdžiui, Vilnius buvo įjungtas į Dzūkijos srities sudėtį. Prisivažinėtume į Alytų įvairius reikalus betvarkydami…

O kaip gi savivaldybės (nors pastaraisiais metais pasigirdo siūlymų “įsavivaldybinti” ir apskritis)? Ogi niekaip, jei nelaikysime reikšminga reforma rajonų pervadinimą “rajonų savivaldybėmis”, o buvusių respublikinio pavaldumo miestų – “miestų savivaldybėmis”. Tiesa, 2000 metais buvo įsteigtos kelios naujos savivaldybės ir iš dalies pakeistos kai kurių senųjų ribos; tokiu būdu naujais administraciniais centrais tapo Rietavas, Pagėgiai, Kazlų Rūda, Kalvarija ir Elektrėnai. Įdomiausia, kad nauji dariniai buvo pavadinti irgi “naujoviškai” – ne rajonų arba miestų, o tiesiog savivaldybėmis. Sunku atsikratyti minties, kad taip buvo padaryta tik , tam, jog pervargę viršininkai Vilniuje nesusipainiotų ir nesugalvotų dar kartą skelti pusiau jau “suskaldytas” savivaldybes.

Toliau – vėl tyla ilgiems metams. Štai kodėl mane taip sudomino žinia, kad birželio 17 dieną Vidaus reikalų ministerija surengė keturių “senųjų” rajonų gyventojų apklausą dėl jų rajonų (atsiprašau – rajonų savivaldybių) padalinimo į naujas Kuršėnų bei Šiaulių (kuriai, kaip supratau, priklausys ir Šiaulių miestas), Ariogalos bei Raseinių, Kybartų bei Vilkaviškio ir Jiezno bei Prienų savivaldybes. Pasidomėjus paaiškėjo, kad VRM svarstoma galimybė įsteigti dar aštuonias naujas savivaldybes Nemenčinėje, Pabradėje, Kalveliuose,Vilkijoje, Eišiškėse, Ramygaloje, Salantuose ir Jašiūnuose.

Štai čia ir kyla klausimai. Pirmiausia – jei numatyta įsteigti dvylika naujų savivaldybių, kodėl gyventojų apklausa atlikta tik keturiose iš jų? Antra – kodėl vos savaitę prieš apklausą, birželio 10 dieną, patvirtintame Šiaulių apskrities generaliniame plane net neužsiminta (nes jame kalbama tik apie šešis dabar egzistuojančius rajonus) apie būsimą Kuršėnų savivaldybę? Ir trečia – o kodėl teisė į savivaldą numatoma suteikti tik šiems miesteliams ir aplink juos esnčioms teritorijoms, o ne, pavyzdžiui, Vabalninkui, Linkuvai, Šeduvai, Sedai arba Varniams?

Formalūs atsakymai į šiuos klausimus yra žinomi. Kažkas kažkada kažkur ir (kas svarbiausia) kažkaip nustatė, kad naujoje savivaldybėje turi būti ne mažiau kaip 15 tūkstančių, o jos centre – ne mažiau kaip 3 tūkstančiai gyventojų, ir kad atstumas tarp naujai steigiamos ir “motininės” savivaldybių centrų turi būti ne mažesnis kaip 20 kilometrų. Kodėl taip, o ne kitaip? Todėl kad vadinamoji reforma yra vykdoma biurokratiškai,”iš viršaus”. Iš pradžių sukūriamos formalios instrukcijos, ir tik po to į jas bandoma įsprausti tikrą gyvenimą ir gyvus žmones. Tarp kitko, paskaičiavau, kad jeigu dešimčiai naujų savivaldybių įkurti (apklaustąsias skaičiuoju kaip jau įvykusį faktą) mums prireikė 17 metų, tai likusioms aštuonioms (iš VRM numatytų) prireiks dar kokių 13 – 14, žinoma, jeigu darbas ir toliau vyks tokiais tempais.

Bet esmė net ne tame. Juk viską galima buvo padaryti žmoniškai – „iš apačios“. Iš pradžių – nustatyti miestelių ir bažnytkaimių, pagal objektyvius (bet ne formalius) kriterijus tinkančių būti seniūnijų centrais, sąrašą. Paskui pažiūrėti, kurie kaimai, vienkiemiai, kitos gyvenvietės ir jas supantys laukai bei miškai yra labiau susiję su vienu arba kitu seniūnijų centru ir tokiu būdu iš naujo suformuoti seniūnijas. Vėliau, laikantis tų pačių principų , būtų galima suformuoti ir savivaldybes. Administracinę teritorinę reformą tinkamai suplanavus, ją galima būtų įvykdyti vienu metu visoje Lietuvoje.Gal kur nors „iš apačios“ sudarytų seniūnijų ar savivaldybių ribos ir sutaptų su dabartinėmis, bet visvien tai būtų jau visai kas kita. Dabar gi einama paprasčiausiu keliu – sovietinis rajonas viso labo skeliamas daugmaž pusiau – ir štai mes turime naują „savivaldybę“.

Nesikartosiu dėl apskričių, tiksliau, dėl jų nereikalingumo. O tiems, kas labai norėtų „pasendinti“ ar „suarchajinti“ mūsų administracinius teritorinius vienetus, priminsiu, kad vienintelės daugmaž tiksliai istoriškai užfiksuotos senosios Lietuvos vidinės sienos yra sienos tarp Vilniaus ir Trakų vaivadijų ir Žemaičių seniūnijos (na, dar Žemaičių siena su Klaipėdos kraštu), žinomos nuo 1411 – 1413 iki 1795 metų. Aišku, neverta bandyti atkurti tas vaivadijas it kokius Valdovų rūmus, bet jeigu į jų sienas būtų atsižvelgta, braižant naujas savivaldybių riba – pagerbtume mūsų žilą istoriją.

Šaltinis: Balsas.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: