Seniūnaičiai – bendruomenių duobkasiai

rugsėjo 26, 2008

 

Naujas savivaldos įstatymas gali nuslopinti gyventojų iniciatyvas, mano Imantas Melianas.
Ne paslaptis, kad savivaldos ir administracinio teritorinio suskirstymo reforma Lietuvoje jau senokai pateko į aklavietę. Niekaip nesugebama apsispręsti – reikia arba ne mūsų nedidelei valstybei aukštesnės pakopos teritorinių vienetų (dabartinių apskričių analogų), kiek jų turėtų būti ir kokiu principu jie turėtų būti sudaromi, ar tai turėtų būti centrinės valdžios filialai – „prefektūros“, ar aukščiausios pakopos savivaldybės? Nesutariama ir dėl dabar egzistuojančių bei iš naujo kuriamų savivaldybių galutinio skaičiaus bei jų sudarymo kriterijų. Siūloma tiesiogiai rinkti savivaldybių merus ir seniūnus, tačiau nesugebama apibrėžti, kokios pagaliau turėtų būti jų funkcijos ir kompetencijos ribos. Susidaro įspūdis, kad visi pasiūlymai keisti ar papildyti galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja šiuos klausimus, yra sąmoningai sujaukti. Kaipgi kitaip, jei, apvilkus juos įstatymo rūbu, Lietuvos savivaldos sistemoje kiekvienąkart sukeliamas vis didesnis chaosas. Ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra šios srities specialistų, kurie galėtų parengti visa apimančią savivaldos ir teritorinio suskirstymo (tai tiesiogiai tarpusavyje susiję dalykai) reformos projektą? Aišku, kad yra. Atitinkami pasiūlymai suformuluoti dar prieš 15 metų, tik tie, kurie yra valdžioje, niekaip nesugeba į juos atsižvelgti – užtat jie užsiima niekais.
Štai ir dabar, likus vos kelioms savaitėms iki Seimo rinkimų, yra priimta nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija, kuri įteisino naujus teritorinius vienetus – seniūnaitijas ir jų vadovus seniūnaičius. Atnaujintas įstatymas numato, kad seniūnaitis – tai dvejiems metams renkamas gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas, kuris „skatins gyventojus prižiūrėti kelius, gatves, kapines ir kitus infrastruktūros objektus, plėtoti ir organizuoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą“, o „rūpimus klausimus svarstys ir sprendimus priims seniūnaičių sueigose“. Visa tai jis turės atlikti visuomeniniais pagrindais (koks pasiaukojimas!). Be to, seniūnaitis turės balso teisę renkant seniūną. Numatyta, kad seniūnaitijos sudarymo projektą savivaldybės administracijos direktoriui turės pateikti seniūnas, o jį patvirtinti turės savivaldybės taryba.
Kandidatus į seniūnaičius pagal įstatymą galės siūlyti gyventojai, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos (ar tai nėra tas pats?), taip pat įstaigų ir organizacijų kolektyvai, veikiantys seniūnaitijoje. Kažkur girdėta, ar ne? Trūksta dar tik darbo kolektyvų, jaunimo ir moterų organizacijų bei karo ir darbo veteranų tarybų.
Bet gal tai iš tikrųjų šis tas nauja ir kokybiškai vertinga? Atsiverskime iki šiol galiojusio Vietos savivaldos įstatymo aštuntąjį skirsnį „Atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms“ ir skaitykime: „Gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių (kaimo ar kelių kaimų, miesto arba miestelio) bendruomenės gyventojai gali išsirinkti bendruomenės atstovą (atstovus)“, kurių svarbiausias uždavinys – „rūpintis bedruomenės interesais ir atstovauti bendruomenei seniūnijoje, prireikus ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, taip pat supažindinti seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešus bendruomenės reikalus“. Tai kuo naujieji seniūnaičiai skirsis nuo senųjų bendruomenės atstovų? Kvailoku pavadinimu? Ir ar galima tokį niekalą pateikti visuomenei kaip įstatymo „tobulinimą“?
Vis dėlto pavyko aptikti ir vieną esminį skirtumą. Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo pažymėta, kad „gyvenamosios bendruomenės atstovas renkamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“, taigi joje nebuvo minimos jokios „asociacijos bei įstaigų ir organizacijų kolektyvai“. Ką tai reiškia, kai mūsų visuomenė yra pilietiškai demotyvuota – juk mobilizacinį resursą valdo tik „įstaigų ir organizacijų“ vadovai? Tai rodo, kad iš tiesų seniūnaičiais taps vietinės nomenklatūros žemesnės pakopos atstovai ir tie, kurie turės pasitraukti iš aukštesnių postų po artėjančių Seimo rinkimų. Žinoma, tai bus jau ne ankstesnis lygis, bet vis dėlto garantuotas pajamų šaltinis. Juk niekas nepatikės, kad seniūnaičiai iš tikrųjų darbuosis dykai ir tik po pagrindinio darbo likusiu laiku. Nebus fiksuoto atlyginimo – bus kitos, tikrai ne menkesnės pajamos.
Maža to, seniūnaičiai bus tikrojo bendruomeniškumo ir tikrosios savivaldos duobkasiai, nes ši nomenklatūros pakopa uzurpuos vietos bendruomenės visuomeninės saviraiškos galimybes. Artėjant savivaldybių ar Seimo rinkimams, seniūnaičiai (kaip kažkada kolūkių pirmininkai) jau bus tinkamai orientavę pakankamą procentą pavaldžios vietovės gyventojų, kad šie net nebandytų išsišokti. Sunku patikėti, kad bus kitaip, kai „demokratija“ nuleidžiama iš viršaus, ir nuleidžiama tų, kuriems tikros demokratijos nereikia.
Jeigu pasirodys, kad „nusipelnusiųjų gyventi geriau“ yra daugiau nei „seniūnaitijų“, „Alfos.lt“ komentatoriaus Lio pasiūlymu, Seimo nariai galėtų (jeigu spėtų) įteisinti dar gatvaičio, kiemaičio, kaimynaičio, daugiabutaičio, laiptinaičio ir „aukštaičio“ (vieno aukšto gyventojų vadovo) pareigybes. Juk reikia kaip nors kontroliuoti padėtį.

“Atgimimas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: